Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-41750-599/2019 pagal pareiškėjos R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuotas asmuo byloje antstolis Donatas Kisielius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo dalyko

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

9. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos (apeliantės) R. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolio Donato Kisieliaus vykdomąją bylą Nr. 0174/17/02378 ir joje atliekamus vykdymo veiksmus, įskaitant ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), iš varžytinių pardavimą. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jai pateikus skundą dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Bylos dėl antstolių veiksmų yra nagrinėjamos CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. CPK 510 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu skundą dėl antstolio veiksmų teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Skundo dėl antstolio veiksmų padavimas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus (išieškojimą), tai turi būti išimtis, kurios taikymą asmuo visuomet privalo tinkamai ir įtikinamai pagrįsti.

11. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdomajame procese vadovaujamasi CPK normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą civiliniame procese. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog būsimas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais ar užtikrinti visai kitus šalių interesus (o ne būsimo teismo sprendimo įvykdymą). Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja tikėtinai nepagrindė reikalavimo dėl antstolio veiksmų neteisėtumo. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011, yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis aptariamu atveju suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Taigi prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių specifika – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – lemia, kad jos turėtų būti taikomos tik išimtiniais atvejais, esant pakankamai preliminarių duomenų apie asmens, prašančio jas taikyti, galimą teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.

13. Bylos medžiaga nustatyta, jog nagrinėjamu atveju tiek prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tiek skundą dėl antstolio veiksmų, tiek ir atskirąjį skundą apeliantė iš esmės grindžia tuo, jog antstolis neteisėtai paskelbė turto varžytines, nes kreditorius nepagrįstai nutraukė kredito sutartį, todėl priverstinio vykdymo veiksmai buvo pradėti neteisėtai. Pareiškėja nurodo, jog bankrutavus kredito įstaigai, iš kurios buvo paimta paskola, ji daugiau nei du metus nemokėjo kredito įmokų, o UAB ,,Verslo konsultantai“ perėmus bankrutavusios kredito įstaigos teises, nemokėtų įmokų suma buvo didelė, todėl jos pareiškėja negalėjo iš karto sumokėti. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pati apeliantė nurodė, kad pakankamai ilgą laiką nevykdė savo finansinių įsipareigojimų, todėl kreditorius turėjo teisę nutraukti kredito sutartį bei reikalauti įvykdyti prievolę iš karto. Be to, nors apeliantė ir akcentuoja, jog kreipėsi į teismą dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu, tačiau ši bylą dar nėra išnagrinėta (teismo posėdis c. b. Nr. e2-1235-465/2020 paskirtas 2020 sausio 30 d.) ir nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo, todėl priešingai nei atskirajame skunde pažymėjo apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šioje proceso stadijoje vertinti, kad kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai.

14. Taigi remiantis aukščiau išdėstytu, apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme neįrodė būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos prašymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo sustabdyti antstolio Donato Kisieliaus vykdomąją bylą Nr. 0174/17/02378 ir joje atliekamus vykdymo veiksmus, įskaitant ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), iš varžytinių pardavimą, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų, kadangi pareiškėjos paduotas skundas nėra tikėtinai pagrįstas. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti (CPK 178 straipsnis), o apsiribojo tik savo samprotavimais dėl kreditoriaus veiksmų nutraukiant kredito sutartį. Taigi atskirojo skundo argumentus, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos stadijoje, galimai palankaus pareiškėjai būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, apeliacinės instancijos teismas nelaiko pagrįstais, kadangi tai tik tėra deklaratyvūs, įrodymais nepagrįsti teiginiai, kas nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos teismo nutarties motyvais dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumo, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių skundžiamų antstolio veiksmų galimą neteisėtumą, t. y. preliminariai nepagrindė skundo dėl skundžiamų antstolio veiksmų neteisėtumo vykdant vykdomąją bylą Nr. 0174/17/02378, įskaitant pareiškėjos nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytinių, ar kitų aplinkybių, dėl kurių nekilnojamojo turto realizavimas turi būti sustabdytas.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodomos aplinkybės ir pateikiami argumentai didžiąja dalimi yra nukreipti į antstolio veiksmų neteisėtumo įrodinėjimą ir į deklaratyvius teiginius dėl kreditoriaus veiksmų nutraukiant kredito sutartį, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki kol bus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, todėl nurodyti apeliantės argumentai įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui neturi. Aplinkybes, ar antstolio veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, analizuos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, iškeltą pagal skundą dėl antstolio veiksmų.

16. Minėta, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti skundo dėl antstolio veiksmų reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Tai reiškia, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas.

17. Atsižvelgiant į šias aukščiau išdėstytus argumentus ir byloje surinktą medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė tikėtinai nepagrindė savo prašymo bei neįrodė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, jeigu nebus taikyta jos prašoma laikinoji apsaugos priemonė – vykdymo proceso sustabdymas. Nesant būtinų sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę.

18. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vykdymo procese, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.