- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-31
- Bylos Nr.
- I-4294-739/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00165-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja, ir nuteistoji) skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pataisos namai), priteisti 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–4).
Pareiškėja skunde nurodė, kad atliekant bausmę, ji buvo paskirta į 3-ią būrį nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., patalpinta į 31-ą miegamąjį (sekciją), kuriame bausmę atliko 12 asmenų. Nurodė, kad 31-o miegamojo plotas buvo 40 kv. m, dėl tokio mažo ploto trūko vietos laisvai judėti. Be to, įskaičius į jo plotą jame esančius baldus (lovas, spinteles, spintas, šaldytuvą), laisvo ploto išvis nebuvo. Tualete buvo tik trys unitazai ir vienas unitazas senas, surūdijęs, supuvęs, pilnas bakterijų, o kadangi 3-iame būryje gyveno 60 asmenų, dėl tokio didelio skaičiaus asmenų tekdavo laukti eilėse. Prausykloje buvo keturios kriauklės, viena kriauklė neveikianti ir tik trys veikiančios, todėl dėl didelio skaičiaus asmenų tekdavo laukti eilėse ir ji nespėdavo į darbą (3-ias būrys yra dirbantis), ji gaudavo tarnybinius (nuobaudas) ir buvo atleista iš darbo, nes vėlavo į darbą. Nurodė, kad dušų būryje nebuvo, tai sukeldavo didelių nepatogumų, išsimaudyti nebuvo kur. Pabrėžė, kad ji dirbo nuo 8 iki 17 val. ir grįždavo po darbo suprakaitavusi, ir jausdavo didelius išgyvenimus, nes į dušus leisdavo tik du kartus per savaitę, nuo 19 iki 20.30 val. Pasiskambinti į taksofoną leisdavo visą „zoną“, Pataisos namų nuteistąsias tik du kartus per savaitę nuo 18.20 iki 20.30 val. Buvo tik du taksofonai, o nuteistųjų nemažai – apie 150. Dėl tokio trumpo laiko, skirto pasiskambinti, ji dažnai likdavo nepaskambinusi artimiesiems ir sūnui, dėl to jautė depresiją, išgyvenimus. Į pasivaikščiojimo kiemelį eidavo pasivaikščioti nuteistosios iš trijų aukštų. Teigė, kad kiemelio dydis apie 200 kv. m, o kadangi į jį eidavo apie 160 asmenų, laisvo ploto pasivaikščioti gryname ore nebelikdavo. Pabrėžė, kad jos būryje nebuvo nei sporto salės, nei stadiono, nebuvo galimybės pažaisti tinklinį, tai taip pat sukėlė didelius išgyvenimus. Virtuvėje nebuvo įmanoma prieiti prie viryklės pasigaminti maistą, kadangi joje stovėjo tik dvi viryklės. Dėl didelio skaičiaus žmonių pareiškėja likdavo nevalgiusi. Nurodė, kad virtuvė gana maža – apie 10 kv. m, joje stovėjo dvi viryklės, stalas ir spintelė, tai sukėlė didelių nepatogumų, pažeminimą. Valdiškas maistas valgykloje būdavo atšalęs, dėl didelio skaičiaus žmonių atšaldavo laukiant eilėse, jis buvo nešvarus, su plaukais. Gyvenamojoje patalpoje buvo prastas apšvietimas, dėl to ji turėjo gadinti akis. Dėl prasto dirbtinio apšvietimo ji negalėjo skaityti, rašyti, nes nebuvo stalo. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos. Kaupėsi drėgmė, pelėsiai. Buvo viena skalbimo mašina, todėl ji likdavo neišsiskalbusi. Nurodė, kad dėl šių Pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita. Dėl šių išgyvenimų ji kreipėsi į medikus, dabar geria raminančius vaistus, kreipėsi į psichologą, susižalojo save – susipjaustė rankas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 9–14) ir atsiliepimo papildymuose (b. l. 95–99, 104–106) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja Pataisos namuose atlieka bausmę nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. Nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. ji paskirta į 3-ią būrį, paprastąją grupę, 31-ą gyvenamąją patalpą. Nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. sausio 27 d. ji atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje, 2-oje kameroje. Nuo 2018 m. kovo 7 d. ji 6-iems mėnesiams perkelta į drausmės grupę ir patalpinta į nerūkančiųjų kamerų tipo 3-ią patalpą, o nuo 2018 m. kovo 14 d. perkelta į drausmės grupės rūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Nurodė, kad gyvenamojo ploto norma 31-ame miegamajame nebuvo pažeista. Tualete 3-ame aukšte įrengti 4 klozetai, prausyklose – 8 praustuvės. Atsižvelgiant į tai, jog 3-ame aukšte gyveno 60 asmenų, tiek klozetų ir praustuvių pakako. Pareiškėja buvo atleista iš darbo jos prašymu, todėl nepagrįsti jos nusiskundimai, jog ji atleista iš darbo dėl nesudarytos galimybės laiku nusiprausti. Nurodė, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti dušą gyvenamajame korpuse, dušas įrengtas atskirame pastate. Pareiškėjai sudaryta galimybė nusiprausti dažniau nei reikalaujama teisės aktuose, taip pat nusiprausti po darbo. Nurodė, kad ji daugelį savaičių yra pasinaudojusi teise 2 kartus paskambinti telefonu, be to, jai leista paskambinti papildomai. Teisės normose nėra įtvirtintas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemo dydžiui. Kiemas, kuriame vaikščiojo pareiškėja paprastojoje grupėje, yra apie 400 kv. m ploto. Net jeigu jame pasivaikščioti vienu metu norėtų visos 1-ame korpuse gyvenančios nuteistosios – 130, vietos pakaktų. Kiemelis, kuriame vaikšto drausmės grupei priskirtos nuteistosios, yra 84 kv. m ploto, o kiemelis, kuriame vaikšto nuteistosios, perkeltos į kamerų tipo patalpas, yra 12 kv. m ploto. Pareiškėjos nusiskundimai dėl ploto trūkumo kieme nepagrįsti. Nurodė, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti sporto salę nuteistųjų gyvenamųjų korpusų patalpose. Pataisos namuose sporto salės nėra. Šiltuoju metų laiku nuteistosioms sudaryta galimybė mankštintis rekreaciniame kiemelyje. Paprastajai grupei priskirtos nuteistosios turėjo galimybę naudotis virtuvėle su dviem viryklėmis. Drausmės grupės gyvenamajame korpuse nėra techninių galimybių įrengti virtuvėlę, tačiau nuteistosios turi galimybę pasinaudoti virykle gyvenamojoje patalpoje. Nurodė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, kamerų tipo patalpose nesudaromos sąlygos gaminti maistą. Valgykla nuteistosios naudojosi pagal dienotvarkę, jų valgymo laikas paskirstytas taip, kad visos spėtų pavalgyti. Patikrinus valgyklą, pažeidimų neužfiksuota. Teigė, kad pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių, kada jai buvo patiektas normų neatitinkantis maistas. Pareiškėja, būdama drausmės grupėje, taip pat atlikdama nuobaudą kamerų tipo patalpoje, valgykloje nesilankė – jai maistas buvo pristatomas. Jos gyvenamojoje patalpoje (paprastojoje, drausmės grupėje, kamerų tipo patalpoje) buvo langai ir įrengti šviestuvai dirbtiniam apšvietimui užtikrinti. Nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ir pelėsių, kadangi visi langai buvo varstomi, todėl nuteistosios turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas; patikrinimų metu pelėsių nerasta. Nurodė, kad įrengta skalbimo mašina 3-iame aukšte gyvenančioms nuteistosioms ir skalbimo mašina drausmės grupės nuteistosioms, pareiškėja turėjo galimybę naudotis šiomis mašinomis, o tuo metu, kai ji atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje, galėjo išsiskalbti drabužius dušo patalpoje. Daugelis pareiškėjos nurodomų sveikatos sutrikimų jai diagnozuoti iki atvykimo į Pataisos namus, per skunde nagrinėjamą laikotarpį ji neišreiškė nusiskundimų dėl sveikatos, kuriuos galima būtų susieti su skunde nurodytomis aplinkybėmis. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad nėra nustatyta 6.271 straipsnyje įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti valdžios institucijos veiksmai (neveikimas), be to, pareiškėja neįrodė patirtos žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Bylos duomenimis, pareiškėja yra nuteistoji, kuriai paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėja atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d., bausmės pabaiga – 2019 m. birželio 22 d. (b. l. 23). Pareiškėja nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. paskirta į 3-ią būrį, 31-ą gyvenamąją patalpą, paprastąją grupę, darbo rezervą (b. l. 24). Būdama paprastojoje grupėje, pareiškėja gyveno 1-o gyvenamojo korpuso 3-iame aukšte (b. l. 12). Dešimties parų laikotarpiui nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. sausio 27 d. ji perkelta į kamerų tipo patalpas ir laikyta 2-oje kameroje (b. l. 29–30, 98). Nuo 2018 m. kovo 7 d. ji perkelta į drausmės grupę 6-iems mėnesiams ir iš pradžių laikyta nerūkančiųjų kameros tipo 3-oje patalpoje, o nuo 2018 m. kovo 14 d. perkelta į drausmės grupės rūkančiųjų gyvenamąją patalpą (b. l. 25–28, 96).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (75 straipsnio 2 dalis), o nuteistieji, atliekantys BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą (t. y. perkelti į kamerų tipo patalpas iki 15 parų), kamerų tipo patalpose laikomi po vieną (145 straipsnio 1 dalis).
Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji skundžiasi dėl gyvenamojo ploto trūkumo, galimybės pasinaudoti tualetu ir kriaukle prausykloje, pasinaudoti dušu, paskambinti telefonu, sporto salės ir stadiono nebuvimo tik dėl to laikotarpio, kai ji atliko bausmę ir buvo paprastojoje grupėje, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. sausio 17 d., ir nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2018 m. kovo 7 d. Tokia išvada darytina dėl to, kad pareiškėja, skųsdamasi dėl šių trūkumų, nurodė 3-ą būrį, 31-ą miegamąjį (šiame būryje ir miegamajame ji gyveno, kai buvo paprastojoje grupėje), jai suteiktą teisę paskambinti telefonu du kartus per savaitę. Tuo tarpu drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu tik du kartus per mėnesį (BVK 75 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o nuteistieji, atliekantys BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, neturi teisės paskambinti telefonu (BVK 145 straipsnio 1 dalis). Dėl to šioje byloje bus nagrinėjamas pareiškėjos reikalavimų atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto trūkumo, galimybės pasinaudoti tualetu ir kriaukle prausykloje, pasinaudoti dušu, paskambinti telefonu, sporto salės ir stadiono nebuvimo, apimančių laikotarpį, kai ji atliko bausmę ir buvo paprastojoje grupėje, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. sausio 17 d., ir nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2018 m. kovo 7 d., pagrįstumas, bei pareiškėjos reikalavimų atlyginti neturtinę žalą dėl teisės pasivaikščioti kieme, galimybės pasigaminti valgį virtuvėje, maisto valgykloje kokybės, gyvenamosios patalpos apšvietimo ir ventiliacijos, galimybės pasinaudoti skalbimo mašina neužtikrinimo, apimančių laikotarpį, kai ji atliko bausmę ir buvo paprastojoje bei drausmės grupėje bei buvo perkelta į kamerų tipo patalpas, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., pagrįstumas.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1126-502/2018).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja atlieka laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra pažymėjęs, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, atitinkamai tam tikri jo teisių ribojimai yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu. EŽTT praktikoje pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-963-756/2017, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-693-556/2017).
Pareiškėja nurodo, kad 31-o miegamojo, į kurį ji buvo patalpinta, plotas buvo 40 kv. m, šiame miegamajame buvo 12 asmenų, dėl tokio mažo ploto trūko vietos laisvai judėti, be to, įskaičius į miegamojo plotą baldus, laisvo ploto išvis nebuvo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas), pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktas). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).
Nustatyta, kad 31-o miegamojo, kuriame buvo pareiškėja, kai ji buvo paprastojoje grupėje, plotas yra 52,25 kv. m (b. l. 10, 32). Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, skunde nagrinėjamu laikotarpiu šiame miegamajame buvo 12 lovų ir šis skaičius nekito, o nuteistųjų skaičius kito (b. l. 10, 31). Kadangi miegamajame buvo 12 lovų, jame galėjo gyventi ne daugiau kaip 12 asmenų, įskaitant pareiškėją. Pareiškėja skunde patvirtino, kad miegamajame gyveno 12 asmenų. Teismo paskaičiavimu, dėl to vienam asmeniui teko 4,35 kv. m ploto (52,25 / 12 = 4,35). Teismas daro išvadą, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Be to, pareiškėja turėjo teisę laisvai judėti savo gyvenamojo būrio (aukšto) teritorijoje, pasivaikščioti gryname ore, dirbti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje (b. l. 11, 48), t. y. ji neprivalėjo apsiriboti buvimu miegamajame. Dalį ploto miegamajame užėmė baldai (b. l. 11), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
Pareiškėja nurodo, kad tualete buvo tik trys unitazai, vienas unitazas senas, surūdijęs, pilnas bakterijų, o kadangi 3-iame būryje gyveno 60 asmenų, tekdavo laukti eilėse; prausykloje buvo keturios kriauklės, viena iš jų neveikianti, todėl dėl didelio skaičiaus žmonių tekdavo laukti eilėse ir ji nespėdavo į darbą, gaudavo nuobaudas ir buvo atleista iš darbo, nes vėlavo į darbą.
Pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Sanitarinių įrenginių skaičių laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 7.4 ir 7.6 papunkčiai nustato praustuvių ir klozetų (kurie gali būti ir tupiami) skaičių prausykloje ir tualete: 1 praustuvė ir 1 klozetas ne daugiau kaip 15 asmenų. Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma). Higienos normos 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Higienos norma nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis, pareiškėjos gyvenamajame aukšte (1-ojo gyvenamojo korpuso 3-ame aukšte) įrengtas tualetas, kuriame yra 4 klozetai, ir dvi higienai skirtos patalpos (prausyklos), kiekvienoje jų po 4 praustuves, taigi iš viso 8 praustuvės (b. l. 12, 32). Minėtame 3-ame aukšte įrengtos 75 miegamosios vietos (b. l. 12, 33), o skunde nagrinėjamu laikotarpiu vidutinis šiame aukšte gyvenančių asmenų skaičius buvo 50–60 (b. l. 12). Pareiškėja skunde patvirtino, kad 3-iame būryje (3-ame aukšte) gyveno 60 asmenų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, esant nepaneigtiems duomenims apie kameroje laikytų asmenų tikslų skaičių, nėra pagrindo skaičiuoti vienam asmeniui tekusį kameros plotą, bendrą kameros plotą (iš jo atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą) dalinant iš kameroje esančių lovų skaičiaus (2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; taip pat 2018 m. kovo 14 d. administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018). Todėl teismas sprendžia, kad sprendžiant klausimą, ar pakanka klozetų ir praustuvių, turi būti atsižvelgiama į faktiškai gyvenusių nuteistųjų skaičių, o ne lovų skaičių. Teismo paskaičiavimu, 60 nuteistųjų turėjo būti aprūpintos 4 klozetais ir 4 praustuvėmis (60 / 15 = 4). Teismas daro išvadą, kad klozetų trūkumo nebuvo (Aprūpinimo normų 7.6 papunktis), o praustuvių buvo 4 vnt. per daug, negu numato Aprūpinimo normų 7.4 papunktis). Be to, patalpos dalyje yra įrengtas bide (b. l. 12, 32), nors jo įrengimo Aprūpinimo normos nenumato, ir nuteistosios taip pat galėjo naudotis bide. Bylos duomenimis, Pataisos namai 2016 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki pareiškėjos buvimo Pataisos namuose skunde nagrinėjamu laikotarpiu, įsigijo 14 vnt. klozetų (b. l. 39), ir atsakovės atstovas patvirtino, kad klozetai Pataisos namuose 2016 m. buvo sumontuoti (b. l. 13). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Tuo tarpu pareiškėja skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada jai teko laukti eilėje prie tualeto ar prausykloje dėl klozetų ar praustuvių trūkumo. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir paminėtus duomenis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl klozetų ir praustuvių trūkumo.
BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigą administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose. Higienos normos 35 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka; 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-121 yra patvirtintas Gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų pagrindinio valymo tvarkos aprašas (toliau – Valymo tvarkos aprašas) (b. l. 76–79), kurio 8.1 ir 8.2 papunkčiuose nustatyta, kad bendrabučių gyvenamųjų kambarių, drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų pagrindinį valymą atlieka visos šiose patalpose gyvenančios nuteistosios, o kamerų tipo patalpų ir bendro naudojimo vietų – nuteistosios, įdarbintos dirbti ūkio darbus; 9 punkte nurodyti valymo vykdymo kontrolę atliekantys asmenys. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėja (pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis naudojosi pareiškėja, yra tvarkingos, nuolat atliekamas patalpų valymas (b. l. 20). Be to, pareiškėja nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada klozetas buvo nešvarus. Bylos duomenimis, Higienos normos reikalavimų laikymasis Panevėžio pataisos namuose buvo patikrintas 2016 m. kovo 10 d. (b. l. 80–83). Šis patikrinimas yra artimiausias skunde nagrinėjamam laikotarpiui (b. l. 20). Iš 2016 m. kovo 29 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. H5-138 matyti, kad 2016 m. kovo 10 d. patikrinus Pataisos namus, nustatyta, jog nuteistųjų gyvenamosios patalpos tvarkingos, jas valo pačios nuteistosios, švaros palaikymui jos aprūpinamos valymo inventoriumi, valymo priemonėmis; sanitariniame mazge yra praustuvės su šalto vandens tiekimo sistema, tualetai, bide su karšto vandens tiekimo sistema. Panevėžio visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 80–83). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus dėl klozeto nešvaros.
Bylos duomenimis, nuteistoji I. K. buvo paskirta į valstybės įmonės „Mūsų amatai“ (toliau – VĮ „Mūsų amatai“) Pravieniškių filialo Panevėžio padalinį, į darbininkės (vienetininkės) pareigas nuo 2017 m. lapkričio 7 d. (b. l. 34), ir atleista iš šių pareigų jos pačios prašymu nuo 2018 m. sausio 10 d. (b. l. 35). Nustatyta, kad meistrė informavo apie tai, kad I. K. požiūris į darbą yra neatsakingas, ji nedirba, motyvuodama tuo, kad jai nesiseka; nuteistoji paaiškino, kad negali suderinti darbo su mokslu (b. l. 37). 2018 m. gegužės 25 d. pažymoje yra išvardinta, už ką pareiškėjai paskirtos nuobaudos, ir nėra nurodyta, jog ji buvo atleista iš darbo ar jai buvo paskirtos kitokios nuobaudos dėl pavėlavimo į darbą (b. l. 38, 13). Bylos duomenimis, 2018 m. sausio 8 d. I. K. negrįžo į darbą VĮ „Mūsų amatai“ po pietų pertraukos, atvyko tik pradėjus jos ieškoti, pasiaiškinti raštu atsisakė; už šį ir kitus pažeidimus Pataisos namų direktoriaus 2018 m. sausio 16 d. nutarimu jai paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas dešimčiai parų (b. l. 37, 29). Paminėti duomenys paneigia pareiškėjos argumentus, kad ji gaudavo tarnybines nuobaudas ir buvo atleista iš darbo dėl tos priežasties, kad pavėluodavo į darbą dėl laukimo eilėse prausykloje, todėl šis skundo argumentas atmetamas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad dušų būryje nebuvo, tai sukeldavo jai didelių nepatogumų, išsimaudyti nebūdavo kur, ji dirbo nuo 8 iki 17 val., grįždavo po darbo suprakaitavusi ir jausdavo didelius išgyvenimus, nes į dušus leisdavo tik 2 kartus per savaitę, nuo 19 iki 20.30 val.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato reikalavimo, kad gyvenamajame korpuse turi būti įrengtas dušas. Higienos normos 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.
Atsakovės atstovo paaiškinimu, dušo patalpos Pataisos namuose yra įrengtos atskirame pastate, šituo dušu ir naudojasi nuteistosios (b. l. 14). Iš Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-50 patvirtinto Nuteistųjų naudojimosi dušu grafiko (b. l. 40–41) ir Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-49 patvirtintos Paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų, gyvenančių pirmame gyvenamajame korpuse, dienotvarkės (b. l. 47–48) nustatyta, kad dirbančioms VĮ „Mūsų amatai“ (taip pat ir pareiškėjai) buvo skirtas laikas nusiprausti po dušu penkis kartus per savaitę, t. y. dažniau nei numato minėti teisės aktai, ir joms skirtas laikas nusiprausti po dušu iš karto po darbo valandų. Pareiškėja dirbo ne visą skunde nagrinėjamą laikotarpį, o tik du mėnesius (b. l. 34–35). Iš to paties grafiko matyti, kad 1-ame korpuse gyvenančioms nuteistosioms paprastojoje grupėje (taip pat ir pareiškėjai), buvo skirtas laikas nusiprausti po dušu du kartus per savaitę, t. y. dažniau nei numato minėti teisės aktai. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad nors teisės aktai to nenumato, Pataisos namuose yra tiekiamas karštas vanduo ir į gyvenamųjų korpusų prausyklas (nuo 7 iki 8.30 val. ir nuo 18.30 iki 22 val.), kuriose įrengti bide nusiprausti, ir kad moterys turi galimybę vandenį pasišildyti ant viryklės (b. l. 14). Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Pataisos namų neteisėtus veiksmus dėl dušo neįrengimo gyvenamajame korpuse, taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, jog ji galėjo nusiprausti po dušu tik du kartus per savaitę ir neturėjo galimybės nusiprausti po darbo.
Pareiškėja skunde nurodo, kad pasiskambinti į taksofoną leisdavo visas nuteistąsias tik du kartus per savaitę nuo 18.20 iki 20.30 val., buvo tik du taksofonai, o nuteistųjų apie 150, dėl to ir dėl trumpo paskambinimui skirto laiko ji dažnai likdavo nepaskambinusi artimiesiems, sūnui.
BVK 102 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato šio Kodekso 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. BVK 73 straipsnio 4 punktas nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu. BVK 102 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita; skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vidaus tvarkos taisyklių 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu; skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija; nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse (4 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. 125 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. [...]. Nuteistųjų prašymai [...] įsegami į specialų segtuvą. Nuteistųjų papildomi telefoniniai pokalbiai taip pat registruojami specialiame žurnale arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas (2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2078-442/2017).
Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 15), Pataisos namuose yra įrengti trys taksofonai, dviem naudojasi 1-ame korpuse gyvenančios nuteistosios, vienu – 2-ame korpuse gyvenančios nuteistosios ir drausmės grupei priskirtos nuteistosios. Būdama paprastojoje grupėje, pareiškėja gyveno 1-ame korpuse (b. l. 12, 53), taigi jai ir kitoms nuteistosioms paskambinti buvo skirti du taksofonai. Iš 2017 m. rugpjūčio 23 d. Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės (toliau – Kortelė) ir 2018 m. gegužės 28 d. Pažymos apie pareiškėjos telefoninių pokalbių laiką (toliau – Pažyma) nustatyta, kad pareiškėja tuo laikotarpiu, kai buvo paprastojoje grupėje, 11 savaičių paskambino telefonu du kartus per savaitę, 7 savaites – tris kartus per savaitę, 1 savaitę – keturis kartus per savaitę, 1 savaitę – penkis kartus per savaitę, t. y. pareiškėja 20 savaičių pasinaudojo BVK 73 straipsnio 4 dalyje numatyta teise du kartus per savaitę paskambinti telefonu, be to, ji paskambindavo dažniau (b. l. 42–45). Atsakovės atstovas paaiškino (b. l. 15) ir iš Kortelės duomenų matyti, kad pareiškėjai buvo leista paskambinti papildomai (šie pokalbiai pažymėti Kortelėje raide „p“). Taigi pareiškėja paskambindavo dažniau, kadangi jai buvo leista paskambinti papildomai. Pareiškėjai paskambinti telefonu pagal grafiką buvo skirtas laikas nuo 16 iki 20.30 val. (b. l. 15), t. y. paskambinimui jai buvo skirta daugiau valandų, negu ji nurodė skunde. Be to, pareiškėja paprastojoje grupėje 5 kartus skambino telefonu ne grafike numatytomis valandomis (b. l. 44–45). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja dažniausiai skambindavo motinai I. K., kurios šeimoje teismo sprendimu yra nustatyta pareiškėjos sūnaus, gimusio 2011 m., nuolatinė globa (pareiškėjai neterminuotai apribota motinos valdžia jos sūnaus atžvilgiu (b. l. 42–43, 46). Pareiškėja skundžiasi, kad ji dažnai likdavo nepaskambinusi artimiesiems, savo sūnui (b. l. 2). Tačiau atsakovės atstovo teigimu, neišnaudojus skambučio, šia teise buvo leidžiama pasinaudoti kitą dieną (b. l. 15). Teismas neturi pagrindo netikėti šiuo atsakovės atstovo teiginiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, jog suimtiesiems sudaromos sąlygos paskambinti telefonu bei įsigyti taksofono kortelių, tuo tarpu byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su nusiskundimais, jog jam atimta galimybė paskambinti sutuoktinei ar motinai, padarė išvadą, jog nebuvo pažeista teisės aktuose užtikrinta pareiškėjo teisė bendrauti su artimaisiais telefonu (2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-483-442/2018). Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas nurodė, kad Pataisos namuose neužfiksuota pareiškėjos skundų dėl neužtikrintos jos teisės paskambinti telefonu (b. l. 15). Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tokius pareiškėjos skundus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus, ar, kai įmanoma, nuotraukas) (2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Tuo tarpu pareiškėja nenurodė konkrečių atvejų, kada jai nebuvo suteikta galimybė nustatyta tvarka paskambinti telefonu, ir tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo argumentai dėl to, jog ji dažnai likdavo nepaskambinusi artimiesiems, laikomi nepagrįstais ir atmetami.
Pareiškėja nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydis buvo apie 200 kv. m, o jį eidavo pasivaikščioti nuteistosios iš trijų aukštų (apie 160), dėl to laisvo ploto pasivaikščioti nelikdavo.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Šios taisyklės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo dydžio. Higienos norma nenumato pasivaikščiojimo kiemo įrengimo reikalavimų. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore; 2 dalis nustato, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pagal BVK, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas (73 straipsnio 5 punktas), drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas (75 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą (perkelti į kamerų tipo patalpas iki 15 parų) turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą (145 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėja nesiskundžia, kad jai per mažai buvo skirta laiko pasivaikščioti kieme, dėl to teismas dėl pasivaikščiojimo trukmės nepasisako. Bylos duomenimis, 1-ame korpuse esantis pasivaikščiojimo kiemas, į kurį eidavo pasivaikščioti pareiškėja, būdama paprastojoje grupėje, yra apie 400 kv. m ploto (b. l. 16, 50). Atsakovės atstovo teigimu, didžiausias šiame kieme vaikštančių nuteistųjų skaičius galėtų būti apie 130; toks skaičius susidarytų, jeigu visos 1-ame korpuse gyvenančios nuteistosios norėtų kieme pasivaikščioti vienu metu, tačiau tokio atvejo nėra buvę (b. l. 16). Bylos duomenimis, pasivaikščiojimo kiemas, į kurį eidavo pareiškėja, būdama drausmės grupėje, yra 84 kv. m ploto (b. l. 96), į šį kiemą atsakovo teigimu vienu metu išeidavo pasivaikščioti daugiausia 10 nuteistųjų (b. l. 96), o pasivaikščiojimo kiemelis, į kurį eidavo pareiškėja, atlikdama nuobaudą kamerų tipo patalpose, yra 12 kv. m ploto (b. l. 98). Pareiškėja kamerų tipo patalpoje buvo laikoma viena (BVK 145 straipsnio 1 dalis), o atsakovės atstovo teigimu, pasivaikščioti vedamos tik tos pačios kameros nuteistosios, todėl darytina išvada, jog pareiškėja šiame 12 kv. m ploto kiemelyje vaikščiodavo viena. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Atsižvelgdamas į kiemų plotą ir jame vaikštančių asmenų skaičių, teismas sprendžia, kad pareiškėjai turėjo pakakti vietos pasivaikščioti kieme. Be to, pareiškėja skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada kiemas buvo perpildytas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl vietos pasivaikščioti trūkumo kieme.
Pareiškėja skundžiasi, kad jos (t. y., 3-iame) būryje nebuvo nei sporto salės, nei stadiono, nebuvo galimybės pažaisti tinklinį.
Higienos norma nenumato sporto salės, stadiono įrengimo reikalavimų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės neįtvirtina reikalavimo, kad pataisos namuose turi būti įrengta sporto salė, stadionas ar kitokia aikštė, o jų 20 punktas nustato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Taigi 20 punkto nuostata imperatyvaus reikalavimo sporto įrangą ar inventorių nenustato. Be to, ji numato sporto įrangos sumontavimą pasivaikščiojimo kieme, o ne sporto salėje ar stadione.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas paaiškino, kad Pataisos namuose sporto salės nėra (b. l. 16). Teismas daro išvadą, kad Pataisos namuose nesant sporto salės ir stadiono, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Be to, iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja 3-iame būryje turėjo galimybę šiltuoju metų laiku kasdien pasimankštinti su sporto inventoriumi rekreaciniame kiemelyje (b. l. 16, 51). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą dėl sporto salės ir stadiono nebuvimo.
Pareiškėja nurodo, kad virtuvėje stovėjo tik dvi viryklės, todėl nebuvo įmanoma prieiti prie viryklės pasigaminti maistą, dėl didelio skaičiaus žmonių ji likdavo nevalgiusi; virtuvė gana maža – apie 10 kv. m; virtuvėje buvo dvi viryklės, stalas ir spintelė.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 papunktis (skunde nagrinėjamu laikotarpiu galiojusi ir šiuo metu galiojanti redakcija) numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Šios taisyklės nereglamentuoja virtuvėlės ploto. Aprūpinimo normų 2.4 papunktis nustato elektrinių viryklių skaičių bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje: 1 vnt. esant techninėms galimybėms; 2.1 ir 2.2 papunkčiai nustato stalų ir spintelių skaičių bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje: pagal plotą ir poreikį. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 7.11 papunktis (skunde nagrinėjamu laikotarpiu ir iki 2018 m. liepos 10 d. galiojusi redakcija) numatė, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė. BVK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą (t. y. perkeltiems į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų), neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų.
Paminėtos teisės aktų nuostatos numato virtuvėlės įrengimą nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, gyvenamajame korpuse ir 1 vnt. elektrinės viryklės įrengimą virtuvėlėje tik esant techninėms galimybėms, taip pat nenustato, koks turi būti stalų ir spintelių skaičius bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje.
Atsakovės atstovo paaiškinimu, virtuvėlė paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamajame korpuse, kuriame buvo pareiškėja, buvo įrengta, virtuvėlėje yra 2 viryklės, 2 stalai ir bufeto tipo spinta, atstojanti spintelę (b. l. 17). Tai skunde patvirtino ir pareiškėja. Teismas daro išvadą, kad aprūpinant virtuvėlę 2 viryklėmis, 2 stalais ir 1 spinta, Aprūpinimo normų 2.1, 2.2 ir 2.4 papunkčių nuostatos nebuvo pažeistos. Bylos duomenimis, virtuvėlės plotas yra 7,61 kv. m (b. l. 17, 32), jos ploto Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato. Minėta virtuvėle galėjo naudotis daugiausia 75 nuteistosios (jeigu visos miegamosios vietos būtų užimtos) (b. l. 17), tačiau kaip rašyta, skunde nagrinėjamu laikotarpiu vidutinis 3-iame aukšte gyvenančių asmenų skaičius buvo mažesnis, t. y. 50–60 asmenų (b. l. 12). Atsakovės atstovo paaiškinimu, nuteistosioms naudotis virtuvėle buvo sudarytas grafikas, tačiau joms buvo sudaryta galimybė pasinaudoti virtuvėle ir kitomis valandomis nei numatyta grafike (b. l. 17). Atsakovės atstovo paaiškinimu, nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamajame korpuse virtuvėlę įrengti techninių galimybių nėra, nuteistosioms skirta elektrinė viryklė, kuri pastatyta gyvenamojoje patalpoje (b. l. 97). Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų maksimalus skaičius yra ne daugiau kaip 12 (b. l. 97). Atsižvelgdamas į paminėtus duomenis, teismas sprendžia, kad pareiškėjai paprastojoje grupėje ir drausmės grupėje buvo sudarytos galimybės pasinaudoti virykle ir pasigaminti maistą. Be to, pareiškėja nenurodė konkrečių atvejų, kada ji neturėjo galimybės dėl didelio skaičiaus žmonių pasinaudoti virykle. Atsakovės atstovo paaiškinimu, vadovaujantis minėta BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostata, kamerų tipo patalpose nėra sudaromos sąlygos gaminti maistą (b. l. 105). Teismas sprendžia, jog nesudarant sąlygų gaminti maistą kameroje, buvo laikomasi BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalavimų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl per mažo virtuvės ploto, per mažo viryklių skaičiaus virtuvėje, ir dėl to, kad pareiškėja dėl didelio skaičiaus žmonių neturėdavo galimybės pasinaudoti virykle pasigaminti maistą. Be to, pareiškėjai buvo tiekiamas ir valgyklos maistas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjos argumentas, kad ji likdavo nevalgiusi, yra nepagrįstas, todėl jis atmetamas.
Pareiškėja skundžiasi, kad valdiškas maistas valgykloje būdavo atšalęs, dėl didelio skaičiaus žmonių jis atšaldavo laukiant eilėse, maistas buvo nešvarus, su plaukais.
Panevėžio pataisos namuose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės) ir Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-62 patvirtintos Asmenų, laikomų Panevėžio pataisos namuose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklės) (b. l. 52–57), kurios atitinkamai nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose ir Panevėžio pataisos namuose. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių ir Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklių 5 punktu, maitinimą organizuoja Panevėžio pataisos namų administracija. Vadovaujantis Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklių 35 punktu, teikėjas teikia sutartyje nurodytas paslaugas pagal sutartyje nustatytą paslaugų aprašymą. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių ir Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklių 22 punktu, nuteistieji maitinami įstaigos valgykloje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Skunde nagrinėjamu laikotarpiu maistas nuteistosioms buvo gaminamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintus valgiaraščius ir pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintus valgiaraščius. Vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių ir Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklių 20 punktu, išduoti pagamintą maistą leidžia pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nustato, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.
BVK 75 straipsnio 2 dalis nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 punktas nustato, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose.
Atsakovės atstovo paaiškinimu, Pataisos namuose nuteistųjų maitinimo paslaugą teikia viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Bruneros“ (kuri anksčiau vadinosi VšĮ „Kretingos maistas“) (b. l. 18). Artimiausias skunde nagrinėjamam laikotarpiui VšĮ „Bruneros“ patikrinimas buvo atliktas 2017 m. gegužės 25 d. (Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017 m. gegužės 25 d. patikrinimo aktas, b. l. 70–75). Iš šio patikrinimo akto matyti, kad esminių pažeidimų, išskyrus keletą nedidelių trūkumų (pvz., skylė indų plovyklos sienoje, nusilupę dažai) neužfiksuota. Be to, atsakovės atstovo teigimu, pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale įrašų dėl netinkamos maisto kokybės skunde nagrinėjamu laikotarpiu neužfiksuota, o maitinimo aktuose nerasta informacijos apie netinkamai suteiktas maitinimo paslaugas (b. l. 18). Atsakovės atstovo teigimu, vadovaujantis Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklių 16 punktu, Pataisos namuose bent vieną kartą per pusmetį atliekami maisto laboratoriniai tyrimai, ir juos atlikus, pažeidimų neužfiksuota (b. l. 18). Byloje yra 2017 m. spalio 24 d. ir 2018 m. gegužės 16 d. cheminių tyrimų protokolai (b. l. 60–61). Vadovaujantis Panevėžio pataisos namų maitinimo organizavimo taisyklių 45 punktu, kartą per mėnesį komisija pasirinktinai patikrina (pusryčiai, pietūs ar vakarienė), kaip laikomasi maisto gamybos technologijos, ar patiekalų porcijų dydžiai atitinka nustatytas normas ir produktų sudėtį, ir atlikus šiuos patikrinimus, pažeidimų neužfiksuota (b. l. 18). Bylos medžiagoje yra vadovaujantis minėtu 45 punktu atliktų patikrinimų aktai (b. l. 62–69), iš kurių matyti, kad pažeidimų nerasta. Byloje nustatyta, kad nuteistosios valgykloje maitinamos pagal nustatytą dienotvarkę – dirbančios nuteistosios, 1-ame ir 2-ame korpusuose gyvenančios nuteistosios valgo atskiru laiku (b. l. 18, 47–49). Taigi pareiškėja paprastojoje grupėje valgykloje valgė pagal nustatytą dienotvarkę, o kadangi dirbančios, 1-ame ir 2-ame korpusuose gyvenančios nuteistosios valgė atskiru laiku, teismo vertinimu, pareiškėjai turėjo pakakti laiko pavalgyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 7 punktas nustato pareiškėjo pareigą aiškiai išdėstyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą. Tuo tarpu pareiškėja skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada jai valgykloje buvo pateiktas atšalęs maistas, ar kada maistas patiektas nešvarus, su plaukais, ir kada jai tekdavo ilgai laukti eilėje valgykloje. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėja skundų dėl maisto kokybės, švaros ar šalto maisto Pataisos namams nereiškė (b. l. 18). Atsižvelgiant į minėtas BVK 75 straipsnio 2 dalies ir Maitinimo organizavimo taisyklių 24 punkto nuostatas, pareiškėja būdama drausmės grupėje, taip pat atlikdama nuobaudą kamerų tipo patalpose valgykloje nesilankė, jai maistas buvo pristatomas į kamerą šilumą palaikančiame įrenginyje pagal dienotvarkę (b. l. 101, 103). Tai patvirtino atsakovės atstovas (b. l. 97, 105). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl netinkamo maisto valgykloje.
Pareiškėja skunde nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo prastas apšvietimas, dėl to ji turėdavo gadinti akis, dėl prasto dirbtinio apšvietimo ji negalėjo skaityti, rašyti.
Higienos normos 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5, 13.7, 16.9 papunkčiais, paprastajai ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose, o taip pat kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai, o vadovaujantis 11.6, 13.8, 16.7 papunkčiais, paprastajai ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Atsakovės atstovo paaiškinimu, pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje paprastojoje grupėje buvo trys langai (kurių išmatavimai 125 x 115 cm) (b. l. 19), drausmės grupėje – keturi langai (kurių išmatavimai 125 x 115 cm) (b. l. 96), o kameroje, kurioje pareiškėja atliko nuobaudą – vienas langas (kurio išmatavimai 95 x 102 cm) (b. l. 98, 106). Atsakovės atstovo paaiškinimu, pareiškėjos gyvenamosios patalpos (paprastojoje ir drausmės grupėse bei kameroje, kurioje pareiškėja atliko nuobaudą) langai yra pietų pusėje, todėl dieninio apšvietimo pakanka, patalpa yra šviesi (b. l. 19, 96, 98). Atsakovės atstovo paaiškinimu, pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje paprastojoje ir drausmės grupėse yra įrengti keturi lubiniai dienos šviesos šviestuvai (b. l. 19, 96), o kameroje, kurioje pareiškėja atliko nuobaudą – modernus šviestuvas (b. l. 106), minėtų šviestuvų pakanka užtikrinti dirbtinio apšvietimo normą. Teismas nenustatė pagrindo netikėti minėtais atsakovo atstovo teiginiais. Be to, atsakovo teigimu (b. l. 19, 96), pareiškėja Pataisos namuose nereiškė nusiskundimų dėl gyvenamosios patalpos apšvietimo. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus dėl prasto apšvietimo pareiškėjos gyvenamosiose patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Aprūpinimo normų 1.4, 10.2 papunkčiai nustato, kad bendrabučio gyvenamoji patalpa, drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpa aprūpinama vienu stalu. Byloje patalpų apstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Dėl pareiškėjos nurodomų regėjimo sutrikimų šiame sprendime bus pasisakyta vėliau.
Pareiškėja skundžiasi, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, pelėsiai.
Higienos normos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8, 13.12 ir 16.10 papunkčiais, paprastajai ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos; gyvenamieji kambariai ir kameros vėdinamos per langus, išskyrus kambarius ir kameras, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Kaip jau rašyta, pareiškėjos gyvenamojoje patalpoje paprastojoje grupėje buvo trys langai, drausmės grupėje – keturi langai, o kameroje, kurioje pareiškėja atliko nuobaudą – vienas langas. Atsakovės atstovo paaiškinimu, visi šie langai varstomi (b. l. 19, 97, 105). Dėl to darytina išvada, kad pareiškėja turėjo galimybę išvėdinti patalpas atidarydama langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę. Iš 2016 m. kovo 29 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. H5-138 matyti, kad 2016 m. kovo 10 d. patikrinus Panevėžio pataisos namus, nustatyta, jog nuteistųjų gyvenamosios patalpos tvarkingos, jas valo pačios nuteistosios. Švaros palaikymui nuteistosios aprūpinamos valymo inventoriumi, valymo priemonėmis. Yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, visi langai varstomi. Panevėžio visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 80–83). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo policijos komisariato areštinėje sąlygų, atlyginimo, yra pažymėjęs, kad iš teisinio reglamentavimo (Higienos normos HN 37:2009 48 punkto ir Areštinių veiklos taisyklių 9.2 punkto) matyti, kad už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės kameros švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu (2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Nagrinėjamu atveju, teismas daro išvadą, kad pagal minėtas Higienos normos 35 ir 37 punktų ir Valymo tvarkos aprašo 8.1 ir 8.2 papunkčių nuostatas, už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėja. Pareiškėja skunde nenurodė, kad jai nebuvo išduotos priemonės gyvenamosios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, jog gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, pelėsiai.
Pareiškėja nurodo, kad skalbimo mašina buvo viena, todėl ji likdavo neišsiskalbusi.
Higienos normos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu šie asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Aprūpinimo normos nenumato pataisos namų aprūpinimo skalbimo mašina.
Iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 29 d. patikrinimo akto Nr. H5-138 matyti, kad 2016 m. kovo 10 d. patikrinus Panevėžio pataisos namus, buvo nustatyta, jog juose laikomos moterys yra aprūpinamos švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Nuteistosioms yra sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti savo asmeninius drabužius, įrengtos skalbimo mašinos. Taip pat nustatyta, kad skalbiniai skalbiami uždarosios akcinės bendrovės „Kagris“ pagal sutartį ir veikia viena dezinfekavimo kamera. Panevėžio visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų Panevėžio pataisos namuose nenustatė (b. l. 80–83).
Atsakovės atstovo paaiškinimu, kai pareiškėja buvo paprastojoje grupėje, jos gyvenamajame aukšte buvo viena skalbimo mašina, kuria naudotis galėjo visos tame aukšte gyvenančios nuteistosios, taip pat ir pareiškėja, neribotai visą dienos laiką nuo 7 val. iki 22.30 val.; siekiant sureguliuoti nuteistųjų srautus, pagal poreikį buvo nustatomas skalbimosi laikas atskiroms gyvenamojo aukšto patalpoms (b. l. 20). Atsakovės atstovo paaiškinimu, drausmės grupės nuteistosioms, taip pat ir pareiškėjai, išsiskalbti drabužius buvo skirta viena skalbimo mašina, ir joms buvo sudaroma galimybė du kartus per savaitę išsiskalbti drabužius (b. l. 96–97). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas daro išvadą, kad pareiškėja, būdama paprastojoje ir drausmės grupėje, turėjo galimybę išskalbti drabužius. Atsakovės atstovo paaiškinimu, nuteistosioms, atliekančioms nuobaudą kamerų tipo patalpoje, nėra sudaryta galimybė pasinaudoti skalbimo mašina, nuteistosios gali išsiskalbti drabužius rankomis dušo patalpose (b. l. 104–105). Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Aprūpinimo normos nenumato pataisos namų aprūpinimo skalbimo mašina, sprendžia, jog neįrengiant skalbimo mašinos kameroje, šio teisės akto nuostatos pažeistos nebuvo. Teismas sprendžia, jog pareiškėja tuo metu, kai ji atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje, turėjo galimybę išsiskalbti drabužius dušo patalpoje. Pareiškėja skunde nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada ji neturėjo galimybės išskalbti drabužius. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjos nusiskundimų dėl galimybės pasinaudoti skalbimo mašina nebuvo užfiksuota, taip pat nebuvo užfiksuota jos nusiskundimų dėl galimybės išsiskalbti tuo laikotarpiu, kai ji buvo atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje (b. l. 20, 97, 105). Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tokius pareiškėjos skundus. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, kad skalbimo mašina buvo tik viena, ir kad pareiškėja likdavo neišsiskalbusi.
Pareiškėja nurodo, kad dėl dvasinių išgyvenimų, depresijos ir kitų išgyvenimų, patirtų dėl Pataisos namų neteisėtų veiksmų, ji kreipėsi į medikus, dabar geria raminančius vaistus, kreipėsi į psichologą, susižalojo save – susipjaustė rankas, dėl prasto apšvietimo jai gedo regėjimas.
BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą. BVK 174 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos; pagal 3 dalį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, nustatyta tvarka teikiamos asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.
Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. gegužės 25 d. pažymos ir Psichologinės tarnybos 2018 m. gegužės 23 d. pažymos duomenimis, pareiškėjai psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant narkotikus, pablogėjęs regėjimas buvo diagnozuoti dar iki atvykimo į Pataisos namus. Pareiškėja 2018 m. kovo 4 d. pati susipjaustė kairio dilbio srityje, jai suteikta pagalba. Pareiškėja 2018 m. kovo 14 d. vėl susipjaustė kairio dilbio srityje, jai suteikta pagalba, ji paaiškino, kad susipjaustė, nes susinervino gavusi draugo laišką ir norėjo tokiu būdu nusiraminti. Ji raštu atsisakė vykti konsultuotis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl sutrikusio miego. Pareiškėja skundėsi miego sutrikimu ir grasino susižaloti, jei nebus išsiųsta į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Tik vieną kartą į Psichologinės tarnybos specialistus ji kreipėsi savo noru, o kreipėsi dėl emocinių išgyvenimų dėl susiklosčiusios situacijos šeimoje, kitus du kartus į šią tarnybą ji buvo pakviesta atlikti pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimą. Remiantis pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimo metodikos OASys duomenimis, pareiškėja yra save žalojusi praeityje. Būdama drausmės grupėje nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 5 d. pareiškėja save sužalojo du kartus ir buvo konsultuota Psichologinės tarnybos specialistų, vieną kartą ji neįvardino žalojimosi priežasčių, kitą kartą atsisakė konsultacijos. Psichologinės tarnybos specialistai drausmės grupėje lankėsi keturis kartus, tačiau pareiškėja jokių nusiskundimų neišsakė. Pareiškėja nusiskundimų dėl bausmės atlikimo metu pablogėjusio regėjimo nereiškė. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. gegužės 5 d. Psichologinės tarnybos specialistams nereiškė nusiskundimų, susijusių su skunde teismui nurodytomis aplinkybėmis (b. l. 84–85). Remiantis šiais bylos duomenimis, atmetami kaip neįrodyti pareiškėjos argumentai, kad pareiškėja dėl išgyvenimų, patirtų dėl Pataisos namų neteisėtų veiksmų, susipjaustė rankas, kreipėsi į medikus, į psichologą, geria raminančius vaistus, ir kad dėl prasto apšvietimo jai gedo regėjimas.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus bei faktą, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Nenustačius visų būtinų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.