- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-627-209/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54406-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis, Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- K. K.
- Civilinis ieškovas
- M. Š.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,
nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui M. Š.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir nuteista 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
K. K. išaiškinta, kad sutinkamai su BK 48 straipsniu, ji privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, tęsti darbą, iki laisvės apribojimo pabaigos atlyginti priteistiną turtinę žalą bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdomi įpareigojimai.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta.
Iš K. K. priteista M. Š. (M. Š.) naudai 290 eurų turtinės žalos ir 200 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. K. K. nuteista už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent:
ji, 2017 m. spalio 19 d., apie 15.30 val., viešoje vietoje, parduotuvės „IKI“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, Dzūkų g. 1, įžūliu elgesiu demonstruodama nepagarbą aplinkiniams, nepaisydama elementarių elgesio taisyklių, įžeidinėjo M. Š. necenzūriniais žodžiais, kuris ketino užfiksuoti jos padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tyčia koja spyrė į pastarajam priklausančio automobilio TOYOTA YARIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės galines dureles, jas sulankstydama sugadino M. Š. priklausantį turtą ir padarė 290 eurų turtinę žalą, taip pat nukentėjusiajam M. Š., norėjusiam užgesinti K. K. vairuojamo automobilio MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklį ir užkirsti kelią pasišalinimui iš vietos, apdraskė pastarajam veidą, ko pasėkoje M. Š. buvo nubrozdinta oda ir padarytos intradermalinės kraujosruvos veide, šiais veiksmais padarydama M. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šiais savo veiksmais K. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji K. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Jeigu teismas nuspręstų, kad jos veiksmuose buvo BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, prašo, vadovaujantis BK 39 straipsniu, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
3. Dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo.
3.1. Apeliantė nurodo, kad jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties, o padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą ji pripažino ir skirtą nuobaudą įvykdė.
3.2. Apeliantė teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad tarp apeliantės ir nukentėjusiojo įvyko privatus konfliktas. Tą patvirtino ir nukentėjusysis, teigdamas, kad konfliktas vyko tik tarp jo ir apeliantės, o žala padaryta tik jam vienam. Policijos patruliai taip pat patvirtino faktą, kad pranešimą gavo dėl muštynių, o jiems atvykus apeliantė ir nukentėjusysis patvirtino, kad tarp jų kilo konfliktas, kiti asmenys nusiskundimų nepareiškė. Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat nurodė, kad konfliktavo tik apeliantė ir M. Š.. Taigi, šie įrodymai patvirtina privataus konflikto egzistavimą, o ne visuomenės rimties sutrikdymą. Todėl nuosprendyje konstatuoti faktai yra nepagrįsti, nes apeliantė neturėjo tikslo sutrikdyti viešąją tvarką BK 284 straipsnio prasme, ir tyčia tokios veikos nedarė. Tiesiog kilo buitinis konfliktas, kurio metu analogiškus veiksmus darė abu: stumdėsi, vartojo necenzūrinius žodžius ir pan. Konflikto metu nebuvo žymiai sutrikdyta visuomenės rimtis, kokių nors įstaigų darbas, nekilo didelė sumaištis. Todėl apeliantės veiksmai neatitinka BK 284 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties.
3.3. Be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Tačiau apeliantė nesuvokė savo veiksmų kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo. Ji tik norėjo, kad M. Š. pasitrauktų nuo jos automobilio ir leistų jį perstatyti, nes padarytą pažeidimą jis jau buvo užfiksavęs. O apsižodžiavimas ir susistumdymas įvyko natūraliai, kuomet provokuojančiais veiksmais nukentėjusysis išprovokavo tokį apeliantės elgesį, juolab, kad ir pats elgėsi analogiškai. Todėl apeliantė siekė ne sutrikdyti viešąją tvarką, o atsikirsti M. Š. bei apsisaugoti nuo jo agresyvių veiksmų. Tai, kad to pasekoje galimai buvo sutrikdyta viešoji tvarka yra tik šalutinis abiejų veiksmų rezultatas, kurio nei tiesiogiai, nei netiesiogiai tyčia apeliantė nesiekė. Pažymi, jog būtent M. Š. aktyvūs veiksmai, kurie jau nebuvo susiję su administracinio nusižengimo fiksavimu, peržengė būtinojo reikalingumo veiksmus bei sukėlė konfliktą. Apeliantės veiksmai buvo nukreipti ne į aplinkinius asmenis ir viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą, o į asmeninio konflikto išsiaiškinimą. Konfliktas, trukęs neilgą laiką, neperžengė privataus konflikto tarp dviejų asmenų ribų. Juolab, kad nukentėjusysis taip pat padarė apeliantei žalą, nes sulankstė automobilio užvedimo raktą. Tai tik įrodo, kad vyko abipusis konfliktas, nekėlęs jokios grėsmės aplinkiniams ir nepažeidęs trečiųjų asmenų teisių ar interesų. Vienintelis įvykio liudytojas ir policijos pareigūnai šį įvykį taip pat vertino kaip asmeninį nukentėjusiojo ir apeliantės konfliktą.
3.4. Apeliantė pažymi, kad grįsdamas jos kaltę dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, teismas nurodo, kad ji keikėsi nukentėjusiojo atžvilgiu (tačiau tą patį darė ir nukentėjusysis jos atžvilgiu), sužalojo jį (tačiau sužalojimas buvo padarytas tuo metu, kai nukentėjusysis įsibrovė į jos automobilį ir ginantis nuo jo, be to, jis buvo nežymus), apgadino jo automobilį (tačiau jo automobilį apeliantė pamatė tik tuomet, kai bandė išvažiuoti iš stovėjimo vietos). Be to, sveikatos sutrikdymo padarymas viešoje vietoje savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai turi būti konkrečiai įvardyti.
3.5. Taigi, nenustačius BK 284 straipsnyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių (realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), bei tyčios tokius veiksmus atlikti, apeliantė turi būti išteisinta. Jos veiksmai neatitinka BK 284 straipsnyje aprašytos veikos pavojingumo laipsnio.
4. Dėl byloje surinktų duomenų prieštaringumo ir neaiškumo
4.1. Apeliantė pažymi, kad jos kaltę teismas grindžia vien nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais, kurių neginčijamai nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys ir kurie prieštarauja tarpusavyje, tuo tarpu apeliantės parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog ji pažeidė viešąją tvarką kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, ko pasakoje padarė nepagrįstą išvadą ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 44 straipsnio 6 dalį.
4.2. Policijos registruojamų įvykių registre aprašant įvykio aplinkybes nurodyta, kad prie „IKI“ parduotuvės vyksta muštynės, kuriose dalyvauja keturi asmenys. Taip pat nurodyta, kad tokią informaciją pateikė pats nukentėjusysis. Šie duomenys nesutampa su nukentėjusiojo pareiškimu ir jo bei liudytojo A. K. parodymais, nes ten neminimi keturi muštynėse dalyvaujantys asmenys, be to, policijos pareigūnai patvirtino, kad atvykę į vietą rado tik du konfliktuojančius asmenis.
4.3. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad „objektų, reikšmingų tyrimui, įvykio vietoje nėra“. Apžiūra vyko praėjus kelioms valandoms po įvykio, bet apžiūrą atlikęs pareigūnas įvykio vietoje nieko nerado. Tačiau nukentėjusysis teigia, kad apeliantė sulankstė jo automobilio dureles. Be to, daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad nuo keleivio pusės galinių durelių atšokę ir atsilupę dažai, o protokolo priedo 2 ir 3 nuotraukose matyti, kad nuo automobilio durelių nutrupėję dalis dažų, bet vykdant įvykio vietos apžiūrą jokių dažų liekanų tas pats policijos pareigūnas nerado.
4.4. Be to, teismas teigia, kad netikėti M. Š. ir liudytojo A. K. parodymais neturi pagrindo. Tuo tarpu tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojo parodymai iš esmės skiriasi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir liudijant teisme. O viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuoseklūs ir nekito tik apeliantės parodymai.
4.5. Taip pat kaip vieną iš svarbiausių neatitikimų apeliantės parodymuose teismas išskyrė tai, kad tiek liudytojas, tiek ir nukentėjusysis teigė, jog konfliktas įvyko apie 15.30 val., tuo tarpu ji nurodė, kad apie 17.00 val. Tačiau teikdama paaiškinimą iš karto po įvykio ji taip pat nurodė, kad viskas įvyko apie 15.30 val., o vėliau pamiršo tikslų įvykio laiką, nes tam neteikė didelės reikšmės. Be to, įvykio dieną buvo pavargusi, nevalgiusi, po darbo pamainos, skubėjo paimti sūnų iš darželio, todėl galėjo neįsiminti tikslaus įvykio laiko. Juolab, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė du skirtingus įvykio laikus - 15.10 val. ir 15.30 val., tačiau teismas tam reikšmės neteikė.
4.6. Be to, teismas, kvalifikuodamas apeliantės veiksmus, kaip atitinkančius BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, kaip vieną iš tai įrodančių aplinkybių konstatavo faktą, jog „viskas vyko gana ilgą laiką“. Tačiau neaišku kuo remiantis teismas padarė tokią išvadą, nes nukentėjusysis, liudytojas A. K. bei apeliantė nurodė, kad konfliktas kilo apie 15.30 val., o policijos pareigūnai teigė, kad į įvykio vietą atvyko apie 15.35 val. Todėl 5-10 min. laiko atkarpos negalima pripažinti ,,gana ilgu“ laiko tarpu.
4.7. Atsižvelgdama į tai, apeliantė mano, kad teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje surinktus faktus, tendencingai apeliantės nenaudai suteikė nepagrįstai didelę reikšmę nukentėjusiojo ir liudytojo parodymams, tokiu būdu pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.
5. Dėl būtinosios ginties
5.1. Apeliantė pažymi, jog liudytojas A. K. nurodė, kad M. Š., po to, kai ji spyrė į jo automobilį, „su kumščiais pradėjo eiti“ link apeliantės, o ji greitai šoko į automobilį ir pabandė išvažiuoti. Taip pat nurodė, kad jis buvo įlindęs į automobilį ir atsisėdęs ant apeliantės kelių. Teisme apeliantė patvirtino, jog M. Š. agresija ją išgąsdino ir kai jis per jėgą įlipo į jos automobilį, ji turėjo pagrindo įtarti, kad prieš ją bus smurtaujama, todėl nusprendė gintis. Todėl M. Š. veiksmai akivaizdžiai kėlė realaus pavojaus grėsmę, o apeliantės veiksmai apdraskant jam veidą atitinka būtinosios ginties turinį.
6. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių
6.1. Nors teismas apeliantės atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau pažymi, kad analogiškai elgėsi ir nukentėjusysis (kalbėjo pakeltu tonu, vartojo necenzūrinius žodžius, naudojo kreipinį „invalide“, stumdėsi, puolė su kumščiais, naudojo fizinę jėgą ir pan.). Todėl pripažinus, kad buvo padaryta nusikalstama veika, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys ir veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (nukentėjusiojo veiksmai neatitiko būtinojo reikalingumo sąlygų, t. y. apeliantės padarytas administracinis nusižengimas nebuvo tiek pavojingas, kad net ir pasišalinimo atveju būtų buvę būtina per jėgą brautis į jos automobilį ir ją sulaikyti. Juolab, kad pažeidimo faktas jau buvo užfiksuotas nuotraukose).
6.2. Taip pat papildoma atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad apeliantė viena augina mažametį vaiką, nes vaiko tėvas pabėgo į užsienį ir jo išlaikymui lėšų neskiria. Todėl teistumas galėtų turėti neigiamų padarinių ateityje ieškant darbo ir siekiant užtikrinti pragyvenimo šaltinį.
7. Be to, apeliantė nurodo, kad nuosprendyje teismas pažymėjo, jog skiriant bausmę ir parenkant jos rūšį atsižvelgiama ir į tai, kad apeliantė buvo daug kartų traukta administracinėn atsakomybėn už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tačiau visi šie pažeidimai iš esmės kilo dėl apeliantės profesijos (ji taksi vairuotoja), kai viršijo greitį skubėdama į iškvietimą. Šie pažeidimai nesusiję su inkriminuojama veika. Juolab, kad nukentėjusysis taip pat yra padaręs 12 administracinės teisės pažeidimų, tame tarpe ir nedidelį chuliganizmą, nepaklusimą reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukimą iš eismo įvykio vietos, Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmusį turto sugadinimą.
8. Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio
8.1. Apeliantė teigia, kad tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį, teismas neatsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog automobilį nukentėjusysis remontavo 3 dienas, todėl tuo negalima remtis, įrodinėjant civilinę žalą. Be to, prašyme prokurorui dėl pripažinimo civiliniu ieškovu nurodo, kad žalą patyrė dėl automobilio remonto išlaidų ir apdraskyto veido. Todėl tik šias aplinkybes gali įrodinėti nukentėjusysis, nes prokuroras šiuo aspektu jį pripažino civiliniu ieškovu.
8.2. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį, t. y. neišsiaiškinta, ar automobilio dureles tikrai sulankstė apeliantė, nes nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai apie faktines įvykio aplinkybes skiriasi; taip pat neišsiaiškinta, kodėl buvo pakeistos visos automobilio durelės, nes po įlenkimo jas reikėjo tik ištiesinti ir nudažyti; nėra įrodymų ir dėl 200 eurų moralinės žalos dydžio bei paties fakto (nėra duomenų, kad nukentėjusysis lankėsi pas gydytojus, pirko vaistus, dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbingas ir pan.). Nors nukentėjusysis teigia, kad jis dėl sužalojimų dvi savaites jautė fizinį skausmą, tačiau iš byloje esančios nuotraukos ir medicininės apžiūros išvados matyti, kad sužalojimai buvo nežymūs paviršiniai įdrėskimai, todėl toks nukentėjusiojo teiginys neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, civilinis ieškinys yra nepagrįstas ir negalėjo būti tenkinamas.
9. Teismo posėdyje nuteistoji K. K. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistąją išteisinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
10. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistoji ginčija savo kaltę. Jos apeliacinis skundas akcentuoja aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos sudėties požymių jos veikoje nebūvimu, įrodymų vertinimu, teigia, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, pažymi jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą (tuo pagrindu prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nebus tenkinamas skundas dėl išteisinimo), bei nesutinka su civilinio ieškinio patenkinimu. Apeliantės skunde nurodoma daug aplinkybių, dalis kurių jau buvo įvertinta apylinkės teismo nuosprendyje, todėl apygardos teismas, užtikrindamas proceso ekonomijos principo įgyvendinimą, pasisako tik dėl esminių, bylos baigčiai reikšmės turinčių aplinkybių ir į kiekvieną skundo argumentą atskirai neatsako.
11. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje – t. y. viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015). Apeliantė susidariusią situaciją vertina kaip privatų konfliktą (paties konflikto fakto neginčija) tarp dviejų asmenų, todėl, jos vertinimu, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Su tokia skundo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į tarp apeliantės ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą buvo įtraukti ir pašaliniai, su konfliktu visiškai nesusiję asmenys. Apklausiama apylinkės teisme pati nuteistoji patvirtino, jog į konfliktą įsikišo ir A. K.. Apklausiamas teisme liudytojas A. K. parodė, kad įsikišo į konfliktą norėdamas konfliktuojančias puses išskirti. Taigi, mažiausiai vienas pašalinis žmogus dėl nuteistosios veiksmų buvo priverstas įsikišti į konfliktą, todėl tokie veiksmai neabejotinai laikomi peržengiančiais privataus konflikto ar ginčo ribas. Nuteistoji teigia, kad liudytojas A. K. gali ją apkalbėti dėl asmeninių priežasčių, tačiau iš liudytojo parodymų matyti, kad jis į konfliktą dėmesį atkreipė dar prieš suprasdamas, kad nuteistoji yra jo pažįstama. Be to, šio liudytojo parodymai atitinka bylos medžiagą, yra nuoseklūs, o vien tai, kad nuteistoji ir liudytojas yra pažįstami, nereiškia, kad panaikinamas ginčo viešasis (atviras) pobūdis ir jis neperžengia privatumo ribų. Argumentai, jog nebuvo sutrikdytas „kokių nors“ įstaigų darbas ar nekilo didelė sumaištis yra teisiškai nereikšmingi, nes iškreipia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį esmę. Aptariamos nusikalstamos veikos rūšinis objektas yra viešoji tvarka, kuri pati savaime yra teisiškai ginama vertybė. BK 284 straipsnio prasme nėra reikalaujama, kad dėl asmens veiksmų kiltų dideli, ilgalaikio išliekamojo pobūdžio padariniai.
12. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl K. K. veikimo tyčia. Nors apeliaciniame skunde ji teigia, kad savo veiksmais nesiekė pademonstruoti nepagarbos aplinkiniams, tačiau ši jos gynybinė versija neįtikina. Nuteistosios veiksmai buvo aktyvūs, ji jų nesustabdė ir tada, kai aiškiai suprato, jog pašaliniai žmonės stebi situaciją. Pabrėžtina, kad tyčiai konstatuoti nebūtina nustatyti, jog kaltininkas savo veiksmus suvokė būtent tai, kaip tai apibrėžia baudžiamojo įstatymo ir baudžiamosios teisės mokslo nuostatos. Šiuo gi atveju, K. K. norėjo smurtauti ir vartoti necenzūrinius žodžius, todėl, turėdama pakankamai gyvenimiškos patirties ir bendrą socialinį išprusimą, negalėjo nesuprasti, kad tokiu būdu ji elgiasi netinkamai. Vien tai, kad veikos darymo metu ji savo veiksmų nekvalifikavo kaip nusikalstamų, nereiškia, kad tyčia negali būti nustatyta. Iš visumos bylos duomenų matyti, jog tikėtina, kad nuteistosios tyčia susiformavo spontaniškai, kilo staiga (konkretus tyčios susiformavimo momentas neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui), ko neginčija ir pati apeliantė nurodydama, kad įvykio dieną ji buvo pavargusi, skubėjo, taigi, iš esmės buvo suirzusi.
13. Skundo argumentai dėl automobilio apgadinimo aplinkybių bei smurto panaudojimo mąsto, šiuo konkrečiu atveju nėra vertintini, nes kvalifikuojant aptariamą nusikalstamą veiką svarbu nustatyti, kas ir buvo padaryta šiuo atveju, jog nuteistoji elgėsi įžūliai ir įžeidinėjo nukentėjusįjį. Turto apgadinimas bei nežymus sveikatos sutrikdymas, kaip minėta, neturi reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnį, bet kartu su aukščiau išdėstytais nuteistosios veiksmais sustiprina bendrą jos veiksmų prieštaringumą teisei. Nors K. K. teigia, kad automobilis buvo apgadintas netyčia, o kūno sužalojimai padaryti ginantis, tačiau šią jos gynybinę versiją paneigia liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai, duoti apylinkės teisme. Tiek M. Š., tiek A. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nuteistoji konflikto pradžioje koja spyrė ir sulankstė nukentėjusiojo automobilio dureles, o ne tada, kai bandė išvažiuoti iš įvykio vietos.
14. Nuteistosios apeliacinio skundo teiginiai dėl byloje surinktų duomenų prieštaringumo vertintini kaip formalaus pobūdžio. Pažymėtina, kad skunde K. K., viena vertus, neginčija to, kad konfliktas įvyko, jog apgadino nukentėjusiojo automobilį, sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir t.t., tačiau, kita vertus, akcentuoja tokius aspektus, kaip tikslaus įvykio laiko ir trukmės nustatymas, automobilio apgadinimų žymių nebuvimas ir t.t. Apygardos teismo teisėjų kolegijai šiuo atveju svarbu tai, kad nuteistoji pripažįsta konflikto buvimą, o smulkesnės pažymimos detalės yra ištirtos ikiteisminio tyrimo metu bei apylinkės teisme nagrinėjant bylą iš esmės, todėl apygardos teismui kartoti tuos pačius argumentus yra netikslinga. Be kita ko, apeliantė formaliai konstatuoja, kad nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą iš esmės buvo prieštaringi, skyrėsi, tačiau neaišku, kokius tariamus prieštaravimus ji turi omenyje, nes apygardos teismo vertinimu, abu nurodyti asmenys davė aiškius, konkrečius ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. Apeliantės argumentai dėl KET pažeidimo pastebėjimo pozicijų yra nereikšmingi ir neturintys reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių aplinkybių nagrinėjimas apskritai yra netikslingas, nes K. K. neginčija savo veiksmų, o tiesiog teigia, kad jie nebuvo nusikalstami.
15. Apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties panaudojimo ir K. K. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra panašaus pobūdžio, todėl teismas į juos atsako atskirai jų nedetalizuodamas. Nuteistoji neginčija, kad pažeidė Kelių eismo taisykles parkuodama automobilį. Kaip teigia apeliaciniame skunde, ji dirba taksi vairuotoja (tą patvirtina ir baudžiamosios bylos duomenys), taigi, ji privalo ypač gerai išmanyti Kelių eismo taisykles ir suprasti, jog elgdamasi taip, kaip elgėsi įvykio metu, ne tik pažeidžia formalius eismo tvarką reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, tačiau ir parodo nepagarbą visuomenei. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nuteistajai pasakė, kad ši elgiasi netinkamai, tačiau ji į tai atsakė neadekvačiai agresyviai. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra ypatingai svarbu tai, ar nukentėjusysis kaip nors įžeidžiančiai pavadino nuteistąją, ar ne, nes ji, po nukentėjusiojo pastabos, aiškiai ir nedviprasmiškai turėjo suvokti, jog reikia perstatyti automobilį. Taip pat svarbu, kad nukentėjusysis, fiksuodamas pažeidimą nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų o priešingai – elgėsi tinkamai. Bandydamas ištraukti raktelį iš K. K. vairuojamo automobilio spynelės jis taip pat siekė užtikrinti, kad ji nepabėgtų iš įvykio vietos. Šias aplinkybes patvirtina iš esmės visa bylos medžiaga, išskyrus nuteistosios parodymus. Be to, pati nuteistoji apylinkės teisme pripažino, jog nukentėjusysis į jos automobilio vidų patekti bandė tik tada, kai ji bandė atbula važiuoti iš įvykio vietos. Šie duomenys vertintini atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, jog nuteistoji yra taksi vairuotoja, suprato, kad jos padarytas pažeidimas yra užfiksuotas, todėl negalėjo nesuvokti, jog važiuodama atbulomis ji šalinasi iš įvykio vietos. Apygardos teismui žinoma, jog nuteistoji naudojasi socialiniu tinklu „facebook“, į kurį savo vardu kelia, manytina, jos pačios padarytas nuotraukas su užfiksuotais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, o būtent – su automobilių parkavimu pažeidžiant nustatytą tvarką (pridedama prie bylos). Taigi, ji pati, viena vertus, smerkia tokius veiksmus, tačiau, kita vertus, vengia sulaikymo ir tariamai nesupranta, ko iš jos nori ją bandantis sulaikyti asmuo, kai pati pasielgia taip pat.
16. Apygardos teismo teisėjų kolegija nevertins būtinosios ginties sąlygų ir jų egzistavimo, nes šiuo atveju akivaizdu, jog nuteistajai joks pavojus negrėsė ir ji nuo pat pradžių suprato, kad tai ji elgiasi neteisėtai ir ją stengiamasi sulaikyti. Atitinkamai atmestinas ir jos prašymas dėl jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo. Tai, kad apeliantė viena augina vaiką nelaikytina jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau į tai buvo atsižvelgta apylinkės teismui skiriant jai bausmę. Nuteistosios atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnio nuostatas negalimas, nes, visų pirma, nėra dviejų jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, antra, ji nepripažįsta savo kaltės ir nėra požymių, jog gailėtųsi savo veiksmų, todėl nebūtų pasiekti baudžiamosios atsakomybės tikslai.
17. Teisėjų kolegija vertina, kad apylinkės teismas pagrįstai patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Nuteistoji teigia, kad nukentėjusiojo patirta žala nėra įrodyta, tačiau apygardos teismas su šiais teiginiais nesutinka. Priteista 290 Eur dydžio turinė ir 200 Eur dydžio neturtinė žala nelaikytina neadekvačia ar per didele, todėl skundas šioje dalyje atmetamas.
18. Teismas, remdamasis visuma aukščiau išdėstytų argumentų daro išvadą, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, kurio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios K. K. apeliacinį skundą atmesti.