Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant E. M., ieškovei R. N. ir jos atstovėms A. N. bei advokatei J. U., atsakovei J. S. ir jos atstovui advokatui E. M., nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. N., atstovaujamos A. N., ieškinį atsakovei J. S. dėl paveldėto turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės J. S. priešieškinį ieškovei R. N., atstovaujamai A. N., dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, institucija, teikianti išvadą, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustato:

Institucija, teikianti išvadą, – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius savo išvada (75-76 b.l.) siūlė turtą pasidalyti taikiu būdu, atstovas išvadą palaikė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis atmestini.

Šioje byloje rašytiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdo 0,0632 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pagalbiniu pastatu – šiltnamiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Utena, garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Utena, automobilį „VW GOLF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kad šį turtą įgijo Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu (11-19, 59-61 b.l.).

Šioje byloje nėra ginčo dėl bendro turto dalių, dėl jo vertės, buvusios palikimo atsiradimo dienai, t.y., kad abiems šalims priklauso po ½ dalį turto, o 0,0632 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 8.400,00 Lt, gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pagalbiniu pastatu – šiltnamiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendra vertė – 101.620,00 Lt, garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 3.680,00 Lt, automobilio „VW GOLF“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertė – 1.000,00 Lt.

Visa bendrai nuosavybės teise valdomo turto vertė yra 114.700,00 Lt, todėl kiekvienai bendraturtei turėtų tekti turto už 57.350,00 Lt.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Jeigu dėl to nesutariama, tai kilęs ginčas išsprendžiamas teismo (LR CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje nekilo ginčas dėl to, kad būtent atsakovė vienasmeniškai sprendė nebaigtą įrengti namą, kurio tik ½ dalis jai priklauso nuosavybės teise, o naudojimosi tvarka nenustatyta, pabaigti įrengti ir jame apsigyventi, kur šiuo metu gyvena su savo šeima - sutuoktiniu ir mažamečiu sūnumi, gimusiu 2010 m. (40-41 b.l.), kad ieškovė šiame name niekada negyveno ir juo nesinaudojo, tik svečiavosi, nes jos įstatyminė atstovė turi nekilnojamųjų daiktų ir ją aprūpina gyvenamuoju būstu ( 31 b.l.), t.y. ieškovė poreikio naudotis gyvenamuoju namu neturi.

LR CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Asmeniui, norinčiam įgyvendinti LR CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nėra pareigos įrodinėti atidalijimo motyvų buvimo, bendraturčių ginčo ar kitų priežasčių.

Taigi teisė atsidalyti iš bendro turto yra absoliuti, todėl ieškovė R. N., atstovaujama A. N., neprivalo įrodinėti, koks yra atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslas, motyvai ir pan.

LR CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos tokios atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendraturčių sutarimu arba, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, – teisminiu keliu pagal bet kurio bendraturčio ieškinį; antra, prioritetas teikiamas daikto padalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; trečia, tik jeigu negalima atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Teismų praktikoje laikoma, kad atidalijimo kompensuojant pinigais subsidiarumo nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą.

Nors šalys mano, kad geriausias atidalijimo būdas yra piniginės kompensacijos išmokėjimas ieškovei (ieškovė įsigytų butą Vilniuje, o atsakovė taptų savininke viso namo, kur su šeima gyvena), tačiau šalys esmingai nesutaria dėl kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo terminų.

Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę pagal viso daikto rinkos kainą. Minėta, kad šioje byloje šalys nesiginčijo dėl turto vertės.

Ieškovė prašė jai natūra priteisti 3.680,00 Lt vertės garažą ir 53.170,00 Lt dydžio piniginę kompensaciją, t.y. kad jai tektų turto viso už 56.850,00 Lt, sumažinti piniginės kompensacijos dydį ar sumokėjimo terminą atidėti 7 metams, kaip siūlė atsakovė, ieškovė nesutinka. Taigi ieškovė reikalauja sumokėti piniginę kompensaciją po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsakovė sutinka su tokiu turto atidalijimo variantu, kada jai atitektų žemės sklypas, gyvenamasis namas su priklausiniu bei automobilis, t.y. natūra tektų turto už 111.020,00 Lt, tačiau sutiktų išmokėti tik 44.186,52 Lt dydžio, t.y. 8.983,48 Lt mažesnę piniginę kompensaciją nei prašė ieškovė, o taip pat atsakovė prašė nustatyti, kad ji ieškovei kompensaciją išmokėtų per 84 mėnesius (7 metus) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, kas mėnesį mokėdama po 526,03 Lt.

Atsakovė kompensacijos dydį mano esant pagrindą sumažinti 6.410,00 Lt suma už tai, kad nutraukiant santuoką tarp ieškovės tėvų ieškovės motinai teko turto daugiau už 12.820,00 Lt, kad neprisidėjo prie E. N. laidojimo išlaidų apmokėjimo – 2.252,96 Lt suma ir 820,88 Lt suma už tai, kad neprisidėjo prie bendro turto išlaikymo.

Pažymėtina, kad 2010-05-03 teismo sprendimas (33-35 b.l.), kuriuo nutraukta ieškovės tėvų santuoka ir pasidalytas turtas, yra įsiteisėjęs ir įvykdytas, todėl šioje byloje nekvestionuotinas, priešieškinio reikalavimų atsakovė dėl patirtų jos nurodyto pobūdžio išlaidų priteisimo nereiškė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo mažinti ieškovei išmokėtinos kompensacijos dydį.

Jei atsidalijantis ar kitas bendraturtis sutinka gauti kompensaciją, paprastai kompensacija ir priteisiama tokiam bendraturčiui. Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovė neturi poreikio naudotis gyvenamuoju namu, todėl sutinka gauti kompensaciją. Tačiau nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, yra tiriama, ar kitas bendraturtis (atsakovė) realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai.

Šioje byloje atsakovė pateikė įrodymus, kad ji turi poreikį naudotis gyvenamuoju namu, tačiau nėra pajėgi sumokėti ieškovės reikalaujamo dydžio kompensaciją, o jos siūlomo sumažinto dydžio kompensaciją galėtų išmokėti tik per 7 metus, nes jos turtinė padėtis neleidžia mokėti kitaip: augina 2010 m. gimusį sūnų ir gauna apie 700 Lt dydžio motinystės išmokas (40, 42 b.l.), kito turto neturi (44, 45 b.l.), nėra įgijusi specialybės, už mokslą moka (82 b.l.), sutuoktinio pajamos -1.300,00 Lt, taigi atsakovės šeimos pajamos yra tokios, kad jie, jos teigimu, negali gauti kredito banke.

Nors ieškovės įstatyminė atstovė siūlė atsakovei sumokėti kompensaciją už ½ dalį turto, tačiau atsakovė su tuo nesutiko, nes ji neturi kito gyvenamojo būsto, šio namo įrengimui investavo savo lėšas, taip pat nurodė, kad ji nekliudo ieškovei naudotis dalimi namo ir žemės sklypo, tačiau nesutiko su tuo, kad ten, atidalijus dalį namo, apsigyventų ieškovė su motina, nes santykiai tarp jos ir A. N. yra įtempti.

LR CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, kai bendraturtis nesutinka gauti kompensaciją pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, bei LR CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas.

Taikant atidalijimo būdą, kai išmokama piniginė kompensacija, būtina motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra neįmanomas. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad gyvenamasis namas, dėl kurio atidalijimo šioje byloje vyksta ginčas, iš principo nėra nedalus daiktas(86-89 b.l.). Tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo.

Taigi, šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad atsakovė nepajėgi išmokėti ieškovės prašomo dydžio kompensaciją iš karto, pati nesutinka gauti kompensaciją, nes neturi kito gyvenamojo būsto, o šio namo įrengimui panaudojo savo asmenines lėšas. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad ieškovės įstatyminė atstovė turi nekilnojamųjų daiktų, todėl ieškovė yra aprūpinta gyvenamuoju būstu ir ji pageidauja ne pati naudotis daiktu, o tik gauti ekonominę naudą (už kompensaciją įsigyti butą Vilniuje ir jį nuomoti).

Minėta, kad LR CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais, taigi ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis - visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai.

Esant nustatytiems faktams, kad atsakovė nėra pajėgi išmokėti piniginę kompensaciją, o todėl piniginės kompensacijos priteisimas grėstų nekilnojamojo daikto pardavimu iš varžytynių, pati gauti kompensaciją nesutinka, jos siūlymas išmokėti sumažinto dydžio kompensaciją per 7 metus nepriimtinas, nes nėra teisinio pagrindo kompensacijos dydį mažinti, o net ir nesumažinto dydžio kompensacijos išmokėjimas per 7 metus esmingai pažeistų ieškovės teises, o taip pat, atsižvelgiant į tai, kad šalys net nesvarstė galimybės gyvenamąjį namą (86-89 b.l.) pasidalyti natūra, kai gyvenamasis namas nėra nedalus, pripažintina, kad abi šalys neįrodė, kad jų pasirinktas atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeidžia kitos šalies teisių, ieškinys ir priešieškinis atmestini kaip neįrodyti (LR CK 4.80 straipsnio 2 dalis, LR CPK 178 str.).

Ieškovė už advokatės teisinę pagalbą turėjo viso 1.500,00 Lt išlaidų (133 b.l.), o atsakovė už advokato teisinę pagalbą – 5.000,00 Lt (134-136 b.l.)

Šalių turėtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytais maksimaliais dydžiais: 8.2p. (už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį, atsiliepimą į priešieškinį – 2.400,00 Lt ), 8.18 p. (už vieną atstovavimo teisme valandą - 120,00 Lt), pripažintina, kad šalių realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos advokatų pagalbai apmokėti buvo būtinos. Sprendžiant dėl jų dydžio (1.500,00 ir 5.000,00 Lt) atitikimo protingumo kriterijams, atsižvelgtina, kad atsakovės išlaidos yra pernelyg didelės, pripažintina, kad atitinkančios protingumo kriterijus išlaidos už atstovavimą abiejų šalių yra po 1.500,00 Lt. Ieškinį ir priešieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos vienai šaliai iš kitos šalies nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.