Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 241 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 2 mėnesiams ir 19 dienų.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik dalyje dėl jam paskirtos bausmės – prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

7. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas sušvelninti ar sugriežtinti bausmę gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

8. Skundžiamu nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 241 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už šio nesunkaus nusikaltimo padarymą numato dvi alternatyvias bausmių rūšis – areštą ir laisvės atėmimą iki trejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams ir 6 mėnesiams, ir šią bausmę, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažindamas vienu trečdaliu, atsižvelgė į tai, kad A. G. padarė tyčinį baigtą, nesunkų nusikaltimą. Nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas. Skiriant bausmę buvo įvertinti ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – baustas administracine tvarka, daug kartų teistas, pažeidinėjantis laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką. Iš tokių aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės.

9. Iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų galima daryti išvadą, jog nuteistasis nesutinka su jam nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas), kadangi, kaip nurodoma, jis niekada nebuvo pripažintas recidyvistu. Pažymėtina, kad BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamą nusikalstamą veiką A. G. padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus (2 t., b. l. 32-33). Tuo pačiu pažymėtina, kad A. G. pabėgant iš įkalinimo įstaigos, teistumas nebuvo išnykęs dėl jau paminėtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Taigi nuteistasis atitiko visas baudžiamajame įstatyme numatytas recidyvisto sąlygas, o, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pripažįstant asmenį recidyvistu atskiras sprendimas nėra reikalingas. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

10. Kita dalis apeliacinio skundo argumentų, kuriais nurodoma, kad apeliantas pabėgo ne iš kalėjimo, o iš atvirosios kolonijos ir dėl tokių veiksmų niekas nenukentėjo, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio. Pirma, skirtingi terminai apibūdinant įkalinimo įstaigą niekaip nesudaro pagrindo spręsti, kad nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė. Antra, BK 241 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, tai reiškia, kad asmuo yra baudžiamas vien už pabėgimą iš laisvės atėmimo vietos. Papildomai sukėlus neigiamus padarinius kitiems asmenims, tokie veiksmai būtų vertinami atskirai. Švelninti bausmės nesudaro pagrindo ir tai, kad nuteistasis jau buvo atlikęs didelę dalį bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu. Nors A. G. teigia, kad jo pabėgimas buvo tik spontaniškas elgesys ir jis būtų grįžęs į koloniją, tokios aplinkybės taip pat neparodo mažesnio nusikalstamos veikos pavojingumo. Pažymėtina, kad nuteistasis nereagavo į pareigūnų reikalavimus sustoti, o peršoko tvorą ir pabėgo iš laisvės atėmimo bausmės vietos. Pastarasis buvo sulaikytas praėjus dviem paroms po pabėgimo, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, toks sulaikymas įvyko intensyvaus pareigūnų darbo dėka. Be paminėtų aplinkybių pažymėtina, kad A. G. iki šios nusikalstamos veikos padarymo jau buvo teistas 25 kartus (2 t., b. l. 1-34), kas parodo, jog nuteistasis sistemingai daro nusikalstamas veikas ir nebando pakeisti savo gyvenimo būdo.

11. Kita apeliaciniame skunde minima aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką, kuo remiantis prašoma skirti vidurkio nesiekiantį laisvės atėmimo bausmės dydį, jau buvo įvertinta skundžiamame nuosprendyje. Apelianto prisipažinimas ir nuoširdus galėjimasis buvo pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į kurią atsižvelgta skiriant bausmę, todėl nėra pagrindo šią aplinkybę vertinti pakartotinai ir tuo pagrindu darsyk švelninti paskirtą bausmę. Be kita ko, nors pirmosios instancijos teismas nurodė skiriantis A. G. didesnę laisvės atėmimo bausmę nei jos vidurkis, tačiau faktiškai laisvės atėmimo bausmės dydį nustatė nesiekiantį sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Pagal BK 61 straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Maksimali laisvės atėmimo bausmė pagal BK 241 straipsnio 1 dalį yra laisvės atėmimas trejiems metams. Kadangi šio straipsnio sankcijoje laisvės atėmimo minimumas nenumatytas, apskaičiuojant vidurkį vadovaujamasi laisvės atėmimo bausmės rūšies minimaliu dydžiu, kuris yra 3 mėnesiai. Taigi sudėjus minimalų ir maksimalų laisvės atėmimo bausmės dydžius, galimus paskirti pagal BK 241 straipsnio 1 dalį, padalinus juos pusiau, vidurkį siekiantis laisvės atėmimo bausmės dydis yra 1 (vieneri) metai 7 mėnesiai ir 15 dienų, kai tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirta 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta trečdaliu.

12. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegiją konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę ir nustatė jos dydį tinkamai įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2023 m. birželio 16 d. pateikė teismui pažymą, kurioje prašoma iš A. G. valstybės naudai priteisti 65 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

14. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis) ir pats nuteistasis neturėjo pasirinkęs gynėjo, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius A. G. parinko advokatą Benediktą Paulauską, kurį teismas paskyrė nuteistojo gynėju advokatu. Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjas nuteistajam buvo paskirtas teismo iniciatyva, kas reiškia, kad nuteistasis neturėjo teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Be to, A. G. atlieka laisvės atėmimo bausmę, jo finansinė padėtis yra sudėtinga. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nėra suderinamas su proporcingumo principu bei teise į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo A. G. nepriteisti.