- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-1352-854/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34979-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Linas Agro“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovui ūkininkui D. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Linas Agro“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ūkininkui D. R., prašydama priteisti 16 233,97 Eur skolos, 174,35 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018-07-24 ieškovė su atsakovu sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovui parduoti prekes, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti. Ieškovė atsakovui pardavė prekes ir išrašė PVM sąskaitas-faktūras: 2018-06-25 Nr. LAI17_6020 3078,24 Eur sumai; 2018-10-26 Nr. LAI_0001514 1754,50 Eur sumai; 2018-10-31 Nr. LAI_0001589 2058,21 Eur sumai; 2019-04-08 Nr. LAI_0003984 6208,51 Eur sumai; 2019-05-10 Nr. LAR_0004698 1528,23 Eur sumai; 2019-05-24 Nr. LAI_0005751 1408,44 Eur sumai ir 2019-06-20 Nr. LAR_0007253 197,84 Eur sumai, sąskaitų apmokėjimo terminas – 2019-09-30, bendra suma – 16 233,97 Eur. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad neneigia savo skolinių įsipareigojimų ieškovei. Prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2020 m. spalio 31 d. Prašymą grindžia tuo, kad 2019 m. vasarą Lietuvos žemės ūkyje buvo ekstremali situacija dėl sausros, todėl didelė dalis žemės ūkio pasėlių išdegė ir žuvo, dėl to Lietuvos ūkininkai prarado dalį derliaus ir patyrė nuostolius. Visoje šalyje buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje. Dėl sausros atsakovo gautas derlius 2019 m. buvo daugiau nei dvigubai mažesnis nei planuota (buvo planuota prikulti apie 5t/ha, gauta apie 2t/ha). Atsakovo teigimu, tai yra nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybė, dėl kurios atsakovas skolą ieškovui galės padengti tik iš 2020 m. žemės ūkio gautų pajamų, nuėmęs derlių 2020 m. rudenį. Skolos išieškojimas priverstų atsakovą bankrutuoti, o tai nebūtų palanku ir ieškovei. Nurodė manantis, kad ieškovės turtinių interesų balansą dėl atidėto teismo sprendimo vykdymo užtikrintų ieškovės prašomos priteisti 8 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Teismas nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovo 16 233,97 Eur skolos, 174,35 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (16 408,32 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 542,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat nusprendė priteisti iš atsakovo 9,03 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
4. Teismas nustatė, kad 2018-07-24 ieškovė su atsakovu sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovui parduoti prekes, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti. Ieškovė pagal minėtą sutartį savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, t. y. pateikė prekes atsakovui, ir išrašė PVM sąskaitas-faktūras: 2018-06-25 Nr. LAI17_6020 3078,24 Eur sumai; 2018-10-26 Nr. LAI_0001514 1754,50 Eur sumai; 2018-10-31 Nr. LAI_0001589 2058,21 Eur sumai; 2019-04-08 Nr. LAI_0003984 6208,51 Eur sumai; 2019-05-10 Nr. LAR_0004698 1528,23 Eur sumai; 2019-05-24 Nr. LAI_0005751 1408,44 Eur sumai ir 2019-06-20 Nr. LAR_0007253 197,84 Eur sumai, sąskaitų apmokėjimo terminas – 2019-09-30. Iš viso atsakovui parduota prekių už 16 233,97 Eur. Atsakovui ieškovės nurodomų aplinkybių dėl skolos dydžio bei jos pagrįstumo neginčijus, o priešingai – nurodžius, kad su pareikštu ieškiniu sutinka, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2, 6.200 straipsniais, 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.305 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, 6.205 straipsniu, tenkino ieškovės reikalavimą dėl 16 233,97 Eur dydžio skolos priteisimo iš atsakovo. Teismas, pažymėjęs, kad Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad pirkėjas (atsakovas), laiku neapmokėjęs už prekes iki PVM sąskaitoje-faktūroje nustatyto termino, moka pardavėjui (ieškovei) 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 1 dalimi, 6.71, 6.72 straipsniais konstatavo, kad atsakovas turi sumokėti ieškovei jos paskaičiuotus 174,35 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 18 d., iš viso už 49 dienas, ieškovas geranoriškai taikant 0,02 proc. per dieną dydžio delspinigių normą. Teismas taip pat sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 8 proc. procesinių palūkanų (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), už priteistą sumą (16 408,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, bei ieškovės sumokėtą žyminį mokestį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).
5. Spręsdamas dėl pagrindo atidėti sprendimo vykdymą, teismas pažymėjo, kad atsakovas savo prašymui pagrįsti pateikė Lietuvos hidrometerorologijos tarnybos viešai skelbtą informaciją apie 2019 m. balandžio mėnesio klimato sąlygas bei nurodė, kad Vyriausybės 2019-07-03 nutarimu Nr. 668 buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje, aiškindamas, kad laiko tai nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, tačiau neteikė į bylą įrodymų, kad yra patyręs nuostolių dėl sausros ir negalėdamas vykdyti įsipareigojimų partneriams pagal pasirašytas sutartis, kreipėsi į prekybos, pramonės ir amatų rūmus dėl nenugalimos jėgos aplinkybės (force majeure) liudijančios pažymos ir kad būtent dėl to negali įvykdyti įsipareigojimų ieškovui. Teismas sutiko, kad žemės ūkio veikla yra specifinė, tiesiogiai priklausoma nuo klimato sąlygų, tačiau akcentavo, kad atsakovas yra savo veiklos profesionalas, turintis pareigą, be kita ko, vertinti savo veiklos riziką, atsižvelgiant ir į prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams vykdymą. Atsakovas neteikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kokią konkrečią įtaką 2019 metų klimato sąlygos turėjo atsakovo turtinei padėčiai. Taip pat atsakovas neteikė jokių duomenų, pagrindžiančių savo turtinę padėtį, realių savo finansinės būklės įrodymų (apie nuosavybės teise priklausantį registruotiną nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, turimas lėšas banko, kredito įstaigose sąskaitose, gautinas sumas ir turimus finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims). Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui turimus duomenis apie atsakovo turtą ir įsipareigojimus (b. l. 31). Iš jų matyti, kad atsakovas turi tiek nekilnojamojo, tiek registruotino kilnojamojo turto, tačiau atsakovas šiais duomenimis nesirėmė, nenurodė, ar iš tiesų jam šiuo metu priklauso nurodytas turtas, kokia yra to turto vertė, kokie yra faktiniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims ir pan. Teismas sprendė, kad vien atsakovo deklaratyviai nurodyta aplinkybė, kad 2019 metais buvo gautas kiekybiškai mažesnis derlius nei planuota, savaime nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad atsakovo turtinė padėtis yra ties nemokumu, kaip nurodo atsakovas. Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat neteikė duomenų, kokio dydžio lėšos buvo gautos realizavus žemės ūkio produkciją, kaip lėšos buvo paskirstytos, dėl kokių objektyvių priežasčių nebuvo galimybės atsiskaityti (visiškai/iš dalies) su ieškove, pažymėdamas, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog jai nežinoma, jog atsakovas turėtų pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nors jų turi. Be to, atsakovas niekaip nepagrindė aplinkybės, kad atidėjus teismo sprendimo vykdymą, pastarasis 2020-10-31 bus realiai įvykdytas, t. y. kad pakankamos lėšos atsiskaityti su ieškove bus gautos iš 2020 metų derliaus. Teismo vertino, kad susidarytų teisiškai ydinga situacija, pažeidžianti kreditoriaus interesus, jeigu skolininkui neįrodinėjant savo realios turtinės padėties, sprendimo vykdymas būtų atidedamas metams iki pajamų iš naujo derliaus gavimo, remiantis vien tuo, kad praeitų metų derlius dėl klimato sąlygų nebuvo toks, kokio buvo tikėtasi. Atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių jo finansinės padėties pagerėjimo ateityje perspektyvas, teismas padarė išvadą, kad atidėti teismo sprendimo vykdymą nėra pagrindo, nes tokiu būdu akivaizdžiai neproporcingai būtų pažeisti kitos šalies interesai, paneigtas teisėtas ieškovės lūkestis, jog sprendimas bus įvykdytas kuo ekonomiškiau ir operatyviau (CPK 284 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliantas D. R. pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė netenkinti reikalavimo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo. Apeliaciniu skundu prašoma šią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atidėti atsakovui teismo sprendimo įvykdymą iki 2020 m. spalio 31 d. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Apeliantas nurodė prašęs atidėti teismo spendimo vykdymą dėl ypatingai nepalankių aplinkybių jį įvykdyti - valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje, kurie laikinai sutrikdė atsakovo atsiskaitymus su ieškovu.
6.2. Atsakovas savo prašymą dėl teismo sprendimo atidėjimo grindė 2019 metų vasarą Lietuvos žemės ūkyje buvusia ekstremalia situacija dėl sausros. Dėl gamtinių/klimatinių sąlygų didelė dalis žemės ūkio pasėlių išdegė ir žuvo, dėl to Lietuvos ūkininkai prarado dalį derliaus bei patyrė nuostolius. Sausros faktą patvirtina 2019-07-03 Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtas nutarimas Nr. 668 “Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo”, kuriuo buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje. Dėl sausros atsakovo gautas derlius 2019 metais daugiau nei dvigubai buvo mažesnis nei planuota (planuota prikulti apie 5 t/ha, gauta apie 2 t/ha). Ekstremalioji padėtis atšaukta tik 2020-02-23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 153 “Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos atšaukimo”.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad atsakovas turėjo pateikti pažymą apie force majeure aplinkybių buvimą. Pažymėjo, kad pažymos iš Prekybos, pramonės ir amatų rūmų yra brangios (pažyma kainuoja – 200 eurų), o dokumentai kuriuos reikia pateikti norint gauti tokią pažymą yra iš esmės yra tie patys, kuriuos atsakovas yra pateikęs į bylą, ir kuriuos teismas nepagrįstai pripažino nepakankamais. Atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažymos tėra tik procesinis dokumentas, nesukuriantis materialinių teisinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-02-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2013 nurodė, kad materialinius teisinius padarinius, t.y. atleidimą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.212, 6.253 straipsniai) lemia nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne jas liudijančios pažymos išdavimas. Taip pat paminėjo Lietuvos Apeliacinio teismo 2020-01-23 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-78-370/2020, kurioje stichinė sausra 2018 metais pripažinta nenugalima jėga.
Atsiliepimas
6.4. Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo jam įrodyti savo turtinę padėtį. Iš vienos pusės, buvo prašoma įrodyti, kad atsakovas patyrė nuostolių, dėl kurių negalėjo atsiskaityti su ieškove; iš kitos pusės, pateikti garantijas, kad 2020 metais bus realiai atsiskaityta su ieškove, t.y. buvo reikalaujama iš atsakovo įrodyti 2 priešingas aplinkybes.
6.5. Atsakovas nurodė, kad jo atžvilgiu nėra pradėta jokių priverstinių skolų realizavimo procedūrų, nėra areštuotas joks turtas, atsakovas turi nekilnojamojo turto (atsakovo dirbama žemė, bei žemės ūkio technika), kurio dalis yra įkeista, tačiau nemažai turto yra neįkeista. Todėl atsakovui nepavykus 2020 metų rudenį atsiskaityti su ieškove, pastarasis turėtų realią galimybę skolos išieškojimą nukreipti į atsakovo turtą. Teismo sprendimo vykdymo neatidėjimas priverstų atsakovą bankrutuoti, o teismo sprendimo vykdymo atidėjimas iki 2020 spalio 31 d. suteiktų realią galimybę atstatyti atsiskaitymus su ieškove ir išsaugoti savo ūkį, o tuo pačiu ir savo darbo vietą bei vienintelį šeimos pajamų šaltinį.
7. Ieškovė su apeliaciniu skundu nesutiko šiais argumentais:
Šalies argumentai
7.1. Apelianto teiginiai, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog atsakovas dėl nepalankių gamtos sąlygų 2019 metais negavo pakankamai pajamų, dėl ko neatsiskaitė su ieškovu, ir dėl to teismas turėjo atidėti sprendimo vykdymą iki 2020 m. spalio 31 d., kai atsakovas nuims 2020 metų derlių, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški.
7.2. Spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo teismas turi įvertinti, kokios galimybės bus ateityje užtikrinti sprendimo įvykdymą, o ne vertinti gamtines sąlygas ar kitas aplinkybes, dėl ko atsakovas neatsiskaitė praeityje.
Atsiliepimas
7.3. Atsakovas neįrodinėjo savo turtinės padėties, tik deklaratyviai nurodė, kad 2019 m. buvo gautas kiekybiškai mažesnis derlius, be to neįrodinėjo aplinkybės, kad atidėjus sprendimo įvykdymą, šis iki 2020 m. spalio 31 d. bus realiai įvykdytas.
7.4. Atsakovas nėra sąžiningas ir geranoriškas, turėdamas daugiau nei metus laiko atsiskaityti su ieškove iki šiol nesumokėjo nė vieno euro, tuo tarpu kaip pats nurodo, su kitais savo kreditoriais atsiskato (moka lizingo įmokas ir t.t.), suteikdamas jiems pranašumą prieš ieškovę.
8. Pažymėjo, kad nuo atsakovui sutartimi buvo suteiktas atsiskaitymo atidėjimas iki 2019 m. rugsėjo 30 d., atsakovui apskundus sprendimą ir teismo procesui užsitęsus, šios aplinkybės ir toliau palankios atsakovui vilkinti laiką iki atsiskaitymo su ieškove.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jo prašymas atidėti teismo sprendimo įvykdymą iki 2020 m. spalio 31 d. Taigi apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmestas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, taip pat ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu nagrinėjamu klausimu.
12. Apeliantas prašymą atidėti procesinio sprendimo įvykdymą grindė nenugalimos jėgos aplinkybėmis, esą atsiradusiomis dėl sausros, kurios faktą patvirtina 2019-07-03 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje. Dėl sausros apeliantas nurodo gavęs mažesnį derlių, o tai anot jo buvo priežastis, dėl ko jis laiku neatsiskaitė su ieškove pagal jų sudarytą sutartį.
13. Įstatyme tiesiogiai nurodyta, jog įrodyti, kad sutartis buvo neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, turi sutarties neįvykdęs asmuo, šiuo atveju - atsakovas (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Nepakanka įrodyti, kad egzistavo kažkokios išskirtinės, negalimos iš anksto numatyti sąlygos, bet ir tai, kad būtent jos lėmė negalėjimą įvykdyti sutartį. Ir tik tokių aplinkybių visetas galėtų lemti atleidimą nuo civilinės atsakomybės aptariamu pagrindu. Byloje nėra jokių įrodymų, individualizuojančių sausros poveikį būtent atsakovo derliui, nėra konkrečių duomenų, kaip ši aplinkybė įtakojo bendrą atsakovo finansinę padėtį ir galimybę vykdyti įsipareigojimus ieškovei. Be to, nagrinėjimu svarbu tai, kad šioje byloje apskritai nekilo ginčas dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos mažinimo, atsakovas pripažino visus ieškovės reikalavimus, kylančius iš sutarties ir neteigė, kad neturi pareigos įvykdyti sutarties ar jos dalies dėl force majore aplinkybių.
14. Atsakovas, pripažinęs visus ieškovės reikalavimus, pareiškė procesinio pobūdžio prašymą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo iki 2020 m. spalio 31 d.
15. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, privalomumo bei vykdytinumo savybes – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Kartu įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę teismui dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, pakeisti sprendimo vykdymo tvarką, atidėti teismo sprendimo vykdymą ar jį išdėstyti (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl šis institutas taikomas tik išimtiniais atvejais.
16. Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-594/2006). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
17. Nustačius, kad atsakovo dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, nepaisant to, kokia yra ieškovo turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovas šioje byloje turėjo pareigą įrodyti, kad jo finansinė padėtis šiuo metu jam neleidžia teismo sprendimo įvykdyti, tačiau ji iki 2020 m. spalio 31 d. dienos pagerės tiek, kad įvykdyti teismo sprendimą jis bus pajėgus (CPK 178 straipsnis).
18. Šiuo atveju atsakovas, deklaratyviai nurodęs, kad neatidėjus teismo sprendimo įvykdymo jis būtų priverstas bankrutuoti, į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų apie savo finansinę padėtį, iš kurių būtų galima spręsti apie jo galimybes atsiskaityti su ieškove. Teismo posėdžio nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme metu atsakovo atstovė paaiškino, kad atsakovas turėjo bei turi ir kitų kreditorių, yra įsigijęs technikos lizingo sutarčių pagrindu, tačiau jai nėra žinoma apie kitokius pradelstus atsakovo turtinius įsipareigojimus. Dėl nurodytų priežasčių, kaip teisingai pastebi ieškovė, neaišku, kodėl atsakovas nutarė neatsiskaityti visiškai būtent su ja.
19. Atsakovas neteikė jokių įrodymų ir apie tai, kad atidėjus teismo sprendimo įvykdymą jis bus pajėgus su ieškove atsiskaityti, realizavęs 2020 metų derlių. Pavyzdžiui, kokius žemės plotus ir kokiomis kultūromis atsakovas ketina užsėti, kokias planuoja einamąsias išlaidas, kokį numato gauti pelną, ar yra sudaręs išankstinių sutarčių dėl produkcijos realizavimo, ar yra apdraudęs pasėlius ir t.t.
20. Nurodydamas, jog sprendimo vykdymą prašo atidėti dėl ypatingai nepalankių aplinkybių jį įvykdyti, apeliantas be deklaratyvių teiginių apie tai, kad 2019 metų vasarą žemės ūkio sektorių neigiamai paveikė sausra, neteikia jokių duomenų, kaip konkrečiai ši nepalanki aplinkybė, anot apelianto sudaranti pagrindą atidėti jam teismo sprendimo vykdymą, pasireiškė būtent paties atsakovo atžvilgiu, kaip įtakojo jo turtinę padėtį bei galimybes vykdyti prisiimtas prievoles esamu laikotarpiu bei ateityje.
21. Apelianto nurodomi argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atidėti jam teismo sprendimo vykdymą dėl 2019 metais gauto prasto derliaus, sąlygoto sausros, kurie buvo dėstomi apelianto tiek pateiktame prašyme atsiliepime į ieškinį, tiek žodinio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde, yra tik bendro pobūdžio duomenys bei teiginiai apie apelianto ketinamus gauti gerą derlių 2020 metais ir tuomet su ieškove atsiskaityti, tačiau šiuose paaiškinimuose nėra jokios informacijos apie finansinę apelianto padėtį (CPK 185 straipsnis). Apelianto argumentai negali būti pripažinti pakankamais konstatuoti, jog sprendimo įvykdymas turi būti atidėtas (CPK 284 straipsnio 1 dalis).
22. Skundžiamo teismo sprendimo turinys sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino faktus, reikšmingus išimties, numatytos CPK 284 straipsnyje, taikymui, ir pagrįstai konstatavo, kad nėra sąlygų tenkinti atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, atsakovui neįrodžius savo sunkios finansinės padėties.
23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, nustatydamas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant teismo sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 25 d. sprendimą nepakeistą.