- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-22
- Bylos Nr.
- I-73-609/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02346-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK), jam priteisti 4 615,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 3-7) nurod4, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. būnant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) jam nebuvo išduodamos asmens higienos priemonės, t. y. tualetinis muilas, dantų šepetukas, dantų pasta, tualetinis popierius, skutimosi peiliukai. Teigia, kad kamerose ir pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengti signaliniai prižiūrėtojo iškvietimo mygtukai, pasivaikščiojimo kiemelyje neįrengti stogeliai pasislėpti nuo kritulių, nebuvo sporto inventoriaus. Pažymi, jog 2015 metų gegužės mėnesį jis susirgo odos dermatitu, buvo gydomas ligoninėje ir ambulatoriškai, jam buvo paskirti vaistai. Teigia, jog dėl žeminančių, kankinančių sąlygų buvo pažemintas jo orumas, jam padaryta moralinė žala, kuri pasireiškė diskomfortu, emociniu, psichologiniu stresu, realia grėsme sveikatai. Mano, jog buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas, ir kt..
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, jog Areštinės administraciją apie neišduotas higienos priemones jis informavo žodžiu ir raštu. Pažymėjo, jog Areštinėje buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, kurios pasireiškė tuo, kad nuolat nebuvo išduodamos higienos priemonės, nebuvo išduodami vaistai nuo bėrimo, jo mama turėjo pirkti ir nešti vaistus nuo odos dermatito.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities VPK, atsiliepime į skundą (b. l. 13-17) nurodė, jog su skundo argumentais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl skundo reikalavimas dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų ir dėl to galimai kilusios neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti nagrinėjamas tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2016 m. liepos 1 d.. Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi teisės aktais, reglamentuojančiais laisvės atėmimo vietų (pataisos įstaigų) veiklą. Nurodo, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo laikomas laikotarpiais: nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. (iš viso 5 paras), nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. (iš viso 5 paras), nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d. (iš viso 5 paras). Teigia, jog areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai asmenų laikomų policijos areštinėse aprūpinimo higienos reikmenimis nenumato. Nurodo, jog būdamas Areštinėje, pareiškėjas galėjo ir/ar turėjo naudotis turimais jam anksčiau išduotais higienos reikmenimis. Pažymi, kad pareiškėjas buvo aprūpintas muilu ir tualetiniu popieriumi. Teigia, kad nei teritorinių policijos įstaigų, nei jų areštinių nesaisto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais nustatytos tvarkos ir taisyklės, todėl skundo teiginiai dėl prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, grotų iš kameros vidaus ir išorės bei sporto inventoriaus neįrengimo ar/ir įrengimo yra nepagrįsti. Pažymi, kad Areštinių (iki 2015 m. gruodžio 27 d. veikusios adresu Jūros g. 1, Klaipėdoje ir šiuo metu – Kauno g. 6, Klaipėdoje) pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko/ atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ patvirtintus reikalavimus, t. y. tam, kad pasislėpti nuo kritulių, išilgai pasivaikščiojimo kiemelių sienų yra įrengti stogeliai (40 punktas). Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. birželio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į bendruomenės slaugytoją, pareiškėjui teikta medicininė priežiūra. Nurodo, jog pareiškėjas skundų, pareiškimų, prašymo areštinės administracijai dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių neteikė. Teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo atstovas vykdė neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, pareiškėjui būnant areštinėje, žala jam padaryta nebuvo, vien buvimas areštinėje neturėjo įtakos pareiškėjo sveikatai. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtą žalą. Teigia, jog nesant viešosios atsakomybės visumos sąlygų, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašo skundą atmesti iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės paremtos prielaidomis. Pažymėjo, jog Areštinėje laikomiems asmenims yra išduodamos būtiniausios higienos priemonės. Nurodė, kad pareiškėjo skundų dėl pažeidimų, dėl sveikatos sutrikimų, gauta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, jo patirta neturtinė žala pasireiškė diskomfortu, emociniu, psichologiniu stresu, realia grėsme sveikatai.
Atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1633/2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Kadangi pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2016 m. lapkričio 2 d. (b. l. 9), darytina išvada, jog senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. yra pasibaigęs. Atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. priteisimo netenkintinas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.
Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“.
Byloje esantis Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. lapkričio 28 d. tarnybinis pranešimas Nr. 30-PR2-22035 (b. l. 15) patvirtina, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. birželio 21 d..
Taisyklių 83 punkte nurodyta, jog policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais.
Nors pareiškėjas teigia, jog jo buvimo Areštinėje metu jis nebuvo aprūpintas būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis, Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. lapkričio 28 d. tarnybinis pranešime Nr. 30-PR2-22035 (b. l. 15) nurodyta, jog pareiškėjas J. S. buvo aprūpintas asmens higienos priemonėmis (muilu ir tualetiniu popieriumi).
Teigdamas, kad kamerose ir pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengti signaliniai prižiūrėtojo iškvietimo mygtukai, pasivaikščiojimo kiemelyje neįrengti stogeliai pasislėpti nuo kritulių, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo sporto inventoriaus, pareiškėjas remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 1 punkte nurodyta, jog šios taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.
Kadangi teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Taisyklės, o ne Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, pareiškėjo pretenzijos dėl signalinių prižiūrėtojo iškvietimo mygtukų, stogelių pasivaikščiojimo kiemelyje neįrengimo ar sportinio inventoriaus nebuvimo laikytinos nepagrįstomis.
Taisyklių 73 punkte numatyta, jog slaugytojas privalo išduoti policijos areštinėse laikomiems asmenims gydytojo paskirtus medikamentus.
Iš byloje esančio asmens kortelės išrašo (b. l. 16) matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. birželio 17 d. buvo atliekamos pareiškėjo medicininės apžiūros ir jam buvo suteikta medicininė pagalba. Asmens kortelės išraše žymų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl odos bėrimo, nėra.
Kadangi visuma teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu Areštinėje jis laikomas pažeidžiant galiojantį teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo teigti, jog Konvencijos 3 straipsnio nuostatos buvo pažeistos. Nenustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.