- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-04
- Bylos Nr.
- 2A-427-544/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00835-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- R. N., atstovaujamos A. N.
- Atsakovas
- J. S.
- Išvadą teikia
- Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 28.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-427-544/2012
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Danguolės Smetonienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja) ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. N., atstovaujamos A. N., apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17-356/2012 pagal ieškovės R. N., atstovaujamos A. N., ieškinį atsakovei J. S. ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl paveldėto turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašė atidalyti ½ dalį paveldėto turto iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto - 0,0632 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo su pagalbiniu pastatu – šiltnamiu, esančių Kalno g. 13, Utena, garažo, esančio GB „Eglynas“, Metalo g.19-76, Utena, automobilio „VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovei nuosavybės teise prašė priteisti žemės sklypą, gyvenamąjį namą su pagalbiniu pastatu – šiltnamiu, automobilį „VW GOLF“, o jai - garažą, esantį GB „Eglynas“, 53 170,00 Lt dydžio kompensaciją už didesnę turto dalį ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė apsigyveno paveldėtame name su ja nepasitarusi, viena naudojasi visu turtu, o ji dėl savo amžiaus negali savarankiškai gyventi paveldėtame name. Prašo priteiti piniginę kompensaciją, už kurią įsigytų butą Vilniuje, jį nuomotų ir gautų naudą. Atsakovės siūlomo dydžio kompensacija yra neteisinga, be to, nesutinka, kad kompensacijos mokėjimas butų išdėstytas ar atidėtas (b. l. 3-5).
Atsakovė priešieškiniu prašė atidalinti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto ne lygiomis dalimis, o jai paskiriant didesnę turto dalį. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise prašė priteisti garažą, esantį GB „Eglynas“ ir 44186,52 Lt kompensaciją, jos mokėjimą išdėstant 84 mėnesiams, kas mėnesį mokant po 526,03 Lt, o kitą turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą su pagalbiniu pastatu – šiltnamiu, esančius Kalno g. 13, Utena, automobilį „VW GOLF“ priteisti jai asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, kad neturi galimybių iš karto sumokėti tiek ieškovės prašomo, tiek jos siūlomo dydžio piniginę kompensaciją už jai tenkančią turto dalį. Jos siūlomą 44 186,52 Lt dydžio kompensacijos galėtų sumokėti per 7 metus, nes augina mažametį vaiką, gauna tik motinystės išmokas, mokosi, moka už mokslą, jos ir sutuoktinio pajamos nepakankamos kreditui banke gauti (b. l. 95-98).
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2012-03-19 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdo 0,0632 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą su pagalbiniu pastatu – šiltnamiu, esančius Kalno g. 13, Utena, garažą, esantį GB „Eglynas“, Metalo g.19-76, Utena, automobilį „VW GOLF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bendros 114 700 Lt vertės, kurį įgijo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu. Kiekvienai bendraturtei turėtų tekti turto už 57 350,00 Lt. Atsakovė vienasmeniškai nusprendė baigti įrengti namą, iš kurio jai nuosavybės teise priklauso ½ dalis, o naudojimosi tvarka nenustatyta, jame apsigyveno su šeima. Teismas nurodė, jog ieškovė poreikio naudotis gyvenamuoju namu neturi. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis LR CK 4.80 str. 2 d., atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Nors šalys mano, kad geriausias atidalijimo būdas yra piniginės kompensacijos išmokėjimas ieškovei, tačiau šalys esmingai nesutaria dėl kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo terminų. Atsakovė mano, jog kompensacija turi būti sumažinta 6 410,00 Lt, nes nutraukiant santuoką ieškovės motinai teko 12 820 Lt daugiau turto, ji neprisidėjo prie E. N. 2252,96 Lt laidojimo išlaidų apmokėjimo bei 820,88 Lt, nes neprisidėjo prie bendro turto išlaikymo. Teismas pažymėjo, kad 2010-05-03 teismo sprendimas, kuriuo padalintas ieškovės tėvų turtas, yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, todėl šioje byloje nekvestionuotinas, priešieškinio dėl patirtų išlaidų priteisimo atsakovė nereiškė, todėl nėra pagrindo mažinti ieškovei išmokėtinos kompensacijos dydį. Teismo nuomone, atsakovė pateikė įrodymus, kad ji turi poreikį naudotis gyvenamuoju namu, tačiau nėra pajėgi sumokėti ieškovės reikalaujamo dydžio kompensaciją, o jos siūlomo sumažinto dydžio kompensaciją galėtų išmokėti tik per 7 metus, nes jos turtinė padėtis neleidžia mokėti kitaip: augina 2010 m. gimusį sūnų, gauna apie 700 Lt dydžio motinystės išmokas, kito turto neturi, nėra įgijusi specialybės, už mokslą moka, sutuoktinio pajamos – 1300,00 Lt, ir tai jos šeimai nesudaro pagrindo gauti kreditą banke. Namas, dėl kurio atidalijimo vyksta ginčas, nėra nedalus. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai ištyrus realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįstama, jog toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinys dėl atidalijimo atmetamas. Teismas ieškinį ir priešieškinį atmetė kaip neįrodytus, nes sprendė, jog abi šalys neįrodė, kad jų pasirinktas atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeidžia kitos šalies teisių (LR CK 4.80 straipsnio 2 dalis, LR CPK 178 str.). Šią išvadą teismas padarė todėl, kad nustatė, jog atsakovė nepajėgi išmokėti ieškovės prašomo dydžio kompensaciją iš karto, pati nesutinka gauti kompensaciją, nes neturi kito gyvenamojo būsto, o šio namo įrengimui panaudojo savo asmenines lėšas, ieškovės įstatyminė atstovė turi nekilnojamųjų daiktų, todėl ieškovė yra aprūpinta gyvenamuoju būstu ir ji pageidauja ne pati naudotis daiktu, o tik gauti ekonominę naudą, kad nėra teisinio pagrindo kompensacijos dydį mažinti, o net ir nesumažinto dydžio kompensacijos išmokėjimas per 7 metus esmingai pažeistų ieškovės teises, o taip pat dėl to, kad šalys net nesvarstė galimybės dalų gyvenamąjį namą pasidalyti natūra. Teismas sprendė, jog šioje byloje abiejų šalių protingos atstovavimo išlaidos yra po 1500 Lt, todėl, atmetęs ieškinį ir priešieškinį, šių išlaidų vienai šaliai iš kitos šalies nepriteisė (b. l. 154-158).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo 2012-03-19 teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atsakovei patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neištyrė ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko ginčas tarp bendraturčių liko neišspręstas. Atsakovė teisme pripažino, kad dėl nesutarimų su ieškovės motina negali bendrai valdyti, prižiūrėti ir naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Name atsakovė gyvena su sutuoktiniu ir mažamečiu vaiku, juo naudojasi ir valdo, ko pasekoje ieškovei suvaržoma nuosavybės teisė tinkamai disponuoti ir valdyti bendrą turtą, nes ginčo objektas yra pritaikytas gyventi tik vienai šeimai. Teismas, palikdamas ginčą neišspręstu, suteikė atsakovei teisę naudotis visu namu. Tvirtina, jog šiuo atveju racionaliausias atsidalijimo būdas yra abiejų šalių prašytas taikyti piniginės kompensacijos išmokėjimas už tekusią turto dalį. Teismas nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos dėl kompensacijos priteisimo ją nesutinkančiam gauti bendraturčiui, dėl CK 4.80 str., 4.75 str. taikymo. Šioje byloje tarp proceso šalių nebuvo bendradarbiavinio, bendravimo bei pagrįsto sprendimo. Teismas neįvertino, jog kompensaciją galima priteisti vienam ar keliems atidalijamiems bendraturčiams, o ne tik atidalijimo prašančiam bendraturčiui. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, turėjo būti sprendžiamas ištyrus ir įvertinus įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, kitas reikšmingas aplinkybes. Atidalijant daiktą žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos. Paprastai žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį. Pirmos instancijos teismo sprendime nėra aptarta nei galimos žalos turtui atsiradimo, nei galimybės jį naudoti pagal paskirtį atidalijus turtą natūra. Apeliantės pasiūlytas atidalijimo būdas visiškai atitiko LAT formuojamą praktiką, neužkirto kelio turto naudojimui pagal paskirtį, neapsunkino kitų bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo. Kadangi abi šalys siekė atidalijimo, bet nesutarė dėl kompensacijos dydžio ir jos mokėjimo terminų, pirmos instancijos teismas privalėjo išanalizuoti, ar šalys tinkamai parinko kompensacijos dydį, o ne atmesti ieškinį ir priešieškinį. Atsakovei tvirtinant, jog ji negali išmokėti realios turto vertės dydžio kompensacijos, tai padaryti siūlė ieškovė. Tačiau ir šio pasiūlymo atsakovė atsisakė, kas patvirtina, jog ji pažeidžia ieškovės, kaip bendraturtės interesus ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą, užkerta kelią ieškovei naudotis turtu. Nors teismas padarė išvadą, jog atsakovė negali gauti kredito kompensacijos išmokėjimui, tačiau ji neįrodė, kad tokia galimybe domėjosi. Atsakovės prašymas kompensacijos mokėjimą išdėstyti daugiau negu septyneriems metams prieštarauja protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, nes tokia kompensacija prarastų savo kompensuojamąją vertę. 5000 Lt sumokėjimas advokatui už teisines paslaugas kelia abejonių dėl blogos atsakovės materialinės padėties. Įstatyminės atstovės turtinė padėtis šiuo atveju neturi reikšmės. Šalių tikslas nėra joms abiems apsigyventi name. Todėl teismas turėjo atsižvelgti, kad namas viešame registre užregistruotas kaip vienbutis vieno aukšto namas, kurio atidalijimas natūra dėl jo suplanavimo, bendros komunikacijų įrangos buvimo be neproporcingos žalos namo paskirčiai padarymo iš esmės yra negalimas, neatitiktų abiejų šalių interesų, nes pareikalautų daug lėšų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog atsakovės interesas į viso namo turėjimą yra svaresnis, nei ieškovės. Teismas nepasisakė, kokia turto padalijimo forma geriausiai atitiktų šalių interesų pusiausvyrą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kreipėsi pirmoji. Ji priešieškinį dėl tokio paties dalyko pareiškė kaip alternatyvų reikalavimą. Ieškovės įstatyminės atstovės ieškinys kilęs iš jos asmeninio tam tikrų bylos aplinkybių ir juridinių faktų vertinimo. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendime nustatė, kad ji vienasmeniškai baigė įsirengti namą, iš kurio jai priklauso 1/2 dalis, o naudojimosi tvarka nenustatyta, jame apsigyveno, o ieškovė poreikio naudotis gyvenamuoju namu neturi. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas sprendime tinkamai neįvertino bylos aplinkybių ir įrodymų bei kad liko neišspręstas bendrasavininkų ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės, yra nepagrįsti ir atmestini. Teismas sprendime motyvavo, kodėl nepriteisia kompensacijos nei vienai iš šalių ir nurodė, kad taip sprendžia dėl to, kad šalys esmingai nesutaria dėl kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo termino, kad atsakovė realiai negalės bei ilgo išdėstymo termino išmokėti kompensacijos, todėl teismo sprendimo vykdymas taps komplikuotas. Ieškovės įstatyminė atstovė skunde nurodo, kad teismas turėjo išspręsti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą abiems šalims nebendradarbiaujant, tačiau plačiau savo skundo nuostatos, kuri būtų galėjusi paneigti teismo išvadas, kad atsakovė nepajėgi išmokėti ieškovės prašomo dydžio kompensaciją iš karto, kad nesutinka gauti kompensaciją, nes neturi kito gyvenamojo būsto, o dalintino namo įrengimui panaudojo savo asmenines lėšas ir kad ieškovė aprūpinta gyvenamuoju būstu ir neturi intereso name gyventi, neargumentavo ir jokių išsamių, logiškų ir pagrįstų motyvų nepateikė. Ieškovės įstatyminė atstovės skundo argumentai neteisingi, neprotingi ir nesąžiningi (CK 1.5 str. 1 d.) ir akivaizdžiai neatitinka mažametės ieškovės interesų, prieštarauja ieškovės prigimtinei teisei bendrauti su seserimi (atsakove), tarp kurių nesutarimų ar ginčų nėra. Ieškovės įstatyminės atstovės noras apsunkinti atsakovės ir jos šeimos esmines gyvenimo sąlygas ir ženkliai pagerinti bei padaryti perteklines gerovės lygmens atžvilgiu ieškovės gyvenimo sąlygas peržengia ir teisės ir moralės ribas. Skundo argumentai dėl galimos žalos turtui atsiradimo ir galimybės jį naudoti pagal paskirtį atidalijus turtą natūra atmestini, nes nesusiję su byla, kadangi teismas konstatavo šalių pasirinktų atidalijimo būdų nepriimtimumą ir jų reikalavimus laikė neįrodytais. Ginčo dėl kompensacijos dydžio nebuvimas nepaneigia teismo sprendimo argumentų apie tos kompensacijos išmokėjimo negalimumą nesunaikinant elementarių atsakovės ir jos šeimos gyvenimo sąlygų, kurių iš esmės ji negalėtų atstatyti (b. l. 174-175).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2012-03-19 sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė svarbias aplinkybes teisingam bylos išsprendimui, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, argumentais, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, dėl kurių ieškinys ir priešieškinys atmesti, todėl visų jų nekartoja.
Apeliacinio skundo argumentai vertintini nepagrįstais dėl šių motyvų. CK 4.75 str. 1 d. nustato pagrindinę bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklę, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiems šalims sprendimo būdo. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad šalys, kurios yra E. N., mirusio 2010-06-08, dukros, dalinės nuosavybės teise paveldėjo po ½ dalį gyvenamojo namo, žemės sklypo, esančių Kalno g. 13, Utenoje, garažo, esančio GB „Eglynas“ Metalo g. Utenoje, automobilį „VW GOLF“ (b. l. 7-13). Bendraturtės iš esmė nesutaria dėl paveldėto gyvenamojo namo ir sklypo Kalno g. 13, Utenoje atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų: ieškovė prašo atsakovei natūra priteisti gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, o jai iš atsakovės priteisti 53 170 Lt kompensaciją už turto dalį; atsakovė sutinka sumokėti ieškovei mažesnę 44 186,52 Lt dydžio kompensaciją per 84 mėnesius lygiomis dalimis (po 526,03 Lt per mėnesį), tačiau nei su tokiu dydžiu, nei su išmokėjimo terminais nesutinka ieškovė. Dėl kito turto ir lėšų pasidalijimo tarp šalių esminio ginčo nėra.
CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant tokio atidalijimo galimybės vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra bendrojo reikalavimo atidalyti daiktą išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Taigi, atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra.
Pagal teismų praktiką, teisingą, t. y. atitinkančią daikto dalies rinkos vertę, piniginę kompensaciją, dėl kurios dydžio tarp šalių nėra ginčo, pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valios, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008, 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas minėtos suformuotos teismų praktikos laikėsi, nes svarstė, ar piniginė kompensacija atitinka daikto dalies rinkos vertę, ištyrė ir išanalizavo visus byloje esančius įrodymus, šalių turtinę padėtį, šalių galimybes išsaugoti ir neprarasti daikto. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad racionaliausias šalių valdomo turto atsidalijimo būdas būtų piniginės kompensacijos išmokėjimas vienam bendraturčiui ir turto natūra asmeninėn nuosavybėn priteisimas kitam bednraturčiui. Tačiau šiuo atveju, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, įvertinus bylos aplinkybes, siūlomų kompensacijų dydžius ir išmokėjimo terminus, šalių turtinę padėtį, jų esminius interesus bei CK 1.5 str. įtvirtintus principus, to padaryti negalima. Byloje esantys įrodymai patvirtina teismo išvadą, jog atsakovės materialinė padėtis nesudaro jai realių galimybių iš karto sumokėti ieškovei 53 670 Lt dydžio kompensaciją: ji augina 2010 m. gimusį sūnų, gauna apie 700 Lt dydžio motinystės išmokas (b. l. 40-42), moka už mokslą, nuo 2008-09-01 iki 2011-09-01 yra sumokėjusi 8330 Lt (b. l. 81, 82), atsakovės vyro pajamos apie 1300 Lt per mėnesį, nekilnojamo turto neturi (b. l. 43, 44). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vienintelis atsakovės ir jos šeimos nuolatinis gyvenamasis būstas yra minėto gyvenamojo namo ½ dalis, kurią jie pritaikė nuolatiniam gyvenimui investuodami papildomas lėšas, namą su priklausiniais išlaiko ir prižiūri, todėl gauti ieškovės siūlomą kompensaciją nesutinka, nes atsakovė su šeima nuolatinai gyvena minėtame name, jį įsirengė ir pritaikė nuolatiniam gyvenimui, kito būsto neturi. Todėl jos interesas naudotis turtu svarbus, ieškovės prašomo dydžio kompensacijos per trumpą laikotarpį dėl sunkios materialinės padėties išmokėti negali. Tuo tarpu ieškovė šiuo metu neturi intereso nuolatinai gyventi minėtame name, yra nepilnametė, turi kitą gyvenamą plotą ir geras gyvenimo sąlygas, su atsakovės siūlomu per mažu kompensacijos dydžiu ir išmokėjimo laikotarpiu nesutinka. Utenos rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadoje, kuri parengta nuvykus į šalių gyvenamąsias vietas, konstatuota, kad ieškovė su motina gyvena trijų kambarių bute su visais būtinais reikmenimis ir baldais, o atsakovė su sutuoktiniu ir mažamečiu sūnumi yra pilnai įsirengusi jai priklausančią namo dalį (b. l. 75-76). Tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė pažeidžia nepilnametės ieškovės interesus, nes jai trukdo naudotis priklausančia turto dalimi ir viena naudojasi visu namu. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų ir ko neneigia atsiliepime į priešieškinį ir paaiškinimuose pati ieškovė (įstatyminė atstovė) (b. l. 73, 142), ji nėra prisidėjusi prie namo su priklausiniais išlaikymo, remonto, apšiltinimo, draudimo, sklypo, šiltnamio priežiūros išlaidų (b. l. 64-65, 104-106), nors išlaikyti, prižiūrėti priklausančią turto dalį yra bedraturčio pareiga (CK 4.83 str., 4.85 str.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina šias teismo išvadas, todėl apeliantė be pagrindo teigia, kad netinkamai įvertinta ieškovės materialinė padėtis, galimybė gauti kreditą bei iš karto išmokėti kompensaciją.
Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismo sprendime nėra aptartas galimos žalos turtui atsiradimas, galimybė turtą naudoti pagal paskirtį po atidalijimo natūra, kad namas viešame registre užregistruotas kaip vienbutis, kad jo atidalijimas natūra negalimas, nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Byloje nėra ginčo, kad namas su priklausiniais priklauso šalims lygiomis dalimis. Taikant atidalijimo būdą, kai vienai šaliai priteisiama kompensacija pinigais, būtina motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Teismų praktikoje laikoma, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą. Pagal pateiktus byloje įrodymus ginčo turtas yra dalus (b. l. 86-90), ir nėra jokių faktinių duomenų spręsti, kad nustačius naudojimosi turtu tvarką būtų padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai ir tai aiškiai neatitks atidalijimu pasiektos naudos. Apeliantė, nurodydama, kad daiktas negali būti padalytas natūra, vadovaujantis LR CPK 12 str. įtvirtintu rungimosi principu, turėjo įrodinėti neproporcingą žalą daikto paskirčiai dalijant daiktą natūra, tačiau tokių įrodymų nebuvo pateikta (CPK 178 str.). Priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir tai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos. Šiuo atveju nei viena iš šalių nepateikė atidalijimo natūra variantų ir tokio ieškinio reikalavimo nepareiškė. Savo reikalavimo pagrindo ir dalyką pasirenka ieškovas, o ne teismas, todėl, nesant atitinkamo ieškinio reikalavimo, teismas negalėjo pats savo valia ir nuožiūra natūra atidalinti turtą tarp šalių, atitinkamai spręsti dėl turto dalumo ir neproporcingos žalos daikto paskirčiai išvengimo. Pirmos instancijos teismo sprendime nėra aptarta nei galimos žalos turtui atsiradimo, nei galimybės jį naudoti pagal paskirtį atidalijus turtą natūra, tačiau to ir neturėjo būti, nes ieškinys ir priešieškinys buvo pareikšti tik dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės vienam iš bendraturčių išmokant piniginę kompensaciją.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, jog dėl nesutarimų negali bendrai valdyti, prižiūrėti ir naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, tačiau atsakovė tvirtina priešingai, kad su seserimi jos santykiai geri, jos bendrauja, ieškovė dažnai lankosi pas ją, viskuo naudojasi (b. l. 143). Ieškovės atstovė pripažino, kad atsakovė pagal susitarimą pasiima nepilnametę seserį pas save, kad seserys tarpusavyje bendrauja abiejų iniciatyba, kad jų santykiai normalūs, kad name Rugilei yra paliktas naudotis 1 kambarys (b. l. 92, 142). Tai, kad atsakovė naudojasi bendra virtuve, nereiškia, kad naudojasi ieškovės turto dalimi, nes tai yra viena iš bendro naudojimo patalpų. Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovas patvirtino, jog nagrinėjamu klausimu bendravo su R. N., kad ji apie bylą žino, maloniai kalba apie savo seserį Justiną (b. l. 93-94). Šį faktą patvirtino ir liudytojos D. V. bei S. N. (b. l. 144-145), ir, nors jos yra artimos giminaitės, tačiau jų parodymai vertinti kaip įrodymai, nes sutampa su kitais įrodymais apie tai, kad abiejų seserų tarpusavio santykiai normalūs, giminiški ir nepriešiški tiek, kad abi seserys negalėtų bendrai naudotis joms priklausančiu turtu ar atskiromis jo dalimis nustačius naudojimosi turtu tvarką. Įstatytminės atstovės santykiai su atsakove šiuo atveju nėra tokie svarbūs kaip nepilnametės Rugilės, nes turtas nuosavybės teise priklauso būtent jai, šalys yra seserys, ginčo turtas yra tėvo palikimas. Ieškovei yra beveik trylika metų, taigi, netrukus ji turės galimybę pati nuspręsti dėl jai priklausančio turto likimo. Todėl apeliantė be pagrindo teigia, kad ginčas liko neišspręstas, o prioritetas naudotis turtu suteiktas tik vienai atsakovei. Tai, kad atsakovė name gyvena su sutuoktiniu ir mažamečiu vaiku, nesudaro pagrindo teigti, jog tai varžo ieškovės nuosavybės teisę tinkamai disponuoti ir valdyti bendrą turtą, nes savo namo dalį ji gali pritaikyti savo poreikiams.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines bylos aplinkybes, į tai, kad nėra tesinio pagrindo mažinti kompensacijos dydį, nesumažinto dydžio kompensacijos išmokėjimas per 7 metus esmingai pažeistų atsakovės teises, kad šalys nesvarstė galimybės pasidalyti turtą natūra, kad gyvenamasis namas nėra nedalus, pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą ieškinį ir priešieškinį atmesti.
Atsižvelgiant į išdėstytą ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, negali bloginti apeliantės padėties (CPK 313 str., 320 str.), apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pakankamo pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą iš palikti nepakeistą.