- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-741-803/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13592-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Inga Staknienė, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vilniaus vystymo kompanija“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ingos Staknienės, Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 10 355,05 Eur nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d., 1 605,37 Eur delspinigius (0,02 proc. dydžio nuo 2016-02-21 iki ieškinio pareiškimo teisme, t. y. 2018-04-23), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 31 d. iš trečiojo asmens išsinuomojo 553,88 kv. m. administracines patalpas, esančias pastate adresu (duomenys neskelbtini), iki 2014 m. gruodžio 31 d. 2014 m. gruodžio 12 d. šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gruodžio 31 d. 2015 m. rugpjūčio 14 d. šias patalpas trečiasis asmuo perdavė ieškovei. Atsakovas dėl to jokių pretenzijų nereiškė. 2016m. vasario 23 d. šios patalpos perduotos VĮ Turto bankui. Visą šį laiką atsakovas naudojosi patalpomis, ieškovė paprašė atsakovo sumokėti už patalpų nuomą nuo 2016 m. sausio 1 d. 2016 m. vasario 23 d., tačiau šis atsisakė, nurodęs, kad savivaldybei delsiant perduoti patalpas valstybei, o atsakovui tęsiant nuomos santykius, valstybės biudžetas patyrė 478,4 tūkst. Eur išlaidų, taigi reikalaujamos sumos priteisimas prieštarautų valstybės interesams
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neteisėtai prašomą priteisti nuomos mokestį kildina iš nuomos patalpų, kurios jai prašomu priteisti nuomos mokestį laikotarpiu nepriklausė. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi, kuria paliktas nepakeistas sprendimas, įpareigojantis UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o pastarąją perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto bankas, nuosavybėn, bei siekdamas išvengti dar didesnių valstybės biudžeto nuostolių dėl laiku neperduotų patalpų bei įvertinęs tai, kad nuomos sutartis nustoja galioti 2015 m. gruodžio 31 d., dar 2015 m. gegužės 5 d. kreipėsi į VĮ Turto banką dėl patalpų perdavimo Valstybės saugumo departamentui neatlygintinai valdyti ir naudotis panaudos sutarties pagrindu.
4. Pažymėjo, kad nuomos sutartis galėjo būti pratęsta tik rašytiniu nuomos sutarties šalių susitarimu, be to, ji net ir negalėjo būti pratęsta teisės aktų nustatyta tvarka, nes teismų sprendimais nuosavybės teisės buvo nustatytos ne ieškovei, o Lietuvos Respublikai. Taigi ieškovės ir atsakovo susitarimas būtų buvęs niekinis. Be to, atsakovas po nuomos sutarties galiojimo pabaigos minėtas patalpas ketino perimti naudotis panaudos teise. Jei atsakovas būtų pratęsęs nuomos sutarties galiojimą ir būtų toliau vykdęs joje numatytus įsipareigojimus, būtų kilę dar didesnių nuostolių Lietuvos Respublikos biudžetui, kadangi nuomos mokestis visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį buvo mokamas iš valstybės biudžeto lėšų, kai tuo tarpu nuomos sutarties patalpos ir priklausė Lietuvos Respublikai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prašoma priteisti delspinigius už nepagrįstai ilgą laikotarpį. Įstatymas numato sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, todėl ieškovė delspinigius galėjo skaičiuoti tik už šešis mėnesius atgal nuo ieškinio pateikimo teismui dienos
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 10 355,05 Eur nuomos mokesčio ir 372,78 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas.
6. Teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria iki 2014 m. sausio 1 d. departamentui išnuomojo 553,88 kv.m. negyvenamąsias administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė dėl 36 Lt mokesčio už 1 kv.m., iš viso 19 939, 68 Lt per mėnesį už visą nuomojamą patalpų plotą (Sutarties 2.1. p.). Teismas įvertinęs tai, kad šalys sutartyje aptarė tik patalpų neperdavimo nuomotojui pareikalavus atvejį, sprendė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.481 straipsnį, pagal kurį laikoma, kad sutartis tampa neterminuota, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja.
7. Pažymėjo, jog iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų bazės matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu įpareigojo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas, o Vilniaus miesto savivaldybę – šias patalpas perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi paliko nepakeista šią apeliacinio teismo nutartį. Taigi teismo sprendimu buvo nustatyti įpareigojimai UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau ne nuosavybės įgijimo momentas.
8. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad nors atsakovas ginčija ieškovės teisę nuomoti ginčo patalpas po 2015 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad ji nebuvo jų savininkė, tačiau ji tokia pat teise šias patalpas turėjo ir nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d., bet sąskaitas už nuomą nuo 2015-8-14 iki 2015-12-31 atsakovas apmokėjo. 2014 m. gruodžio 12 d. sudarytas susitarimas su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuomos sutarties pratęsimo įrodo, kad atsakovas pats nelaikė savininku to juridinio asmens, kuriam patalpos faktiškai dar nebuvo perduotos, todėl sprendė, kad atsakovas skolingas ieškovei 10 355,05 Eur nuomos mokesčio. Taip pat teismas taikė sutrumpintą 6 mėnesių terminą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo, todėl priteisė ieškovės naudai 372,06 Eur delspinigių už 180 dienas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, o taip pat sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išspręsta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3373- 431/2018. Nurodė šiuos esminius argumentus:
1.1. ieškinio tikslas yra ne susigrąžinti ieškovei teisėtai priklausančias pajamas, o bet kokiais būdais gauti neteisėtu lėšų iš valstybės biudžeto, tokiu būdu padarant dar didesnės žalos Lietuvos valstybei. Ieškovei prašomu priteisti nuomos mokestį laikotarpiu patalpos nepriklausė ir turėjo būti perduoti Lietuvos valstybei, nuomos;
1.2. atsakovas jau 2014 m. galėjo nesudaryti susitarimo su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuomos sutarties pratęsimo. Tačiau galutinė ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta tik 2015 m. kovo 12 d., dėl to, kol vyko teisminis procesas ir nebuvo priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į VĮ Turto bankas dėl patalpų perdavimo valdyti ir naudotis panaudos sutarties pagrindu;
1.3. jei patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) būtų buvę laiku perduotos valstybės nuosavybėn, šias patalpas Valstybės saugumo departamentas, kaip minėta aukščiau, būtų valdęs ir naudojęsis neatlygintinai panaudos sutarties pagrindu;
Žemesnės instancijos teismas
1.4. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuomos sutartis pasibaigus jos terminui tapo neterminuota. Nuomos sutartis net ir negalėjo būti pratęsta teisės aktų nustatyta tvarka, kadangi jau minėtais teismų sprendimais nuosavybės teisės buvo nustatytos ir turėjo būti perduotos Lietuvos Respublikai. Atsakovas už patalpų nuomą mokėjo tuomet, kai ieškovė neteisėtai naudojosi ir neperdavė patalpų valstybei, jos neteisėtai gauta nauda laikytina Lietuvos Respublikos nuostoliais;
1.5. Valstybės kontrolė, atlikdama Vilniaus miesto savivaldybės administracinio pastato ir šiam turtui skirtų lėšų valdymo, naudojimo ir disponavimo auditą, 2016 m. gegužės 12 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-30-4-7 konstatavo, jog valstybės biudžetas patyrė 478,4 tūkst. Eur išlaidų, nes ieškovei delsiant įvykdyti įsipareigojimus, valstybės biudžetinė įstaiga – Valstybės saugumo departamentas 10 metų mokėjo nuomos mokestį už patalpas, kurios turėjo būti perduotos valstybei. Šios išlaidos yra laikytinos valstybės nuostoliais. Prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų nestabdyti šios bylos nagrinėjimo ir patenkintų ieškinį, Lietuvos valstybei būtų padaryta dar didesnė žala, t. y. patenkinus VĮ Turto bankas ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-3373-431/2018, VĮ Turto bankas turėtų papildomai kreiptis su ieškiniu į teismą dėl papildomų valstybės nuostolių (šioje byloje priteistos sumos Vilniaus miesto savivaldybei) priteisimo.
Atsiliepimas
10. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos esminius argumentus:
1.6. atsakovas nepagrįstai remiasi civilinėje byloje dėl įpareigojimo perduoti pastatą (įskaitant patalpas) valstybės nuosavybėn priimtais teismų sprendimais. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. patalpos nuosavybės teise buvo valdomos savivaldybės – šis faktas yra išviešintas nekilnojamojo turto registre ir atsakovo jo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu neginčijo;
Žemesnės instancijos teismas
1.7. pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalyku nėra aplinkybės, susijusios su visai kitoje civilinėje byloje (dėl įpareigojimo perduoti pastatą valstybės nuosavybėn) priimtų teismo sprendimų tinkamu vykdymu. Atsakovas, piktnaudžiaudamas teismine gynyba, į bylą teikė (ir tebeteikia) visą eilę su nagrinėjama byla nesusijusių aplinkybių, siekdamas įtikinti teismą peržengti ieškiniu suformuluotas šios bylos nagrinėjimo ribas;
1.8. net ir įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimui Nr. 2-2892-603/2013 (2014 m. birželio 9 d.), kurio pagrindu savivaldybė buvo įpareigota perduoti pastatą (įskaitant ginčo patalpas) valstybės nuosavybėn, atsakovas ne tik toliau faktiškai naudojosi patalpomis, mokėjo už tai nuomos mokestį (iki 2015 m. gruodžio 31 d.), bet netgi pasirašė nuomos sutarties pratęsimo susitarimą su tuometiniu patalpų savininku UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir iki pat patalpų perdavimo valstybės nuosavybėn (2016 m. vasario 23 d.).;
Atsiliepimas
1.9. atsakovas, teigdamas, kad patalpos nuomos mokesčio įsiskolinimo laikotarpiu apskritai nepriklausė savivaldybei, kadangi pagal kitoje civilinėje byloje priimtus teismų sprendimus jos turėjo būti perduotos valstybės nuosavybėn, nepaaiškina, kodėl 2015 m. rugpjūčio 14 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nuomos mokestis savivaldybei visgi buvo mokamas be jokių pretenzijų, t. y. akivaizdu, kad atsakovas laikė savivaldybę nuomos sutarties šalimi ir, logiška teigti, tikrąja patalpų savininke, kitaip atsakovas, būdamas nuoseklus, apskritai nebūtų mokėjęs nuomos mokesčio už patalpas nuo pat sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 įsiteisėjimo ar vėliausiai – nuo patalpų nuosavybės teisių perėjimo savivaldybei momento;
1.10. ši civilinė byla buvo inicijuota dėl paties atsakovo vengimo mokėti nuomos mokestį už faktiškai naudojamas patalpas, taip darant žalą savivaldybės biudžetui. Atsakovo vis cituojami teismų pasisakymai nutartyse, kuriomis buvo netenkintas savivaldybės prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2-2892-603/2013 išaiškinimo neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime Nr. 2-2892-603/2013, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas sprendime, buvo nustatyti tam tikri įpareigojimai savivaldybei bei UAB „Vilniaus vystymo kompanijai“;
1.11. pastatas (įskaitant patalpas) valstybės nuosavybėn buvo perduotas pasirašius 2016 m. vasario 23 d. perdavimo-priėmimo aktą. Pastato perdavimo valstybės nuosavybėn procedūros ir/ar tinkamas jų atlikimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku;
1.12. UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ informavo atsakovą, kad pastatas ir patalpos nuosavybės teisės pagrindais yra perduotos savivaldybei, jokių prieštaravimų dėl nuomos sutarties vykdymo, pasikeitus nuomotojui, nebuvo pareikšta. Nagrinėjamu atveju, pasibaigus nuomos sutarties terminui, atsakovas išsinuomotų patalpų negrąžino ir toliau jomis naudojosi iki 2016 m. vasario 23 d., t. y. kol turtas perėjo valstybės nuosavybėn. Kadangi nuomotojas jokia forma neprieštaravo nuomininko naudojimuisi turtu, turto nuomos santykiai tarp šalių nenutrūko ir nuomos sutartis iš terminuotos tapo neterminuota, ką visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo pirmosios instancijos teismas sprendime. Valstybės kontrolės Ataskaita ir joje nustatytos rekomendacijos neatleido atsakovo nuo pareigos mokėti nuomos mokestį už patalpas – tokio mokėjimo stabdymo pagrindo nenumato nei nuomos sutartis, nei įstatymai. Atsakovas apeliaciniame skunde vėlgi reiškia pakartotinį prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išnagrinėti tariamai neatsiejamai su nagrinėjama byla susijusi civilinė byla Nr. e2-3373-431/2018 (pagal VĮ Turto bankas ieškinį Savivaldybei ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuostolių atlyginimo). Atsakovas tais pačiais pagrindais jau buvo teikęs analogišką prašymą dėl bylos sustabdymo ir pirmosios instancijos teismui, kuris 2018 m. birželio 4 d. nutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareigos mokėti nuomos mokestį. Nustatyta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 189-18RN. Pagal Sutarties 1 p., atsakovas iš minėtos bendrovės išsinuomojo 553,88 kv. m. administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtos indeksais nuo 3-1 iki 3-25 imtinai), esančias pastate, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas). Taip pat byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 12 d. susitarimu nuomos terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gruodžio 31 d. Byloje nėra ginčo, kad vėliau raštinės sutarties šalys nebesudarė, nors atsakovas naudojasi patalpomis iki šiol (CPK 12, 178 straipsniai).
12. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. rugpjūčio 14 d. perėmė nuomojamas patalpas iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kurias 2016 m. vasario 23 d. perdavė VĮ Turto bankui (el.b.l. 35-36). Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 10 355,05 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. vasario 23 d. laikotarpį.
13. Ieškovė apeliaciniame skunde įrodinėja, kad aplinkybė, jog savivaldybė ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ buvo įpareigotos perduoti valstybės nuosavybėn pastatą (įskaitant Patalpas), neveikia pareigos mokėti nuomos mokesčio, nes patalpų nuosavybės teisės valstybei perėjo tik pasirašius pastato perdavimo–priėmimo aktą 2016 m. vasario 23 d.
14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu argumentu. Kaip byloje nustatyta, VĮ Valstybės turto fondas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu įpareigojo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), o Vilniaus miesto savivaldybę – šias patalpas perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. CPK 331 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi nuo jos priėmimo momento sukūrė šalims teises ir pareigas, todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, jog ji iki 2016 m. vasario 23 d., kai buvo pasirašytas pastato perdavimo–priėmimo aktas, turėjo teisę skaičiuoti nuomos mokestį.
15. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
16. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2000 kv. m. bendrojo ploto naujas administracines patalpas, kurios bus įrengtos atskirame pastate, pastatytame 1,28 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu pastate, esančiame (duomenys neskelbtini)) bei ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje (sutarties 1.1 ir 1.5 punktai), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas nebuvo įvykdytas iki teisminio ginčo pradžios.
17. Šios aplinkybės įrodo savininko teisių pažeidimą (CK 4.98 straipsnis), kuris buvo apgintas teismo procesiniais sprendimais, įpareigojus Vilniaus miesto savivaldybę perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn administracines patalpas (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentą, jog aplinkybė, kad patalpos nuosavybės teise buvo valdomos Savivaldybės, įrodo subjektinės teisės į nuomos mokestį legalumą.
18. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės argumentas, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje turėjo ginčyti faktą dėl valdymo išviešinimo nekilnojamojo turto registre, nėra pagrįstas. CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nors CK 4.262 straipsnis numato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, tačiau teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis taip pat yra juridinis faktas, kuris turi būti registruotas viešame registre (CPK 4.255 straipsnio 2 punktas, CPK 137 straipsnio 6 dalis). Bet kuriuo atveju, Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. birželio 9 d. nutartimi nustačius, kad ieškovės patalpų valdymas yra neteisėtas ir nusprendus, kad ieškovė privalo jas perduoti, paneigia valdymo teisėtumo faktą.
19. Ieškovė, remdamasi CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, įrodinėja reikalavimo į nuomos mokestį teisėtumą. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, pasiremdama tuo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 konstatavo, kad Savivaldybės ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ veika, pasireiškusi neveikimu, tai yra ginčo patalpų valstybei neperdavimu, buvo neteisėta. Tai, kad pastatas (įskaitant patalpas) valstybės nuosavybėn buvo perduotas pasirašius 2016 m. vasario 23 d. perdavimo–priėmimo aktą, nepaneigė ieškovės pareigos veikti pagal CPK 18 straipsnį ir kaip skolininko pareigos nedelsiant pradėti vykdyti įsiteisėjusį sprendimą. Be kita ko, ieškovė yra subjektas, kuris privalo valdyti turtą pagal specialių teisės aktą – Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą.
20. Apeliacinės instancijos konstatuoja, kad teismas pripažinus Savivaldybės ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ veiką, pasireiškusią neveikimu, tai yra ginčo patalpų valstybei neperdavimu, neteisėta, nebuvo pagrindo vertinti atsakovo patalpų naudojimo faktą kaip nuomos teisinius santykius. Tokiu atveju, ieškovės argumentai dėl CK 6.481 straipsnio taikymo, reglamentuojančio, kad sutartis tampa neterminuota, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12, 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas (CPK 18 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis).
21. Pagal CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktą civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš teismų sprendimų. Ieškovei atsiradusi pareiga perduoti patalpas eliminavo teisę skaičiuoti nuomos mokestį. Remiantis tuo, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis tapo neterminuota. Teisėjų kolegija nurodo, kad taip pat nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog nuomos santykius pagrindžia aplinkybė, kad „Departamentas per 10 darbo dienų patalpų neperdavė, o savivaldybė to ir nereikalavo“. Iš esmės tai niekinis argumentas, kai byloje nustatyta, jog iš ieškovės nuomotos patalpos atsakovei buvo suteiktos jai priskirtų funkcijų vykdymui ir jų perdavimas Lietuvos Respublikos nuosavybėn buvo skirtas toliau atsakovui veikti šiose patalpose. Taigi atsakovas faktiškai ir neturėjo perduoti patalpų ieškovei, nes jos teisiškai pačios ieškovės 2016 m. vasario 23 d. buvo perduotos VĮ Turto bankui.
22. Teisėjų kolegija atmeta argumentą dėl to, kad jei atsakovas nedalyvavo Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-2892-603/2013 nagrinėjime, tai byloje priimti sprendimai atsakovo teisėms ir pareigoms, kylančioms iš nuomos sutarties, neturi.
23. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kitoje byloje nustatyti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, jei jie buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Patalpų valdymo teisėtumo klausimas buvo įrodinėjimo dalykas Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-818/2014, todėl šis faktas yra prejudicinis ir nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas juo vadovaujasi.
25. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovas ne tik toliau faktiškai naudojosi patalpomis, mokėjo už tai nuomos mokestį iki 2015 m. gruodžio 31 d., todėl pripažino ieškovės reikalavimą. Teisėjų kolegai nevertina šios aplinkybės, nes ji nėra susijusi su ginčo laikotarpiu, už kurį buvo prašoma priteisti nuomos mokestį. Kita vertus, teisėjų kolegija nori atkreipti ieškovės dėmesį į aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3372-431/2018, pradėtoje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuostolių atlyginimo, ieškovei priteista solidariai iš atsakovių UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 523 015,58 Eur žalos atlyginimo . Šios aplinkybės paneigia ieškovės argumentą dėl ieškinio pripažinimo mokant nuomos mokestį iki 2015 m. gruodžio 31 d.
26. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
27. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas apeliacijos ribas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles, nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis, CK 6.481, 6.487, straipsniai). Šie pažeidimai paveikė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turi mokėti nuomos mokestį, apskaičiuotą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
28. Šiuo sprendimu atmetus ieškovės ieškinį, atsakovo argumentai dėl bylos sustabdymo nebeturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija,
nusprendė:
atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti.
Atmesti ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.