- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-09-11
- Bylos Nr.
- 1A-181-491/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00005-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- G. M.
- Advokatai
- Saulius Aviža
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. gynėjo advokato Sauliaus Avižos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. G. M. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2017 m. liepos 28 d. laikinai eidamas UAB „G.“ direktoriaus pareigas ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Įstatymas) 14 straipsnio 2 dalį bei 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą, už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą apskaitą tvarkančiai buhalterei bei buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. kovo 31 d., Panevėžyje, bendrovės veiklos teritorijoje, tyčia apgaulingai organizavo ir tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, o būtent : pažeisdamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 4 dalį, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, su UAB „S.“ nesudarė rašytinės sutarties dėl UAB „G.“ darbų atlikimo objekte (duomenys neskelbtini), apie UAB „S.“ atliktus ir baigtus darbus neinformavo UAB „G.“ apskaitą tvarkančios buhalterės J. B. bei nurodė jai neįtraukti į UAB „G.“ apskaitą dviejų UAB „S.“ išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų : 2017 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. lapkričio 3 d. (duomenys neskelbtini), kuriose įformintas remonto darbų atlikimas iš viso už 22155,33 Eur (iš kurių : darbų vertė – 18310,19 Eur, PVM – 3845,14 Eur), dėl ko 2017 m. į UAB „G.“ pirkimų žurnalus ir didžiosios knygos sąskaitą numeris (duomenys neskelbtini) „Pardavimų savikaina“ nebuvo įtraukta 18310,19 Eur pirkimų, į sąskaitą numeris (duomenys neskelbtini) „Gautinas PVM“ neįtrauktas 3845,14 Eur pirkimo PVM, 3845,14 Eur pardavimo PVM (taikytas atvirkštinis PVM pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punktą) ir į sąskaitą numeris (duomenys neskelbtini) „Prekybos skolos tiekėjams“ neįtrauktos 18310,19 Eur skolos UAB „S.“, taip pat 18310,19 Eur buvo sumažintos UAB „G.“ 2017 m. sąnaudos (veiklos rezultatai) ir įsipareigojimai (skolos tiekėjams), todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. M. gynėjas advokatas S. Aviža prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir G. M. išteisinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :
2.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos praktikos taikant BK 222 straipsnį. Kadangi šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, baudžiamoji atsakomybė nekyla, jei yra galimybė nustatyti asmens veiklos rezultatą. Nagrinėjamu atveju UAB „G.“ nesutiko su jai išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis, tačiau tai nesudarė pagrindo teigti, kad dėl to negalima nustatyti šios bendrovės veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio. Jeigu būtų nustatyta, kad PVM sąskaitas – faktūras UAB „G.“ privalėjo įtraukti į apskaitą, tokiu atveju bendrovės veiklos rezultatą būtų galima nustatyti PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas sumas pridedant prie bendro bendrovės veiklos rezultato. Šiose PVM sąskaitose – faktūrose užfiksuotos ne bendrovės veiklos pajamos, bet jos sąnaudos. Net Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) revizijos akte nurodyta, kad neįtraukdama PVM sąskaitų – faktūrų į apskaitą, bendrovė žalos valstybės biudžetui nepadarė. Įtraukus į apskaitą šias PVM sąskaitas – faktūras, bendrovei atsirastų grąžintina PVM suma ir sumažėtų bendrovės pelnas, t. y. bendrovė sumokėtų mažiau mokesčių. Kad bendrovės ūkinės veiklos rezultatas šiuo atveju galėjo ir gali būti nustatytas, iš esmės sutiko ir specialistė N. Š..
2.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino G. M. veikos pavojingumo ir neatribojo baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės taikymo nuo administracinės atsakomybės. Pagal teismų praktiką baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimas už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą yra siejamas su galimybe nustatyti asmens veiklos rezultatus. Be to, baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, bet ir būti pavojinga. LAT praktikoje nurodoma, kad jei apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo faktas neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks apgaulingas apskaitos tvarkymas nėra pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju dviejų PVM sąskaitų – faktūrų neįtraukimas į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą nepadarė žalos valstybės biudžetui. Priešingai, jų neįtraukdama, bendrovė sumokėjo didesnius mokesčius valstybei. Todėl G. M. neturėjo jokio savanaudiško tikslo atlikdamas tokius veiksmus.
2.3. Dėl nurodytų dviejų PVM sąskaitų – faktūrų yra kilęs ginčas tarp dviejų bendrovių. Specialistė teismo posėdyje paaiškino, kad jei įmonė nesutinka su jai išrašyta PVM sąskaita – faktūra, ji turėtų ją grąžinti (išsiųsti) atgal ją išrašiusiai įmonei. Tačiau šioje byloje G. M. nebuvo kaltinamas tuo, kad neišsiuntė šių PVM sąskaitų – faktūrų atgal UAB „S.“. Akivaizdu, kad šiuo atveju sąskaitose nurodytas remonto darbų atlikimo ir atsiskaitymo už juos klausimas yra civilinio ginčo tarp bendrovių dalykas, nes G. M. nepripažino UAB „S.“ išrašytų ir jo vadovaujamos įmonės buhalterei atsiųstų PVM sąskaitų – faktūrų teigdamas, kad UAB „S.“ darbų neatliko. Ir tai nereiškia, kad jis apgaulingai tvarkė jo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą. Įvertinus tai, kad G. M. nesiekė nuslėpti mokesčių ar padaryti žalos valstybei, kad šis atvejis buvo pavienis, nėra pagrindo pripažinti, jog jo veika buvo tiek pavojinga, kad už tai jam buvo būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę. Net jeigu būtų nustatytas buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, turėtų būti sprendžiamas administracinės, o ne baudžiamosios atsakomybės taikymo G. M. klausimas.
2.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. M. veikos neteisėtumą, neatsižvelgė į tai, kad PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašytos be teisinio pagrindo ir UAB „G.“ turėjo teisę atsisakyti jas priimti, kadangi nebuvo laikytasi įstatyme nustatytos vienašalės atliktų darbų priėmimo – perdavimo tvarkos. BK nenumatyta, kaip turi būti tvarkoma buhalterinė apskaita. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Ūkinė operacija – tai veiksmai, kurie atliekami civilinėje apyvartoje. Šiuos santykius (šiuo atveju rangos santykius) reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK). Vadinasi, CK reglamentuoja atliktų darbų priėmimą ir perdavimą bei prievolės sumokėti už darbus klausimus. Todėl, kai yra kilęs ginčas tarp užsakovo ir rangovo, turi būti vadovaujamasi CK normomis dėl atliktų darbų priėmimo – perdavimo. Tiek pagal LAT praktiką, tiek pagal CK teisė reikalauti sumokėti už atliktus darbus atsiranda tik tada, kai yra laikomasi nustatytos darbų perdavimo procedūros. CK numatyta, jog statybos rangos darbų perdavimas vykdomas laikantis CK 6.662 straipsnyje įtvirtintos atliktų darbų perdavimo ir priėmimo tvarkos. Bendroji taisyklė yra ta, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kuris laikomas dviejų šalių suderintos valios išraiška (dvišalis sandoris), sukuria šalims atitinkamas teises ir pareigas (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jį gali pasirašyti kita šalis (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). LAT yra konstatavęs, kad šaliai vienašališku aktu perdavus kitai šaliai darbų rezultatą, o šiai nepasinaudojus teise tokį aktą ginčyti, tenka pareiga apmokėti už šios iki sutarties nutraukimo faktiškai atliktus darbus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2010). Vadinasi, pagal CK ir LAT praktiką, rangovas visais atvejais privalo darbų atlikimo perdavimą įforminti priėmimo – perdavimo aktu ir tik po to išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą bei reikalauti sumokėti už atliktus darbus. Jeigu darbų priėmimas ir perdavimas neįforminamas bendrai pasirašytu aktu arba vienašališkai, darbų perdavimas laikomas neįvykdytu ir prievolė už juos mokėti neatsiranda. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „S.“ direktorius S. K. parodė, kad jam nėra žinoma vienašalė atliktų darbų priėmimo – perdavimo procedūra. Taigi, UAB „S.“ neperdavė vienašališkai atliktų darbų UAB „G.“. Kadangi nėra tinkamo darbų perdavimo, negali būti laikoma, kad UAB „G.“ kilo prievolė už juos atsiskaityti.
2.5. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl UAB „G.“ pareigos įtraukti nurodytas PVM sąskaitas – faktūras į apskaitą, darė tik prielaidą, kad UAB „G.“ naudai yra atlikti būtent tokie darbai, kaip nurodyta šiose sąskaitose – faktūrose ir kad UAB „G.“ yra skolinga jose nurodytą sumą. Iš to galima spręsti, kad teismas, spręsdamas, ar yra skola bei kokio dydžio, nagrinėjo civilinį ginčą tarp dviejų bendrovių. Tačiau, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teismas to daryti negalėjo, dėl ko peržengė kaltinamojo akto ribas. Šiuo atveju G. M., suprasdamas, kad nebuvo laikytasi atliktų darbų priėmimo ir perdavimo tvarkos, turėjo teisę atsisakyti priimti atsiųstas PVM sąskaitas – faktūras. Todėl teisėtas jo elgesys pagal CK, negali tapti neteisėtu pagal BK.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia nuteistojo G. M. gynėjas. Jo teigimu, skundžiamas nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, nes : 1) UAB „S.“ direktorius S. K. nesilaikė galimai atliktų remonto darbų perdavimo ir priėmimo tvarkos, kadangi to neįformino bendrai su UAB „G.“ direktoriumi G. M. pasirašytu aktu arba tinkamai vienašališkai, todėl įstatyme numatytas darbų perdavimas UAB „G.“ neįvyko ir šiai bendrovei prievolė už juos mokėti neatsirado; 2) G. M. nesutiko su UAB „S.“ už šiuos remonto darbus išrašytomis 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitomis – faktūromis, nes ši bendrovė objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – U. objektas) jokių darbų neatliko, dėl ko jis nurodė UAB „G.“ buhalterei J. B. šių PVM sąskaitų – faktūrų neįtraukti į buhalterinę apskaitą; 3) net ir neįtraukus šių PVM sąskaitų – faktūrų į UAB „G.“ apskaitą dar nereiškia, kad realiai nebuvo galima nustatyti šios bendrovės 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio; 4) tuo atveju, jei G. M. turėjo pareigą į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą įtraukti ginčijamas 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitas – faktūras, tačiau jam to nepadarius, jokia žala valstybei nebuvo padaryta; 5) tarp UAB „G.“ ir UAB „S.“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl tarp jų kilusį ginčą dėl UAB „S.“ galimai atliktų remonto darbų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas peržengė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.
6. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. M. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, nes : 1) su UAB „S.“ nesudarė rašytinės sutarties dėl UAB „G.“ remonto darbų atlikimo U. objekte; 2) apie UAB „S.“ atliktus ir baigtus darbus neinformavo UAB „G.“ buhalterės J. B.; 3) nurodė jai neįtraukti į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad G. M., suvokdamas, jog UAB „S.“ už atliktus remonto darbus pateikė UAB „G.“ 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitas – faktūras, jų tyčia neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko analizuojant vien šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus bei neatlikus papildomų veiksmų (ikiteisminio tyrimo bei UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo), kilo prieš tai išvardinti padariniai. Pirmosios instancijos teismas tokią G. M. veiką kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
7. Kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis. Nors pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis specialisto išvada dėl UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, labai plačiai analizavo tarp UAB „G.“ ir UAB „S.“ kilusį ginčą dėl remonto darbų atlikimo U. objekte bei padarė išvadą, jog šiame objekte UAB „S.“ atliko tam tikrus darbus, tačiau šių aplinkybių nevertino kitų bylos įrodymų visumoje bei išsamiau nepagrindė BK 222 straipsnio 1 dalies sudėties požymių buvimo G. M. veikoje. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas labai daug dėmesio skyrė minėto ginčo analizei, byloje taip ir liko neaiškus teismo vertinimas, kokius konkrečiai remonto darbus UAB „S.“ atliko U. objekte, ar UAB „S.“ atliko visus Statybos darbų žurnalo 20 – 23 puslapiuose nurodytus darbus, pagaliau – kokia buvo šių statybos bei remonto darbų kaina, nes visi šie duomenys buvo svarbūs išrašant sąskaitas – faktūras. Be viso to, pirmosios instancijos teismas išsamiau nemotyvavo, kodėl G. M. elgesys, kai jis į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė šių UAB „S.“ išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų, rodo jo tyčią apgaulingai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą, nesigilino į tokio G. M. elgesio motyvus, tik lakoniškai nurodė, jog jis pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnio 4 dalį bei dėl tokio jo neteisėto elgesio kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Dėl šių trūkumų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko neteisingai išsprendė G. M. kaltės klausimą. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
8. Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 11 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija su UAB „G.“, vadovaudamiesi supaprastinto atviro konkurso – projekto „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2017 m. lapkritį UAB „S.“ už U. objekte atliktus remonto darbus per du kartus UAB „G.“ atsiuntė šiuos UAB „S.“ direktoriaus S. K. pasirašytus dokumentus : 2017 m. spalio mėn. pažymą apie atliktų darbų vertę, atliktų darbų aktą už 2017 m. spalį, 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą, 2017 m. lapkričio mėn. pažymą apie atliktų darbų vertę, atliktų darbų aktą už 2017 m. lapkritį, 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitą – faktūrą. Šiuos dokumentus gavusi UAB „G.“ buhalterė J. B. apie tai informavo šios bendrovės laikinai direktoriaus pareigas einantį G. M.. Pastarasis jai nurodė UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų neįtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, kadangi, pasak jo, U. objekte UAB „S.“ jokių statybos bei remonto darbų UAB „G.“ naudai neatliko. Tuo tarpu UAB „S.“ vadovas S. K., negavęs jokių prieštaravimų iš G. M. dėl šių PVM sąskaitų – faktūrų, jas įtraukė į UAB „S.“ buhalterinę apskaitą bei jose įrašytus duomenis deklaravo. FNTT atlikus UAB „G.“ 2016 – 2018 metų veiklos patikrinimą, buvo gauti duomenys, kad 2017 m. UAB „G.“ ne visus sandorius su fiziniais ir juridiniais asmenimis apskaitė buhalterinėje apskaitoje, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokias bylos aplinkybes patvirtina teisiamajame posėdyje pagarsinti G. M. parodymai ikiteisminiame tyrime, liudytojų S. K., J. B. parodymai, specialisto išvada ir specialistės N. Š. paaiškinimai teisiamajame posėdyje bei kiti bylos įrodymai. Dėl šių aplinkybių jokių abejonių nėra, su jomis iš esmės sutiko ir pats nuteistasis, todėl dar plačiau jos ir neanalizuojamos.
9. Buhalterinės apskaitos tvarkymas yra procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai, siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kelių alternatyvių veikų padarymą : 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2) apskaitos dokumentų paslėpimą, 3) apskaitos dokumentų sunaikinimą, 4) apskaitos dokumentų sugadinimą. Nagrinėjamoje byloje aktuali viena iš šių veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų bei ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardintų veikų padarymo atsiranda alternatyvūs padariniai (bent vienas iš jų) : negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014).
10. Kaip žinia, vienas iš pagrindinių įrodymų apgaulingo apskaitos tvarkymo baudžiamosiose bylose yra specialisto išvada dėl įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Tačiau, kita vertus, specialisto išvada, kaip ir visi kiti bylos įrodymai, turi būti vertinama visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visete. Šioje byloje specialistė N. Š. savo išvadoje dėl UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nurodė, kad jeigu UAB „S.“ atliko Statybos darbų žurnalo 20 – 23 puslapiuose nurodytus darbus ir jeigu tikėti liudytojų parodymų teisingumu, tuomet 2017 m. UAB „G.“ į savo buhalterinę apskaitą neįtraukė dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų, kuriose įformintas remonto darbų atlikimas už iš viso 22155,33 Eur (iš kurių : darbų vertė – 18310,19 Eur, PVM – 3845,14 Eur), dėl ko pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnio 4 dalį ir todėl pagal bendrovės pateiktus dokumentus nebuvo galima iš dalies nustatyti jos 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio (4 t., 26 – 36 b. l.). Taigi, specialistė galimai apgaulingą UAB „G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, visų pirma, siejo su tuo, ar UAB „S.“ iš tikrųjų atliko Statybos darbų žurnalo 20 – 23 puslapiuose nurodytus darbus U. objekte, už kuriuos ir išrašė 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitas – faktūras. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „S.“ atliko remonto darbus U. objekte. Kolegija, bendrai imant, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada su ta sąlyga, kad byloje nėra nustatyta, kokius tiksliai, kokios apimties ir kokios tiksliai vertės darbus ši bendrovė atliko. Kad ši bendrovė darbus, bendrai imant, atlikinėjo, byloje tokių duomenų yra, jie išvardinti skundžiamame nuosprendyje. Apie juos galima spręsti iš liudytojų S. K., A. V., R. A., Z. K. parodymų, UAB „S.“ įvairių paslaugų įsigijimo sutarčių ir kitų duomenų. Tačiau, nesant subrangos sutarties tarp UAB „G.“ ir UAB „S.“, nesant jokio kitokio rašytinio susitarimo tarp jų, nėra aišku, dėl kokių konkrečiai remonto darbų U. objekte galimai susitarė G. M. ir S. K., ar UAB „S.“ atliko visus Statybos darbų žurnalo 20 – 23 puslapiuose išvardintus darbus UAB „G.“ naudai, kaip tai nurodoma specialisto išvadoje. Apie tai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat išvis nieko nepasisakė. Kolegijos vertinimu, byloje ir nėra surinkta pakankamai duomenų tiksliai nustatyti virš paminėtas aplinkybes.
11. Iš liudytojo S. K. parodymų matyti, kad dėl UAB „S.“ remonto darbų atlikimo U. objekte jis su G. M. susitarė žodžiu, jokios rašytinės sutarties nesudarė. Pagal G. M. parodymus, jis su S. K. nesitarė, kad UAB „S.“ atliks kokius nors remonto darbus U. objekte. Jo teigimu, UAB „S.“ ir neatliko jokių darbų UAB „G.“ naudai šiame objekte, todėl jie neturėjo jokio pagrindo rašyti ir jam pateikti statybos ir remonto darbų apimtis fiksuojančius aktus, pažymas bei sąskaitas – faktūras. Iš Statybos darbų žurnalo apžiūros protokolo (3 t., 175 – 200 b. l.; 4 t., 1 – 11 b. l.) matyti, kad jame nėra jokių UAB „S.“ darbuotojų ar S. K. parašų. Kaip matyti iš to paties apžiūros protokolo, Statybos darbų žurnale įrašus darė darbų vadovas G. M., techninės priežiūros vadovas V. K. bei kiti asmenys, tačiau jų tapatybės byloje nėra nustatytos. Pagal liudytojo V. K. parodymus, dėl visų darbų U. objekte jis bendravo tik su G. M., Statybos darbų žurnalą jam taip pat paduodavo G. M. Atsižvelgiant į visa tai, kolegija pripažįsta, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių G. M. parodymus. Esant šioms nepašalintoms abejonėms, jos turėjo būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo G. M. naudai. Taigi, kolegija daro išvadą, jog byloje nebuvo surinkta patikimų ir neabejotinų įrodymų, kokius konkrečiai remonto darbus UAB „S.“ atliko U. objekte ir kokia šių darbų kaina. Todėl, pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. M. žinojo apie UAB „S.“ atliktus darbus U. objekte yra nepagrįsta bei neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
12. Padarius tokią išvadą, tiesiogiai išplaukia ir kita ne mažiau svarbi išvada – G. M. už statybos ir remonto darbus, kurie yra sandorio šalių iš esmės nepripažįstami, išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų neprivalėjo įtraukti į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, kaip tai nurodoma specialisto išvadoje, ir kaip kad tai nustatė pirmos instancijos teismas.
13. Iš bylos matyti, kad tarp UAB „G.“ ir UAB „S.“ yra kilęs ginčas ne tik dėl UAB „S.“ atliktų remonto darbų apimties ir jų kainos, bet net dėl paties darbų atlikimo fakto. Šių bendrovių ginčas byloje liko iki galo neišspręstas – neaišku, nei kokius konkrečiai darbus UAB „S.“ atliko, nei už kokią sumą, ar buvo susitarimas tarp G. M. ir S. K. dėl šių darbų atlikimo. Kolegija visiškai sutinka su apeliantu, kad visa tai yra ne baudžiamosios, o civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. LAT yra atkreipęs dėmesį, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Šiuo atveju tarp UAB „G.“ ir UAB „S.“ dėl remonto darbų atlikimo U. objekte susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. UAB „S.“ savo galimai pažeistas teises ir interesus turėtų ginti civilinio proceso tvarka, paduodant teisme ieškinį dėl skolos priteisimo. Tarp bendrovių neišspręstas turtinis ginčas negalėjo būti sprendžiamas baudžiamojo proceso tvarka.
14. Teisiamajame posėdyje apklausiama specialistė N. Š. papildomai paaiškino, kad bendrovės į buhalterinę apskaitą turi įtraukti ir tokias PVM sąskaitas – faktūras, pagal kurias prekės nebūna pateiktos ar būna pretenzijų dėl atliktų darbų ar jų kokybės. Jos teigimu, nors G. M. ir nesutiko su UAB „S.“ išrašytomis 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitomis – faktūromis, jis turėjo jas įtraukti į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, prieš tai pateikęs pretenziją UAB „S.“. Kadangi G. M. to nepadarė, jis pažeidė Įstatymo reikalavimus, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio. Pagal G. M. parodymus, jis neįtraukė į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą ginčijamų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų, nes taip būtų įtraukęs į apskaitą bei deklaravęs neteisingus duomenis apie bendrovės ūkinius įvykius bei operacijas. Kolegijos vertinimu, šie G. M. parodymai tam tikra prasme yra logiški, jų nepaneigia ir specialistės išvada bei jos paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad apklausiama teisiamajame posėdyje specialistė N. Š. taip ir negalėjo paaiškinti, kokiais tiksliai teisės aktais vadovaudamasi bendrovė visais atvejais į savo buhalterinę apskaitą turi įtraukti ginčijamas PVM sąskaitas – faktūras už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas. Specialistė tai motyvavo iš esmės tik tuo, kad išsprendus tarp šalių kilusį ginčą, prieš tai deklaruoti duomenys gali būti tikslinami. Negana to, čia specialistė prieštaravo jos pačios surašytai prieš tai jau aptartai išvadai, kad tik tuo atveju, jei UAB „S.“ atliko Statybos darbų žurnalo 20 – 23 puslapiuose nurodytus darbus, G. M., neįtraukdamas į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnio 4 dalį, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio. Iš tiesų, galiojantys teisės aktai nereguliuoja situacijos, kaip turi elgtis bendrovė, gavusi PVM sąskaitą – faktūrą, su kuria nesutinka. Tik teismų praktikoje galima rasti pavyzdžių, kad tokiu atveju, kai ūkinis subjektas nesutinka su jam išrašyta PVM sąskaita – faktūra už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, turi kaip galima greičiau ir aiškiai pareikšti apie savo nesutikimą, t. y. kitai bendrovei pareikšti pretenziją bei grąžinti gautą PVM sąskaitą – faktūrą. Reikalavimo tokią sąskaitą – faktūrą bet kuriuo atveju apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje ir tik vėliau dėl jos ginčytis teisme, tikslinti apskaitą ir pan. teisės aktuose nėra. Nagrinėjamu atveju iš G. M. ir liudytojos J. B. parodymų matyti, kad G. M., gavęs UAB „S.“ išrašytas 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitas – faktūras, nebuvo aktyvus bei su UAB „S.“ nekomunikavo, nepareiškė šiai bendrovei jokių pretenzijų ir sąskaitų nedelsiant negrąžino. Toks G. M. elgesys neatitinka teismų praktikos, negali būti laikomas tinkamu bei pateisinamu. Tačiau, kolegijos vertinimu, toks jo elgesys nelemia jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
15. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą turi tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku ir t. t. Iš esmės toks pat reikalavimas ūkio subjekto vadovui yra numatytas ir Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad į bendrovės buhalterinę apskaitą apskaitos dokumentai turi būti įtraukiami ne tik laiku, tačiau pateikiama informacija turi būti ir objektyvi. Dėl į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukiamų apskaitos dokumentų bendrovei kyla įvairios teisinės pasekmės, prievolės (pajamų, sąnaudų deklaravimas, įvairių mokesčių skaičiavimas, ir t. t.), todėl bendrovės buhalterinė apskaita turi būti vedama ypač kruopščiai bei atsakingai. Ir dėl šių priežasčių kolegija negali sutikti su specialistės išvada, kad į bendrovės buhalterinę apskaitą PVM sąskaita – faktūra turi būti įtraukiama visais atvejais, t. y. jau vien dėl to, kad ji buvo bendrovėje gauta. Todėl, esamoje situacijoje, kai visiškai nesutinkama su UAB „G.“ gautais dokumentais, iš esmės yra suprantamas G. M. sprendimas neįtraukti į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą jo ginčijamų dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų. Jo parodymai, kad priešingu atveju jis būtų įtraukęs į buhalterinę apskaitą melagingą informaciją apie UAB „G.“ veiklos ir įsipareigojimų dydį, iš dalies paaiškina tokį jo elgesį. Todėl, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju negalima tvirtinti, jog G. M. pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
16. Kolegija negali sutikti ir su pirmos instancijos teismo išvada dėl G. M. tyčios apgaulingai tvarkyti UAB „G.“ buhalterinę apskaitą. Tokių duomenų byloje nėra. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, jis gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011). Atlikus 2016 – 2018 m. UAB „G.“ veiklos patikrinimą bei buhalterinių dokumentų tyrimą dėl šios bendrovės ūkinės finansinės veiklos, buvo nustatytas tik šis vienintelis UAB „G.“ ir UAB „S.“ apskaitos dokumentų neatitikimas. Jokių daugiau pažeidimų UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo nustatyta. Taigi, išskyrus nagrinėjamą atvejį, UAB „G.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų. Pagal paties G. M. parodymus, jei į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą būtų įtrauktos UAB „S.“ išrašytos 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitos – faktūros, tai reikštų, kad UAB „G.“ pripažįsta UAB „S.“ galimai atliktus darbus U. objekte, ko realiai nebuvo. Toks G. M. elgesys rodo tik jo nesutikimą su šiomis PVM sąskaitomis – faktūromis, tačiau nepatvirtina jo siekio apgaulingai tvarkyti UAB „G.“ buhalterinę apskaitą. Kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad nors tikslas nėra šios nusikalstamos veikos būtinasis sudėties požymis, nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad G. M. sąmoningai apgaulingai tvarkė UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, kad taip sumažintų mokėtinus mokesčius valstybei ar pan. Taigi, G. M. veikoje nėra nustatytas ir kitas BK 222 straipsnio 1 dalies sudėties požymis – jo tyčia.
17. Kolegija taip pat abejoja ir dar viena apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada – kad dėl ginčijamų dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų neįtraukimo į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą negalima iš dalies nustatyti šios bendrovės 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio. Kaip jau minėta, ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. nepakanka tik nustatyti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą – būtina įrodyti, jog tokie tyčia padaryti pažeidimai sukėlė nusikalstamas pasekmes – dėl jų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nagrinėdamas šios kategorijos bylas, teismas neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu situacijos vertinimu – turėtų būti nustatyta, kad buhalterinės apskaitos pažeidimai realiai sukelia įstatymo reikalaujamus padarinius. Šioje byloje iš esmės tik specialisto išvada ir pačios specialistės paaiškinimai teisme patvirtina, kad dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio. Apklausta teisiamajame posėdyje specialistė N. Š. papildomai paaiškino, jog nustatyti UAB „G.“ 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio nebuvo galima analizuojant vien tik šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Su tuo nėra pagrindo nesutikti, kadangi UAB „S.“ į buhalterinę apskaitą įtraukus 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitas – faktūras ir deklaravus jų duomenis, o UAB „G.“ to nepadarius, buvo gautas neatitikimas tarp UAB „S.“ ir UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš to ir kilo kaltinimas G. M. Tačiau, iš bylos matyti, kad yra visiškai aiškūs buhalteriniai dokumentai – dvi sąskaitos – faktūros, kuriuos UAB „S.“ išrašė už galimai atliktus remonto darbus U. objekte UAB „G.“ naudai, visiškai aiškios pinigų sumos, dėl kurių neįtraukimo į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą G. M. buvo nuteistas. Patikrinti, ar UAB „G.“ teisingai ir laiku apskaitė šiuos du dokumentus nebuvo reikalingas joks išsamesnis tyrimas, o tuo labiau pakankamai ilgai trukęs ikiteisminis tyrimas – pakako kreiptis į mokesčių administratorių arba pačiam pasitikrinti neatitikimą VMI prie FM turimoje išmaniojoje mokesčių administravimo sistemoje (i.MAS), prie kurios prieigą turi kiekvienas PVM mokėtojas. Vadinasi, specialistės padaryta išvada, kad analizuojant vien tik UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, nebuvo galima nustatyti šios bendrovės 2017 m. veiklos ir įsipareigojimų dydžio, šiuo atveju nėra pagrįsta, ji sąlyginė ir neatitinka realios faktinės situacijos. Pažymėtina ir tai, kad pagal specialistės išvadą UAB „G.“ buhalterinė apskaita 2016 – 2018 metų laikotarpiu šiaip, be šių jos nustatytų trūkumų, buvo vedama tvarkingai ir kitokių žymesnių pažeidimų patikrinimo metu ji nustatė. Todėl, kolegija pripažįsta, jog G. M. veika, kai jis į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą neįtraukė ginčijamų dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų, realiai nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Todėl, jis dėl šios veikos nuteistas nepagrįstai.
18. Pagaliau, kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. BK 11 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši BK nuostata reiškia, jog nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Į tai apeliuoja nuteistojo G. M. gynėjas, ir kolegija su tuo sutinka. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti nusikaltimu visuomenei pavojinga veika, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti BK straipsnį, bet neturtinti visuomenei pavojingo pobūdžio. Taigi, baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jau minėta, kad 2016 – 2018 metų laikotarpiu buvo nustatytas vienintelis atvejis, kai UAB „G.“ buhalterinių apskaitos dokumentai neatitiko su UAB „S.“ pateiktais apskaitos dokumentais. Be šio įvykio, UAB „G.“ buhalterinė apskaita iš esmės buvo tvarkoma tinkamai, teisingai ir tvarkingai. Nepaisant to, kad G. M. neįtraukė ginčijamų dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, tai nesutrukdė apskaičiuoti šios bendrovės galimą PVM ir pelno mokestį, ką specialistė savo išvadoje ir padarė. Specialistė savo išvadoje nurodė ir tai, kad dėl UAB „G.“ deklaracijose įrašytų duomenų papildomai mokėtino PVM į biudžetą nebuvo apskaičiuota, o tai reiškia, kad iš esmės jokia žala niekam nebuvo padaryta. Todėl kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad ginčijamų dviejų UAB „S.“ išrašytų 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. PVM sąskaitų – faktūrų neįtraukimas į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą nepadarė realios žalos ir nesukėlė realaus pavojaus įstatymo ginamiems teisiniams santykiams. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta, jog G. M. veiksmai negrąžinus UAB „S.“ pateiktų sąskaitų – faktūrų ir kaip galima greičiau aiškiai neišreiškus nesutikimo su jomis, nėra tiek pavojingi, kad jam už šį formalų pažeidimą buvo būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę.
19. Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad G. M. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai ir neteisingai, jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties (tyčios bei padarinių). Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ir G. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinamas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
20. Kadangi G. M. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas, iš jo proceso išlaidos neišieškomos (BPK 105 straipsnis). Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :
G. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti : statybos darbų žurnalą Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą voke prie bylos; 2018 m. vasario 7 d. poėmio metu iš UAB „G.“ buhalterės J. B. paimtus dokumentus, saugomus Finansinių nusikaltimų tyrimo valdybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) apygardos valdyboje, adresu (duomenys neskelbtini) : 1. Pirkimo dokumentus (165 lapai); 2. 2714 „SEB“ banko dokumentus (157 lapai); 3. Pardavimo dokumentus (130 lapų); 4. Bandomuosius balansus 2016, Balansą 2016 m., sprendimą 2017 m. balandžio 18 d. (44 lapai); 5. Paslaugų pirkimų dokumentus (199 lapai); 6. Subrangos, sutarčių dokumentus (2015-2016) (116 lapų); 7. Genrangos sutarčių dokumentus 2015-2016 (324 lapai); 8. 2720 „Kasa“ (36 lapai); 9. Avansinių apyskaitų dokumentus (76 lapai); 10. Bandomąjį balansą (24 lapai); 11. Kasos dokumentus s-ta 2720 (2 lapai); 12. Įvairias sutartis (48 lapai); 13. Pardavimus (47 lapai); 14. Pirkimus (221 lapas); 15. „SEB“ banko dokumentus (86 lapai); 16. Genrangos sutartis (36 lapai); 17. Avansinės apyskaitos, atskaitiniai asmenys (89 lapai); 18. Subrangos sutartys (63 lapai); 19. Gaunamų PVM sąskaitų registrus, Išrašomų PVM sąskaitų registrus (11 lapų); 20. Vienintelio akcininko sprendimus (2 lapai); 2018 m. vasario 19 d. poėmio iš UAB „G.“ darbų vadovo G. M. paimtus įvairius sertifikatus (46 lapai), saugomus Finansinių nusikaltimų tyrimo valdybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) apygardos valdyboje, adresu (duomenys neskelbtini), – grąžinti UAB „G.“.