- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-15
- Bylos Nr.
- 2S-497-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22047-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- N. B.
- Trečiasis asmuo
- I. D. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (pareiškėjo) A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties dėl atsisakymo atnaujinti procesą, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu atsakovui N. B. AB, Lietuvoje veikiančiam per N. B. AB Lietuvos skyrių, tretiesiems asmenims I. D. P., antstoliui I. G.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3767-936/2014 pagal ieškovo A. P. ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atsakovui N. B. AB, Lietuvoje veikiančiam per N. B. AB Lietuvos skyrių, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, I. D. P., antstoliui I. G..
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-27 sprendimu ieškovo A. P. ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuris išsiųstas Vilniaus apygardos teismui nagrinėjimui apeliacine tvarka (T.3., b. l. 110-118). Vilniaus apygardos teismas 2015-03-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-804-431/2015 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas (T.3., b. l. 173-182).
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, prašydamas atnaujinti procesą, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą ir priimti sprendimą pripažinti atsakovo AB N. B. vienašališką 2007-06-27 Kredito sutarties Nr. LL 07/06/32 D nutraukimą neteisėtu, pripažinti neteisėtu jo pagrindu vykdomą išieškojimo procesą, ir jį nutraukti, pripažinti kredito sutarties 10.1 p., sąlygą negaliojančia ab initio, ir jos pagrindu atliktą vienašališką sutarties nutraukimą iki pagrindinio sutarties reikalavimo įvykdymo termino pradžios likus 7 metams pripažinti negaliojančiu. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo teikia nepraleidęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių termino, kuris skaičiuojamas nuo pareiškėjo gavimo 2015-06-17 kasacinio teismo 2015-06-12 nutarties, kadangi tik tuomet paaiškėjo, kad pasibaigė bylos proceso kasaciniame teisme stadija. Pareiškėjo teigimu, antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme turėjęs teikti advokatas M. Vaivada neinformavo pareiškėjo apie apeliacinio teismo nutartį. Pareiškimą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą atsakovas nutraukė vartojimo kredito sutartį pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 2 dalį, 6.874 straipsnio 2 dalį, 6.889 straipsnį, CPK 558 straipsnį, o tokios aplinkybės pareiškėjui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, kadangi pareiškėjui iki 2015 m. balandžio 28 d. nebuvo teikiama jokia teisinė pagalba, nors formaliai ir buvo paskirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatai V. G. ir M. V. Pareiškėjo teigimu, jam reali antrinė teisinė pagalba buvo suteikta tik kasacinėje stadijoje, kadangi advokatė iš tikrųjų parengė kasacinį skundą, o apie atsakovo 2010-04-07 nutrauktą vartojimo kredito sutartį ir pradėtas priverstinio išieškojimo procedūras iš hipoteka įkeisto turto, pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas sužinojo tik teisinių konsultacijų dėl kasacinio skundo atmetimo su advokate metu. Pareiškėjo manymu, nurodytos aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, nes jos daro negaliojančia ab initio sutarties 10.1 punkto sąlygą, kuriai negaliojant atitinkamai turėtų būti pripažinti neteisėtais ir iki sutarties 10.1 punkto sąlygos pagrindu atlikti atsakovo veiksmai. Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo ir byloje priimtą ir įsiteisėjusį sprendimą, kuris, nepripažinus neteisėtu vienašališko vartojimo kredito sutarties nutraukimo, sudaro prielaidas antstoliui I. G. atnaujinti išieškojimo procesą ir paskelbti buto varžytynes vadovaujantis 2013 metais nustatyta beveik du su puse karto mažesne kaina, nei šiuo metu faktiškai egzistuojanti nekilnojamojo turto kaina. Mano, kad teismui neįvertinus šios naujai paaiškėjusios aplinkybės ir priėmus sprendimą nepripažinti kredito sutarties nutraukimo ir antstolio vykdomo išieškojimo neteisėtu, atsirado akivaizdi grėsmė pareiškėjo turtinėms teisėms, kadangi parduodant butą iš varžytynių bus padaryta didelė žala. Pareiškėjo teigimu, ši aplinkybė buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą, tačiau apie ją nebuvo žinoma, kadangi apie antstolio ketinimus parduoti butą iš varžytynių už trigubai mažesnę kainą, pareiškėjui tapo žinoma tik įvykus atitinkamiems procesiniams veiksmams (įsiteisėjus teismo sprendimui 2015-08-17, antstoliui atsiuntus 2015-08-10 patvarkymą ir atskiruoju skundu apskundus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-36273-937/2015). Pareiškėjo manymu, šios aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, nes dėl atsakovo veiksmų antstoliui pardavus turtą iš varžytynių už kainą, nustatytą daugiau nei prieš kelis metus, ieškovas neteks savo vienintelio turto ir liks skolingas atsakovui 2 000 000,00 Lt. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nagrinėjant bylą ir Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014-05-27 priimant sprendimą galiojo CK 4.174 straipsnio 2 dalis, kuria nebuvo vadovaujamasi, ir nors ši aplinkybė buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą, tačiau pareiškėjui, nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kadangi jam nebuvo suteikta tinkama teisinė pagalba. Nurodė, kad apie šią aplinkybę pareiškėjas sužinojo įsiteisėjus teismo sprendimui, kai kasacinis teismas priėmė 2015-06-12 nutartį, kurią pareiškėjas gavo 2015-06-17 ir ji turi esminės reikšmės bylai, kadangi sudaro pagrindą pripažinti atsakovo 2010-04-07 vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu (T. 4., b. l. 1–7).
Atsiliepimas
Atsakovas (proceso atnaujinime - suinteresuotas asmuo) N. B. AB, Lietuvoje veikiantis per N. B. AB Lietuvos skyrių, pateiktame atsiliepime į pareiškimą prašo pareiškėjo prašymo netenkinti, priteisti iš pareiškėjo suinteresuoto asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjo pateiktame pareiškime netinkamai nurodytas atsakovu N. B. Finland Plc, Lietuvoje veikiantis per N. B. Finland Plc Lietuvos skyrių, kadangi minėtas juridinis asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi pakeistas į N. B. AB, Lietuvoje veikiantį per N. B. AB Lietuvos skyrių. Manė, kad pareiškėjas neįrodė proceso atnaujinimo pagrindų, o pareiškimu siekia pakartotinio ginčo nagrinėjimo. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimas buvo apskųstas apeliacinės instancijos teismui, jis paliktas nepakeistas, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl CPK 368 straipsnyje įtvirtinto 3 mėn. senaties termino, yra nesusijusios su proceso atnaujinimo institutu, kadangi kasacinis skundas (jo priėmimo/nepriėmimo klausimai) nėra CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijus atitinkanti aplinkybė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su kredito sutarties vykdymo pažeidimu, jau buvo įvertintos ir dėl jų pasisakyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendime bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartyje, todėl neturi teisinės reikšmės. Manė, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri nebūtų buvusi žinoma bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose bei jų esminės reikšmės priimtų galutinių sprendimų teisėtumui. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo argumentai, susiję su parduodamu iš varžytynių nekilnojamuoju turtu, neturi reikšmės CPK 366 straipsnio taikymui, o varžytynių procesas nebuvo civilinės bylos Nr. 2-3767-936/2014 ginčo dalykas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos aplinkybės, atitinkančios CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijus, o pareiškime nurodytos aplinkybės buvo žinomos civilinės bylos Nr. 2-3767-936/2014 nagrinėjimo metu. Išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto yra pradėtas įsiteisėjusių sprendimų pagrindu nutraukus Kredito sutartį pagal CK 4.196 straipsnio 1 dalį ir pakartotinis įsiteisėjusių sprendimų kvestionavimas yra negalimas, jis nėra šios bylos ginčo dalykas. Nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą dėl tariamo nežinojimo apie pradėto išieškojimo aplinkybes, kadangi reikšdamas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-3767-936/2014 prašė stabdyti išieškojimą iš įkeisto turto, o jo nurodytos materialinės teisės normos negali būti laikomos aplinkybėmis, kurios naujai paaiškėjo po bylos išnagrinėjimo ir/ar, kad jos turi kokią nors esminę reikšmę šioje byloj, kadangi CK normos nėra jokia aplinkybė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Be to, pareiškėjas sąmoningai klaidingai aiškina jo pasirinktas CK normas. Nurodė, kad ir pareiškėjo minimos aplinkybės dėl teisinės pagalbos (ne)teikimo yra nesusijusios su CPK 366 straipsnio taikymu (T. 4., b. l. 77-82).
Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. pateiktame atsiliepimą su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjo skundai dėl antstolio I. G. veiksmų, kuriuose pareiškėjas dėstė teiginius dėl eksperto nustatytos turto vertės, buvo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų atmesti kaip nepagrįsti. Antstolio teigimu, pasibaigus teisminiams ginčams ir įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės (sustabdytas priverstinis išniekojimas), 2015-03-18 patvarkymu vykdymo veiksmai atnaujinti ir paskelbtos įkeisto turto varžytynės. Pareiškėjo argumentai dėl turo kainos nepagrįsti, kadangi buvo gautas atsakymas iš UAB „Centro kubas – nekilnojamais turtas“, kad nekilnojamojo turto rinka nuo 2012 metų yra laikoma stabilia, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad nuo 2013 turto būklė būtų pagerinta, ekspertizės aktas nėra nuginčytas. Nurodė, kad pareiškėjas aktyviai dalyvauja vykdymo procese teikdamas skundus, o Vilniaus miesto I apylinkės teismo hipotekos skyriaus vykdomasis raštas Nr. I-234V/2010 nėra panaikintas ar nuginčytas (T. 4., b. l. 92).
Suinteresuotas asmuo I. D. P. atsiliepimo į prašymą teismo nustatytu terminu nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2015 m. spalio 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino, atsisakydamas atnaujinti procesą. Pasisakydamas dėl CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto trijų mėnesių termino nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, teismas nurodė, jog būtina įvertinti, kada pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo nurodomas naujas aplinkybes. Atkreipė dėmesį į tai, kad CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas yra siejamas ne vien su momentu, kada pareiškėjas sužinojo, tačiau ir su momentu, kada jis turėjo sužinoti apie šias naujas aplinkybes, ir konstatavo, kad CPK bei CK įtvirtintos teisės normos, apie kurias, pareiškėjo teigimu, jis nežinojo, įsigaliojo atitinkamai nuo 2001-07-01 bei 2003-01-01. Sprendė, kad aplinkybė, jog civilinės bylos Nr. 2-3767-936/2014 nagrinėjimo metu pareiškėjas neturėjo teisinio išsilavinimo, ir jam antrinę teisinę pagalbą teikę advokatai galimai nenurodė, kad pareiškėjo ginčo atveju turėtų būti taikomos atitinkamos CK ir CPK normos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apie pareiškėjo nurodomas naujai paaiškėjusias aplinkybės jis sužinojo tik 2015-06-17, todėl sprendė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs 3 mėn. prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo senaties terminą, ir neprašė jo atnaujinti, šios aplinkybės savaime neleidžia daryti išvados, kad terminas negali būti atnaujintas. Įvertinęs aplinkybes, jog vienerių metų naikinamasis terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutarties įsiteisėjimo dienos (2015-03-03) nėra praleistas, kad pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį teismui yra suteikta teisė atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kad atsakovo skundai apeliacine bei kasacine tvarka buvo atmesti arba atsisakyta juos priimti, ir proceso atnaujinimas yra vienintelė teisinė procedūra sudaranti galimybę apginti galimai pažeistas pareiškėjo teises, bei vadovaudamasis bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimais, atnaujino pareiškėjui praleistą terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso, kadangi jo nurodytos aplinkybės neatitinka Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo nurodytų kriterijų. Pažymėjo, kad vartojimo kredito nutarties nutraukimo teisėtumą yra įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3767-936/2014, jis paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo nutartimi, ir pareiškėjo pateikiamas išnagrinėtos civilinės bylos teisinis vertinimas ex post (t. y. jau po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo įsiteisėjimo) negali būti laikomas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pažymėjo, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikytinos naujos faktinės aplinkybės, o ne bylos nagrinėjimo metu egzistavusių faktinių aplinkybių kitoks teisinis interpretavimas ar papildomų teisinių argumentų teikimas. Teismo nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškina CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kaip suteikiančias teisę kreipiantis dėl proceso atnaujinimo, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis nurodyti teisės normas, kurios, jo manymu, turėjo būti taikomos sprendžiant ginčą teisme. Pažymėjo, kad teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas naudojasi proceso atnaujinimo institutu ne pagal jo paskirtį, ir iš esmės siekia ne pateikti naujas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui pagrįstumui, tačiau nurodyti papildomus, civilinės bylos Nr. 2-3767-936/2014 nagrinėjimo metu neteiktus teisinius argumentus, kas iš esmės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių vertinimo.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės neatitinka ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų kriterijų. Vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos tokiomis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, tačiau tapo žinomos įsiteisėjus teismo sprendimui, kadangi jos yra ne faktinės aplinkybės, o teisės normos, kurios laikytinos žinomomis nuo jų paskelbimo momento, t. y. CPK 558 straipsnio 1 dalis buvo žinoma pareiškėjui nuo 2003-01-01, o CK 6.258 straipsnio 2 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis, 6.889 straipsnis – nuo 2001-07-01. Nesutiko, kad šios aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendime teismo pateiktu faktų teisiniu vertinimu bei išvadomis dėl ginčo išsprendimo. Vertino, kad nėra pagrindo pasisakyti dėl kitų pareiškėjo argumentų (dėl iš varžytynių metu parduodamo turto vertės nustatymo netinkamumo, dėl antstolio veiksmų teisėtumo), kadangi jie nesusiję su šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, bei neturi teisinės reikšmės proceso atnaujinimo klausimui civilinėje byloje Nr. 2-3767-936/2014 spręsti (T. 4., b. l. 98-101).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas (pareiškėjas) A. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir prašymą dėl proceso atnaujinimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad atmesdamas prašymą teismas nepagrįstai vadovavosi CK 1.6 straipsnyje įtvirtinta įstatymų nežinojimo ar netinkamo jų nuostatų suvokimo prezumpcija, kuri netaikoma asmenims, siekiantiems apginti savo pažeistą teisę ar teisėtą interesą. Mano, kad skundžiamoje nutartyje teismas akivaizdžiai supainiojo ieškovą su atsakovu, kuriam ir turėtų būti taikoma CK 1.6 straipsnio nuostata, kadangi atsakovas yra akivaizdžiai pažeidusi įstatymą šalis. Mano, kad jam vietoj įstatymų žinojimo prezumpcijos turėtų būti taikoma nekaltumo prezumpcija. Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nutartį ir aiškindamas CK 1.6 straipsnį teismas buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuostatą apie pareiškėją kaip pažeidusį įstatymus asmenį, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpciją bei užkirsdamas kelią nukentėjusiojo nuo atsakovo pareiškėjo kaip vartotojo gynybai. Apeliantas pažymi, kad pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodė faktines aplinkybes ir pateikė visus įrodymus apie tai, kaip buvo keičiami antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai, kurie nesuteikė pareiškėjui jokios teisinės pagalbos bei nepateikė apeliantui skirtos apeliacinės instancijos teismo nutarties. Pareiškėjo teigimu, neturėdamas jam paskirto atstovo nežinojo ir negalėjo žinoti esminių bylos aplinkybių, kurios tapo žinomos tik įsiteisėjus teismo sprendimui. Nurodo, kad dėl teisinės pagalbos nesuteikimo prarado teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nežinojo egzistuojančio teisinio reglamentavimo, kuriuo galėjo remtis reikšdamas reikalavimus bei atsikirtimus, ir dėl kurio turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo argumentai. Mano, kad būtinybę nukrypti nuo res judicata principo sąlygojo esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybė, pagrįsta byloje pateiktais įrodymais, kad pareiškėjui nebuvo teikiama jokia teisinė pagalba, dėl ko buvo pažeistas šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Apelianto teigimu, skundžiama nutartimi jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu bei taip paginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus bei įrodyti tas aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu. Nurodė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenurodyta, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos naujos faktinės aplinkybės, be to, pareiškime nurodytas ne kitoks faktinių aplinkybių teisinis interpretavimas, o naujai paaiškėjusios teisine prasme reikšmingos aplinkybės, kurios negalėjo ir nebuvo žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Mano, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jo pateiktų faktinių aplinkybių, susijusių su antstolio vykdymo veiksmais daromos žalos. Nurodo, kad pareiškime neginčijo nei turto vertės nustatymo tinkamumo, nei antstolio veiksmų teisėtumo, o nurodė dėl antstolio veiksmų parduodant iš varžytynių turtą už 2013 m. nustatytą kainą padarytą žalą kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę (T. 4., b. l. 110-117).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti. Nurodo, kad apeliantas ginčydamas nutartį remiasi niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Mano, kad teismo nutartis išsami, motyvuota ir joje tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės bei pateikti įrodymai (T. 4., b. l. 128).
Suinteresuotas asmuo N. B. AB, Lietuvoje veikiantis per N. B. AB Lietuvos skyrių, prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad ieškovas nesigilino į bylos medžiagą, kadangi nurodo netinkamą atsakovą, kuris buvo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė proceso atnaujinimo pagrindų. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ieškovas nenurodė nė vienos aplinkybės, atitinkančios CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijus, o pareiškėjo nurodytos CK normos nelaikytinos nauja aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie įkeisto turto vertę, nustatytą vykdymo procese, nėra susiję su proceso atnaujinimo instituto taikymu (T. 4., b. l. 129-134).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodydamas, jog nesuteikus jam tinkamos antrinės teisinės pagalbos civilinės bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti esminių aplinkybių dėl teisinio reglamentavimo, kuris sudaro pagrindą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas, taikomas konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014). Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas tiek pareiškime dėl proceso atnaujinimo, tiek atskirajame skunde kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe remiasi teisiniu reglamentavimu, t. y. materialinėmis ir procesinėmis teisės normomis, kurių jis nagrinėjant civilinę bylą nežinojo dėl nekvalifikuotai suteiktos antrinės teisinės pagalbos ir kurios turi esminę reikšmę teismo sprendimo teisėtumui. Pirmosios instancijos teismas apelianto nurodytas aplinkybes atmetė, nurodydamas, kad teisės normos, kurių pareiškėjas neva nežinojo bylos nagrinėjimo metu, nevertintinos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės ir nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu apylinkės teismo vertinimu, o pirmosios instancijos teismo argumentų nepaneigia ir apelianto atskirojo skundo argumentai. Visų pirma, apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos esminėmis bylos aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą proceso atnaujinimui, laikytinos tokios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Apelianto nurodytos materialinės ir procesinės teisės normos, kurių pareiškėjas neva nežinojo ir kurios paaiškėjo tik susipažinus su priimtais procesiniais sprendimais, įsigaliojo priėmus ir įsigaliojus atitinkamai Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (įsigaliojo nuo 2001-07-01) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksui (įsigaliojo 2003-01-01), kurių įsigaliojimas buvo numatytas specialiuose įstatymo leidėjo priimtuose įstatymuose, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teisės normos, kuriomis remiasi apeliantas, jam tapo žinomos tik gavus atitinkamus procesinius sprendimus. Antra, nors apeliantas iš dalies pagrįstai nurodo, kad proceso įstatymas nenumato, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik faktinės aplinkybės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, klaidinga būtų vertinti, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinas ir teisinio reglamentavimo nežinojimas. Nors CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte tiesiogiai nenurodytas minimų aplinkybių priskyrimas faktiniams duomenims, tačiau sistemiškai vertinant CPK 366 straipsnyje įtvirtintus proceso atnaujinimo pagrindus matyti, kad įstatymų leidėjui, nurodant CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte esmines bylos aplinkybes, teisinio reguliavimo objektu buvo faktiniai duomenys, o ne, kaip pareiškėjas nurodo, teisės normas. Iš CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto turinio matyti, kad vienu iš proceso atnaujinimo pagrindų nurodyta aiški teisės normos taikymo klaida, taigi, nelogiška būtų manyti, kad galimai netinkamas teisės normų taikymas kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodytas skirtinguose straipsnio punktuose. Be to, pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, kuris, vertindamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą, nurodo, kad esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir kt.). Trečia, apelianto nurodyta aplinkybė dėl neva netinkamai suteiktos teisinės pagalbos taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad apelianto nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą proceso atnaujinimui, o apie neva naujai paaiškėjusias aplinkybes apeliantas sužinojo tik kasaciniam teismui 2015-06-12 nutartimi atsisakius priimti jo kasacinį skundą. Advokato teisinės pagalbos suteikimo kokybė (šiuo atveju galimai nenurodymas materialinių ir procesinių normų, kurias neva pažeidė kredito įstaiga) nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą neturi. Kaip jau minėta, tai nėra esminės faktinės aplinkybės, o kredito įstaigos veiksmų, atsakovui nevykdant prisiimtos prievolės, teisinis įvertinimas nėra proceso atnaujinimo instituto dalykas. Be to, pažymėtina, kad apeliantui manant, jog antrinės teisinės pagalbos advokatui/advokatams netinkamai suteikus jam teisines paslaugas, buvo pažeistos jo teisės ar dėl to padaryta žala, jis turi teisę ginti savo galimai pažeistas teises įstatyme numatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto nurodytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų teisinis vertinimas, tarp jų teismo pareiga ginti vartotojo teises bei vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimas ex officio teisinės reikšmės apelianto pareiškimo nagrinėjimui neturi, juolab kad, kaip matyti iš teismų priimtų procesinių sprendimų, teismas vertino kredito sutartį kaip kylančią iš vartojimo teisinių santykių ir ją vertino pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
Apeliantas vienu iš atskirojo skundo argumentų nurodo ir nekaltumo prezumpciją, nurodydamas, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai vadovavosi CK 1.6 įtvirtinta įstatymų nežinojimo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks apelianto argumentas taip pat nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kadangi apelianto nurodoma nekaltumo prezumpcija taikytina visiškai kitoje teisės šakoje ir nagrinėjant civilinius santykius teisinės reikšmės neturi.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jo pateiktų faktinių aplinkybių, susijusių su antstolio vykdymo veiksmais daroma žala, ir neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas antstolio veiksmais parduodant iš varžytynių turtą už 2013 m. nustatytą kainą padaryta žala remiasi kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo nuomonei, kad antstolio veiksmai bei jų teisinis įvertinimas vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, nėra susiję su proceso atnaujinimo instituto taikymu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu apeliantas nesutinka su antstolio veiksmais ar mano, kad antstolio atliekami veiksmai vykdymo procese pažeidžia jo teises bei teisėtus interesus, turi teisę pasinaudoti proceso įstatyme numatyta teise skųsti antstolio veiksmus CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, o tuo atveju, jeigu neva dėl neteisėtų antstolio veiksmų apeliantui buvo padaryta žala, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ir nenustatydamas proceso atnaujinimo pagrindų pareiškėjo prašymo netenkino, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Atsakovas prašo teismo priteisti 182,23 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos remiantis pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui pateikė bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus: 2015-12-07 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 15-1032, mokėjimo dokumentą. Kadangi pareiškėjo atskirasis skundas nepatenkintas, o atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nurodyto maksimalaus atsiliepimo parengimo dydžio (8.15 punktas), todėl atsakovui priteistinos iš ieškovo jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo N. B. AB, Lietuvoje veikiančiam per N. B. AB Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632) 182,23 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus 23 euro ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.