Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

2019 m. spalio 28 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl minėtų aplinkybių buvo neįmanoma išsimiegoti, kildavo konfliktinės situacijos, jautė pastovią įtampą ir tai labai paveikė sveikatą, be to, jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą.

Paaiškina, kad per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno 3-iojo lokalinio sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Teigia, kad pareiškėjui, tenkančio vienam asmeniui gyvenamo ploto, visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (2016 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 1R-268 redakcija) 11¹.1 punkte, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučiu tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Nurodo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau, be to, Įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Teigia, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

Įstaiga užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų būklę nuteistųjų gyvenamose patalpose, o esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Teigia, kad Įstaigoje avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra ir kad patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nurodo, kad patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ventiliacija ir apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Paaiškina, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis, o dėl blogo kvapo ir netinkamos ventiliacijos ar apšvietimo pareiškėjas nesikreipė.

Teigia, jog pagal 2014 m. lapkričio 14 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 Įstaigos objektuose kenkėjų kontrolės paslaugas teikė UAB „Dezinfa“, o pagal 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį Nr. 76-203 – UAB „Utenos deratizacija“. Paaiškina, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, o ne kiekvienoje patalpoje, pagal poreikį ar atsižvelgiant į gautus nusiskundimus atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Teigia, kad patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nurodo, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Teigia, kad ginčo patalpose, ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama. Pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir prieš epideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik Įstaigos personalas, bet ir nuteistieji.

Teigia, jog reikalavimai nuteistųjų dušinėms ir būriuose įrengtoms maudymosi vietoms nereglamentuoti. Nurodo, kad Įstaiga vykdo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punkto reikalavimą patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skirti valymo priemones (šepetį grindims, šluostę, šiukšlių semtuvėlį, kibirą, valiklį). Teigia, kad laikantis Įstaigos direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. V-56 9 punkto reikalavimo, valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Resocializacijos skyrių pareigūnai ir išduoda jas nuteistiesiems. Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 punkto nuostatomis, įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, tame tarpe ir baudos izoliatoriaus kameras, turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji, kuriems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką jose. Paaiškina, jog švarą ir tvarką nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, akivaizdžius higienos normų pažeidimus fiksuoja ir apie juos informuoja už trūkumų pašalinimą atsakingus įstaigos struktūrinių padalinių vadovus Įstaigos direktoriaus 2018 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-466 sudaryta komisija. Teigia, kad jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsis ir kad jei patalpos buvo nešvarios ar jose matėsi pelėsis, reiškia, kad nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pažymi, kad 3-ajame sektoriuje minėtuoju laikotarpiu buvo įrengtos numatytos vietos valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti.

Teigia, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę 3-ajame sektoriuje, nagrinėjamo ginčo laikotarpiu į Įstaigos Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų buitinių kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl mano, kad aplinkybės, jog pareiškėjas jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagristos. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie neteisėtus Įstaigos veiksmus (neveikimą) ar apie pareiškėjui kilusią žalą.

Pareiškėjas ar jo atstovas bei atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, todėl byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas R. V. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 15 000 € neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl senaties termino

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2016 m. kovo 21 d.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakove yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovės atstovas, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis. Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), atsakovės atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį iki 2016 m. kovo 21 d.

Dėl ginčo laikotarpio, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Dėl minimalus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo patalpose, kuriose, atėmus inventoriaus ir kitų įrenginių užimamą plotą, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Įstaigos atsiliepime (b. l. 53-54), Įstaigos 2019 m. liepos 30 d. pažymoje apie nuteistojo R. V. gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu Nr. 63-3158 (b. l. 83), Įstaigos Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje apie nuteistojo R. V. laikymo sąlygas Nr. 77-1132 (b. l. 88-89) pateiktais duomenimis ginčo laikotarpiu patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis svyravo nuo 3,14 kv. m iki 5,20 kv. m. Pažymėtina, jog šie duomenys sutampa su pareiškėjo 2 būrio 2 patalpos ir 16 būrio 3 patalpos (b. l. 6-7) pateiktuose planuose nurodytais duomenimis.

Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista.

Vidaus tvarkos taisyklės neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų ar daiktų užimamo ploto. LVAT praktikoje pasisakyta, jog dėl pareiškėjo argumentų, kad dalį gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai, sanitarinis mazgas ir kiti įrenginiai, pažymėtina, kad į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2019 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-734-1062/2019). Nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių bei baldų ir kitų daiktų užimamas plotas neatimamas. Konstatuojama, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, todėl šiuo atveju nėra vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįstas.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą taip pat kildina iš to, jog, jo teigimu, jis buvo laikomas avarinės būklės pastate, kuriame viskas buvo apleista, patalpose nebuvo ventiliacijos, tvyrojo dvokas nuo prakaito, apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo blakių, blogai įrengti sanitariniai mazgai, dušai. Nurodo, kad Įstaigos administracija palaiko įtampą tarp nuteistųjų, duoda nurodymus ją palaikyti bei provokuoja. Teigia, kad Įstaigos pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis ir taip siekia apriboti žmogaus teises, tokiu būdu žemindami ir niekindami žmogų.

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 134:2015 14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 punktas). Laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje (HN 134:2015 24 punktas). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 134:2015 43 punktas).

Pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu (Vidaus tvarkos taisyklių 50 punktas). Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis (Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas).

Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punktas). Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 punktas). Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 punktas).

Įstaigos Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje apie nuteistojo R. V. laikymo sąlygas Nr. 77-1132 (b. l. 88-89) nurodyta, jog Įstaigoje avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, o patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Teigiama, kad pareiškėjas su skundais į Turto valdymo skyrių dėl blogo kvapo ir netinkamos ventiliacijos bei dėl netinkamo apšvietimo nesikreipė. Nurodoma, kad pagal 2014 m. lapkričio 14 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 Įstaigos objektuose kenkėjų kontrolės paslaugas teikė UAB „Dezinfa“, o pagal 2016 m. lapkričio 23 d. sutartį Nr. 76-203 – UAB „Utenos deratizacija“. Paaiškinama, kad darbai Įstaigoje atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Teigiama, kad dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija atliekama tik tose patalpose, kuriose būna pastebėti kenkėjai, o patalpose, kuriose kenkėjų nepastebėta darbai nėra atliekami. Nurodoma, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Teigiama, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje ir kad vėl patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Nurodoma, jog reikalavimai nuteistųjų dušinėms ir būriuose įrengtoms maudymosi vietoms nereglamentuoti.

Įstaigos Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje apie nuteistojo R. V. laikymo sąlygas Nr. 77-1132 nurodytas aplinkybes, susijusias su kenkėjų kontrole, patvirtina byloje pateikta 2016 m. lapkričio 23 d. sutartis Nr. 76-203 (b. l. 75-78), sudaryta tarp Įstaigos ir UAB „Utenos deratizacija“. Minėtas aplinkybe bei tai, jog ginčo patalpose, ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama, patvirtina į bylą pridėti Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo (b. l. 90-96) ir atliktų darbų aktų (b. l. 97-117) kopijos.

Įstaigos 2019 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. S-22866 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 121) pažymima, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į medikus dėl parazitų sukandžiojimo nėra, taip pat, nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė būtų pablogėjusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Įstaigos 2019 m. rugpjūčio 13 d. medicininiame pažymėjime Nr. 81(3)-452 (b. l. 122) nurodyta, kad pareiškėjas nesikreipė į Įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė dėl parazitų sukandžiojimo.

Įstaigos Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje dėl nuteistojo R. V. Nr. 73(3)-205 (b. l. 82) nurodyta, jog atlikdamas bausmę pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. į Resocializacijos skyriaus psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įrodymų vertinimo aspektu pastebėtina, kad atsakovės atstovo paaiškinimuose nėra loginių klaidų ar akivaizdžiai melagingos informacijos, todėl spręstina, kad nėra pagrindo jais netikėti. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir deklaratyvus. Pareiškėjas nenurodo kuriose konkrečiai patalpose, kokiu laikotarpiu, kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti, o tik abstrakčiai juos išvardija. Pavyzdžiui, pareiškėjas nurodo, kad buvo blogai įrengti sanitariniai mazgai, dušai, tačiau nedetalizuoja, kuo būtent pasireiškė netinkamas jų įrengimas.

Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus Įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde teismui nurodomų patalpų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, dėl pareiškėjo teisių neužtikrinimo ar dėl kitų aplinkybių. Įvertinus tai bei nesant byloje daugiau duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo teiginius, laikytina, jog nėra pagrindo kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes laikyti pagrįstomis bei konstatuoti vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Kita vertus, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja EŽTT išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal EŽTT praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Byloje nėra jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai pareiškėjo patirtą moralinę žalą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, stresą bei jo padarinius, kitus sveikatos sutrikimus ar neigiamas pasekmes. Pareiškėjas išdėsto bendro pobūdžio teiginius, bet nepateikia jokios faktinės argumentacijos, kuria remiantis būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, visi pareiškėjo argumentai paremti asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu. Taigi byloje nėra duomenų, kad kokie nors Įstaigos veiksmai (neveikimas) pareiškėjui sukėlė jam labiau juntamų fizinių skausmų, nepatogumų ar tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovės atstovas tyčia ir sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, ši pareiškėjo skundo dalis taip atmestina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.