Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės ir pranešėjos Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1969-636/2011 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovei I. N., trečiajam asmeniui Mažeikių rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriui, išvadą duodančiai institucijai Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovė I. N. sutiko su ieškinio reikalavimu, kad būtų nuginčyta tėvystė.

Mažeikių rajono savivaldybės administracijos VTAS atstovas V. N. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad kiekvienas vaikas turi teisę žinoti, kas yra jo tėvas, taip pat ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą tėvystei nuginčyti.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismas netinkamai aiškino Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvencijos 7 str. 1 dalies nuostatą apie vaiko teisę žinoti savo tėvus. Tarp ieškovo ir vaikų nesusiklostė tikrieji tėvo ir vaikų santykiai ir tai labai aiškiai matyti iš pačių vaikų pareiškimų. Vaikai ieškovo nelaiko savo tėvu. Tokiu būdu teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, iš esmės pažeidė vaikų interesus, nes verčia juos būti ieškovo vaikais. Ieškovo manymu, tai yra neteisinga, nesąžininga ir neprotinga tiek vaikų atžvilgiu, tiek ieškovo atžvilgiu. Aplinkybė, kad teismas atmeta ieškovo reikalavimą net nesiėmęs priemonių nustatyti objektyvią tiesą, reiškia, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos yra taikomos netinkamai. Teismo motyvas, esą ginčydamas tėvystę ieškovas vengia teikti išlaikymą vaikams, yra nepamatuotas, nes tokio pareiškimo niekada ieškovas nepaskelbė. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė pareigos apklausti byloje liudytojus ir spręsti ekspertizės skyrimo klausimą. Teismo argumentas, kad ieškovas neprieštaravo, jog V. Š. gimimo liudijime būtų įrašytas tėvu, yra neadekvatus ir nepamatuotas, nes iš teismo sprendimų matyti, kad tuo metu ieškovas su atsakove kartu nebegyveno ir ieškovas net nežinojo, kada gimė V.Teismas ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senaties institutą taikė, pažeisdamas savo įgaliojimų ribas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ieškinio senatis taikoma tik tada, kai to reikalauja ginčo šalis. Atsakovė tokio reikalavimo nepareiškė, todėl teismas netinkamai, t.y. plečiamai aiškino CPK 376 str. 3 dalies nuostatas apie galimybę priimti sprendimus, išeinančius už reikalavimų ribų. Įstatymų leidėjas šioje normoje kalba apie materialinius reikalavimus, t.y. tuos, kurių pobūdis apibrėžiamas CK 1.138 straipsnyje.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantas Šiaulių apygardos teismui pateikė prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į šį prašymą, teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apeliantas nepateikė jokių argumentų, kodėl mano tikslinga apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Be to, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Siekiant sudaryti sąlygas darniai vaiko fizinei ir psichologinei raidai, būtina įvertinti tai, kad tėvystė yra teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, ir, nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę vaiko ir tėvo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-9/2007). Sprendžiant apie tėvo santykį su vaiku, turi būti atsižvelgiama į daugelį objektyvių veiksnių bei į tėvo ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-460/2007). Kartu privalo būti įvertinama ir vaiko savijauta, požiūris, ryšys su tam tikru asmeniu kaip tėvu, t. y. visi klausimai, susiję su vaiku, sprendžiami prieš tai išklausius paties vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę (CK 3.164, 3.177 straipsniai). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo turi būti randama teisinga pusiausvyra tarp asmens, siekiančio nuginčyti tėvystę, šeimos ir visuomenės interesų, tačiau visada būtina vadovautis vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-9/2007). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas nurodė, kad apeliantas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas vaikų grąžinimo į Lietuvą. Patys vaikai neginčija, kad jiems žinomas biologinis jų tėvas A. Š.. Jokio kito tėvo atsakovė nenurodė. Dėl šios priežasties kolegija sutinka su išvadą duodančios institucijos atstovo teiginiu, kad šiuo atveju svarbiau ne ginčyti tėvystę, o siekti tėvo ir vaikų ryšio atkūrimo. Kolegija neturi pagrindo nesiremti tokiu svarbiu įrodymu, kaip šios institucijos atstovo paaiškinimais, kad apeliantas jau nuo 2010.12.01 ėmėsi aktyvių veiksmų, reikalaudamas sužinoti, kur jo vaikai gyvena, kokios jų gyvenimo sąlygos, galų gale pareikalaudamas grąžinti vaikus į Lietuvą (CPK 177 straipsnis). Kolegija sprendžia, kad šiame ginče labai svarbi būtent šios institucijos iniciatyva, kadangi dėl asmeninių paskatų (pvz., vengdamas mokėti vaikams išlaikymą ar siekdamas pažeminti buvusią sutuoktinę) apeliantas gali tuo pačiu pažeisti vaikų teises, reikalaudamas pakeisti jų gyvenamąją vietą, įprastą ir jiems artimą aplinką. Rašytiniai L. Š. ir V. Š. pareiškimai įrodo tik tai, kad jie vengia ieškovo, nenori su juo bendrauti, tačiau tokia vaikų reakcija gali būti atsiradusi dėl netinkamo apelianto elgesio, jiems nesuprantamos jo elgsenos, baimės būti grąžintiems į Lietuvą. Kolegija nesutinka su apelianto motyvu, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus veikla yra susijusi tik su šios institucijos žinybinių interesų gynyba. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ji veikia ne vaikų interesais.

CK 3.152 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo yra nustatytas specialus sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia gali būti apibrėžiama dviem alternatyviais momentais: 1) kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše; 2) kada paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Pirmuoju atveju vienerių metų termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie subjektinės tėvystės teisės pažeidimą; subjektinė tėvystės teisė pažeidžiama įrašu, bet apie teisės pažeidimą ir apie įrašą ne visada sužinoma tuo pačiu metu. Antruoju atveju senaties termino eigos pradžia yra diena, kai asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, paaiškėjo aplinkybių, leidžiančių teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Tokių teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, aiškinimo ir taikymo nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2003, 2007-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007, 2007-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2007). Nagrinėjamoje byloje apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jis tik 2011 m. balandžio mėnesio viduryje patikimai sužinojo nesąs vaikų L. Š. ir V. Š. tėvas. Iš byloje esančio Mažeikių rajono apylinkės 2001 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo iš apelianto priteisti alimentai nurodytų vaikų išlaikymui, matyti, kad jis jau tada abejojo savo tėvyste, tačiau nesiėmė jokių priemonių ją nuginčyti (10 b.l.). Šeimos bylose teismas ne tik gali, bet ir turi būti aktyvus bei ginti viešąjį interesą (CPK 179 straipsnis), todėl negalima laikyti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. To reikalauja vaikų interesai, nepriklausomai nuo to, kad jų motina nepakankamai aktyviai juos gina. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės ieškinio pripažinimą. Pripažinus, kad apeliantas jau 2001.06.04 turėjo galimybę ginčyti tėvystę, privalu įvertinti ir tą faktą, kad ieškinio pateikimo metu jau suėjo net bendras 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Apelianto motyvas, kad teismas nepagrįstai perėjo į bylos nagrinėjimą iš esmės iš parengiamojo teismo posėdžio, yra nepagrįstas. Apeliantas buvo tinkamai atstovaujamas, jo interesus gynė advokatas. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad būtent jis pripažino, kad DNR ekspertizės atlikimo ar papildomų įrodymų rinkimo būtinybė atkrito, atsakovei neginčijus pačios tėvystės fakto. Prieš baigiamąsias kalbas teismas paklausė proceso dalyvių, ar jie turi prašymų papildyti bylą. Tokių prašymų nebuvo, taip pat nebuvo pastabų dėl teismo posėdžio protokolo (CPK 171 straipsnis). Kolegija sprendžia, kad teismas galėjo priimti sprendimą, remdamasis pateiktais įrodymais.

Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir tinkamai pritaikė proceso ir materialines teisės normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.