Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-62-2669-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-10-20
Bylos Nr.: A-62-2669-11
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00704-2010-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas: T. Ž.
Atsakovas: Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos

Administracinė byla Nr. A62-2669/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00704-2010-9Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. patikslintą skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo, metinių palūkanų priteisimo, baudos skyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. prašymas suteikti jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, kurioje, pareiškėjos teigimu, jai reiškiami nepagrįsti kaltinimai.

Pareiškėja pateikė Tarnybai Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

Tarnyba konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnyje nurodytų būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindų ir Deklaraciją Tarnyba pavedė patikrinti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Klaipėdos AVMI), kuri 2010 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (18.17)-L2-6472 informavo Tarnybą, jog laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pareiškėja deklaravo ne visas gautas pajamas.

Tarnyba 2010 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TPB-121-10, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje.

II.

Pareiškėja T. Ž. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 6-10, 40-45) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-121-10, kuriuo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, priteisti 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pripažinti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R. V. piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir jį nubausti.

Pareiškėja nurodė, jog Tarnybos direktorius privalėjo nedelsdamas paskirti advokatą, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 5 dalį baudžiamojoje byloje sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną darbo dieną. Pareiškėjos teigimu, visi įtariamieji ar kaltinamieji asmenys turi teisę visais atvejais gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, neatsižvelgiant į turimą turtą ir pajamas. Pareiškėja pažymėjo, kad jos pateiktos Deklaracijos duomenys yra teisingi, nes ją užpildė Klaipėdos AVMI darbuotojas M. A.. Pareiškėja nurodė, kad prašė Tarnybos direktorių nusišalinti nuo jos prašymo nagrinėjimo dėl nuolatinio interesų konflikto, tačiau jis nenusišalino ir vilkino sprendimo priėmimą, tyčia nesudarė pareiškėjai galimybių apginti pažeistų teisių, suvaržė konstitucinę teisę į teismą bei teisę turėti advokatą baudžiamojoje byloje ir padarė pareiškėjai ir jos šeimai turtinės ir neturtinės žalos. Pareiškėjos teigimu, dėl Tarnybos direktoriaus veiksmų pablogėjo jos sveikata, pareiškėja patyrė dvasinių išgyvenimų, jaučiasi pažeminta ir prislėgta, turi nuolat vartoti vaistus.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54-57).

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ojo policijos komisariato tyrėją S. S., prašydama suteikti informaciją apie baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėjai reikalinga antrinė teisinė pagalba. Tyrėja 2010 m. rugpjūčio 11 d. pranešime nurodė, kad pareiškėja kviečiama apklausai baudžiamojoje byloje, kurioje jai ketinama pareikšti įtarimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį. Tarnyba, turėdama šią informaciją, nustatė, kad nėra BPK 51 straipsnyje nurodytų būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindų, todėl pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 4 d. prašymą nagrinėjo bendra tvarka, t. y. vertino, ar jos turtas ir pajamos suteikia pareiškėjai teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba nurodė, jog pareiškėja, siekdama gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kitose bylose, 2010 m. liepos 7 d. pateikė Deklaraciją apie turtą ir pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Tarnybos teigimu, ji kreipėsi į Klaipėdos AVMI su prašymu patikrinti, ar pareiškėja teisingai deklaravo nekilnojamąjį turtą ir pajamas. Klaipėdos AVMI 2010 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (18.17)-L2-6472 informavo Tarnybą apie tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pareiškėja deklaravo ne visas gautas pajamas. Tarnyba 2010 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TPB-121-10, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, motyvuodama tuo, jog pareiškėja sąmoningai deklaravo ne visas deklaruojamu laikotarpiu gautas pajamas, nevykdė Įstatymu numatytų pareigų, piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Atsiliepime dėl pareiškėjos T. Ž. prašymo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą Tarnyba nurodė, jog pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – institucijos neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų institucijos veiksmų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos nurodyti dvasiniai išgyvenimai ir pablogėjusi sveikata yra nulemti skundžiamo sprendimo ir Tarnybos veiksmų.

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-121-10 panaikinimo teisėjų kolegija, išanalizavusi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 11 straipsnio 9 ir 13 dalis, 13 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 2 ir 13 dalis, 23 straipsnio l dalies l ir 2 punktus, 2004 m. vasario 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-13 patvirtintas „Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisykles” (toliau – ir Taisyklės) ir bylos medžiagą, nurodė, kad Tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti Tarnybai ne vėliau kaip per septynias dienas nuo prašymo gavimo dienos. Realizuodama šią teisę, Tarnyba aiškinosi aplinkybes, susijusias su pareiškėjos Deklaracijos duomenų nustatymu. Už Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą atsako deklarantas (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146-769/2008; Nr. A146-755/2008). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pareiškėjos argumentas, jog mokesčio administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina jos teisingumą yra nepagrįstas. Mokesčių administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina Deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne Deklaracijoje pateiktos informaciją teisingumą. Įstatymas preziumuoja, kad Deklaracija turi būti užpildyta teisingai, jei nustatyti Deklaracijos pildymo netikslumai ar tyčia teikiami neteisingi duomenys, Deklaracija turi būti tikslinama, o asmeniui, pateikusiam neteisingus duomenis, taikomos atitinkamos sankcijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba turėjo teisę ir pareigą patikrinti pareiškėjos pateiktus duomenis apie jos turtinę padėtį ir, juos įvertinusi, priimti sprendimą. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjos skundo argumentus, kad Tarnyba vilkino antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimo nagrinėjimą pagal jos 2010 m. rugpjūčio 4 d. paduotą prašymą. Remdamasi aukščiau išanalizuotu teisiniu ginčo santykio reglamentavimu ir byloje pateikta medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja Deklaracijoje nenurodė gautų darbo užmokesčio pajamų. Anot teismo, dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 2000 m.), aiškinant žodžio „sąmoningas“ reikšmę, ji prilyginama žodžio „tyčia“ reikšmei (sąmoningai, specialiai). Remdamasi šiuo aiškinimu ir įvertinusi tai, kad pareiškėja Deklaracijoje nenurodė UAB „Liva“ gautų darbo užmokesčio pajamų, kurios jai negalėjo būti nežinomos, teisėjų kolegija nustatė, kad Tarnyba turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja sąmoningai (tyčia) 2010 m. liepos 2 d. Deklaracijoje ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pateikė neteisingą informaciją apie savo pajamas. Konstatavusi, kad pareiškėja žinodama, jog dirba UAB ,,Liva“, sąmoningai šių pajamų neįtraukė į Deklaraciją, ir pateikė neteisingus duomenis apie turtą, teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pareiškėja piktnaudžiavo ir valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju laikytina nereikšminga aplinkybė, kad pareiškėjos deklaruota pajamų suma 5 367,00 Lt neviršija valstybės nustatyto dydžio, kuriam esant galima gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nes konstatuota, jog pareiškėja sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie savo pajamas ir piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Dėl 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų priteisimo teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 ir 6.271 straipsniuose. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Tarnybos veiksmai ir skundžiamas sprendimas yra teisėti. Teisėtais veiksmais žala asmeniui nepadaroma, todėl skundo reikalavimą dėl 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijai nenustačius, kad dėl Tarnybos aktų (veiksmų, neveikimo) pareiškėja patyrė neturtinės žalos, prašymo dėl palūkanų priteisimo teisėjų kolegija taip pat netenkino. Dėl piniginės baudos R. V. už piktnaudžiavimą valstybės pareigūno teisėmis, atsisakymą atlikti savo pareigas skyrimo teisėjų kolegija konstatavo, jog toks reikalavimas laikytinas nepagrįstu, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 straipsnis, nustatantis administracinę bylą nagrinėjančio teismo teisę paskirti baudą, sieja baudų skyrimą tik su procesinių teisės normų ar teismo įpareigojimų nevykdymu. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėja neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

IV.

Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 176-177) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jos teisę bylą vesti per advokatą ir išnagrinėjo jos bylą pažeidžiant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėja pažymi, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Pareiškėja teigia, kad, siekdama apginti savo teises į teisingą bylos nagrinėjimą, galėjo teikti nušalinimą visai teisėjų kolegijai, tačiau, neturėdama advokato, šios savo teisės realizuoti negalėjo.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime (t. II, b. l. 185-187) su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodo, kad pareiškėja dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje administracinėje byloje kreipėsi į Tarnybą sąmoningai pavėluotai, taip siekdama užvilkinti bylos nagrinėjimą, t. y. tikėdamasi sukurti tokią situaciją, dėl kurios teismas būtų išprovokuotas atidėti bylos nagrinėjimą, kol pareiškėjai bus paskirtas advokatas. Tarnyba pažymėjo, kad per pastaruosius dvejus metus pareiškėja aktyviai naudojasi antrine teisine pagalba: 2009 m. Tarnybai ji pateikė 13 prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą įvairiose bylose bei apie 20 įvairių prašymų, pareiškimų ir skundų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu. 2010 metais Tarnybai pareiškėja pateikė 52 prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą įvairiose bylose bei 57 įvairius prašymus, pareiškimus ir skundus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimu. Be to, pastaruosius dvejus metus pareiškėja administraciniuose teismuose asmeniškai arba kartu su savo įgaliotu atstovu J. S., veikiančiu atlygintinės pavedimo sutarties pagrindais, gana aktyviai veda administracines bylas dėl Klaipėdos ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimų pripažinimo neteisėtais. Taigi pareiškėja puikiai žino antrinės teisinės pagalbos organizavimo tvarką, t. y. kokius dokumentus reikalinga pateikti, per kiek dienų Tarnyba priima sprendimą dėl pateikto prašymo bei tai, kad Tarnyba prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo administracinėje byloje, kurioje ji pati yra atsakovė, nenagrinėja, nuo tokio prašymo nagrinėjimo nusišalina ir jį nagrinėti persiunčia kitai tarnybai, dėl ko prašymo nagrinėjimas užtrunka ilgiau. Tarnyba tvirtina, kad prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje byloje patiekimas Tarnybai likus nedaug laiko iki paskirto teismo posėdžio neturi nieko bendro su savo teisių nežinojimu, o buvo pareiškėjos sąmoningas piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis požymių turintis poelgis. Tarnyba taip pat nurodo, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokato iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Administracinis ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-121-10, kuriuo pareiškėjai T. Ž. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Minėtais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama ar gali būti neteikiama. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš nuspręsdama neteikti antrinės teisinės pagalbos, turi įvertinti visumą aplinkybių, šio vertinimo rezultatą tinkamai užfiksuodama priimame sprendime ir jį pagrįsdama teisės normomis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Be to, valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalo laikytis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintų nuostatų, bet ir, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, paisyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatyto teisinio reguliavimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 6 punkte aiškiai įtvirtintas sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turinio reikalavimas – nurodyti antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą.

Konkrečiu atveju, išanalizavus skundžiamą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-121-10, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasi Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Minėtame sprendime nurodyta, kad Tarnyba vadovaujasi Įstatymo 3, 4 ir 18 straipsniu, bet nei viename iš jų nėra įtvirtintos teisės normos, reguliuojančios antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejus: Įstatymo 3 straipsnyje yra numatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai, Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareiškėjų pareigos, o Įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Kaip pastebėta aukščiau, tokios teisės normos įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyje, tačiau Tarnyba nenurodė, kad taiko vieną iš minėtų atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindų, šio pasirinkimo nemotyvavo ir neanalizavo galimybės neteikti pareiškėjai konkrečiu atveju antrinės teisinės pagalbos Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalies netaikymo sąlygų aspektu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Tarnyba savo sprendimą grindė Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, tačiau tai neatitinka faktinės padėties, nes iš skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio matyti, kad minėtos teisės normos nurodytos tik kaip ankstesnių Tarnybos priimtų sprendimų juridinis pagrindas, o pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 4 d. prašymo Nr. ATP-1375 suteikti antrinę teisinę pagalbą svarstymo momentu jos buvo netaikytos. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad toks Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-121-10 iš esmės neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų (Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas, VAĮ 8 straipsnio 1 dalis) ir yra naikinamas, o atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigotinas pareiškėjos 2010 m. rugpjūčio 4 d. prašymą Nr. ATP-1375 išnagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 4 d. prašymu Nr. ATP-1375 siekė gauti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, kurioje, kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, ją norima apklausti ir pateikti įtarimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra duomenų, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtoje baudžiamojoje byloje pareiškėjai šiuo metu jau yra neaktualus.

Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, taip pat prašė priteisti 500 000,00 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu šio reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nenustatęs visų viešosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Pareiškėja patirtą neturtinę žalą siejo su nepagrįstu atsisakymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, vilkinimu priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnybos vadovo nenusišalinimu nuo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos argumentus dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu ir nenustatė, kad jis buvo pažeistas, t. y. konstatavo, kad Tarnyba, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta BK 51 straipsnyje nurodytų būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindų, nevilkino priimti sprendimą, taip pat pažymėjo, kad Tarnyba pagrįstai pasinaudojo Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje suteikta teise užklausti papildomos informacijos. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus ir jų nekartoja. Dėl Tarnybos vadovo nenusišalinimo pažymėtina, kad šis klausimas buvo išspręstas Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendime Nr. (1.31)-TPB-121-10. Byloje nustatyti duomenys neleidžia teigti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu tarp pareiškėjos ir Tarnybos vadovo egzistavo interesų konfliktas ar buvo kitos aplinkybės, nenurodytos VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, lėmusios R. V. būtinybę nusišalinti nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl šiuo aspektu pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti. Nors nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba veikė netinkamai, t. y. priėmė sprendimą, neatitinkantį administraciniam aktui keliamų reikalavimų (Įstatym 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas, VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pabrėžia, kad norint patenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, ne tik neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, tačiau ir padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011). Pareiškėja nurodė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų nepagrįstai yra vilkinama baudžiamoji byla, tačiau iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja pati piktybiškai vengia atvykti į apklausą, į siunčiamus raginimus nereaguoja. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad baudžiamoji byla yra vilkinama dėl Tarnybos kaltės. Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patiria stresą, išgyvenimus, fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus, emocinius pergyvenimus, neigiamus jausmus, baimę, badą ir skurdą, sugaišo daug laiko gindama savo teises ir patyrė kitą neigiamą poveikį, pablogėjo sveikata, tačiau minėtos aplinkybės nėra pagrįstos objektyviais įrodymais. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus, administracinės bylos medžiagą, sprendžia jog pareiškėja neįrodė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų ji patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.

Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, pagrįstai atmestas jos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais dėl pareiškėjos reikalavimo už piktnaudžiavimą valstybės pareigūno teisėmis, tarnybine padėtimi ir tarnyba, sąmoningą atsisakymą atlikti savo pareigas, visišką neveikimą R. V. įstatymo nustatyta tvarka skirti baudą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo dalyku, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tariamai padarytais procesiniais pažeidimais. Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui ir tokiu būdu pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pareiškėja apie teismo posėdį buvo tinkamai informuota, tačiau į posėdį neatvyko, tik 2010 m. gruodžio 13 d. (teismo posėdis įvyko 2010 m. gruodžio 14 d.) pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, teigdama, jog 2010 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau sprendimas dar nepriimtas. Šiuo aspektu reikšminga ta aplinkybė, kad pareiškėja dėl antrinės teisinės pagalbos nagrinėjamoje administracinėje byloje suteikimo jau buvo kreipusis į Tarnybą ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. SP-4551-(7.3388) buvo atsisakiusi antrinę teisinę pagalbą suteikti. Tačiau pareiškėja dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi pakartotinai, tai padarė prieš pat teismo posėdį, prašymą padavė tai pačiai Tarnybai, kurios sprendimas yra skundžiamas. Tokie pareiškėjos veiksmai kelia abejonių dėl jos siekių, tinkamo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis. Tuo tarpu ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Pažymėtina, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. SP-4794-(7.3590), išnagrinėjusi Tarnybos persiųstą pareiškėjos prašymą, antrinę teisinę pagalbą pakartotinai atsisakė suteikti. Be to, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, reikšdama įvairius prašymus (inter alia dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nušalinimo) ir pateikdama įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje ginčo byloje nesiejamas su baudžiamaisiais (ar administracinių teisės pažeidimų) teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus bei įvertinus tai, kad pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, išdėstė savo argumentus savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas į juos atsakė bei pakartotinai įvertino Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinę žalą bei metines palūkanas. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas.

Pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (ABTĮ 44, 45 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjos T. Ž. skundą tenkinti iš dalies. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-121-10 panaikinti ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kitoje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas