- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-516-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03480-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- F. P.
- Ieškovas
- H. A. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo F. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9507-199/2013 pagal ieškovo H. A. P. ieškinį atsakovui F. P. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 10 000 Lt skolą, 1 200 Lt delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas. 2010 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas surašė tokį paskolos raštelį: „Aš, F. P. pasiskolinau iš H. A. P. 10 000 Lt, kuriuos grąžinsiu 2010-10-01. Už praleistą skolos grąžinimo terminą, mokėsiu 0,3 % delspinigius už vieną dieną“; raštelis pasirašytas ir jo apačioje parašyta, kad atsakovas 10 000 Lt gavo. Atsakovas paskolos sutartu laiku negrąžino, jokių pasiūlymų dėl atsiskaitymo nepateikė ir pradėjo vengti ieškovo. Delspinigiai pagal sutartį nuo 2010 m. spalio 2 d. iki kreipimosi į teismą dienos - 2013 m. kovo 5 d. sudarė 5 400 Lt, tačiau visų delspinigių sumos ieškovas priteisti neprašė, nes manė, kad patirtus nuostolius šiuo atveju kompensuotų ir 1 200 Lt delspinigių suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui iš atsakovo 10 000 Lt paskolą, 1 200 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, jog atsakovas ieškovui sumokėjo 10 000 Lt skolą ne pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelį, o pagal ankstesnį vekselį. Paskolos raštelyje įrašo, jog pinigai grąžinti nėra, kas pagrindžia, jog atsakovas nėra grąžinęs paskolos ieškovui. Atsakovas nenurodė priežasčių bei aplinkybių, dėl kurių neprašė pakvitavimo, įrašų padarymo paskolos raštelyje, jog pinigai ar jų dalis grąžinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, jog apeliantas ieškovui skolą sumokėjo ne pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelį, o pagal vekselį;
1.1. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų vekselio, kurio suma yra 10 000 Lt, buvimą ir, kad atsakovas šią sumą grąžino ieškovui byloje esančiais mokėjimo kvitais bei grynaisiais pinigais. Šio vekselio buvimą ieškovas įrodinėjo liudytojo E. Ž. (ieškovo sūnėnas) parodymais, kuris teismo posėdžio metu patvirtino, jog apeliantas buvo atvykęs į ieškovo namus 2012 m. rugsėjo 22 d. grąžinti paskolą, tačiau apie vizito tikslą sužinojo iš ieškovo. Iš liudytojo parodymų negalima daryti išvados apie tai, pagal kokį skolos dokumentą apeliantas sumokėjo ieškovui pinigines lėšas. Jo parodymai patvirtina tik patį apelianto buvimo ieškovo namuose faktą.
1.2. Ieškovas buvo nenuoseklus, negalėjo tiksliai nurodyti vekselio išdavimo datos. Pirmojo parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog pagal vekselį 10 000 Lt apeliantui paskolino 2013 m. sausio mėnesį (b. l. 52). Tada apeliantas negalėjo nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio mokėjimo kvitais grąžinti šią paskolą, tuomet ieškovas pakeitė poziciją ir nurodė, jog paskola buvo suteikta 2010 m. sausio mėnesį. Jo pozicija, kad galėjo būti skirti atsakovo sumokėti 10 000 Lt yra grįsti prielaidomis, todėl teismo sprendime buvo netiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovo sumokėti 10 000 Lt suma buvo skirta padengti ne pagal 2010-08-19 paskolos raštelį, o buvo skirta padengti kitą, anksčiau suteiktą paskolą, kuri buvo įforminta vekseliu.
2. Kadangi paskolos raštelyje nebuvo įrašo apie skolos grąžinimą, nepagrįstai laikyta kaip įrodymas apie tai, jog apeliantas nėra grąžinęs paskolos ieškovui. Faktą, jog apeliantas grąžino ieškovui paskolą pagal paskolos raštelį, patvirtina byloje esantys įrodymai – mokėjimo kvitai. Apeliantas pateikė teismui rašytinius įrodymus, jog jis skolą ieškovui sumokėjo mokėjimo pavedimais, iš viso 9 500 Lt (t. y. 2011-08-04 mokėjimo pavedimu – 1 300 Lt, 2011-11-25 – 1 300 Lt, 2012-09-10– 1 300 Lt, 2011-09-20 – 1 800 Lt, 2012-02-24 – 1 900 Lt, 2012-07-05 – 1 900 Lt), todėl ieškinys turėjo būti atmestas. Šiuose mokėjimo kvituose nurodyta piniginių lėšų mokėjimo paskirtis – „avansas“ arba „už darbus“. Šalys sutiko, jog abi šalis siejo tik paskolos teisiniai santykiai, todėl byloje neginčijama faktinė aplinkybė, jog mokėjimo kvitais apeliantas grąžino suteiktą paskolą. Apeliantas likusius 500 Lt taip pat yra sumokėjęs, tačiau įrodymų neturi. Kadangi jų neturi, sutiko papildomai juos sumokėti. Sprendimu buvo formaliai taikytos CK 6.65 str. 1-3 d. įtvirtintos teisės normos, neanalizuojant jų turinio, ko pasekoje minėtose normose nurodyti prievolės įvykdymo įrodymai – pakvitavimas ir skolos dokumento grąžinimas laikyti vieninteliais patikimais įrodymais, patvirtinančiais prievolės įvykdymą. Apeliantas grąžino skolą banko pavedimais, todėl turėdamas patikimus skolos grąžinimą patvirtinančius įrodymus, neprivalėjo dar reikalauti iš ieškovo ir kitų įrodymų – pakvitavimų. Be to, pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį, jis galėjo pasilikti skolos dokumentą, kai jis jam reikalingas kitoms teisėms įgyvendinti.
3. Nepagrįstas skundžiamo teismo sprendimo argumentas, jog atsakovas nenurodė priežasčių bei aplinkybių, dėl kurių neprašė pakvitavimo, įrašų darymo paskolos raštelyje ir nepagrįstai skolos įvykdymo įforminimo naštą išimtinai perkėlė atsakovui. Turėjo būti įvertintos aplinkybės, jog ieškovas taip pat privalėjo tinkamai įforminti prievolės įvykdymą ir žinodamas, jog skola yra grąžinta banko pavedimais bei esant tarp šalių daugiau neįvykdytų paskolinių santykių, vietoje skolos dokumento grąžinimo, taikyti pakvitavimą bei pasilikti vekselį. Atlikęs tokį įforminimą, ieškovas galėtų pateikti teismui ne tik vekselį bet ir pakvitavimus, kurių datos sutaptų su mokėjimo pavedimais. Šios aplinkybės nebuvo analizuotos, o ieškovui nekeliama prievolės įvykdymo įforminimo našta, kuri teko tik apeliantui. Skundžiamu sprendimu buvo pažeistos CPK 185 straipsnyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, nes atsakovas pateikė teismui įrodymus apie paskolos grąžinimą, o ieškovo pozicija buvo grįsta tik jo paties paaiškinimais, todėl nepagrįstai labiau tikėtina aplinkybe laikyta, kad 10 000 Lt atsakovas sumokėjo pagal tariamą vekselį.
4. Atsakovas grąžino paskolą pagal 2010-08-19 paskolos raštelį, todėl nebuvo pagrindo iš jo priteisti delspinigius. O teismui laikius, kad prievolė neįvykdyta, jo išvada, jog 0,3 proc. delspinigių dydis yra protingo dydžio, nepagrįsta. Teismo išvada, jog apeliantas pats sutiko mokėti tokio dydžio delspinigius, teismo teisės jas sumažinti neįtakoja. Nesant tokio susitarimo, nebūtų ir šalių ginčo. Skundžiamu teismo sprendimu net nebuvo analizuotos bylai reikšmingos aplinkybės dėl delspinigių dydžio ir vien atsakovo sutikimas laikytas patvirtinančiu jų dydį.
5. Nepagrįstai iš apelianto ieškovui priteista 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teise iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. CK 6.65 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visa prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti. Būtent taip ieškovas ir pasielgė, kai apeliantas visiškai sumokėjo skolą, kuriai patvirtinti jis buvo pasirašęs vekselį - ieškovas grąžino apeliantui vekselį. Kadangi apeliantas net nepradėjo mokėti paskolos, ieškovo jam suteiktos pagal ginčo paskolos raštelį, supranta, kad jokių pakvitavimų ieškovas apeliantui ir neišdavė.
2. Pavedimuose nurodyti pinigų pervedimo pagrindai, visiškai nesusiję su paskolos grąžinimu. Apeliantas atsiskaitymą grindžia bankiniais mokėjimo pavedimais, kurie yra akivaizdūs, todėl neįtikėtiną nelogiška ir neprotinga būtų manyti, kad ieškovas, gavęs pinigus pagal bankinius dokumentus, kreipsis į teismą su ieškiniu ir įrodinės, kad su juo neatsiskaityta. Todėl ieškovo argumentai, kad bankiniais pavedimais apeliantas mokėjo paskolą pagal jo pasirašytą vekselį ir, kad ieškovas sugrąžino apeliantui vekselį, kai pastarasis visiškai atsiskaitė, yra logiški ir pagrįsti, tai patvirtina ir liudytojo parodymai bei byloje esatis paskolos raštelis.
3. Būtent apelianto parodymai nenuoseklūs ir prieštaraujantys - pastarasis atsiliepime į ieškinį teigė, kad sugrąžino ieškovui didžiąją dalį paskolos, suteiktos pagal paskolos raštelį, ir liko skolingas 500 Lt, todėl sutiko, kad būtų priteisti ir delspinigiai bei palūkanos, skaičiuotinos nuo negrąžintos sumos. Tačiau, pakeitė parodymus, kai liudytojas teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, kad jam atvykus pas ieškovą, atvyko apeliantas, su kuriuo privačiai pakalbėjus ir jam išėjus, ieškovas liudytojui papasakojo, kad svečias atvyko grąžinti 500 Lt skolos, taip užbaigdamas sumokėti visą paskolos sumą pagal vekselį. Ieškovas apeliantą pasikvietė tik tam, jog grąžintų vekselį. Tačiau apeliantas vėliau sugalvojo versiją, jog likusią sumą šio vizito metu grąžino ne pagal vekselį, o pagal paskolos raštelį. Tikėtina, kad tokią versiją apeliantas buvo pasirinkęs tik tam, kad paaiškintų paskolos raštelio buvimą pas ieškovą – neva iki visiško atsiskaitymo jam pritrūko 500 Lt, todėl paskolos raštelis liko pas ieškovą (kreditorių). Tačiau liudytojas apelianto versiją sužlugdė.
4. Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Ieškovas beveik penkis kartus, nurodydamas, kad tokio dydžio delspinigių suma kompensuotų jo patirtus nuostolius, sumažino už prievolės neįvykdymo terminą susidariusius delspinigius, todėl prašomi priteisti delspinigiai nėra nepagrįstai per dideli.
5. Teismas pagrįstai ieškovui priteisė 5 proc. palūkanas už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad procesines palūkanas skolininkas privalo mokėti už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Nagrinėjamoje byloje dėl paskolos suteikimo ginčo nekilo, šalys nesutaria dėl paskolos grąžinimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Tuo atveju, kai skolininkas nepateikia skolos dokumento ar pakvitavimo, skolininkui tenka pareiga įrodyti pinigų grąžinimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013). Apeliantas teikdamas, jog ieškovas taip pat privalėjo tinkamai įforminti prievolės įvykdymą ir žinodamas, jog skola yra grąžinta banko pavedimais bei esant tarp šalių daugiau neįvykdytų paskolinių santykių, vietoje skolos dokumento grąžinimo, taikyti pakvitavimą bei pasilikti vekselį, tokiu būdu siekdamas įrodinėjimo naštą perkelti ieškovui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Taigi pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką apeliantui (atsakovui) tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pinigai mokėjimo pavedimais ieškovui buvo grąžinti būtent pagal paskolos raštelį, o ne vykdant kitas prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).
CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Taigi įstatyme reikalaujama, kad pakvitavime būtų nurodyta informacija apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. CK 6.65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą. CK 6.65 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą arba grąžinti skolos dokumentą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Tokie yra bendrieji prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuojantys įstatymų reikalavimai (CK 6.65 straipsnio 1–3 dalys). Nagrinėjamoje byloje neginčijama, jog 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelio (b. l. 5) originalas, kuriame 10 000 Lt paskolos grąžinimo terminas numatytas 2010 m. spalio 1 d., yra likęs pas ieškovą (kreditorių) (šiuo metu originalas yra Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-9099-877/2013 ir bus (ar buvo) naudojamas kaip atsakovo parašo pavyzdys atliekant rašysenos ekspertizę dėl apelianto parašo autentiškumo ant kitos paskolos sutarties). Šiame paskolos raštelyje jokių įrašų padarymo (pakvitavimo) apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą nėra. Apelianto argumentai, kad ieškovas pasinaudojo CK 6.65 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise negrąžinti paskolos raštelio atsakovui, tačiau tuomet ieškovas būtų turėjęs imperatyvią prievolę skolininkui duoti pakvitavimą, apie kurio išdavimą byloje nėra duomenų.
Kolegija gali sutikti su apeliantu, kad paskolos sumą įskaičius į paskolos davėjo sąskaitą banke, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, net ir esant paskolos sutarčiai pas paskolos davėją, paskolos suma pripažįstama grąžinta, o tai reiškia tinkamą prievolės įvykdymą, t. y. prievolės pasibaigimą jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2008). Apeliantas (skolininkas) 9 500 Lt pinigų grąžinimo faktą ieškovui grindžia 2011 m. rugpjūčio 4 d., 2011 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. lapkričio 25 d., 2012 m. vasario 24 d., 2012 m. liepos 5 d. ir 2012 m. rugsėjo 10 d. padarytais bankiniais mokėjimo pavedimais (b. l. 45–46), bei likusią 500 Lt sumą, apelianto teigimu, jis grąžino 2012 m. rugsėjo 22 d. nuvykęs pas ieškovą į namus. Ieškovo teigimu, apeliantas visas šias sumas, tame tarpe, 500 Lt grynais, jam grąžino pagal kitą paskolą, kuri buvo įforminta vekseliu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apmokėjus vekselį, pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 41 straipsnį ne tik turi teisę reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis, bet ir vekselio turėtojas pagal Vekselių naudojimo taisykles turi prievolę pakvituotą vekselį (jame nurodytos visos mokėtojo sumokėtos sumos) (54 p.) grąžinti vekselio mokėtojui. Šios nuostatos atitinka CK 6.65 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas analogiškas nuostatas dėl paskolos grąžinimo įforminimo. Ieškovas nurodo, kad įvykdė šią pareigą atsakovui ir grąžino jam pagal vekselį gautas sumas, todėl vekselio pateikti teismui neturi galimybės, o atsakovui liko pareiga pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog jis grąžino skolą būtent pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelį, o ne pagal ieškovo nurodomą šį vekselį. Apeliantas nurodo, kad dėl šių faktinių aplinkybių vertinimo pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija su tuo sutikti negali.
Byloje yra apelianto atsiliepimas į pareikštą ieškinį (b. l. 42–43). Jame bei pirmajame 2013-06-26/2013-07-01 parengiamajame teismo posėdyje (b. l. 51) apeliantas pripažįsta turintis 500 Lt skolą pagal paskolos raštelį. Tik vėliau apeliantas teigė, jog ir juos grąžino 2012 m. rugsėjo 22 d. nuvykęs pas ieškovą. Taigi paties apelianto paaiškinimuose yra prieštaravimų, kurių buvimas kartu su kitais įrodymais turi reikšmės bylai, vertinant apelianto mokėjimo pavedimais įrodinėjamą pinigų grąžinimo faktą.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog šalis ir anksčiau siejo paskoliniai santykiai. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-9099-877/2013 yra nagrinėjamas 30 000 Lt skolos priteisimo iš apelianto ieškovui pagal 2010-04-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį pagrįstumas. Šios civilinės bylos 2013-06-04/2013-06-12 parengiamojo teismo posėdyje (duomenys iš protokolo) apeliantas pripažino, jog, be nagrinėjamoje byloje ir byloje Nr. 2-9099-877/2013, šalis siejo dar daugiau paskolinių santykių. Šioje byloje apeliantas taip pat neginčijo, jog šalis siejo daugiau paskolinių santykių. O ieškovo teigimu, šalys yra sudarę 3 paskolas ir 2 vekselius (b. l. 52), o pagal vieną iš vekselių apeliantas būtent mokėjimo pavedimais ir grąžino skolą, o ieškovas apeliantui vekselį. Šiuo atveju yra reikšmingi liudytojo E. Ž. parodymai, paliudijusio ieškovo teiginius, jog iš tiesų skolos dokumentą ieškovas apeliantui atidavė (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas) (b. l. 71). Vienintelis ieškovo parodymų neatitikimas dėl vekselio datos, nurodžius, jog paskola pagal vekselį buvo suteikta 2012 m. sausio mėn., o vėliau pasitaisius – 2010 m. (b. l. 52). Tačiau, kolegijos nuomone, vien tik tai nesudaro pagrindo abejoti ieškovu. Pats apeliantas liudytojo parodymų neginčijo, tik juos bandė pakreipti sau naudinga linkme, grįsdamas likusios skolos grąžinimą, kas visiškai prieštaravo jo pirminiams parodymams, išdėstytiems atsiliepime ir pirmajame parengiamajame teismo posėdyje. Kita vertus, apeliantas atsiskaitymą grindžia bankiniais mokėjimo pavedimais, kurie yra akivaizdūs, todėl, sutiktina, jog nelogiška ir neprotinga būtų manyti, kad ieškovas, gavęs pinigus pagal bankinius dokumentus, kreiptųsi į teismą su ieškiniu ir įrodinėtų, kad su juo neatsiskaityta. Susiklosčius nevienkartiniams kreditoriaus ir skolininko paskolos santykiams, bet koks pinigų pervedimas, nenurodant, kuri iš paskolų grąžinama, negali būti laikomas tinkamu skolininko prievolės įvykdymu. Tokie skolininko veiksmai suteikia jam galimybę manipuliuoti skolos grąžinimo faktu. Apeliantas mokėjimo nurodymuose nenurodė, kad tai – skolos pagal konkrečią sutartį grąžinimas (mokėjimo paskirties skiltyje nurodyta „už darbus“ arba „avansas“). Kadangi šalis siejo daugiau paskolinių santykių, apeliantas, jei jis grąžino skolą pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelį, privalėjo taip ir nurodyti mokestiniame pavedime bei pareikalauti pakvitavimo arba paskolos sutarties grąžinimo, tačiau to nepadarė. Pagal CK 6.65 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas skolininkas turi galimybę užsitikrinti, kad jo atliktas prievolės įvykdymas būtų tinkamai užfiksuotas, tuo tarpu kreditorius negauna iš skolininko jokio patvirtinimo, kad jis grąžino skolos dokumentą skolininkui. Esant nevienkartiniams paskoliniams santykiams, apeliantas turėjo žinoti paskolų suteikimo ir grąžinimo tvarką, tačiau, kai CK 6.65 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių paskolos grąžinimo tvarką, nesilaikė. Tai, kad ginčo paskola buvo grąžinama atsakovo 2011 m. rugpjūčio 4 d. – 2012 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo pavedimais, pagrįstai leidžia abejoti pats pinigų mokėjimo laikotarpis, kuomet pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelį pinigai turėjo būti grąžinti iki 2010 m. spalio 1 d. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011; 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011). Byloje esant įrodytiems nevienkartiniams paskoliniams santykiams, o apeliantui neįrodžius, kad skolą grąžino būtent pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. paskolos raštelį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, remdamasis CPK suformuluotu įrodymų vertinimo principu, todėl jo išvados laikomos pagrįstomis.
Skolininko prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, kaip ir bet kuri kita, turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai ir nustatytu terminu (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). To nepadarius, apeliantui kilo prievolė pagal sutartį mokėti 0,3 proc. delspinigius už pradelstą dieną, kuriuos ieškovas pats gerokai sumažino – nuo 5 400 Lt iki 1 200 Lt arba iki 0,07 proc., todėl nėra jokio pagrindo dar juos mažinti, kuomet atsakovas delsia įvykdyti prievolę, kurios terminas suėjo 2010-10-01.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Ši skolininko prievolė atsiranda iš įstatymo, o priteista suma gali būti ne tik sutarties, bet ir įstatymo pagrindu. Ieškovė CK 6.210 straipsnio pagrindu pareiškė reikalavimą priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl, tenkinus ieškovės reikalavimus, visiškai pagrįstai tekintas šis reikalavimas.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas patyrė 800 Lt išlaidų už advokatės parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 101–103), todėl iš apeliaciją pralaimėjusio apelianto (atsakovo) priteisiamos šios išlaidos apeliacinės instancijos teisme bylą laimėjusiai ieškovui (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui H. A. P. iš apelianto (atsakovo) F. P. 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.