Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-01-07 · Civilinė byla Nr. 2A-63-157/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-07
Bylos Nr.
2A-63-157/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,KASANDROS GRUPĖ“
Atsakovas
Utenos rajono savivaldybei
Trečiasis asmuo
Utenos rajono savivaldybės administracija
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-63-157/2015Procesinio sprendimo kategorija: 30.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,KASANDROS GRUPĖ“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-295-198/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,KASANDROS GRUPĖ“ ieškinį atsakovui Utenos rajono savivaldybei, trečiasis asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija dėl nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „KASANDROS GRUPĖ“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Utenos rajono savivaldybei ir prašė pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teises į jo rekonstruotus (pastatytus) hipodromo pastatus, esančius Utenos r. sav. Utenos m. Užpalių g. 67, šiomis dalimis: 1) 3/4 statinių, tai yra teisėjų bokštelio, prizų ir treniruočių takų (bendras unikalus Nr. 8298-7070- 3024) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui ir 1/4 – Utenos rajono savivaldybei; 2) 97/100 statinio – tribūnos (unikalus Nr. 8298-7070-3013) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui ir 3/100 – Utenos rajono savivaldybei; 3) 9/10 statinio – prizų tako tvoros (unikalus Nr. 8298-7070-3035) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui ir 1/10 – Utenos rajono savivaldybei; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad su atsakovu Utenos rajono savivaldybės administracija teisės aktų nustatyta tvarka 2008-05-26 sudarė Utenos Rašės hipodromo koncesijos sutartį Nr. S3-146 (toliau – Koncesijos sutartis). Savivaldybė sutartyje suteikė teisę koncesininkui valdant ir naudojant hipodromo pastatus vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, susijusią su viešųjų paslaugų – sporto, laisvalaikio ir rekreacijos paslaugų – teikimu (Koncesijos sutarties 1 str., 2 str. 2.1 p.). Koncesininkas pagal sutartį įsipareigojo atlikti investicijas į savivaldybės perduodamus hipodromo pastatus ir juos modernizuoti, atnaujinti, vystyti, išplėsti, valdyti ir prižiūrėti (Koncesijos sutarties 2 str. 2.1 p., 3 str. 3.1 p., 12 str.). Remdamasis Koncesijos sutarties 10.1 punktu, pagal kurį perstatyto turto vertei padidėjus daugiau nei 50 proc. nuo Koncesijos sutartimi ieškovui perduoto turto vertės, įforminama bendroji jungtinė turto nuosavybė, reikalavo pripažinti minėtų pastatų jo dalinę nuosavybę,

Nors Koncesijos sutartyje šalys atskirai neapibrėžė turto perstatymo sąvokos, tačiau, ieškovo nuomone, pagal sutartyje pateiktą rekonstrukcijos sąvoką, turto perstatymą šalys suprato kaip jo rekonstrukciją, sutarties projektą parengė Savivaldybė, todėl bet kokie neaiškumai turėtų būti aiškinami tokią sutarties sąlygą pasiūliusios šalies nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.). Teigė, kad Koncesijos sutartimi savivaldybė neturi teisės perleisti koncesininkui nuosavybės teisių į nekilnojamąjį savivaldybės turtą, tačiau šalims nedraudžiama nustatyti naujai sukurto turto nuosavybės teisių atsiradimą tiek savivaldybei, tiek koncesininkui.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, jis hipodromo pastatus pagerino iš esmės, jų vertė po rekonstrukcijos padidėjo daugiau nei 50 proc. Šiuos teiginius grindė statybos eksperto prof. dr. S. Mitkaus 2013-07-29 statybos ekspertizės akto išvadomis: pakeistas tribūnos vizualinis vaizdas, konstrukcijos, sumontuota nauja įranga, pastatytas naujas priestatas, iki rekonstrukcijos bendras tribūnos plotas buvo 391,30 kv. m, po rekonstrukcijos bendras plotas su priestatu padidėjo iki 497,62 kv. m (68,9 proc.); teisėjų bokštelis išardytas bei iš naujo pastatytas kitoje vietoje naudojant dalį naujų ir dalį senų medžiagų; medinė bokštelio konstrukcija buvo pastatyta naujai; prizų, treniruočių takai rekonstrukcijos metu perstatyti iš esmės. Teigė, kad pagal po rekonstrukcijos atnaujintų inžinerinių statinių ir jų dalių kadastro duomenis šalia rekonstruoto Prizų tako buvo pastatyti šie nauji statiniai: vidinė ir išorinė prizų tako juostos, nuo 508,48 kv. m iki 2 504 kv. m išplėsta asfalto juosta, įrengtos pagalbinės aikštelės, skiriamoji veja, latakai. Po rekonstrukcijos prizų tako plotas, skaičiuojant su naujai pastatytomis tako dalimis, padidėjo nuo 21 260 iki 42 014 kv. m. Asfalto juosta b3, kaip viena iš Prizų tako dalių, buvo išplėsta beveik 5 kartus (plotas padidintas 492 proc.). Ieškovo teigimu, turto nuosavybės dalys apskaičiuotinos pagal šalių indėlį į bendro turto sukūrimą.

Nurodė, kad savivaldybės taryba 2013-08-29 sprendimu Nr. TS-214 nusprendė nepripažinti koncesininko bendrosios dalinės nuosavybės teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, perduotą pagal 2008-05-26 Utenos Rašės hipodromo koncesijos sutartį Nr.S3-146.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Nustatė, kad Koncesijos sutarties 10 straipsnyje šalys buvo susitarusius, kad perstačius ar rekonstravus turtą ir jo vertei padidėjus daugiau nei 50 proc. nuo Koncesijos sutartimi ieškovui perduoto turto vertės, turtas tampa bendrąja jungtine koncesininko ir savivaldybės nuosavybe.

Remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismas konstatavo, kad ieškovo teiginiai, jog pagal Koncesijos sutarties 10 straipsnį savivaldybei išlieka nuosavybės teisės į iki rekonstrukcijos buvusį savivaldybės turtą, o ieškovas įgyja rekonstrukcijos būdu atliktų to paties turto pagerinimų nuosavybę, yra nepagrįsti, be to, paneigia Koncesijos sutarties esmę, iškreipia joje nustatytas šalių teises ir pareigas, prieštarauja Koncesijos įstatymui bei koncesijos tikslui. Tokią išvadą teismas grindė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostata, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu (17 str. 5 d.); Lietuvos Respublikos Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, jog pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, tačiau nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą koncesininkui negali būti perduodama, to paties straipsnio 4 dalimi, pagal kurią Koncesijos sutartyje gali būti nurodytas koncesininko įsipareigojimas sukurti naują turtą ar valdyti ir (ar) naudoti esamą turtą nuosavybės, patikėjimo teise priklausantį koncesininkui, o tokio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei nuosavybės teisės į jį perdavimo suteikiančiajai institucijai ir nuosavybės teisės į tokį turtą išsaugojimo sąlygas šalys nustato koncesijos sutartyje, atsižvelgdamos į koncesijos konkurso sąlygas.

Remdamasis ginčo šalių sudarytos Koncesijos sutarties sąlygomis, nustatė, kad viena iš pagrindinių sąlygų yra ta, jog nuosavybės teisė į pastatus bei kitą perduotą turtą, taip pat ir su padarytais pagerinimais visą sutarties terminą bei jam pasibaigus išliks savivaldybei, o vykdant sutartį koncesininko naujai sukurtas turtas tampa koncesininko nuosavybe. Būtent tai, teismo nuomone, lėmė atsakovo sprendimą sudaryti Koncesijos sutartį. Pažymėjo, kad viešosios koncesijos suteikimo konkurse dalyvavo tik vienas dalyvis, konkurso sąlygos skundžiamos nebuvo, todėl, teismo nuomone, koncesijos sutartis buvo pasirašyta atsižvelgiant į vienintelio privataus konkurso dalyvio (investuotojo) norus ir galimybes, o ne viešą interesą, koncesijos tikslą.

Nurodė, kad pagal įstatyminį reglamentavimą koncesijos sutartyje gali būti nurodytas koncesininko įsipareigojimas sukurti naują turtą, tačiau tokiu atveju šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei nuosavybės teisės į jį perdavimo suteikiančiajai institucijai sąlygos nustatomos Koncesijos sutartyje, atsižvelgiant į koncesijos konkurso sąlygas (Koncesijų įstatymo 3 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju sutartyje buvo susitarta, jog naujai sukurtas koncesininko turtas lieka jo nuosavybe. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad ieškovo naujai suskurtas turtas, kurį jis įregistravo Nekilnojamo turto registre, tapo jo nuosavybe (inžineriniai statiniai – švieslentė, gaisro gesinimo atviras tvenkinys, tvora, kiemo statiniai, dujotiekio, vandentiekio, nuotekų linijos, pastatai – varžybų organizavimo centras, vandens apskaitos mazgas ir kt.). Nurodė, jog Koncesijos sutarties 10.1 straipsnyje buvo susitarta dėl „perstatytų“ pastatų nuosavybės, tai yra ieškovas, investavęs į pastatų perstatymą, tampa šių pastatų bendrasavininkiu su savivaldybe. Tačiau sprendė, jog Koncesijos sutarties pagrindu, atsižvelgiant į šios sutarties prigimtį, esmę, dalyką, įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teises į rekonstruotus hipodromo pastatus koncesininkas neturi teisės. Todėl, teismo nuomone, sąvokų „perstatymas“, „rekonstrukcija“ aiškinimas neturi esminės teisinės reikšmės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „KASANDROS GRUPĖ“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti šį Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodo šiuos argumentus:

Teismas nesivadovavo koncesijos suteikimo specifika, deklaratyviai nurodė Koncesijų įstatymo nuostatas, netinkamai įvertino ginčo Koncesijos sutarties sąlygas, neatsižvelgė į jos nuostatą dėl nuosavybės teisės koncesininkui suteikimo, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad koncesininkas neturi pagrindo įgyti nuosavybės teisės į rekonstruotus pastatus, nes ginčo sutartyje, kuri jos šalims turi įstatymo galią, nustatytos sąlygos, kurioms esant koncesininkas įgyja nuosavybės teisę. Teismas nesprendė klausimo dėl šių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir prieštaraujančiomis Koncesijų įstatymui, todėl privalėjo jomis vadovautis. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Koncesijos sutartyje nustatytų sąvokų ,,perstatymas“ ir ,,rekonstrukcija“ aiškinimas neturi reikšmės. Būtent nuo šių sąvokų priklauso ieškovo teisė reikalauti pripažinti jo pastatų nuosavybės teisę, taip pat šių sąvokų aiškinimas aktualus sprendžiant dėl sutartyje nustatytų nuosavybės teisės įgijimo sąlygų įgyvendinimo. Teismas be pagrindo konstatavo, kad Koncesijos sutartis (jos nuostatos, susijusios su nuosavybės teise) buvo sudaryta neatsižvelgiant į viešąjį interesą, koncesijos tikslą. Neatsižvelgė į tai, kad Utenos rajono savivaldybės taryba 2008-04-30 sprendimu Nr. TS-99 pritarė sutarties projektui, atsakovas galėjo derėtis dėl sutarties sąlygų ir susitarti dėl tokių nuostatų, kurios atitiktų konkurso dėl koncesijos sutarties sudarymo sąlygose išdėstytas jos technines, finansines ir komercines sąlygas; kad atsakovas neneigė ieškovo galimybės įgyti nuosavybės teisę, kad neginčijo sutarties sąlygų. Atsakovo pateiktose konkurso sąlygose nebuvo nuostatų dėl nuosavybės teisės į hipodromo pastatų paskirstymo, išskyrus nuorodos, jog nuosavybės teisė į pastatus su jų pagerinimais išlieka savivaldybei. Ieškovas siekia įgyti nuosavybės teisę į turto vertės padidėjimą (pagerintą dalį), o savivaldybės iki pagerinimo buvusio turto nuosavybės dalis lieka nepakitusi.

Atsiliepimas

Atsakovas Utenos rajono savivaldybė atsiliepime prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:

Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas laikėsi CPK 270 straipsnio reikalavimų, tinkamai atskleidė ginčo esmę, išdėstė savo argumentus, vadovavosi tiek teisės aktų normomis, tiek sutarties nuostatomis, pateikė jų aiškinimą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jo reikalavimai yra pagrįsti sutarties nuostatomis, o Koncesijos sutarties 10 straipsnis nustato ne naujai sukurto turto nuosavybės teisių įgijimo sąlygas, bet ,,nugriaunamo“ ar ,,perstatomo“ turto bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo sąlygas. Pagal Koncesijos sutarties 10.1 punktą tam, kad ieškovas įgytų teisę į bendrąją dalinę savivaldybės ir koncesininko nuosavybę, turėjo būti atlikti šie veiksmai: gavus savivaldybės leidimą nugriautas arba perstatytas esamas turtas, turtas išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro, nes pagal Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nuosavybės teisė į valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų turtą koncesininkui negali būti perduodama, šias sąlygas įgyvendinus – pastatomas naujas nekilnojamasis turtas, kuris įregistruojamas koncesininko vardu, ne vėliau kaip per šešis mėnesius turtas perduodamas savivaldybei ir įregistruojama jos nuosavybės teisė. Jei perduodamo turto vertė yra daugiau nei 50 proc. didesnė už sutarties 2.4 punkte nustatytus įvertinimus, vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka įforminama bendroji dalinė nuosavybė, jei šalys nesusitars kitaip. Tačiau apeliantas šių sąlygų neįgyvendino. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog šalys yra laisvos susitarti dėl jų teisių ir pareigų, o atsakovas galėjo derėtis dėl sutarties sąlygų. Atsakovas privalo laikytis Koncesijų įstatymo nuostatų, pagal kurias valstybės, savivaldybės nuosavybės, patikėjimo teise valdomas, naudojamas turtas koncesininkams gali būti perduotas tik valdyti ir (ar) naudoti, o nuosavybė į tokį turtą negali būti perduodama (3 str. 3 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (17 str. 5 d.). Šios aplinkybės taip pat lėmė ir atsakovo apsisprendimą sudaryti Koncesijos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo UAB „KASANDROS GRUPĖ“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialinės teisės normas, sutarties nuostatas, ir, atmesdamas jo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs tarp privataus ir viešojo sektoriaus subjektų, dėl specialiais teisės aktais reglamentuojamų teisinių santykių, tai yra koncesijos, teisėjų kolegija spendžia, kad prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus yra tikslinga dar kartą pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bei kitas bylos faktines aplinkybes, materialinės teisės normas, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Utenos rajono savivaldybės taryba 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. T-18 nusprendė suteikti Utenos Rašės hipodromo koncesiją, patvirtino Viešosios koncesijos suteikimo konkurso sąlygas (koncesijos objektas, kvalifikaciniai reikalavimai koncesininkui, geriausio pasiūlymo atranka, laimėjusio pasiūlymo nustatymo tvarka, derybos dėl koncesijos sutarties ir kt.). Taip pat patvirtintos koncesijos sutarties sąlygos, reglamentuojančios turto nuosavybės klausimus: nuosavybės teisė į pastatus bei kitą koncesininkui perduotą turtą, taip pat ir su padarytais pagerinimai, visą terminą bei jam pasibaigus išliks savivaldybei; vykdant koncesijos sutartį naujai koncesininko sukurtas turtas lieka koncesininko nuosavybe.

Utenos rajono savivaldybė, kurios vardu veikė Utenos rajono savivaldybės administracija, 2008-05-26 su ieškovu UAB „KASANDROS GRUPĖ“ sudarė Utenos Rašės hipodromo koncesijos sutartį Nr. S3-146 (toliau – Koncesijos sutartis). Sutartyje nurodytas jos dalykas – koncesininko vykdoma ūkinė-komercinė veikla, susijusi su viešųjų paslaugų, tai yra sporto, laisvalaikio ir rekreacijos paslaugų teikimu vartotojams, ir veikla, susijusi su hipodromo modernizavimu, atnaujinimu, vystymu, plėtra, valdymu ir priežiūra, savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pastatų valdymu ir kito perduoto turto, naudojimu ir priežiūra, kita veikla ir darbai, reikalingi sutartyje numatytų viešųjų paslaugų teikimo užtikrinimui.

Sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad koncesininkas turi teisę teikti šias viešąsias paslaugas: hipodrome atlikti sportinių žirgų treniruočių bei atrankos bandymų procesą, vystyti žirginį sportą, periodiškai organizuoti žirginio sporto varžybas, imti mokestį iš vartotojų, pageidaujančių dalyvauti rengiamose varžybose ar naudojantis kitomis atlygintinėmis paslaugomis; sudaryti susitarimą dėl beisbolo treniruočių hipodromo aikštėje Utenos beisbolo klubo ,,Vėtra“ beisbolininkams; teikti kitas atlygintines paslaugas, kurios neprieštarauja Koncesijos sutarčiai ir gauti atlygį už šias paslaugas.

Pagal sutarties 9.2 punktą koncesininkas turi teisę gauti pajamas bei administruoti paslaugų teikimo sutartis, tai yra rinkti pats arba įgalioti trečiąją šalį rinkti visus mokėjimus už suteiktas paslaugas iš vartotojų.

Sutarties 10 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į pastatus bei kitą perduotą turtą, išvardytą sutarties 2.2.1 punkte, taip pat ir su padarytais pagerinimais, visą sutarties galiojimo terminą bei jam pasibaigus išliks savivaldybei. Jei vykdant Koncesijos sutartį, šis turtas yra nugriaunamas arba perstatomas, savivaldybė duoda tam reikiamus leidimus ir netrukdo jį išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro. Tokiu atveju Koncesininkas privalo savo lėšomis pastatyti turtą, atitinkantį sutarties 2.2.1 punkte išvardintam turtui. Savivaldybė neprieštarauja, kad šis turtas būtų įregistruotas koncesininko vardu. Jeigu turtas yra įregistruojamas koncesininko vardu, šis privalo ne vėliau kaip per šešis mėnesius turtą perduoti savivaldybei ir nedaryti kliūčių jį įregistruoti kaip savivaldybės nuosavybe. Tokio turto vertė turi būti ne mažesnė kaip sutarties 2.4 punkte nustatytuose įvertinimuose. Jei perduodamo turto vertė yra daugiau nei 50 procentų didesnė nei sutarties 2.4 punkte nustatytuose įvertinimuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įforminama bendroji dalinė savivaldybės ir koncesininko nuosavybė, jei šalys nesusitars kitaip. Vykdant Koncesijos sutartį koncesininko naujai sukurtas turtas lieka koncesininko nuosavybe. Koncesininko naujo sukurto turto nuosavybė nustatoma ir įforminama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, savivaldybė nedaro jokių kliūčių tokį turtą įregistruoti koncesininko vardu.

Sutarties 15.1 punkte susitarta, kad koncesininkas atliks hipodromo ir jame esančių pastatų bei kito perduoto turto rekonstrukciją bei investicijas pagal investicijų planą. Koncesininkui nukrypstant nuo investicijų plane nurodyto darbų sąrašo jis privalo gauti savivaldybės sutikimą. Savivaldybės sprendimas šiuo klausimu koncesininkui yra privalomas.

Sutarties 15.2 punkte koncesininkas įsipareigojo vykdyti visus darbus ir atlikti investicijas, nors ir nenumatytas investicijų plane, tačiau būtinas ūkinės veiklos ir sutartyje nurodytų tikslų pasiekimo užtikrinimui.

Koncesininkas įsipareigojo nesikreipti į savivaldybę finansinės pagalbos ir rekonstrukciją, investicijas atlikti išimtinai savo komercine rizika (sutarties 15.3 p.).

Šalys sutarties 30.1 punkte susitarė, kad pasibaigus jos galiojimo terminui, koncesininkas ne vėliau kaip per 90 dienų grąžins ir / arba perduos savivaldybei ar jos nurodytam trečiajam asmeniui valdyti ir naudoti pastatus bei kitą turtą (pilnai sukomplektuotus). Visi sutartyje numatyti ir nenumatyti turto pagerinimai savivaldybei perduodami neatlygintinai, kaip tai numatyta sutarties 10 straipsnyje.

Prie Koncesijos sutarties pridėtame Investicijų plane šalys susitarė, kad per pirmus dvejus metus nuo visų sutartyje numatytų leidimų ir kitų infrastruktūros objektų statybai ar rekonstrukcijai reikalingų dokumentų išdavimo (patvirtinimo) dienos koncesininkas įsipareigoja į hipodromą ar kitą su juo susijusią infrastruktūrą investuoti ne mažiau kaip 2 000 000 Lt, o per visą sutarties galiojimo laikotarpį – ne mažiau kaip 4 000 000 Lt tokia tvarka: arklidė, veterinarinė ir karantino patalpa – 2008 m. birželis; garažas ir pašarų sandėlis – 2008 m. rugpjūtis; žirgų viešbutis, pašarų laikymo daržinė – 2008 m. rugsėjis; mėšlidė – 2009 m. kovas; apsauginė prizų tako tvora, hipodromo prizų takas, svečių namai – 2008 m. gruodis; hipodromo tribūnos, teisėjų bokštelis, tualetai – 2010 m. gruodis.

Utenos rajono savivaldybės administracija 2008-06-18 priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1 perdavė koncesininkui nuosavybės teise savivaldybei priklausantį Utenos Rašės hipodromą (rinkos vertė – 972 000 Lt), kurį sudaro: pastatas – tribūna (rinkos vertė – 101 500 Lt, unikalus Nr. 8298-7070-3013), pastatas – teisėjų bokštelis ir prizų takas, treniruočių takas, asfalto danga (vertė – 733 700 Lt, unikalus Nr. 8298-7070-3024), kiti statiniai – tvora, lauko tualetai (vertė – 130 800 Lt, unikalus Nr. 8298-7070-3035), starto įrenginys (vertė – 6 000 Lt).

Pagal 2012 m. rugsėjo 14 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. 153 / 12 duomenis užbaigta šių statinių statyba: rekonstrukcija – tvora (unikalus Nr. 8298-7070-3035,); nauja statyba – tvoros (unikalus Nr.4400-2426-9830 ir unikalus Nr. 4400-2394-0503), švieslentė (unikalus Nr. 4400-2426-9852).

Pagal 2012 m. rugsėjo 14 d. Statybos užbaigimo akto duomenis atliktos tokios statybos užbaigimo procedūros: nauja statyba – gaisro gesinimo atviro tvenkinio (unikalus Nr. 4400-2426-9841, I etapas), buitinių nuotekų tinklų (unikalus Nr. 4400-2390-3710, II etapas), lietaus nuotekų tinklų (unikalus Nr. 4400-2390-3742, II etapas), vandentiekio tinklų (unikalus Nr. 4400-2390-3686, II etapas), vidutinio slėgio dujotiekio įvado (unikalus Nr. 4400-2390-6996 ir unikalus Nr. 4400-2390-3800, II etapas); rekonstrukcija – hipodromo prizų takas su priklausiniais (unikalus Nr. 4400-2394-0514, I etapas), hipodromo treniruočių takas (unikalus Nr. 4400-2394-0514, I etapas).

Utenos Rašės hipodromo Koncesijos sutarties priežiūros komisija 2012 m. gruodžio 5 d. susirinkime nutarė kreiptis į Utenos rajono savivaldybės tarybą dėl procentinių dalių nustatymo, įregistruojant naujai sukurtą turtą – 30 procentų savivaldybės ir 70 procentų koncesininko nuosavybės vardu.

Pagal 2013 m. birželio 10 d. Statybos užbaigimo akto duomenis atliktos tokios statybos užbaigimo procedūros: nauja statyba – varžybų organizavimo centro (unikalus Nr. 4400-2579-2410, IV etapas), buitinių nuotekų tinklų (unikalus Nr. 4400-2390-3710, III, IV etapai), lietaus nuotekų tinklų (unikalus Nr. 4400-2390-3742, III, IV etapai), vandentiekio tinklų (unikalus Nr. 4400-2390-3686, III, IV etapai); rekonstrukcija – tribūnos (unikalus Nr. 8298-7070-3013, III etapas).

Pagal 2013 m. birželio 11 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą Nr. 163 / 13 duomenis užbaigta šių statinių statyba: nauja statyba – vandens apskaitos mazgo (unikalus Nr. 4400-2545-9974), tribūnos takų dangos (unikalus Nr. 4400-2579-3495), varžybų organizavimo centro dangos (unikalus Nr. 4400-2579-3440), privažiavimo kelio su parkavimo aikštele (unikalus Nr. 4400-2579-3430); perkėlimas – teisėjų bokštelio (unikalus Nr. 8298-7070-3024).

Pagal byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenis, ieškovo UAB „KASANDROS GRUPĖ“ nuosavybė įregistruota į šį jo naujai sukurtą turtą – švieslentė (unikalus Nr. 4400-2426-9852), gaisro gesinimo atviras tvenkinys (unikalus Nr. 4400-2426-9841), tvora (unikalus Nr. 4400-2426-9830), tvoros su varteliais (unikalus Nr. 4400-2394-0503), kiemo statiniai (tvora, lauko tualetai, unikalus Nr. 8298-7070-3035), vidutinio slėgio dujotiekio įvadai (unikalus Nr. 4400-2390-3800 ir Nr. 4400-2390-6996), vandentiekio linija (tinklai, unikalus Nr.4400-2390-3686), nuotekų linija (tinklai unikalus Nr. 4400-2390-3710), lietaus nuotekų tinklai (unikalus Nr. 4400-2390-3742), Varžybų organizavimo centras (unikalus Nr. 4400-2579-2410), vandens apskaitos mazgas (unikalus Nr. 4400-2545-9974), Varžybų organizavimo centro dangos (unikalus Nr. 4400-2579-3440), tribūnos takų dangos (unikalus Nr. 4400-2579-3495).

Utenos rajono savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. TS-214 nutarė nepripažinti UAB „KASANDROS GRUPĖ“ bendrosios dalinės nuosavybės teisės į Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, šiai bendrovei perduotą pagal Koncesijos sutartį.

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl ginčui taikytinos materialinės teisės normų bei apeliacinio skundo argumentų.

Dėl aktualių materialinės teisės normų

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius – koncesijos suteikimo, koncesininkų atrankos tvarką, sampratą, koncesijos sutarties dalyką, turinį, sąlygas, suteikiančiųjų institucijų ir koncesininkų įgaliojimus, teises, pareigas ir kt. reglamentuoja Lietuvos Respublikos Koncesijų įstatymas.

Koncesija – viešojo sektoriaus subjekto suteiktas privataus sektoriaus subjektui (koncesininkui) leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą, o koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, ir jo atlyginimą už šią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jo prisiimtą riziką (Koncesijų įstatymo 2 str. 1 d.).

Pagal Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį koncesijos sutartimi koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, įskaitant turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tai yra žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai; gali būti suteiktos teisės naudotis kontinentiniu šelfu ir (ar) ekonomine zona Baltijos jūroje, į kuriuos valstybė turi išimtines teises, taip pat Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme nustatytais žemės gelmių ištekliais (įskaitant naudingąsias iškasenas), žemės gelmių ertmėmis ir kitais gamtos ištekliais. Jeigu koncesijos, kuri suteikiama atviro viešo konkurso būdu, projektui įgyvendinti reikalinga valstybinė ar savivaldybės žemė ir (ar) kitas valstybės ar savivaldybės turtas ir tai numato konkurso sąlygos, koncesijos suteikimo laikotarpiu teisės į šios žemės sklypus ir (ar) kitą valstybės ar savivaldybės turtą koncesininkui gali būti suteikiamos be aukciono (be atskiro konkurso), sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų numatytas sutartis. Tame pačiame straipsnyje nurodoma, jog trumpalaikis ir ilgalaikis kilnojamasis valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, kuris per koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį nustatyta tvarka bus visiškai nudėvėtas, koncesijos sutartimi gali būti parduodamas koncesininkui už kainą, atitinkančią tokio turto vertę, nustatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Koncesininkui perduodamas pagal koncesijos sutartį valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas turi būti valdomas ir (ar) naudojamas taip, kad būtų tenkinami ne vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas tarnautų visuomenės poreikiams (3 str. 8 d.). Tačiau nuosavybės teisė į kitokį valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų turtą koncesininkui negali būti perduodama.

Koncesijos sutartyje gali būti nurodytas koncesininko įsipareigojimas sukurti naują turtą ar valdyti ir (ar) naudoti esamą turtą, nuosavybės, patikėjimo teise priklausantį koncesininkui. Tokio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei nuosavybės teisės į jį perdavimo suteikiančiajai institucijai arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojamiems asmenims ir nuosavybės teisės į tokį turtą išsaugojimo sąlygas šalys nustato koncesijos sutartyje, atsižvelgdamos į koncesijos konkurso sąlygas (Koncesijų įstatymo 4 str.).

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas reglamentuoja tokio turto teisinį statusą, valdymo principus ir kt. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja savivaldybių tarybos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas ir savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; kiti juridiniai asmenys – įstatymo 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį. Šio įstatymo 9 straipsnis nustato tokius esminius turto valdymo principus: visuomeninės naudos (toks turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą), efektyvumo (sprendimais, susijusiais su tokiu turtu, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei), racionalumo (turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas), viešosios teisės (sandoriai dėl tokio turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais). Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalį valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu.

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo sprendimo nemotyvuotumu ir kt.

Dėl teismo sprendimo nemotyvavimo

Kaip minėta, apeliantas skunde teigia, kad teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str. 1 d.), nes jis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Jo teigimu, teismas deklaratyviai nurodė įstatymų nuostatas, nepateikė jų aiškinimo, neatsižvelgė į sutarčių nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Taigi sprendimui panaikinti nepakanka konstatuoti CPK normų pažeidimą, bet būtina nustatyti ir tokio pažeidimo pasekmę, t. y. neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Remiantis CPK 270 straipsnio 4 dalimi, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas (nesvarbu – pirmosios ar apeliacinės instancijos) yra tinkamai motyvuotas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Taigi vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisnius argumentus.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo sutikti su jo pozicija, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad teismas išsamiai nurodė teisės aktų normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tai yra tiek Koncesijų įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas. Tačiau teismas taip pat detaliai išanalizavo ir tarp šalių sudarytos Koncesijos sutarties nuostatas, koncesijos suteikimo konkurso sąlygas ir, priešingai nei teigia apeliantas, vadovaudamasis tiek sutarčių aiškinimo principais, tiek materialinės teisės normomis, pateikė jų aiškinimą (CPK 185 str.). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teises į rekonstruotus hipodromo pastatus koncesininkas neturi teisės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto teiginiai dėl netinkamo teismo sprendimo motyvavimo yra nepagrįsti ir iš esmės deklaratyvūs, nes visos esminės ginčo aplinkybės teismo sprendime yra ne tik nurodytos, bet ir pateiktas jų vertinimas. Teismas išanalizavo šalių pateiktus argumentus, o tai, kad nebuvo priimtas apeliantui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti motyvų nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012 ir kt.).

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apelianto teiginių, susijusių su ginčo turto nuosavybe.

Dėl ginčo turto nuosavybės

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas netinkamai aiškino koncesijos esmę, neatsižvelgė į jos specifiką ir nepagrįstai sprendė, kad koncesininkas nuosavybės teisę gali įgyti tik į naujai pastatytus pastatus.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pirmiau paminėtas įstatymų nuostatas, koncesijų sutartis – atlygintinė sutartis, kurią raštu sudaro vienas ar daugiau ūkinės veiklos vykdytojų ir viena arba daugiau perkančiųjų institucijų, kad ūkinės veiklos vykdytojui pavestų vykdyti darbus arba valdyti paslaugas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlygį pagal ją sudaro tik teisė naudoti darbus ar paslaugas, arba ta teisė kartu su mokėjimu. Suteikiant darbų arba paslaugų koncesiją koncesininkui perduodama veiklos rizika, susijusi su tų darbų vykdymu arba paslaugų teikimu, apimanti paklausos ar pasiūlos riziką arba abiejų šių rūšių riziką. Laikoma, kad koncesininkas prisiima veiklos riziką, kai įprastomis veiklos sąlygomis nėra garantijų, jog bus atgautos vykdant darbus ar teikiant paslaugas įdėtos investicijos ar patirtos išlaidos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant tiek į Koncesijų įstatymo nuostatas, tiek į pačios koncesijos esmę, be kita ko, į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto nuosavybė priklauso ne privačiam verslo, bet specialiam valstybinį statusą turinčiam subjektui, kuris įgyvendina vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijas, koncesija suteikiama, įgyvendinama griežtai laikantis koncesijos suteikimo konkurso sąlygų.

Kaip minėta, Utenos rajono savivaldybės taryba 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. T-18 patvirtino koncesijos sutarties sąlygas, pagal kurias nuosavybės teisė į pastatus bei kitą koncesininkui perduotą turtą, taip pat ir su padarytais pagerinimai, visą terminą bei jam pasibaigus išliks savivaldybei, o vykdant koncesijos sutartį naujai koncesininko sukurtas turtas lieka koncesininko nuosavybe.

Pagal bylos duomenis, tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad koncesininkas naujai pastatė / sukūrė turtą, kuris buvo įregistruotas kaip jo nuosavybė (švieslentė, gaisro gesinimo atviras tvenkinys, tvoros, vandentiekio linija ir kt.); kad koncesininkas atliko savo sutartinius įsipareigojimus ir pagal investicijų plane numatytą grafiką rekonstravo jam savivaldybės perduotą turtą, šie įsipareigojimai, jų mastas, investicijų dydis jam iš anksto buvo žinomi. Tai patvirtina ir objektų, kurių dalinę nuosavybę siekia įgyti apeliantas, Deklaracijų apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą bei Statybos užbaigimo aktų duomenys apie atliktą rekonstrukciją. Pats apeliantas neginčija fakto, kad rekonstruotas turtas priklauso savivaldybei. Taip pat, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, byloje nėra duomenų, kad savivaldybė būtų suteikusi koncesininkui leidimą perstatyti jam perduotą turtą – tai yra išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju sąvokų ,,rekonstrukcija“ ir ,,perstatymas“ aiškinimas neturi teisinės reikšmės (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, šios teismo išvados pagrįstumo nepaneigia apelianto nurodoma aplinkybė, kad Koncesijos sutarties nuostatoms pritarė savivaldybės taryba (CPK 178 str.). Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę sudaryti tokias sutartis, kurios neprieštarauja įstatymams. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tarp šalių buvo sudaryta specifinė, atskiru – specialiu, įstatymu reglamentuojama sutartis – Koncesijų sutartis, kurios objektas – viešųjų paslaugų teikimas ir kt. panaudojant savivaldybei priklausantį bei paties koncesininko naujai sukurtą turtą. Tokiu atveju šalys yra laisvos derėtis ir susitarti dėl teisių, pareigų tik tokia apimtimi, kiek tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija atmesta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad atsakovas galėjo derėtis dėl sutarties sąlygų ir sprendžia, kad teismas teisingai konstatavo, jog specialiajam įstatymui nenustatant šalių teisės susitarti dėl dalinės nuosavybės į savivaldybės turtą – sutarties nuostata, kuria apeliantas grindžia savo ieškininius reikalavimus, prieštarauja įstatymui (CPK 185 str.).

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytas aplinkybes, koncesijos esmę, sutarties nuostatas, sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, teismas turėjo pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju koncesininkas turi teisę įgyti nuosavybę tik į tuos pastatus, kurie yra naujai pastatyti ir nepriklauso savivaldybei (CPK 185 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, sutarčių nuostatas, ir, atmesdamas ieškovo UAB „KASANDROS GRUPĖ“ ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teiginių kaip neturinčių teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisVigintas Višinskis