Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Agnei Jakulytei, dalyvaujant ieškovui L. M., jo atstovui advokatui Vytautui Agintui, atsakovo UAB „Vakarų statybų sistemos“ atstovams A. S., E. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui UAB „Vakarų statybų sistemos“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kt.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-04-15 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 48, pagal kurią ieškovas L. M. priimtas dirbti darbų vadovo pareigose. Ieškovo atstovas 2016-04-27 kreipėsi į atsakovą su pretenzija, prašydamas sumokėti 1828,50 Eur skolą, per 20 dienų nuo pretenzijos gavimo dienos. Atsakovo administracijos vadovas 2016-04-29 pranešimu informavo atsakovą, kad nuo 2016-04-18 ieškovas į darbą neatvyksta ir siūlė ieškovui skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Atsakovo 2016-04-29 įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir darbo sutarties nutraukimo ieškovui L. M. paskirta drausminė nuobauda ir jis atleistas iš darbo UAB „Vakarų statybų sistemos“ vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu – vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ieškovo pateikta 2016-04-27 pretenzija patvirtina, jog jis žinojo apie tai, kad neatvyksta į darbą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams santykiams yra treji metai, jeigu kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tada, kai asmeniui atsiranda teisė į ieškinį. Ši teisė atsiranda, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises). Tuo atveju, kai teisės pažeidimo ir sužinojimo apie pažeidimą momentai nesutampa, įstatymas suteikia galimybę įrodinėti, kad apie pažeistą teisę jis sužinojo vėliau, nei ši buvo pažeista. Tačiau siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, ar asmuo apie pažeistą teisę pavėluotai sužinojo ne dėl savo nerūpestingumo ir aplaidaus elgesio, t. y. privalu išsiaiškinti, kurią dieną apdairus ir rūpestingas asmuo, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbuotojui nesutinkant su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas jam teikdamas 2016-04-27 pretenziją žinojo apie atleidimą iš darbo yra vertintina kaip nepagrįsta, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas iš darbo UAB „Vakarų statybų sistemos“ buvo atleistas 2016-04-29, t.y. vėliau nei buvo pateikta 2016-04-27 pretenzija. Teismas taip pat pažymi, jog nors byloje pateiktas 2016-04-29 atsakovo parengtas pranešimas, kuriuo ieškovas informuojamas apie atleidimą iš darbo, tačiau byloje nesant duomenų apie minėto pranešimo išsiuntimą bei įteikimą ieškovui, šis pranešimas nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovui apie atleidimą iš darbo tapo žinoma 2016-04-29. Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, jog atsakovas 2016-05-11 parengė atsakymą į ieškovo 2016-04-27 pretenziją, kuriame nurodė, jog darbo sutartis su ieškovu yra nutraukta. Atsakovo 2016-05-11 pranešimas buvo išsiųstas 2016-05-21 ir 2016-05-24 įteiktas ieškovo atstovui. Taigi ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą tapo žinoma 2016-05-24. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, į tai, jog apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui tapo žinoma 2016-05-24, o ieškinys teismui pareikštas 2016-06-23, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Dėl darbo sutarties nutraukimo

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis pasibaigia šalių susitarimu arba kai viena šalis savo valia nutraukia darbo sutartį.

Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, t.y. ieškovui vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo apibrėžtis. DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardyti darbo pareigų pažeidimai yra laikomi šiurkščiais. Siekiant konstatuoti DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Jakovlevas v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Urbonas v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Kamandulis v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai darbuotojas, atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštų, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2011 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. UAB „Nemuno vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-57/2011; kt.).

Ieškovas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-05-24 jis dirbo UAB „Vakarų statybų sistemos“, todėl darbo sutartis su juo nutraukta neteisėtai. Atsakovas su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, pažymėdamas, jog ieškovas nuo 2016-04-18 darbe nepasirodė, todėl jam buvo žymimos pravaikštos, o 2016-04-29 jis buvo atleistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-04-15 tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 48, pagal kurią ieškovas L. M. priimtas dirbti darbų vadovo pareigose, darbo pradžia – 2016-04-18. Šalių ir jų atstovų paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, jog ieškovas priimtas į darbą UAB „Vakarų statybų sistemos“ siekiant, kad jis atliktų darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą, pažymėtina, jog nors ieškovas nurodo, kad jo darbo laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-05-24 faktą patvirtina, tai, kad jis minėtu laikotarpiu lankėsi objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau VSDVF pateiktais duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2016-05-31 jis dirbo įmonėje UAB „AJ turtas“, kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini). Be to, 2016-01-18 tarp atsakovo ir UAB „AJ turtas“ sudaryta statybos rangos sutartis Nr. ŽAL/16/01-1, pagal kurią UAB „AJ turtas“ įsipareigojo atlikti darbus, objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal 2016-01-18 sutartį UAB „AJ turtas“ paskirtas koordinatorius - L. M.. Ieškovas taip pat yra UAB „AJ turtas“ akcininkas. Tai reiškia, jog vien ieškovo nurodyta aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad minėtu laikotarpiu jis dirbo UAB „Vakarų statybų sistemos“. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti visus byloje esančius duomenis.

Pirmiausia, pažymėtina, jog pagal atsakovo 2016 metų balandžio mėnesio darbo apskaitos žiniaraštį ieškovui nuo 2016-04-18 iki 2016-04-29 buvo žymimos pravaikštos. Antra, atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovas darbe nepasirodė jau pirmąją darbo dieną, t.y. 2016-04-18. Ieškovas nurodė, kad jis 2016-04-18 iš karto vyko į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), vėliau atsakovo ofiso patalpose jis taip pat nesilankė ir visuomet iš karto vykdavo į objektą. Atžvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas pažymi, jog šiuo atveju, esant ieškovo nurodytoms aplinkybėms, nėra aišku, kaip ieškovas žinojo, kokius darbus jam, kaip darbuotojui pavesta atlikti. Trečia, teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad atsakovas kartu su juo į objektą buvo skyręs dirbti kelis darbuotojus, tačiau vienas iš jų dirbo tris dienas, kitas – apie savaitę, todėl jis objekte iš esmės visą laiką dirbo vienas, tačiau tiksliai įvardinti minėtų kartu dirbusių asmenų negalėjo. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad per visą savo darbo kartu su atsakovu UAB „Vakarų statybų sistemos“ laikotarpį, t.y. tiek iki darbo sutarties sudarymo, tiek jau sudarius darbo sutartį, jis atliko darbų už apytiksliai 2000,00 Eur. Iš ieškovo parengto 2016-04-22 atliktų darbų akto, kuris buvo pateiktas su 2016-04-27 pretenzija, anot ieškovo, jis iki darbo sutarties sudarymo, veikdamas pagal šalių susitarimą, atliko darbų už 1828,50 Eur. Tačiau teismo posėdžio metu nurodyti, kokius konkrečiai darbus jis atliko šalims jau sudarius darbo sutartį, ieškovas negalėjo, tiesiog nurodė, jog iš esmės bandė pabaigti akte nurodytus darbus, kurie dar buvo neužbaigti. Pažymėtina ir tai, jog iš ieškovo pateikto elektroninio susirašinėjimo su atsakovu, 2016-04-27 pretenzijos, matyti, jog ieškovas bandė susisiekti su atsakovu tam, kad pastarasis priimtų jo darbus atliktus iki 2016-04-18, tačiau iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog ieškovas būtų bandęs priduoti atsakovui darbus, atliktus laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-05-24. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojais apklausti R. M. ir V. K. iš esmės negalėjo patvirtinti aplinkybių, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-05-24 dirbo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). R. M. paaiškino, kad jis 2016 metų balandžio mėnesį matė ieškovą objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), t.y. prie įvažiavimo į pastatą atidavė ieškovui prekes, tačiau neprisiminė, kada tai tiksliai įvyko. R. M. taip pat paaiškino, kad įmonė, kurioje jis dirba užsiima šildymo prietaisų gamyba. Ieškovas kreipėsi į jį dėl prekių užsakymo. Ieškovas kreipėsi kaip užsakovo atstovas, tačiau, kas tiksliai buvo užsakovas, liudytojas nurodyti negalėjo. Paaiškino, jog ieškovo prašomas prekes jis užsakė 2016 metų kovo mėnesio pabaigoje ir atsakovui atidavė balandžio mėnesį. Taigi, kaip matyti, minėtos prekės buvo užsakytos iki šalių darbo santykių pradžios, todėl liudytojo nurodytos aplinkybės, jog 2016 metų balandžio mėnesį jis matė ieškovą objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-05-29 dirbo UAB „Vakarų statybų sistemos“. Be to, kaip jau minėta nurodytu adresu buvo ir kito ieškovo darbdavio UAB „AJ turtas“ buveinė.

Kitos aplinkybės, į kurias svarbu atkreipti dėmesį yra tai, jog ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovas jam nesuteikė darbo priemonių, todėl darbus jis atliko naudodamasis savo priemonėmis. Tačiau įvertinus šias aplinkybes, nėra aišku, kodėl, pirmiausia, ieškovas 2016-04-18, t.y. pirmąją savo darbo dieną, nenuvyko į atsakovo buveinę ir neprašė suteikti darbo priemonių ir kodėl su tokiu prašymu į atsakovą nesikreipė vėliau. Be to, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atliekami statybos ir remonto darbai, todėl manytina, kad šių darbų atlikimui buvo reikalingos atitinkamos statybinės medžiagos. Ieškovas nurodė, jog medžiagas užsakydavo ir už jas apmokėdavo užsakovė UAB „Hortivita“, o jis šias medžiagas pasiimdavo iš jas pristatančių asmenų, tačiau byloje duomenų patvirtinančių, kad ieškovui tokios medžiagos buvo išduotos, jis šias medžiagas užsakė ar priėmė iš tiekėjų nėra. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2016-04-15 darbo sutarties 5 punktą atsakovui darbo užmokestis turėjo būti mokamas 15 ir 24 mėnesio dienomis. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad darbo užmokestis ieškovui nebuvo mokamas. Taigi, nors ieškovui nei 2016-04-24, nei 2016-05-15 nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, ir, pasak ieškovo, jam nebuvo suteiktos darbo priemonės, bei atitinkamai tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl apmokėjimo už anksčiau atliktus darbus, ieškovas į atsakovą nesikreipė ir toliau tęsė darbus. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2016-04-20 tarp atsakovo ir UAB „Čiukuro resta“ sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 2016-04/01, pagal kurią UAB „Čiukuro resta“ įsipareigojo atlikti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo mazgo remonto darbus. Sutarties 4.1. punkte numatyta darbų pradžia - 2016-04-26. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas UAB „AJ turtas“ vadovas V. K. paaiškino, jog 2016 metų balandžio mėnesį objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), darbus kartu su UAB „Vakarų statybų sistemos“ atliko ir kitos įmonės, tarp kurių buvo ir UAB „Čiukuro resta“. Tai reiškia, jog ieškovo nurodytu jo darbo UAB „Vakarų statybų sistemos“ laikotarpiu, jis taip pat turėjo dirbti ir su kitomis įmonėmis, tačiau šių aplinkybių jis iš esmės nenurodė, nepaaiškino, kaip buvo perduodamas jo atliktas darbas, kaip pasidalijamas darbas tarp jo ir šių įmonių darbuotojų. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog yra labiau tikėtina, kad laikotarpiu nuo 2016-04-18 iki 2016-04-29 ieškovas į darbą UAB „Vakarų statybų sistemos“ neatvyko. Taigi, ieškovas suprasdamas savo pareigą atvykti į darbą nuo 2016-04-18 į darbą UAB „Vakarų statybų sistemos“ neatvyko be svarbių priežasčių. Minėti ieškovo veiksmai yra laikytini šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, todėl konstatuotina, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo jam paskirta pagrįstai. Esant šioms aplinkybėms ieškovo reikalavimas pripažinti neteisėtu šalių sudarytos 2016-04-15 darbo sutarties Nr. 48 nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalį atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 342,00 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016-04-15 iki 2016-05-24, priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, atskaičius gaunamą darbo užmokestį UAB „Gensera“ ir UAB „Tilta“ nuo 2016-05-24 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo 26,21 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 300,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinio reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetus kaip nepagrįstą, kiti ieškinio reikalavimai atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos atsakovui nepriteistinos.

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.