- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-339-1036/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00600-2022-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Giedrė Telksnienė
- Nuteistasis
- L. V.
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Advokatai
- Jurijus Kovalenka
- Kategorijos
- 1.2.4.4.2.3Nesunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 3 p.)
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
- 2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
L. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme.
L. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas 2 (dvejų) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir L. V. paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, L. V. laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. sausio 5 d. 01:10 val. iki 2022 m. sausio 6 d. 13:26 val. bei suėmime nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 5 d. išbūtas laikas, įkaitytas į paskirtą bausmę, vieną laikino sulaikymo ar suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
L. V. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2022 m. sausio 5 d. apie 00.10 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,05 promilių etilo alkoholio neblaivumas, žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo motiną D. V., t. y. virtuvėje vieną kartą ranka sudavė D. V. į veido sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajai D. V. fizinį skausmą ir padarydamas odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva dešiniame žande, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Be to, L. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2022 m. birželio 1 d. apie 16.20 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,19 promilių neblaivumo laipsnis, konflikto metu sudavė motinai D. V. po smūgį kumščiu į abu skruostus, į abu šonus, į abu pečius, nukentėjusiajai D. V. nuo smūgių delnais užsidengus krūtinę, sudavė nenustatytą kiekį smūgių nukentėjusiajai D. V. į įvairias kūno vietas iš viso suduodamas nuo 44 iki 50 smūgių, taip smurtaudamas prieš šeimos narį – motiną D. V. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, padarydamas poodines kraujosruvas kairėje pakaušio pusėje, veide, kakle, abiejuose žastuose, dilbiuose ir plaštakose, krūtinėje, nugaroje, pilve, kairio klubo srityje, kairėje šlaunyje, muštines žaizdas arba nubrozdinimus kairiame skruoste ir smakre, odos nubrozdinimą dešinės akies apatiniame voke, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir kairės pusės VII, VIII ir IX šonkaulių lūžius, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistojo L. V. (toliau – ir apeliantas) gynėjas advokatas Jurijus Kovalenko apeliaciniu skundu prašo apeliantą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius nusikalstamos veikos buvimo ir nusikaltimo sudėties. Taip pat prašoma už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, ir paskirti įpareigojimus – gydymą nuo priklausomybės alkoholiui, pradėti dirbti, o kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą palikti galioti iki 2023 metų pabaigos.
2.1. Apelianto vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) tik iš dalies aprašytos nustatytos aplinkybės, netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai, kvalifikuota veika ir paskirta bausmė. Nuteistasis L. V. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį savo kaltės nepripažįsta. Gynybos vertinimu, Skundžiamo nuosprendžio išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nėra pakankamai aiškios, o L. V. kaltė grindžiama abejotinais įrodymais.
2.2. Apeliaciniame skunde cituojami eksperto ir liudytojų parodymai, nurodant, kad ekspertas Jūris Plenta apylinkės teismui nurodė, jog D. V. neminėjo, kad 2022 m. sausio 5 d. patyrė sumušimus, tyrimo metu pjautinių žaizdų nenustatyta, nukentėjusioji jam papildomai nurodė, kad pati nugriuvo dėl perdozavimo medikamentais. Ekspertas paaiškino, kad sužalojimai veide galėjo būti padaryti to paties įvykio metu tiek nukentėjusiai pačiai užsigaunant į kietus bukus daiktus, tiek kitam asmeniui suduodant santykinai nestiprius smūgius plaštaka ar pėda. Liudytoja R. V. nurodė, kad buvo įvykio vietoje, rado L. V. miegantį bute. Pati įvykio nematė, taip pat kaip ir niekas iš kaimynų. Liudytoja A. K. nurodė, kad sužalojimų D. V. veide ji nematė, tačiau matė veide randus. Atsižvelgiant į tai nustatyta, kad tiesioginių konflikto tarp L. V. ir D. V. liudytojų nėra.
2.3. Skunde pažymima, kad pati nukentėjusioji BK 140 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka su skundais ar pareiškimais nesikreipė. Baudžiamojoje byloje yra du nukentėjusiosios D. V. pareiškimai prokurorui ir teismui dėl bylos pagal BK 140 straipsnio 2 dalies nutraukimo, su paaiškinimu, kad 2022 m. sausio 5 d. L. V. jos nemušė. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pirmojo įvykio aplinkybes, neįvertino BK 140 straipsnio 4 dalies normos taikymo ir nukentėjusiosios pareiškimų dėl bylos nutraukimo, todėl nepagrįstai įvertino D. V. parodymus kaip siekį padėti sūnui L. V. išvengti atsakomybės. Atkreipiamas dėmesys, kad D. V. papildomai paaiškino, jog pasirašė policijos protokolą nematydama, kas ten buvo parašyta, ir kaimynams patarus pasakė, jog ją sumušė sūnus, kadangi tokiu būdu policija jį greičiau paimtų bei pradėtų gydyti nuo alkoholizmo. Nukentėjusiosios siekimą visais įmanomais būdais gydyti sūnų nuo alkoholizmo patvirtina ir antrasis įvykis, kadangi policijos neveikimas nuo 2022 m. sausio 5 d. iki 2022 m. birželio 1 d. turi priežastinį ryšį su antruoju įvykiu. Ikiteisminio tyrimo tęsimas penkis mėnesius įrodo, kad pirmas įvykis policijos vertinimu buvo nereikšmingas.
2.4. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis savo kaltę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažįsta, privačiai gydosi nuo alkoholizmo, o nuteistojo motinai – nukentėjusiajai D. V., kaip senyvo amžiaus neįgaliai motinai, yra reikalinga globa, bausmė iš realaus laisvės atėmimo privalo būti pakeista į ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę, įskaitant laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
5. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. V. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais. Nukentėjusioji D. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad L. V., kuriam reikia gydytis psichiatrinėje ligoninėje, viską atleidžia ir jokių pretenzijų neturi. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir Skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą visa apimtimi.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo L. V. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar dėl jų skundas gautas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
7. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. V. ir jo gynėjas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija trimis aspektais: 1) keliamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo (dėl BK 140 straipsnio 2 dalies) pradėjimo teisėtumo; 2) nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje; 3) nesutinka su pirmosios instancijos teismo už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, skirta realia laisvės atėmimo bausme.
Dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pradėjimo
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji D. V. nei su skundais, nei su pareiškimais pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nesikreipė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo L. V. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo argumentais nesutinka.
9. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, pažymi, kad BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Minėtos teisės normos 2 dalyje įtvirtinta, jog šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Taigi nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepatenka į nusikalstamų veikų sąrašą dėl kurių ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas tik gavus nukentėjusiojo asmens skundą, pareiškimą ar pranešimą.
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo dėl BK 140 straipsnio 2 dalies pradėjimo pagrindas buvo vyresniojo tyrėjo Kazimiro Dzengo tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (1 t., b. l. 1–2, 3–8). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustatė galimai padaryto nusikaltimo požymius, todėl vadovaudamasis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu pradėjo ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir nustatytą teisinį reguliavimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, sprendžia, kad baudžiamo įstatymo nuostatos pradedant ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pažeistos nebuvo.
Dėl įrodymų vertinimo
11. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl L. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nepagrįstai nesivadovauta nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad L. V. savo motinos D. V. atžvilgiu (kaltinime dėl BK 140 straipsnio 2 dalies) fizinio smurto nenaudojo.
12. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, akcentuoja, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, 2K-106-719/2023).
13. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį dėl L. V. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką.
14. Nuteistasis L. V. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepripažino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog būnant namuose iš virtuvės išgirdo triukšmą, duslų spintelių trenksmą ir mamos D. V. balsą, prašantį padėti. Nuėjus pažiūrėti į virtuvę, pamatė ant grindų gulinčią mamą, prašančią ją pakelti. Jis mamą pakėlė ir nuvedė į koridorių. Kadangi tuo metu buvo neblaivus, mama nuėjo pas kaimyną, kad jie iškviestų greitąją (1 t., b. l. 122–124). Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nuteistasis parodė, kad tarp jo ir mamos nieko neįvyko. Pati mama, vartojamų vaistų poveikyje krisdama apsibrozdino ir dėl to patyrė sužalojimus. Tokių atvejų, kad pati apsitrankydavo, būdavo ir prieš tai (2022 m. rugsėjo 22 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 3 t., b. l. 49–54). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad Skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nesivadovauta L. V. parodymais. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, pažymi, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra objektyvu ir teisinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, gali neatskleisti tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad pats L. V. viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus. Apklaustas iškarto po nagrinėjamo įvykio, t. y. 2022 m. sausio 5 d., savo kaltę pripažino, gailėjosi ir paaiškino, kad su savo kairės rankos delnu pastūmė savo mamą į dešinį žandą, mama nenukrito ir pradėjo ant jo šaukti. Nenorėdamas, kad kaimynai išgirstų, jis savo rankos delnu, bandydamas uždengti mamai burną, pastarajai dar ir įdrėskė į kairįjį žandą (1 t., b. l. 108–110).
15. Vertindama nukentėjusiosios D. V. parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad jos parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (apie tai, kad sūnus L. V. jos nemušė, o virtuvėje jai pasidarė bloga dėl pavartotų vaistų, aptemo akyse ir ji nugriuvo, tokie priepuoliai pasireiškiantys neretai (1 t., b. l. 79; 2022 m. rugsėjo 22 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 3 t., b. l. 49–54; 3 t., b. l. 153)), vertintini kaip prieštaraujantys objektyvioms bylos aplinkybėms. Priimdamas Skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymais bei paaiškinimais, duotais teisiamojo posėdžio metu, nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog objektyvias aplinkybes atitinka D. V. parodymai, duoti iš karto po įvykio. 2022 m. sausio 5 d. nukentėjusioji parodė, kad jai pradėjus sūnui L. V. priekaištauti, pastarasis labai supyko, atsistojo ir trenkė jai kaire ranka antausį (1 t., b. l. 28–30). Svarbu paminėti, kad tiriant ir kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nukentėjusioji apklausos metu nurodė, jog sūnus jos atžvilgiu ne kartą yra naudojęs fizinį smurtą, dėl to kreipėsi į policiją, kur buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (3 t., b. l. 16–18).
16. Taigi nors nuteistasis L. V. neigia savo kaltę dėl 2022 m. sausio 5 d. įvykio, o nukentėjusioji D. V. pakeitė savo poziciją ir nurodė, jog sūnus prieš ją nesmurtavo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka patikimų, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančių, įrodymų kaltinamojo L. V. kaltei, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįsti.
17. Pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad pirmajame pranešime apie pagalbos kvietimą buvo nurodoma, kad moterį sumušė jos sūnus (1 t., b. l. 4). Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) įraše užfiksuota, jog 2022 m. sausio 5 d. 00 val. 37 min. asmuo praneša, kad močiutę sumušė sūnus, kitame garso įraše moteris BPC darbuotojui nurodo, kad atėjo kaimynė labai sudaužyta, o telefono ragelį parėmus vyrui, pastarasis paaiškina, jog sūnus labai sudaužė motiną, tai ji atėjo pas juos, jie kaimynai (1 t., b. l. 71–72). Tokias pačias įvykio aplinkybes apie tai, kad nukentėjusiąją sumušė jos sūnus L. V., kuris trenkė jai į veidą, D. V. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., b. l. 13–16) ir greitosios pagalbos darbuotojai, kurie tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąją. „Body“ kameros vaizdo įrašuose užfiksuota, jog D. V. policijos pareigūnams ir įvykio vietoje esančiai greitosios pagalbos darbuotojai nurodo, kad jai trenkė sūnus į veidą, sumušė dėl to, kad buvo girtas, šaukė ir grasino (1 t., b. l. 75–78; vokas su kompaktiniu disku, kuriame užfiksuoti „Body“ kameros vaizdo įrašai – 1 t. viršelis). Iš 2022 m. sausio 5 d. traumą patyrusio asmens paciento apžiūros lapo, išrašyto D. V., taip pat matyti, kad traumos pobūdis yra kito asmens sužalojimas, pacientę sumušė sūnus (1 t., b. l. 37). Nukentėjusiajai D. V. padaryti sužalojimai konstatuoti specialisto išvadoje (1 t., b. l. 43 – 46). Specialistas, teikdamas paaiškinimus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad atsižvelgdamas į pateiktus papildomus duomenis, t. y. „Body“ kameros vaizdo įrašus, nukentėjusiosios 2022 m. sausio 5 d. parodymus, nustatė, jog sužalojimai veide galėjo būti padaryti ir tiriamosios (nukentėjusiosios) nurodytomis aplinkybėmis ir laiku (2022 m. sausio 5 d.). Nagrinėjamas atvejis atitinka aplinkybes, kurios buvo pateiktos apklausos metu (1 t., b. l. 48 – 50; 2022 m. lapkričio 29 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 3 t., b. l. 80–83). Taigi specialisto išvadoje ir specialisto paaiškinimuose nurodytas nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmas atitinka jos parodymus, duotus iš karto po įvykio, o kartu paneigia nukentėjusios parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme.
18. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad visi liudytojai, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą apylinkės teisme, nurodė jiems žinomas aplinkybes, patvirtinančias nuteistojo L. V. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje. Liudytoja A. K., kurios parodymai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti (jai mirus) (2023 m. vasario 15 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 3 t., b. l. 131–136), ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad L. V. vakare smurtavo prieš savo motiną (1 t., b. l. 53–55). Liudytoja I. O. V. parodė, kad D. V. atėjo pas ją ir paprašė pagalbos, aiškino, kad L. V. konflikto metu ją sumušė. Liudytoja pažymėjo, kad tai ne pirmas kartas, kai D. V. pas juos kreipiasi pagalbos dėl to, jog ją skriaudžia sūnus, dažnai ir nakvoja pas juos, nes bijo sūnaus (1 t., b. l. 58–61). Minėtos liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai taip pat buvo pagarsinti apylinkės teisme, jai mirus (2023 m. vasario 15 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 3 t., b. l. 131–136). Policijos pareigūnė R. V., kuri buvo atvykusi į įvykio vietą ir iškarto po įvykio tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąja, apklausta ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog paklausus D. V. kas ją sumušė, pastaroji tik pasakė, kad girtas sūnus (1 t., b. l. 66–68). Savo duotus parodymus liudytoja R. V. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme (2022 m. lapkričio 29 d. teisiamojo posėdžio protokolas – 3 t., b. l. 80–83).
19. Iš skirtingų įrodymų šaltinių gauta informacija, t. y. liudytojų parodymai bei kiti baudžiamosios bylos duomenys, aptarti šio procesinio sprendimo 18 punkte, vertinant juos tiek atskirtai, tiek lyginant tarpusavyje, sudaro vientisą loginę grandinę, kuri patvirtina, jog L. V. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai D. V. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, ir nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu panaikinti Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl L. V. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Dėl bausmės individualizavimo
21. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma nuteistajam L. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo reikalavimą bei į tai, kad apeliantas prašo jį išteisinti dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija dėl L. V. paskirtos bausmės pasisakys visoje apimtyje.
22. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paskirta bausme, pirmiausiai pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).
23. L. V. nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tuo tarpu BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtinta tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam paskyrė arešto bausmę, jos dydį nustatydamas artimą vidurkiui, o už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte – laisvės atėmimo bausmę, dydį taip pat parinkdamas artimą vidurkiui. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtoms bausmės rūšims ir jų dydžiams nėra pagrindo nepritarti.
24. Baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad L. V. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių (BK 140 straipsnio 2 dalis) ir apysunkių (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) nusikaltimų kategorijai. Iš Skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į L. V. padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą. Taip pat įvertino, kad dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų intensyvumo, nesunkiai sutrikdant nukentėjusiajai sveikatą, galėjo būti pažeista ne tik baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – žmogaus sveikata, bet ir žmogaus gyvybė. Kartu atsižvelgė į nustatytas dvi L. V. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad L. V., ne tik, kad turėdamas neišnykusį teistumą už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymą, bet dar ir paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu, padarė šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, viso veikos padarytos prieš tą pačią nukentėjusiąją – savo motiną D. V. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, jog 2021 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu L. V. nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme už 2021 m. kovo 29 d. padarytą nusikaltimą, o būtent už tai, kad savo motinos D. V. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą (2 t., b. l. 191–193, 194–196). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad L. V. per pusantrų metų laikotarpį (2021 m. kovo 29 d., 2022 m. sausio 5 d. ir 2022 m. birželio 1 d.), prieš tą pačią nukentėjusiąją, toje pačioje vietoje ir iš esmės tokiomis pačiomis aplinkybėmis, padarė tris nusikalstamas veikas. Svarbu pažymėti tai, kad L. V. nusikalstamų veiksmų pasekmės vis sunkėja. Paskutinis L. V. smurto panaudojimas motinos atžvilgiu pastarajai sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir nesunkiai sutrikdė sveikatą.
25. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad nuteistajam sistemingai darant įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK XVIII skyriuje, buvo taikytos ir švelnesnė laisvės apribojimo bausmė, taip pat laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai nesulaikė apelianto nuo nusikalstamo elgesio, ir nepateisino teismo išreikšto pasitikėjimo, siekiant vieno iš bausmės paskirčių – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo. Kaip jau minėta, nagrinėjamas nusikalstamas veikas L. V. padarė jam paskirtos už analogiško nusikaltimo padarymą laisvės apribojimo bausmės metu. Gynybos akcentuojama aplinkybė apie nuteistojo poreikį ir pasiryžimą gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, nelaikytina ypatinga ir (ar) sulaikanti jį nuo neteisėtų veiksmų, kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, L. V. nors ir ne kartą gydytas, tačiau vis tiek nuolatos smurtauja nukentėjusiosios atžvilgiu.
26. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir galimybę nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tokio pagrindo nėra. Nors ir egzistuoja formalusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, tačiau teisėjų kolegija, pritardama Skundžiamo nuosprendžio išvadoms, sutinka, jog materialusis BK 75 straipsnio kriterijus, susijęs su bausmės tikslais, nebūtų įgyvendintas. Jau minėta, kad L. V. anksčiau taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir gresianti reali laisvės atėmimo bausmė buvo neveiksmingos priemonės, nesulaikė nuo kitų, dar trijų nusikaltimų padarymo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Gynybos nurodomos aplinkybės apie tai, kad nuteistasis gailisi, įsidarbino, gydosi nuo alkoholizmo, o jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus kam pasirūpinti nukentėjusiąja, nepaneigia jau minėtų išvadų dėl bausmės paskirties įgyvendinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė apie nuteistojo įsidarbinimą, nelaikytina išskirtine, be to L. V. pagal pateiktą darbo sutartį įsidarbino jau po priimto Skundžiamo nuosprendžio, t. y. žinodamas apie jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
27. Kartu aukštesnysis teismas pastebi, kad nors apeliaciniame skunde ir nekeliamas klausimas dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nagrinėjamu atveju turi būti konstatuota L. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą). Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014, Nr. 2K-115-648/2016, Nr. 2K-75-222/2020). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. V. civilinio ieškinio nuteistajam nereiškė. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinius ieškinius dėl 122,54 eurų (dėl 2022 m. sausio 5 d. įvykio) ir dėl 1 159,76 eurų (dėl 2022 m. birželio 1 d. įvykio) žalos, atsiradusios dėl nukentėjusiosios gydymo, privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (1 t., b. l. 89; 2 t., b. l. 99, 100). Turtinė žala civiliniam ieškovui buvo atlyginta, dėl to Vilniaus teritorinei ligonių kasa ieškinių atsisakė (1 t., b. l. 189 – 190; 3 t., b. l. 34–35). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui pripažinti nuteistojo L. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Vis tik, net ir konstatavus vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo teigti, kad Skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistojo L. V. asmenybę neigiamai apibūdinančių ir šio procesinio sprendimo 27–28 punktuose nurodytų duomenų apimtis yra žymiai didesnė. Teisėjų kolegija, akcentuodama, jog smurtas artimoje aplinkoje yra itin rimta, ilgalaikė ir plačiai paplitusi problema, konstatuoja, kad šioje situacijoje švelnesnės bausmės paskyrimas sisteminiam smurtautojui prieštarautų teisingumo įgyvendinimui bei visuomenės interesų užtikrinimui, galėtų sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, bei neturėti teigiamos įtakos paties L. V. elgesiui. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.
29. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas Skundžiamu nuosprendžiu bendrindamas (iš dalies sudėdamas) paskirtas bausmes, atskirai neaptarė pridedamos bausmės dalių parinkimo motyvų, ką įpareigoja daryti BK 63 straipsnio 4 dalis, tačiau tai Skundžiamo nuosprendžio nedaro neteisėtu ir nepagrįstu. Iš procesinio sprendimo turinio matyti, jog apylinkės teismas vertino tiek nuteistąjį L. V. charakterizuojančius duomenis, tiek ir aplinkybes, susijusias su konkrečiomis padarytomis nusikalstamomis veikomis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvada, kad tiek bausmių bendrinimo būdas, tiek pridedamos bausmės dydis, kuris lygus baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam, buvo parinktas įmanomai palankiausias nuteistajam, todėl skirti dar švelnesnės bausmės nėra pagrindo.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo prašymas L. V. paskirtą kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą – palikti galioti iki 2023 m. pabaigos prieštarauja įtvirtinam procesiniam reguliavimui. BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Skundžiamu nuosprendžiu L. V. paskirta kardomoji priemonė - intensyvi priežiūra - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Nuteistajam pradėjus vykdyti paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, kardomoji priemonė praras savo paskirtį, jos tęsti bausmės atlikimo laikotarpiu nėra teisinio pagrindo.
Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių
31. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, neišsprendė Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių klausimo, nors vadovaujantis BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punktu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodytas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, todėl Skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas turi teisę bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad atsisako pareikšto ieškinio. Teismas, priimdamas ieškovo ieškinio atsisakymą, civilinę bylą nutraukia (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Ieškinio atsisakymas reiškia, jog ieškovas atsisako paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik konkrečiame procese, bet ir ateityje. Kadangi civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa raštu pirmosios instancijos teismui pareiškė, kad atsisako ieškinių ir patvirtino, kad žinomos CPK 140 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, numatytos ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės (1 t., b. l. 189 – 190; 3 t., b. l. 34–35), civilinio ieškovo ieškinių atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), todėl ieškinių atsisakymas priimtinas ir procesas dėl šių civilinių ieškinių nutrauktinas (BPK 113 straipsnio 2 dalis, CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,
nusprendžia:
atmesti nuteistojo L. V. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti L. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino nusikalstamomis veikomis padarytą žalą.
Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atsisakymus nuo civilinių ieškinių priimti ir procesą pagal Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo nutraukti.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.