Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutarties, kurie atmestas suinteresuoto asmens prašymas dėl baudos panaikinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-443-357/2014, pagal pareiškėjo bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo ,,Brigrantas“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens A. R. prašymą dėl baudos paskyrimo suinteresuotam asmeniui bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo ,,Brigrantas“ bankroto byloje Nr. B2-443-357/2014.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kadangi A. Š. teismo įpareigojimų neįvykdė, Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartimi administratoriaus prašymą tenkino ir paskyrė bankrutuojančios ŽŪK „Brigrantas“ vadovui A. Š. 1 000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria teismas atsisakė panaikinti atsakovo vadovui paskirtą baudą, yra teisėta ir pagrįsta. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, o įpareigotam asmeniui nevykdant šios pareigos ar vykdant netinkamai, teismas arba teisėjas gali skirti iki 10 tūkstančių litų baudą. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas turto ir dokumentų perdavimui nustato ne ilgesnį kaip penkiolikos dienų laikotarpį nuo tokios nutarties įsiteisėjimo dienos. Tokios trukmės laikotarpis nustatytas siekiant užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, siekiant užkirsti kelią galimiems senųjų įmonės valdymo organų piktnaudžiavimams ir sudaryti pagrindą paskirtam administratoriui realiai perimti bankrutuojančios įmonės valdymą, užtikrinti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Įstatymų leidėjas nustato sankcijų taikymo galimybę asmenims, kurie trukdo operatyviai vykdyti bankroto procedūras. Baudų skyrimas neatleidžia įmonės buvusio vadovo nuo teismo įpareigojimų vykdymo. Jeigu teismo taikyta procesinė prievartos priemonė yra neefektyvi ir nedavė rezultatų, teismas gali pakartotinai skirti baudą.

Bankroto procedūros dėl byloje vyraujančio viešojo intereso turi vykti ne tik nuosekliai, bet ir kuo operatyviau. Įstatymų leidėjas nustato sankcijų taikymo galimybę asmenims, kurie trukdo operatyviai vykdyti bankroto procedūras.

Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo panaikinti jam paskirtą 1000 Lt baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą, motyvuodamas tuo, kad BŽŪK „Brigrantas“ administratoriui nepateikė dokumentų dėl objektyvių priežasčių, t. y., jis viso proceso metu teigė, kad neturi jokių dokumentų, todėl teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai rėmėsi administratoriaus prielaida, jog be FNNT pateiktų dokumentų jo žinioje yra dar administratoriui neperduotų dokumentų. Be to, teismas nebuvo nustatęs apeliantui daugiau jokių įpareigojimų, išskyrus dokumentų perdavimą, todėl bauda nepagrįstai skirta dėl to, kad buvęs vadovas nesiėmė jokių veiksmų, nesusisiekė su bankroto administratoriumi vykdydamas teismo įpareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti apeliantui paskirtą baudą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas gavęs teismo nutartį, kuria buvo įpareigotas iki 2013 m. lapkričio 15 d. administratoriui pateikti dokumentus, teismui atsiųstame prašyme teigė, kad neturi galimybių įvykdyti įpareigojimo, kadangi įmonės dokumentai yra paimti FNTT skyriaus, todėl iki teisminių procesų pabaigos apeliantas negalės jų pateikti (1 t., 48 b. l.). Apeliantas šiame prašyme teismui neužsimena apie tai, kad jo žinioje daugiau nėra jokių dokumentų. Iš administratoriaus reikalavimų matyti, kad pastarasis prašė jam pateikti BŽŪK „Brigrantas“ dokumentų poėmio aktą (1 t., 75-84 b. l.), tačiau buvęs kooperatyvo vadovas šio reikalavimo taip pat nevykdė. Apeliantas 2014 m. balandžio 10 d. teismui pateiktame prašyme dėl baudos panaikinimo taip pat dėsto tuos pačius argumentus, jog dokumentų negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, dėl vyksiančio proceso baudžiamojoje byloje. Šiame prašyme apeliantas taip pat neužsimena apie atskirajame skunde nurodomas aplinkybes, jog apeliantas viso proceso metu teigė, jog daugiau neturi jokių kooperatyvo dokumentų (1 t., 99 b. l.). Šiame prašyme apeliantas be kita ko dėsto savo nuomonę, jog bankroto administratorius ir pats ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 19 punkto pagrindu turi teisę gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, Lietuvos Statistikos departamento, VĮ Registrų centro bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, taip pat bankų ir kitų kredito įstaigų, finansų ir draudimo įmonių, teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos įmonės vykdytą veiklą, buvusius ir esamus darbuotojus, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat teisę iš nurodytų asmenų gauti šio kooperatyvo dokumentus, ataskaitas, informaciją, tikrinimo aktus ir kt. Todėl apelianto nuomone, teismo įpareigojimais keliamus tikslus buvo galima pasiekti vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu. Kitaip tariant, apeliantas, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte buvusiam vadovui numatytą pareigą perkelia bankroto administratoriui, laikydamas, jog siekiant nustatyti įmonės veiklą, sandorius, jų atitiktį įmonės veiklos tikslams, oficialių institucijų turimi oficialūs duomenys yra pakankami vykdyti bankroto procesui. Tačiau su tokia apelianto pozicija sutikti negalima, kadangi tokiu atveju būtų galima nustatyti tik teisinį, o ne faktinį sandorių ir turto egzistavimą. Be to, bankroto administratoriaus galimybės tam tikrus bankrutuojančios įmonės dokumentus gauti įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos prievolės. Bylos duomenys liudija, kad bankroto administratorius teikė eilę prašymų dėl baudos skyrimo apeliantui, tačiau apeliantui baudos nebuvo skiriamos, pakartotinai nustatant terminą minėtiems reikalavimams įvykdyti, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nedėjo jokių pastangų perduoti jo turimus dokumentus, net ir tokius, kurių egzistavimo apeliantas neginčija atskiruoju skundu, pvz. BŽŪK „Brigrantas“ dokumentų poėmio akto. Taip pat nebuvo susisiekta su bankroto administratoriumi, kad būtų suteikta kuo daugiau informacijos apie tokių dokumentų egzistavimą/neegzistavimą. Pirmiau minėta, kad Įmonių bankroto įstatyme nustatytas laikotarpis dokumentų ir turto perdavimui yra nustatytas tam, jog būtų užtikrinta operatyvi ir sklandi įmonės bankroto proceso eiga, siekiama užkirsti kelią galimiems senųjų įmonės valdymo organų piktnaudžiavimams ir sudaryti pagrindą paskirtam administratoriui realiai perimti bankrutuojančios įmonės valdymą, užtikrinti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas ir išsiieškoti debitorines skolas. Taigi, vien administratoriaus galimybė Įmonių bankroto įstatymo numatyta tvarka gauti įmonės dokumentus iš tam tikrų institucijų, neleidžia užtikrinti tinkamo bankroto proceso ir užkerta kelią bankroto administratoriui objektyviai nustatyti iki bankroto bylos iškėlimo vykdytą bendrovės veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvęs kooperatyvo vadovas sąmoningai neperduoda visų kooperatyvo dokumentų, o laiko tarpas per kurį apeliantas nevykdė teismo įpareigojimų ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų prievolių, nepateisinamai ilgas. ĮBĮ 7 dalies 1 punkto nuostatos numato teismui teisę tokiu atveju skirti iki 10 000 Lt baudą. Nagrinėjamu atveju, teismas skyrė tik 1 000 Lt baudą, kai iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nevykdė eilės teismo nutarčių ir ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos prievolės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės, paskirtos baudos dydis, kuris laikytinas adekvatus nustatytiems pažeidimams ir atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), nesudaro pagrindo naikinti, ar keisti skundžiamos nutarties atskirajame skunde nurodomais motyvais.

Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.