Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1849-887/2017 pagal ieškovų N. L. ir L. L. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas nevertino nei vieno byloje esančio įrodymo, kurie patvirtina Taisyklių 61 punkto taikymo pagrįstumą. Byloje esančių įrodymų visuma – pranešimas apie įvykį, kuriuo ieškovai patys patvirtino, kad žala atsirado ilgalaikio poveikio pasėkoje, akivaizdus jų pozicijos nenuoseklumas vėlesnėse žalos bylos administravimo stadijose, keičiant savo paaiškinimus, Lietuvos hidrometeorologijos tarybos pažyma, patvirtinanti, kad ieškovų nurodytomis datomis neįprastas ar ekstremalus kritulių kiekis Alytaus rajone nebuvo fiksuotas, patvirtina, kad ieškovų turtas buvo sugadintas dėl ilgalaikio vandens kaupimosi.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinę įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę. Faktas, kad vanduo po trinkelėmis kaupėsi, patvirtina, jog drenažas savo funkcijos neatliko, t. y. buvo įrengtas nekokybiškai, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju draudikas įvykdė savo pareigą įrodyti, kad įvykį sąlygojo statybos brokas, o tai paneigti, t. y. įrodyti, jog drenažas buvo įrengtas tinkamai tenka ieškovams (byloje tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų nėra).

Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo draudimo išmokos dydį (draudikas yra prisiėmęs riziką išmokėti draudimo išmoką, į ją įtraukiant visas pridėtines išlaidas ir PVM, tik tuo atveju, kai remonto darbai yra realiai atliekami ir tokios išlaidos yra patiriamos – ieškovai namo remonto darbų nėra atlikę, todėl net ir įvykio pripažinimo draudžiamuoju atveju, ieškovams negalėjo būti priteista daugiau nei 644,25 Eur draudimo išmoka).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir motyvuotas, paremtas nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei byloje esančiais įrodymais ir jų visetu, ko pasėkoje patvirtinta, kad ginčo įvykis yra neabejotinai draudiminis, ko pasėkoje atsakovė turi ieškovams išmokėti draudimo išmoką.

Ginčo trinkelės iškilo dėl staiga ir netikėtai pasikeitusių oro sąlygų, kuomet stipriai lijo lietus ir iškarto šalo, todėl šiuo atveju atsakovės nurodytas taisyklių punktas negali būti taikomas. Be to, atsakovė ginčydama drenažo kokybę, byloje esančiais įrodymais to nepatvirtino, priešingai nurodo tik deklaratyvius teiginius, kurie bylos kontekste neturi jokios teisinės reikšmės. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad drenažas po betoninėmis plytelėmis yra įrengtas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigos įrodyti draudžiamąjį įvykį bylose dėl draudimo išmokos priteisimo bei dėl draudimo išmokos dydžio. Atsakovei kvestionuojant draudžiamojo įvykio faktą, aktualios specialiajame teisės akte – Draudimo įstatyme – įtvirtintos draudiko ir draudėjo pareigos bei teises nustatant draudžiamąjį įvykį kaip teisinį pagrindą mokėti draudimo išmoką.

Draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus kompensuojant draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui (CK 6.987 straipsnis). Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsisakė išmokėti ieškovų reikalaujamą draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad ginčo įvykis neatitinka taisyklėse nustatytų draudžiamojo įvykio kriterijų ir vadovaujantis taisyklių 61 punktu bei 75.4 punktu yra pripažįstamas nedraudžiamuoju.

Draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių sudarytos draudimo sutartyje nustatytas draudžiamosios apsaugos sąlygas. Draudžiamosios apsaugos apimtį lemia sutartyje nustatytas draudimo objektas, draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį.

Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimtos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-652/2013). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kai draudėjo turtiniai praradimai visiškai ar iš dalies nekompensuojami. Taigi draudžiamasis įvykis – tai būtina sąlyga išmokėti draudimo išmoką. Jeigu nėra draudžiamojo įvykio, draudikui draudžiama mokėti draudimo išmoką. Siekiant išvengti neproporcingo rizikos paskirstymo, Draudimo įstatymo 90 straipsnyje įtvirtintos privalomos draudimo taisyklių sąlygos, tarp jų – nustatyti nedraudžiamuosius įvykius.

Kadangi nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, tai atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (CK 6.185–6.187 straipsniai, Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 10 d. N. L. su atsakove sudarė gyventojų turto draudimo sutartį, draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuria laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. apdraudė namą, esantį (duomenys neskelbtini). Turtas apdraustas maksimaliu (visų rizikų) draudimu, t. y. apdraustas turto sugadinimas, sunaikinimas ar praradimas dėl bet kokių įvykių, staiga ir netikėtai įvykusių draudimo apsaugos galiojimo metu, draudimo liudijime nurodytoje vietoje, išskyrus nedraudžiamuosius įvykius ir nekompensuojamus nuostolius. Draudimo sutartis sudaryta Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 614 pagrindu, kurios yra neatskiriama Draudimo sutarties dalis. Nedraudžiamieji įvykiai nustatyti šios rūšies draudimo taisyklėse. Ginčo atveju, atsisakymas mokėti draudimo išmoką grindžiamas Taisyklių 61 punktu, kuriame įtvirtintas nedraudžiamasis įvykis – „tai apdrausto turto sugadinimas dėl ilgalaikio vandens kaupimosi“, bei Taisyklių 74.5 punktas, kuriame nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas „statybos klaida ar brokas.

Aiškinant draudimo sąlygą, kuria nustatomas nedraudžiamasis įvykis, taikomos sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklės, nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Sutarties sąlygas aiškinant, atsižvelgiama į visą sutarties kontekstą, sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslus bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygų aiškinimas pagrįstas tikėjimu, kad šalys siekia išreikšti savo valią nuosekliai. Rizika gali būti susijusi su netikėtais, tačiau prognozuojamais dalykais, tik nežinant, jie įvyks ar neįvyks. Prievolė mokėti draudimo išmoką atsiranda esant draudiminiam įvykiui. Draudiminis įvykis yra aplinkybė, atitinkanti konkrečią sutarties sąlygą. Draudimo taisyklių „VI“ dalyje yra 51.2 punktas, kuriame nustatyta draudiminė apsauga nuo gamtos jėgų. Tai reiškia, kad draudžiama nuo gamtinės kilmės reiškinio, bet ne žmogaus veiklos rezultato.

Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Pažymėtina, kad įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatomos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „HUAN YU“ v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-225/2010).

Remiantis pirmiau aptartu reglamentavimu dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, draudėjui tenka pareiga įrodyti, kad įvyko draudžiamasis įvykis (nagrinėjamos bylos atveju – kad apdraustas turtas buvo sugadintas; dėl šio fakto byloje ginčo nėra), o draudikui, atsisakančiam mokėti draudimo išmoką – kad šis įvykis yra nedraudžiamasis (nagrinėjamos bylos atveju – kad apdraustas turtas sugadintas dėl ilgalaikio vandens kaupimosi ar statybos broko, o ne dėl išorinių jėgų poveikio jam). Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalis). Šio tyrimo efektyvumui ir visapusiškumui užtikrinti įstatymų leidėjas draudikui suteikė plačias teises: jo reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Užtikrinant galimybę draudikui nustatyti pirmiau išvardytas aplinkybes, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos draudėjui, naudos gavėjui, taip pat nukentėjusiam trečiajam asmeniui: šie draudimo teisinių santykių dalyviai privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; draudiko reikalavimu šie asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jis turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kokie dokumentai pateiktini draudikui, privalo būti nurodyta draudimo sutartyje.

Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnis).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad įvykis, dėl kurio ieškovai reikalauja draudimo išmokos, yra nedraudžiamasis, t. y. kad statinio apgadinimai kilo dėl apdrausto turto statybos broko ar išorinių veiksmų, kurie nepripažįstami draudimui įvykiu, kilo apeliantei (atsakovei). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas turto sugadinimo priežastį, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes draudikui nurodžius, kad drenažas neatliko savo funkcijos, įrodyti, jog drenažas buvo įrengtas tinkamai turėjo draudėjas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais, nėra.

Draudiko rašto išvados dėl apgadinto namo fasado priežasties nėra kategoriškos, o tik tikėtinos: rašte iškelta trinkelių iškėlimo, kurių metu buvo apgadintas namo fasadas, versija-ilgalaikis vandens kaupimosi poveikis, veikiant šalčiui ir esant nepakankamam drenažui (statybos brokas). Rašte taip pat pateikiama informacija kaip turi būti įrengiamas grindinių laikantysis ir filtruojantis sluoksnis. Vertindamas šį įrodymą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai savo reikalavimą grindė pateiktais rašytiniais įrodymais – 2011 m. rugsėjo 7 d. Paslėptų darbų patikrinimo aktu (b. l. 23), M. Č., kuriai suteikta teisė eiti ypatingo statinio statybos vadovės ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovės pareigas, išvada dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), fasado sugadinimo, kuriuose pateikti duomenys, jog drenažinės sistemos darbai atitiko projektinius sprendinius, taip pat apie gamtines sąlygas, įtakojusias grindinio deformavimosi priežastis.

Draudėjui pateikus įrodinėjimo priemones, paneigiančias statinio broką ar klaidą, taip pat gamtinės kilmės reiškinį fasado apgadinimams, apeliantė nesiėmė priemonių, kad butų nustatyta ar grindinio deformacija ir tuo pačiu fasado apgadinimas atsirado dėl netinkamai įrengtos drenažo sistemos ir ilgalaikio vandens kaupimosi, nors tokią pareigą, kaip minėta, ji turėjo, siekdama įrodyti, jog įvykis nėra draudžiamasis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės raštuose apsiribojus prielaidomis, šis įrodymas negali patikimai pagrįsti grindinio deformacijos priežasties.

Spręsdamas dėl priteistinos draudimo išmokos dydžio, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovai nėra pradėję paruošiamųjų statybos darbų ir jie kaip fiziniai asmenys laisvi organizuoti turto atkūrimą jiems priimtinu būdu, sprendė, kad apriboti žalą patyrusio asmens teisės į kokybišką darbų atlikimą ir mažinti išmokos dydį PVM suma pagrindo nėra.

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad Draudimo sutartyje šalys susitarė, kad turto remonto ar atstatymo kaštai apskaičiuojami pagal faktiškai patirtas išlaidas, o jei turtas neremontuojamas pagal draudiko sudarytą sąmatą. Pridėtinės vertės mokestis yra kompensuojamas tik tais atvejais, kai apdraustas turtas, kuriam padaryta žala, yra faktiškai suremontuotas ar atstatomas ir šis mokestis yra sumokamas. Išlaidos, skirtos papildomoms medžiagoms ir mechanizmams, sezoniniams ir specifiniams darbams, papildomam darbo užmokesčiui, socialiam draudimui ir pelnui, taip pat statybvietės ir pridėtinės išlaidos, kompensuojamos tik tais atvejais, kai apdraustas turtas, kuriam padaryta žala, yra faktiškai suremontuojamas ar atstatomas ir šios išlaidos faktiškai patiriamos (Taisyklių 111 punktas).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad turtas nėra suremontuotas, sutiktina su apeliantės argumentais, kad draudimo išmoka dėl statinio apgadinimo šalių susitarimu turėjo būti mažinama PVM ir apskaičiuotų už papildomas medžiagas, mechanizmus, sezoninius ir specifinius darbus, papildomo darbo užmokesčio, statybvietės išlaidų bei netiesioginių išlaidų suma. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies patenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą, sumažinant iš atsakovės ieškovų naudai priteistą draudimo išmoką dėl statinio apgadinimo iki 644,25 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pažymėtina, jog kadangi ieškovams iš atsakovės priteistina suma sumažinta iki 644,25 Eur, tai 5 procentai metinių procesinių palūkanų skaičiuotini už priteistą 644,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovų ieškinį tenkinus iš dalies, t. y. sumažinus priteistinos sumos dydį, tenkintų reikalavimų dalis sudaro 45,97 procento, todėl iš atsakovės ieškovų naudai priteista 365,75 Eur bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 168,14 Eur (644,25*100/1 401,39).

Ieškovų ieškinį tenkinus iš dalies, t. y. 54,03 procentais atmetus ieškinio reikalavimus, yra pagrindas atsakovės naudai priteisti jos pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė į bylą yra pateikusi prašymą priteisti 55,16 Eur kuro išlaidų, tačiau kartu su prašymu nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys šių išlaidų realumą (pvz. kasos kvitai), todėl šios išlaidos iš ieškovų atsakovės naudai nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo 6,19 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, tačiau šias išlaidas paskaičiavus tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, jos susidaro mažesnės nei 3,00 Eur, todėl valstybei nepriteistinos ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese

Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus 54,03 procentais, o 45,97 procentais atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, yra pagrindas tenkintų ir atmestų reikalavimų dalyse ieškovams ir atsakovei priteisti jų apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovė, paduodama apeliacinį skundą, yra sumokėjusi 32,00 Eur žyminio mokesčio (b. l. 126), todėl jai iš ieškovų priteistina po 8,65 Eur ((32,00*54,03/100)/2) bylinėjimosi išlaidų. Ieškovai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra sumokėję 150,00 Eur sumą (b. l. 138-139), todėl jiems iš atsakovės priteistina 68,96 Eur (150,00*45,97/100) bylinėjimosi išlaidų. Kadangi šie ieškovų ir atsakovės reikalavimai yra vienarūšiai priešpriešiniai, todėl mažesnę dalį įskaičius į didesnę, iš atsakovės ieškovų naudai priteistina 51,67 Eur (68,96-17,29) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo 6,79 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, tačiau šias išlaidas paskaičiavus tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, jos susidaro mažesnės nei 3,00 Eur, todėl valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, ieškovams N. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) draudimo išmoką sumažinti iki 644,25 Eur (šešių šimtų keturiasdešimt keturių eurų 25 ct), priteistas penkių procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti už 644,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Sumažinti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, ieškovų N. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 168,14 Eur (vieno šimto šešiasdešimt aštuonių eurų 14 ct).

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, valstybės naudai priteista 6,19 Eur (šeši eurai 19 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų.

Iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, ieškovų N. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 51,67 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.