Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. H. (K. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 23S200721, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 23S202186, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

Dėl Sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi

Sprendime panaikinti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), todėl jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, ir todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas gavo VSD 2023 m. spalio 10 d. išvadą Nr. 18-10717, kurioje nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Sprendime nurodyta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, jog jam buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2023 m. vasario 7 d. Leidimas laikinai gyventi išduotas 2022 m. gruodžio 6 d. ir galioja iki 2024 m. gruodžio 6 d. Lietuvoje jis dirba nuo 2022 m. kovo 21d. Lankėsi Lietuvoje tik 2022-2023 m., periodiškai grįžta į Baltarusijos Respubliką. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. 2023 m. lapkričio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S197611 pareiškėjui atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, nes asmuo neatitinka darbdavio keitimo sąlygų.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio (ginčui aktuali redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis Įstatyme nurodytu pagrindu – grėsme valstybės saugumui, kuri buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD išvadą, jog pareiškėjo tarnavimas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) metais suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; kt.). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Baltarusijos (duomenys neskelbtini) tarnavo gana ilgą laikotarpį, penkerius metus, kuris baigėsi visai neseniai, t. y. (duomenys neskelbtini) metais. Tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjo turėti ryšiai gali būti nenutrūkę. Nors pareiškėjo atstovė nurodė, kad atsakovas ir VSD nesiaiškino, kokias pareigas užėmė pareiškėjas, tačiau, pažymėtina, jog galimai grėsmei dėl ryšių konstatuoti yra pakankamas pats darbo faktas, ypatingai turint omenyje tai, kad pareiškėjas turėjo gana aukštą karinį laipsnį, buvo pavaldus kitam karinį laipsnį turinčiam asmeniui ir tarnyba truko gana ilgą laikotarpį. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) ministras yra tiesiogiai pavaldus Baltarusijos Respublikos prezidentui.

Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina VSD ir Migracijos departamento išvadą dėl šioje (duomenys neskelbtini) dirbančių asmenų pavaldumo ir lojalumo autoritariniam rėžimui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos.

Nors skunde pareiškėjas nurodė nebuvęs apklaustas Migracijos departamente ir negalėjęs paneigti VSD ir atsakovo įtarimų dėl jo grėsmės, tačiau teismas pažymi, kad nei kartu su skundu, nei teismo posėdžio metu nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo veiklą prieš autoritarinį rėžimą; priešingai, pareiškėjas patvirtino, kad tokių įrodymų nėra. Byloje taip pat nepaneigta VSD nurodyta (duomenys neskelbtini) dirbančių asmenų lojalumo pareiga. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas iš darbo (duomenys neskelbtini) buvo atleistas šalių susitarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbo santykių pasibaigimas šalių susitarimu pats savaime nėra pakankamas pareiškėjo nelojalumui konstatuoti. Vien tai, kad pareiškėjas nebeina pareigų (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir (ar) jis ne(be)gali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) tarnavo gana ilgą laiką ir tarnybos metu jis buvo saistomas lojalumo pareigos. Tai suponuoja situaciją, kurioje pareiškėjas gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog jis reguliariai grįžtą į Baltarusiją, ten turi šeiminių ryšių bei ekonominių (finansinių) įsipareigojimų.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo paneigti išvadą, jog tarnaudamas (duomenys neskelbtini) pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką.

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT. Šio teismo nagrinėtose bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodoma, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). LVAT taip pat pažymi, kad ilgą laiką trukę asmens savanoriškai pasirinkti santykiai su užsienio valstybės statutinėmis struktūromis gali būti laikomi galinčiais kelti grėsmę (žr., pvz., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023), o pareiškėjui nepaneigus ryšių su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis galimybės, tai yra pakankamu faktoriumi konstatuoti galimos grėsmės egzistavimą (žr., pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien tai, kad pareiškėjas turėjo darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje veikiančia įmone, savaime nereiškia, jog jis įgijo teisėtą lūkestį išlaikyti leidimą laikinai gyventi. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti asmeniui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai ne(be)atitinka valstybės nacionalinių interesų.

Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas, savaime nereiškia, kad toks leidimas negali būti panaikintas ar turi būti išduotas ir ateityje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pareiškėjo asmeninę situaciją, susijusią su jo buvusia tarnyba Baltarusijos Respublikoje, pagrįstai vertino tarptautiniame kontekste, susiklosčiusiame dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, o Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo ekonominius ryšius (darbą) Lietuvos Respublikoje bei į faktą, kad šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyta.

Tai, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą išvadai, kad Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo individualią situaciją bei vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

Dėl Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką

Pareiškėjas ginčydamas Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 23S202186, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, neįvardija savarankiškų šio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje teismui konstatavus, kad VSD ir Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, vertinant sprendimo dėl uždraudimo atvykti teisėtumą pirmiau nurodyti argumentai nekartojami.

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas, nustatydamas 60 mėnesių draudimo atvykti laikotarpį Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes, kaip minėta, tokiu atveju gali būti nustatymas ir ilgesnis nei 5 metai draudimo laikotarpis.

Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ji reguliuoja pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

Tvarkos 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Tvarkos devintasis skirsnis (37-41 punktai) reguliuoja atvejus, kai draudimas atvykti nustatomas užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 punktas).

Nagrinėjamu atveju VSD siūlė uždrausti pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas analogišką terminą nustatė ir ginčijamame sprendime. Pareiškėjas neįrodinėjo, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistų jo teises į šeiminius ryšius, ar kad nustatytas terminas būtų neproporcingas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuota, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti aptariamo Migracijos departamento sprendimo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. H. (K. H.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.