- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-13
- Bylos Nr.
- 2A-508-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-11666-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- V. Š.
- Atsakovas
- Ž. M., D. M.
- Trečiasis asmuo
- E. Š.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1104-657/2013 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams Ž. M., D. M. dėl skolos priteisimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – E. Š..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Ž. M. ir D. M. bendro turto 440 718,03 Lt skolą, už šią sumą skaičiuojamas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki visiško prievolės įvykdymo dienos;
2) priteisti iš atsakovo Ž. M. 860 987,57 Lt skolą, už šią sumą skaičiuojamas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki visiško prievolės įvykdymo;
3) priteisti iš atsakovo Ž. M. 100 000 Lt skolą;
4) pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas Dovanojimo ir Turto pasidalijimo sutartis bei taikyti restituciją natūra;
5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad atsakovui Ž. M. 2003 m. gruodžio 24 d. neterminuotai paskolino 100 000 Lt, o 2004 m. vasario 26 d. – 377 000 EUR (1 301 705,60 Lt). Šias lėšas atsakovas panaudojo investavimui ir nekilnojamojo turto kartu su savo sutuoktine – atsakove D. M., įgijimui. 2012 m. balandžio 27 d. atsakovui buvo įteiktas pranešimas dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovai savo prievolių nevykdė. Ieškovo teigimu, 2004 m. vasario 26 d. Paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovų šeimos interesais, prievolės iš šios sutarties vykdytinos iš bendro atsakovų turto. Tačiau įsipareigojimų dalis (860 987,57 Lt), viršijanti bendro turto vertę, turėtų būti įvykdyta iš asmeninio atsakovo turto. Ieškovas pažymėjo, kad ginčijamais sandoriais (Turto pasidalijimo ir Dovanojimo sutartimis), kuriais atsakovas neatlygintinai perleido turtą atsakovei ir sumažino jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto kiekį, buvo pažeistos ieškovo teisės ir interesai.
Atsiliepimas
Atsakovai nurodė, kad skolos yra grąžintos ir tai patvirtina trečiojo asmens pagal ieškovo pavedimus 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2007 m. vasario 18 d. išduoti pakvitavimai. Ginčo lėšas atsakovas iš ieškovo skolinosi asmeninėms reikmėms, o ginčo sandoriais atliktas atsakovų turto padalijimas buvo jų santuokos nutraukimo proceso dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovui 6 050 Lt, o trečiajam asmeniui – 2 300 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai esą iš paskolinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo ir atsakovo, kilusios prievolės yra bendra atsakovų prievolė. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad atsakovas iš ieškovo skolintomis lėšomis įsigijo UAB „Nemuno laivininkystė“ ir UAB „Kauno tarptautinis upių uostas“ akcijų, o sandoriai buvo sudaryti be atsakovės sutikimo. Be to, teismo nuomone, pačios paskolų sumos yra aiškiai per didelės ir neprotingos šeimos namų ūkio išlaikymui, vaikų auklėjimo bei švietimo užtikrinimui, t. y. paskolos teisiniai santykiai susiklostė ne atsakovų šeimos interesais.
Faktą, kad atsakovas yra grąžinęs paskolas ieškovui, teismas laikė įrodytu remdamasis liudytojos J. N. parodymais apie tai, jog ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl skolos grąžinimo lėšomis, gautomis sumažinus UAB „Nemuno laivininkystė“ įstatinį kapitalą, ir liudytojo E. Š. parodymais, kad pastarasis matė atsakovą perduodant ieškovui didelę pinigų sumą kaip skolos grąžinimą. Teismo vertinimu, tokie liudytojų – ypač ieškovo sūnaus E. Š., parodymai leidžia atmesti ieškovo argumentus, kad atsakovas jam paskolų negrąžino. Aplinkybė, kad pateikti pakvitavimai neatitinka įstatymo reikalaujamos formos (nepateikti originalai, o pakvitavimai pasirašyti trečiojo asmens), nesudaro pagrindo pripažinti juos negaliojančiais, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas atkreipė dėmesį, kad trečiasis asmuo parodė, jog pakvitavimas buvo parašytas vėliau nei grąžinta paskola, tačiau tai nepaneigia skolos grąžinimo 2007 m. vasario mėn. fakto, tai įrodo ne tik liudytojos J. N. parodymai, bet ir ieškovo buvimo Lietuvoje faktas. Atsižvelgęs į šalių artimus giminystės ryšius, jų tarpusavio santykius, teismas sprendė, kad paskolos grąžinimas grynaisiais pinigais buvo tinkamas prievolės įvykdymas. Aplinkybę, kad atsakovas nepateikė pakvitavimo dėl 1 705,60 Lt skolos grąžinimo, teismas laikė nereikšminga ir nurodė esant labiau tikėtina, kad ši suma buvo grąžinta kartu su pagrindine skolos dalimi.
Pasisakydamas dėl actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų teismas nurodė, kad atsakovai paneigė ieškovo reikalavimo teisę, todėl nėra vienos iš esminių sąlygų šiam reikalavimui tenkinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad paskolas ieškovui atsakovas buvo grąžinęs iki ginčo sandorių sudarymo – jais nebuvo pažeistos ieškovo teisės, o aplinkybės, kad sandoriais padalytas atsakovų santuokoje įgytas turtas, patvirtina atsakovus buvus sąžiningais.
Atsakovo ir trečiojo asmens turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas teismas pripažino pagrįstomis ir jas priteisė iš ieškovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas V. Š. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo Ž. M. 202 981 Eur ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugsėjo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 188 500 Eur, skaičiuojant sumą nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki visiško prievolės įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė ir perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, tiek ieškovas, tiek atsakovas pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinius skundus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis ir taikyti restituciją natūra, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Kasacinis teismas atsakovo kasacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o dėl ieškovo kasaciniame skunde keliamų reikalavimų nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytų dovanojimo ir turto padalijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio, nesilaikė CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Būtent skolininkui tenka pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius kreditoriaus nurodytas aplinkybes, jog tokiu sandoriu yra pažeidžiamos kreditoriaus teisės, nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė teismui duomenų apie savo galimybes sandorių sudarymo metu tinkamai įvykdyti piniginę prievolę ir šių aplinkybių neįrodinėjo atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą dėl sandorių panaikinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Kadangi apeliacinės instancijos teismas įvertino ir ištyrė ne visus ieškovo pateiktus įrodymus dėl atsakovo sudarytų sandorių, nevertino jų viseto, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nepasiūlė atsakovui pateikti įrodymus (CPK 179 straipsnis), jog ginčo sudarytais sandoriais negalėjo būti pažeisti kreditoriaus interesai ir nenustatė visų ginčui reikšmę turinčių aplinkybių, todėl kasacinis teismas konstatavo, kad dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išnagrinėta byla ir šioje dalyje bylą grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsižvelgiant į kasacinio teismo argumentus, toliau ieškovo apeliacinis skundas yra nagrinėjamas tik pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje nustatytas apeliacijos ribas, t. y. tik dėl atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ab initio ir restitucijos taikymo natūra.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniame skunde prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis bei taikyti restituciją natūra. Šiuos reikalavimus grindė šiais esminiais argumentais:
1. Ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo interesus, nes buvo sudaryti tuomet, kai pablogėjo ieškovo bei atsakovo tarpusavio santykiai ir atsakovas norėdamas išvengti galimo išieškojimo iš turto, sudarė turto perleidimo sandorius su sutuoktine bei formaliai nutraukė su ja santuoką.
2. Atsakovas 2007 metais gautas lėšas panaudojo ne prievolei įvykdyti, bet įsigijo prabangaus nekilnojamojo turto Palangoje, kurį vėliau 2010 m. balandžio 26 d. turto padalijimo sutartimi neatlygintinai perleido sutuoktinei.
3. Dėl ginčijamų neatlygintinų turto perleidimo sandorių, lyginant buvusią atsakovo turto padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijami sandoriai nebūtų sudaryti, atsakovo Ž. M. asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas sumažėjo beveik nuo 403 000 Lt iki 45 000 Lt, o visas bendras 440 718,03 Lt vertės turtas buvo perleistas D. M., dėl to V. Š. žymia dalimi prarado galimybę patenkinti savo piniginį reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje esančiais įrodymais yra paneigta atsakovų nesąžiningumo prezumpcija. Apelianto nuomone, atsakovų sąžiningumo ar nesąžiningumo klausimas neturi esminės teisinės reikšmės, tam, kad ginčijami sandoriai būtu pripažinti negaliojančiais.
5. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas atsakovų sąžiningumo klausimą netyrė atsakovo nurodytų aplinkybių, todėl pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias normas ir padarė nepagrįstas išvadas.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovas V. Š. nėra nei atsakovo Ž. M., nei atsakovės D. M. kreditorius ir neturi teisės reikšti reikalavimų dėl atsakovų sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
2. Ieškovas žino apie atsakovų turėto ir turimo turto sudėtį bei vertę, todėl visiškai nepagrįstai nurodė, jog atsakovas gaunamas lėšas iš UAB „Nemuno laivininkystė“ įstatinio kapitalo mažinimo panaudojo ne investavimui į nekilnojamąjį turtą, bet skolos kitai kreditorei grąžinimui.
3. Atsakovas Ž. M. paskolų su ieškovu sutarčių nesudarinėjo šeimos interesais, jų nepanaudojo šeimos labui, todėl bet kokios atsakovo Ž. M. prievolės ieškovui niekada nebuvo bendros su atsakove D. M.. Atsakovė D. M. asmeniškai atsakovo Ž. M. sudarytų sandorių nepatvirtino, jokios aplinkybės susijusios su tokiais sandoriais jai nebuvo žinomos. Todėl ieškovo reikalavimai, reiškiami atsakovei D. M. yra absoliučiai nepagrįsti.
Trečiasis asmuo E. Š. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą dėl prašymo 2010 m. balandžio 26 d. sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais, nurodė, kad ieškovas nėra atsakovų kreditorius, todėl neturi teisės ginčyti ir nurodytų sandorių.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. sausio 29 d. nutartimi byla paskirta nagrinėti 2016 m. vasario 23 d. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 22 d. gautas atsakovų atstovo prašymas priimti naujus įrodymus, t. y. 2016 m. sausio 22 d. antstolio M. P. dokumento gavimo pažymos Nr. 2 su priedais (2016 m. sausio 19 d. pranešimo dėl reikalavimų perleidimo, 2016 m. sausio 16 d. reikalavimų perleidimo sutarties, 2016 m. sausio 20 d. pareiškimo dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo) kopiją.
Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi priėmė naujus rašytinius įrodymus ir atidėjo teismo posėdį 2016 m. kovo 16 d. bei pasiūlė bylos šalims pateikti teismui paaiškinimus dėl atsakovų pateiktų įrodymų. Ieškovas ir trečiasis asmuo savo pozicijų dėl atsakovų naujai pateiktų įrodymų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Todėl Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje nurodytas aplinkybes ir neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, toliau bylą nagrinėja dalyje dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiomis ab initio atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis bei restitucijos taikymo natūra.
Pažymėtina, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. sausio 29 d. nutartimi paskyrus civilinės bylos nagrinėjimą į teismo posėdį, 2016 m. vasario 18 d. teisme buvo gautas atsakovų prašymas dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos (t. 5, b. l. 105-115). Šių įrodymų (antstolio M. P. dokumento gavimo pažyma, 2016 m. sausio 19 d. pranešimas dėl reikalavimų perleidimo, 2016 m. sausio 19 d. Reikalavimų perleidimo sutartis, 2016 m. sausio 20 d. pareiškimas dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo) priėmimo klausimą teisėjų kolegija išsprendė 2016 m. vasario 23 d. nutartimi, nurodydama, kad nauji įrodymai gali turėti įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje, pridėjo juos prie bylos (t. 5, b. l. 127-128).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą ir ištyrusi naujus įrodymus, nustatė, kad atsakovui Ž. M. ir trečiajam asmeniui E. Š. 2016 m. sausio 19 d. sudarius Reikalavimų perleidimo sutartį (toliau – ir Reikalavimų perleidimo sutartis), bei atsakovui 2016 m. sausio 20 d. pranešus ieškovui apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (toliau – ir Įskaitymas), iš esmės pasikeitė faktinės aplinkybės, kadangi atsakovas Ž. M., sudarydamas Reikalavimų perleidimo sutartį, pripažino savo skolą ieškovui ir po Reikalavimų perleidimo sutarties pats tapęs ieškovo kreditoriumi, atliko priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pasikeitusias faktines bylos aplinkybes, toliau bylą nagrinėja pagal nustatytas apeliacijos ribas, t. y. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) bei restitucijos taikymo bei vertindama naujai pateiktus įrodymus.
Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų
Ieškovas actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančiomis ab initio Ž. M. ir D. M. 2010 m. balandžio 26 d. Dovanojimo sutartį (t. 2, b. l. 104-120) bei Ž. M. ir D. M. 2010 m. balandžio 26 d. sudarytą Turto pasidalijimo sutartį (t. 2, b. l. 92-103) bei taikyti restituciją natūra (CK 6.66 str.).
Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).
Ieškovo reikalavimo teisės sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Teisėjų kolegija, analizuodama šią actio Pauliana sąlygą dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo, nustatė, kad ieškovas ir atsakovas Ž. M. 2003 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. vasario 26 d. sudarė Paskolos sutartis, pagal kurias atsakovui neterminuotai ir neatlygintinai buvo paskolinta bendrai 1 401 705,60 Lt (405 962 Eur) dydžio suma, kurią ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovų. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendime konstatavo, kad paskolos atsakovui buvo suteiktos ieškovui bei E. Š. buvus santuokoje (CK 3.88 str.), todėl ieškovas su sutuoktine yra solidarūs kreditoriai atsakovo atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, kad santuoka tarp ieškovo ir trečiojo asmens jau nutraukta, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas turi teisę reikalauti tik pusės paskolintos sumos grąžinimo ir priteisė ieškovui iš atsakovo Ž. M. 700 852,80 Lt (202 981 Eur) sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi apeliacinio teismo sprendimą šią sprendimo dalį dėl skolos priteisimo paliko nepakeistą. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovas turi galiojančią teisę į skolos grąžinimą, nes įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo konstatuota, jos atsakovas Ž. M. neįvykdė pareigos grąžinti ieškovui paskolintus pinigus.
Tačiau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties priėmimo, faktinė situacija pasikeitė, kadangi trečiasis asmuo E. Š. perleido atsakovui Ž. M. reikalavimo teisę į V. Š. bendrai 240 126,82 Eur sumai (t. 5, b. l. 122-123). Teisėjų kolegija, susipažinusi su 2016 m. sausio 19 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi nustatė, kad E. Š. finansinis reikalavimas ieškovui yra atsiradęs po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties, pagal kurią prievolės pagal V. Š. ir AB „Swedbank“ 2003 m. liepos 1 d. kredito sutartį, V. Š. ir „Nordea Bank Finland Plc“, veikiančio per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių, 2007 m. lapkričio 12 d. kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL 07/11/16LA ir 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/11/18LA, pagal E. Š., V. Š. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 2006 m. birželio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 39433-07-01, buvo paliktos solidariosiomis E. Š. ir V. Š. prievolėmis. E. Š., turėdama reikalavimą į ieškovą, šias savo reikalavimo teises 2016 m. sausio 19 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi perleido atsakovui Ž. M.. Apie šią Reikalavimų perleidimo sutartį ieškovui buvo pranešta per antstolį (t. 5, b. l. 118-119). Nors įstatymas nenumato specialių pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdų, išskyrus, kad nurodo, jog tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegija 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, konstatavo, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, tiek pradinio, tiek naujojo kreditoriaus, svarbu, jog pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Todėl ieškovui apie sudarytą sutartį pranešus per antstolį, teisėjų kolegija pripažįstą, jog ieškovui apie Reikalavimų perleidimo sutartį buvo pranešta tinkamai. Be to, atsakovo pareiškimą dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos bei pačią Reikalavimų teisių perleidimo sutartį ir pranešimą apie atliktą Įskaitymą, Lietuvos apeliacinis teismas išsiuntė ieškovui registruotu paštu, jo gyvenamosios vietos adresu (t. 5, b. l. 83, 129) bei ieškovo atstovui per EPP (t. 5, b. l. 129), tačiau ieškovas savo pozicijos šiuo klausimu nepateikė. Teisėjų kolegija, patikrinusi Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, kad nagrinėjamos bylos momentu ieškovas nėra pareiškęs ieškinio dėl 2016 m. sausio 19 d. Reikalavimų perleidimo sutarties nuginčijimo. Taip pat kolegija nenustatė ir CK 6.102 straipsnyje nurodytų atvejų, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą. Todėl atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturėdama priešingų duomenų, neturi pagrindo spręsti ir apie Reikalavimų perleidimo sutarties ydingumą.
Pažymėtina, kad Reikalavimų perleidimo sutartimi atsakovas iš esmės pripažino savo įsiskolinimą ieškovui, tačiau 2016 m. sausio 20 d. atlikdamas Įskaitymą, apie kurį tą pačią dieną pranešimu informavo ieškovą savo prievolę atsakovui įvykdė. Įskaitymas – vienašalis sandoris, todėl jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014; 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 ir kt.). Pagal įsiteisėjusį Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ieškovas turi į atsakovą Ž. M. finansinį reikalavimą 240 059,29 Eur sumai, o pagal 2016 m. sausio 19 d. sudarytą Reikalavimų perleidimo sutartį, atsakovas turi į ieškovą 240 126,82 Eur finansinį reikalavimą. Teisėjų kolegija nenustatė CK 6.134 straipsnyje nurodytų įskaitymo draudimo atvejų. Įskaitymą atsakovas atliko jau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, t. y. pasibaigus teisminiam ginčui (CK 6.134 str. 1 d. 1 p.). Todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neginčija atsakovo Reikalavimų perleidimo sutarties bei atlikto Įskaitymo, taip pat nepateikė apeliacinės instancijos teismui savo pozicijos šiuo klausimu ir nenustačius pagrindų, dėl kurių Įskaitymas būtų negalimas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas galėjo atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ieškovui. Kadangi atsakovas pagal šioje byloje priteistą sumą yra atsiskaitęs su ieškovu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Nesant ieškovo reikalavimo teisės į ieškovą, nėra pagrindo nuginčyti ir atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytų Dovanojimo bei Turto pasidalijimo sutarčių bei taikyti restitucijos natūra. Taigi, ieškovui neturint neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą, ieškovo reikalavimas pripažinti ab initio negaliojančiomis atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis bei taikyti restituciją yra atmestinas (CK 6.66 str.). Kadangi sandorių nuginčijimui actio Pauliana pagrindu būtina visų sąlygų visuma, o nagrinėjamu atveju nustačius, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą, kitų sąlygų nagrinėjimas netenka prasmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo netenkintas ieškovo reikalavimas atsakovams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nagrinėjamoje byloje šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu (t. 4, b. l. 199-210), kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi šioje dalyje paliko nepakeistą (t. 5, b. l. 86-99). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad šalių kasacinėje instancijoje patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos turės būti paskirstytos, teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau paskirsto šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiame Teisme nustatyta, kad ieškovas už kasacinį skundą sumokėjo 100 Eur (t. 5, b. l. 68), o likusi mokėtina 2 173 Eur žyminio mokesčio suma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartimi buvo atidėta iki bylos išnagrinėjimo (t. 5, b. l. 70-71). Atsakovas Ž. M. už kasacinio skundą pateikimą sumokėjo 3 188 Eur (t. 5, b. l. 17). Kasacinis teismas patyrė 13,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 5, b. l. 100). Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi ieškovo reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nėra tenkintinas, ieškovas privalo atsakovui ir valstybei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl atsakovui Ž. M. iš ieškovo V. Š. priteistina 3 188 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, o į valstybės biudžetą iš ieškovo priteistina 2 173 Eur žyminio mokesčio ir 13,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d.).
Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme dalyje dėl atsakovų 2010 m. balandžio 26 d. sudarytų Dovanojimo ir Turto padalijimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, šalys nepateikė prašymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl jos nepriteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl Ž. M. ir D. M. 2010 m. balandžio 26 d. sudarytų Turto padalijimo ir Dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio ir restitucijos taikymo natūra, palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Ž. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 188 Eur (tris tūkstančius šimtą aštuoniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio išlaidų už kasacinį skundą.
Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j.a.k. 188659752) iš ieškovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,72 Eur (trylika eurų 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, ir 2 173 Eur (du tūkstančius šimtą septyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio už ieškovo kasacinį skundą.