Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eduardo Maškevičiaus,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, 4 (keturis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Iš dalies patenkintas M. J. ieškinys ir M. J. naudai priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteista M. J. naudai 1 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. G. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2019 metų rugsėjo mėnesio, tiksliau data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iki 2021 m. vasario 15 d., tiksliau laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, mažamečio D. J. gyvenamosiose vietose – laikotarpiu nuo 2019 metų rugsėjo iki 2019 metų spalio bute (duomenys neskelbtini), ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką nuo 2019 m. spalio iki 2021 m. vasario 15 d. bute (duomenys neskelbtini), sukėlė mažamečiui savo šeimos nariui D. J., gim. (duomenys neskelbtini), nesunkų sveikatos sutrikdymą sistemingai naudodamas psichologinį ir fizinį smurtą prieš D. J., o būtent: sistemingai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodžiu konfliktavo su mažamečiu D. J., vadino mažametį D. J. pastarojo savivertę mažinančiais, įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, ne mažiau kaip vieną kartą kėlė triukšmą ir konfliktavo su savo sugyventine A. A. girdint jos sūnui, nukentėjusiajam D. J., 2021 m. vasario 13 d. smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą, taip savo veiksmais palaipsniui sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam D. J. adaptacijos sutrikimą ir taip nukentėjusiajam D. J. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui D. J., o būtent: 2021 m. vasario 13 d. apie 18-19 val. (duomenys neskelbtini), buto kambaryje smurtavo prieš mažametį posūnį D. J., gim. (duomenys neskelbtini), t. y., konflikto su D. J. metu nustūmė mažametį D. J. nuo kėdės, stumdė jį, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į šoninį pilvo paviršių, užlenkė jo ranką už nugaros ir laikė tą ranką užlenkęs už nugaros, nuvertė ant lovos, dėl ko nukentėjusiajam D. J. iš nosies pradėjo bėgti kraujas ir taip sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam D. J. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Teismo posėdyje nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Rimvydas Paulauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų dydžius, priteistų sumų mokėjimą išdėstyti dalimis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

8. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba padarė šias veikas kankindamas nukentėjusį asmenį. BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai sužalojus ar trumpam susargdinus). Pagal BK 141 straipsnį, BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodymo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-278-489/2022)

9. BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį, 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Sveikatos sutrikdymo objektas yra kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Nesunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas ir neveikimu, jeigu kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, to nepadaro ir dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.??? (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022).

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį, konstatuoja, jog šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais.

12. Nors nuteistasis neigia savo kaltę, tačiau jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, įrodyta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusysis D. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad vasario 13 d. apie 8-9 val. vakaro, namuose, jo kambaryje tarp jo ir patėvio A. įvyko konfliktas, kurį jis pradėjo pasigarsindamas muziką. Nurodė, kad A. jo prašė elgtis tyliau, tačiau jis A. neklausė, pagarsino muziką. A. atėjęs išjungė muziką, o jis vėl pagarsino. Tada jis užsipuolė A., o šis jį numetė, t. y. išvertė iš kėdės, dėl to nugriuvo prie spintelės ant kelių. Taip pat nurodė, kad A. išėjus, jis paleido garsą per kolonėles, o atėjęs A. ėmė jį vartyti po lovą, jį stumdė, trankė rankomis, sudavė į petį, šoną, užlaužė ranką. Pagrindo netikėti šiais mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, kadangi ekspertizės aktu nustatyta, jog D. J., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

14. Esant nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo A. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką – sukėlus mažamečiui fizinį skausmą, laikytina įrodyta. Nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

16. Tai, jog A. G. veiksmais mažamečiui D. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2021-09-10 - 2021-10-11 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados (1 t., b. l. 106-114). Iš ekspertizės akto nustatyta, kad D. J. konstatuotas adaptacijos sutrikimas, vyraujant elgesio sutrikimui. Šis sutrikimas formavosi palaipsniui ir yra siejamas su tiriamojo A. G. elgsena apskritai, taip pat ir su byloje tiriamais 2021 m. vasario 13 d. veiksmais, ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad D. J. yra jautrus, greitai užsiplieskiantis, jo tarpusavio santykis su įtariamuoju yra tapęs konfliktiniu greitai nuo jo atėjimo į šeimą. Dėl šios situacijos tiriamasis jautė pastovią emocinę įtampą šeimoje. Emocinę įtampą didino ir tiriamojo jaučiamos nuoskaudos dėl mamos nepalaikančio elgesio. D. J. teigimu, ji gindavusi patėvį, bet ne jį. Visa tai keitė tiriamojo elgseną - tapęs dar labiau dirglus (ypač frustruojančiose ar subjektyviai sudėtingose situacijose jis yra dirglus, greitai užsiplieskiantis, greitai provokuojamos agresijos reakcijos; pyktį jis išreiškia tiek aktyviai, tiek pasyviai, tiek verbaliai, tiek fiziškai), pradėjo formuotis delinkventinis elgesys, kai D. J. teigimu, jis lengvai sutikdavo eiti su draugų kompanija, elgtis socialiai nepageidaujamai. Taigi, ekspertizės aktas kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais patvirtina jog būtent nuteistojo A. G. veiksmai lėmė mažamečiui D. J. konstatuotą adaptacijos sutrikimą, dėl ko D. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Darytina išvada, jog A. G. pagrįstai pripažintas kaltu dėl to, jog nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį ar savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

17. Nuteistasis A. G. teigia, jog byloje nėra duomenų apie ekspertizę atlikusių teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertų kvalifikaciją. Pažymėtina, jog tokie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir reiškiami, ne siekiant įrodyti savo nekaltumą, o įnešti nepagrįstų abejonių dėl eksperto kompetencijos. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą (BPK 84 straipsnio 1 dalis), todėl nesama pagrindo abejoti eksperčių Ž. V. ir A. Š. kompetencija ir jų pateikto ekspertizės akto. Ekspertizės akte pateikti duomenys negali būti vertinami kaip subjektyvios prielaidos. Visų pirma, ekspertas neturi asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, o, antra, savo išvadas jis pateikia, vadovaudamasis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir jo, kaip specialių žinių ir įgūdžių turinčio asmens, atliktu tyrimu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokio pagrindo abejoti eksperčių objektyvumu, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kuriais abejojama teismo ekspertų kvalifikacija, atmetami kaip nepagrįsti.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai A. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 140 straipsnio 3 dalyje. Todėl naikinti apylinkės teismo nuosprendį ir išteisinti A. G. dėl padarytų nusikalstamų veikų, šiuo atveju nėra pagrindo.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

19. Apeliantas A. G. skunde teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų ir jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, jog jo veiksmai, t. y. jog norėdamas sudrausminti D. J., jį pastūmė ir D. nuvirto nuo lovos, turėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai.

20. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

21. Nagrinėjamu atveju tyčiniais nuteistojo veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam D. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, šie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip spontaniški, atsitiktinio pobūdžio, nes konfliktiniai santykiai tarp nuteistojo ir mažamečio nukentėjusiojo iš esmės tęsiasi nuo 2019 metų rugsėjo mėnesio. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad A. G. tik norėdamas sudrausminti D. J., jį pastūmė ir D. nuvirto nuo lovos, rodo, kad nuteistasis savo veiksmų nevertina kritiškai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia spręsti, kad A. G. padarytas nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu.

Dėl paskirtos bausmės

22. Apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirta bausme. Be to, nurodoma, kad dėl paskirto įpareigojimo 4 (keturis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose neteks galimybės užsidirbti ir išlaikyti šeimą, kadangi nuteistojo darbas susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis į užsienį.

23. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

24. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Būtina pažymėti, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

25. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, padarymą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte– laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, 4 (keturis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

26. Parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, buvo atsižvelgta į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Įvertinta tai, jog anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas patenkinamai. Be to atsižvelgta į tai, kad nors pripažįsta netinkamai pasielgęs, tačiau nusikaltęs neprisipažino, nusikalto mažamečio savo šeimos nario atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas šias aplinkybes, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas minimaliai. Paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu esant idealiajai sutapčiai. Be to, atsižvelgiant į A. G. elgesį, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo ir jos vykdymą atidėjo, skiriant įpareigojimus. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam paskirdamas griežčiausios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, atidedant bausmės vykdymą ir įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, 4 (keturis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, bausmių skyrimą reglamentuojančių BK normų nepažeidė, bausmę nuteistajam individualizavo teisingai.

27. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, užkirto galimybę jam užsidirbti ir išlaikyti šeimą. Su tokiu skundo argumentu kolegija nesutinka. Skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose elgesį keičiančiose programose. BK 72² straipsnyje yra įtvirtinta, jog teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Todėl toks įpareigojimas A. G. paskirtas pagrįstai. Šiuo atveju nekyla abejonių dėl to, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymas sustiprins A. G. gebėjimus savo emocijas reikšti bei problemas spręsti visuomenėje priimtinais būdais.

28. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. G. bausmes, bausmių skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė, atsižvelgė ir įvertino visas BK 54, 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes, bausmės rūšies parinkimą ir jos dydžio nustatymą tinkamai motyvavo ir paskyrė bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Dėl neturtinės žalos

29. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo D. J. atstovas M. J. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 135-140). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš A. G. 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniu skundu nesutinkama su tuo, jog nekentėjusiajam buvo priteista neturtinė žala.

30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, gali visiškai ar iš dalies patenkinti pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmesti (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimas patenkinti civilinį ieškinį priimamas tais atvejais, kai remiantis byloje esančiais įrodymais, teismas nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

31. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-118/2013). CK nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

32. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad būtent neteisėtais A. G. veiksmais nepilnamečiui buvo padaryta neturtinė žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo A. G. priteisė neturtinę žalą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepilnametis D. J. patyrė moralinę žalą, nes išgyveno nuolatinį stresą, kentė pažeminimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad iš nuteistojo A. G. priteistas 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas neužtikrina protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Taigi iš nuteistojo A. G. pirmosios instancijos teismo priteista tinkama suma neturtinei žalai atlyginti.

33. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Todėl nepriteisti ar dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydį šiuo atveju nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia ir proceso išlaidų priteisimo pagrįstumo klausimą. Apeliantas nurodo, kad civiliniame ieškinyje, kurį parengė advokatas, keliami klausimai nėra nauji ar sudėtingi, kasacinio teismo praktika šiuo klausimu yra išsamiai išplėtota, be to, teisme advokatas nedalyvavo ir neatstovavo M. J..

35. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą. Teisės į teisminę gynybą principas apima šalies teisę vesti bylą per profesionalų atstovą, kuris, byloje dalyvaujančio asmens nuomone, gali geriausiai apginti jo pažeistas teises. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

36. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas proceso išlaidų sumą, t. y. 1 200 eurų, motyvavo tuo, jog iš pateiktų dokumentų matyti, kad advokatui jis sumokėjo viso 1200 eurų, t. y. 400 eurų už ieškinio parengimą ir 800 eurų už teisines konsultacijas, atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu, ir laikė, jog šios išlaidos yra pagrįstos, todėl turi būti priteistos. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutikti negali. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ir paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Vertinant atstovo advokato suteiktų pateiktą teisinių paslaugų apimtį atsižvelgtina į tai, jog atstovas advokatas Tomas Leščinskas parengė civilinį ieškinį, tačiau nedalyvavo nei viename teisiamajame posėdyje. Be to, nagrinėjamos bylos apimtis, sprendžiamų klausimų sudėtingumas, atstovo sugaišto darbo laiko sąnaudos nesudaro pagrindo spręsti, kad nurodoma pinigų suma (1 200 eurai) už suteiktą pagalbą yra protingo ir proporcingo dydžio. Pastebėtina tai, jog įstatymo nuostata dėl išlaidų advokato paslaugoms atlyginimo nesukuria proceso dalyviams, taip pat ir nukentėjusiajam, teisinio lūkesčio, kad baudžiamojoje byloje bus kompensuotos bet kokio dydžio ir visos patirtos teisinės išlaidos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašomos priteisti išlaidos advokato paslaugoms apmokėti mažinamos iki 700 eurų.

37. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma priteistą neturtinę žalą ir atstovavimo išlaidas išdėstyti dalimis. Proporcingumo principo taikymas byloje reikalauja, kad nagrinėjant teismo sprendimo vykdymo išdėstyto dalimis klausimą, būtų atsižvelgiama į abiejų šalių interesus. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis neišreiškė sutikimo jam priteistų sumų mokėjimą išdėstyti dalimis. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojami tik A. G. interesai ir neatsižvelgiama į nukentėjusiojo lūkesčius. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, yra svarbus abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas. Nuteistasis yra jauno ir darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų kurie patvirtintų apie akivaizdžiai sunkią jo turtinę padėtį. Teisėjų kolegijos manymu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog susiklostė išimtinės aplinkybes, dėl kurių būtų pagrindas priteistą neturtinę žalą ir atstovavimo išlaidas išdėstyti dalimis. Patenkinus nuteistojo prašymą, būtų pažeista nukentėjusiojo teisė gauti nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą, kadangi žalos atlyginimas užtruktų pernelyg ilgą laiką. Be to, nuteistasis turi teisę su nukentėjusiuoju sudaryti sutartį dėl mokėtinų sumų dydžio, taip užtikrindami abiejų šalių interesus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto prašymas dėl neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų išdėstymo, atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista iš A. G. M. J. naudai 1 200 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš nuteistojo A. G. M. J. naudai 700 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.