Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-07-24 · Administracinė byla Nr. I-882-342/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-07-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-03-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-07-24
Bylos Nr.
I-882-342/2017
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00338-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-882-342/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00338-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 24 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,dalyvaujant pareiškėjui J. S.,atsakovės atstovui Stasiui Skersiui,

2017 m. liepos 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu (b. l. 14 – 16) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 4500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2015-03-01, jam būnant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Toliau – ir KAVPK), jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Pažymi, jog laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais galėtų susirašinėti, išskyrus šeimos narius, todėl iš jo buvo atimta teisė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Argumentuoja, kad minėtos aplinkybės sukėlė daug nepatogumų, sukėlė neigiamus išgyvenimus, sukėlusius dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Skundo argumentus grindžia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarimu Nr. KT8-N4/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-09 sprendimu administracinėje byloje Nr. A1583-822/2015.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslintą skundą prašo tenkinti iš esmės jame išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 46 – 47) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kadangi laikotarpiu nuo 2014-04-18 iki 2015-03-14 nebuvo laikomas KAVPK areštinėje. Pažymi, kad minėtą aplinkybę patvirtina administracinės bylos Nr. I-73-609/2017 medžiaga, kurioje ginčo dėl laikymo areštinėje periodų pareiškėjas nekėlė. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra padarytos žalos. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovės atstovo atstovas teismo posėdžio metu nesutinka su pareiškėjo reikalavimais iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų ir motyvų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kadangi pareiškėjo skundas surašytas 2017-04-03 (b. l. 2 - 3), darytina išvada, jog senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2014-04-03 yra pasibaigęs. Atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011-06-01 iki 2014-04-03 priteisimo netenkintinas.

Pažymėtina ir tai, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti ar Klaipėdos AVPK (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės savo teisių pažeidimą kildina iš neteisėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinus pareiškėjo teisės į areštinėje laikomų asmenų tarpusavio susirašinėjimą. Pareiškėjas skunde nurodo, jog laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2015-03-01, taikant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalį neturėjo teisės susirašinėti su kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 priėmė nutarimą, kuriuo išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai.

Vertinant aukščiau nurodytų aplinkybių pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad iš bylos medžiagoje esančio Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D. P. 2017-05-05 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-9606 (b. l. 48) turinio matyti, kad pareiškėjas nuo 2014-04-18 iki 2015-03-01 KAVPK areštinėje laikomas nebuvo. Minėtą aplinkybę patvirtina ir LITEKO informacinėje sistemoje esantis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017-02-22 sprendimas administracinėje byloje (duomenys neskelbtini). Iš 2017-02-22 sprendimo matyti, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už 2011-05-01 – 2016-07-01 laikotarpį, tačiau teismas iš administracinėje byloje esančios medžiagos nustatė, kad pareiškėjas KAVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015-09-10 iki 2015-09-15, nuo 2016-03-31 iki 2016-04-05, bei nuo 2016-06-16 iki 2016-06-21. Pareiškėjas minėtų aplinkybių neginčijo nei raštu, nei teismo posėdžio metu. Aptariamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas 2017-03-23 įsiteisėjo. Darytina išvada, kad pareiškėjas sutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis dėl laikotarpių, kuriais buvo laikomas KAVPK areštinėje.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismas nagrinėjamos bylos atveju konstatuoja, kad žala dėl minėtų pareiškėjo nurodomų galimų jo teisių pažeidimų (pareiškėjo teisės susirašinėti su kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistais asmenimis pažeidimo) nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovė negalėjo atlikti jokių pareiškėjo teisėms priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybėms iš esmės nedraudžiama kontroliuoti ar tam tikrais atvejais net uždrausti nuteistųjų teisę susirašinėti, tačiau bet kokios priemonės turi būti numatytos įstatyme, jomis turi būti siekiama teisėtų tikslų, vardijamų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, ir kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, kiek jos yra būtinos ir proporcingos priemonės teisėtiems tikslams pasiekti (žr., pvz., LVAT 2015-06-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A1583-822/2015 ir kt.). Vadovaujantis LVAT praktika, Konstituciniam Teismui 2015-02-26 nutarimu BVK 99 straipsnio 2 dalį pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai, teismas, spręsdamas šį administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja negali vadovautis, nepaisant to, kad pareiškėjo skundžiamo atsakovės atstovo veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2015-06-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A1583-822/2015 ir kt.). Vadovaujantis 2015-02-26 Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu aiškinimu, Kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų (b. l. 18 – 33) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kelis kartus siuntė laiškus į KAVPK areštinę, tačiau ne ginčo laikotarpiu, o 2016 metais. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde, nei teismo posėdžio metu neindividualizavo ir nenurodė bei neįrodė, kad galimai neturėdamas teisės susirašinėti prarado jam svarbų ryšį su kitu (-ais) KAVPK laikomu (-ais) asmeniu (imis). Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ne tik nenustatyta atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, bet taip pat nėra nustatytas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pažymi, jog pareiškėjo elgesys, o būtent tai, kad jis prašo neturtinės žalos už laikotarpį, kurį nebuvo laikomas KAVP areštinėje, sudaro teismui pagrindą teigti, kad pareiškėjas nepatyrė jokios neturtinės žalos, o tik siekia pasipelnyti valstybės sąskaita, todėl pareiškėjo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą dėl galimai pažeistos jo susirašinėjimo teisės negali būti tenkinami. Taigi, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokių įrodymų apie neteisėtus pareigūnų veiksmus, netinkamas pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas ir jų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas KAVPK areštinėje. Nenustačius neteisėtų veiksmų, neįrodžius neturtinės žalos, t. y. nesant privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė