Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-24938-986/2025 pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo, suinteresuoti asmenys I. B. ir S. B., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymas dėl leidimo paimti nepilnametį D. B. iš jo motinos I. B. išdavimo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

28. Suinteresuotas asmuo (apeliantė) I. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2025 m. birželio 20 d. Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro raštą Nr. S3-1046 su priedais.

29. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, nes CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Iš CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti suinteresuoto asmens I. B. sūnaus D. B. paėmimo iš motinos pagal išduotą teismo leidimą klausimai, kad nebūtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, įvertindamas teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, į tai, jog šių dokumentų turinys pareiškėjui yra žinomas, kadangi byloje yra pateiktas jo atsiliepimas į atskirąjį skundą ir jis turėjo galimybę dėl jų išdėstyti savo poziciją, sprendžia, kad suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai priimtini ir vertintini su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

32. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

33. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems pagrindams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. CK 3.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui; 4) tėvai yra nežinomi (kol bus nustatyti tėvystės ar artimos giminystės ryšiai); 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs nepilnamečiai.

34. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal šio įstatymo 36⁴ straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą šio įstatymo 36⁵ straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis).

35. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį D. B. iš jo tėvų I. B. ir S. B.. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šeimai teikiama pagalba vaiko ugdymo užtikrinimo srityje teigiamų rezultatų nedavė, situacija ir su tuo susiję rizikos veiksniai, sąlygoję apsaugos poreikio nustatymą bei vaiko paėmimą iš šeimos, nėra pasikeitę, sprendė, jog tokia šeimos aplinka neatitinka tinkamos, palankios ir saugios aplinkos kriterijų, todėl dėl kilusio realaus pavojaus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui, vaikas iš šeimos buvo paimtas pagrįstai.

36. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog: (1) pagalbos plane numatytas priemones yra įvykdžiusi; (2) mobilios komandos paslaugas priėmė; (3) lanko psichologo konsultacijas; (4) teismas nevertino aplinkybių, kad ji vaikui užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas; (5) ji rūpinasi savalaike vaiko sveikatos priežiūra; (6) yra susitarusi su sūnaus buvusia ikimokyklinio ugdymo auklėtoja dėl mokymosi spragų sumažinimo ar net likvidavimo; (7) aplinkybė, kad sūnus į mokyklą neva eina suplyšusiais drabužiais, neteisinga. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

37. Byloje nustatyta, kad, reaguojant į gautus (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos, (duomenys neskelbtini) progimnazijos raštus apie nepilnamečio D. B. ugdymo įstaigos nelankymą be pateisinamos priežasties, netvarkingus drabužius, higienos ir švaros trūkumą, agresyvų, įžūlų, pažeidžiantį, provokuojantį, smurtinį elgesį, socialinių įgūdžių trūkumą, vaiko motinos nebendravimą ir nebendradarbiavimą su ugdymo specialistais, nepilnamečio D. B. klasės tėvų raštą apie jo nederamą elgesį, trukdymą ugdymo procesui, fizinį smurtą. taip pat (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro raštus apie neapsilankymą pas gydytojus specialistus pagal išduotus siuntimus, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimą apie nepilnamečio D. B. veiksmus, kuriuose nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, požymiai, 2025 m. kovo 31 d. atliktas D. B. situacijos vertinimas ir nustatyti rizikos veiksniai: 26.10 kiti objektyvūs rizikos veiksniai, susiję su vaiko funkcionavimu ir (ar) vaiko atstovais pagal įstatymą, ir (ar) vaiko aplinka ir keliantys realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai; 26.11 vaiko atstovai pagal įstatymą atsisako naudoti tėvų valdžią vaiko atžvilgiu; 26.12 vaiko tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų atsisako priimti specialistų siūlomą pagalbą, reikalingą geriausiems vaiko interesams užtikrinti. Nustatytas vaiko D. B. apsaugos poreikis ir priimtas sprendimas taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemonę – vaiką laikinai prižiūrinčio asmens močiutės gyvenamojoje vietoje be vaiko įstatyminių atstovų. Sudarytos mobiliosios komandos specialistų pagalbos I. B. atsisakė.

38. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko laikinosios priežiūros priemonės taikymo metu neišnyko priežastys, dėl kurių vaikui D. B. buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis, vaikui saugi aplinka užtikrinta jį nuo 2025 m. birželio 4 d. laikinai apgyvendinant pas krikšto mamą. 2025 m. birželio 16 d. atlikus nepilnamečio D. B. situacijos vertinimą, nustatyti rizikos veiksniai: 26.6 vaikas turi sveikatos sutrikimų (serga, karščiuoja ar kt.) ir (ar) yra sužalotas, bet negydomas, ir (ar) turi specialiųjų poreikių, kurių vaiko atstovai pagal įstatymą netenkina, nemato poreikio gydyti vaiką arba gydo jį kenksmingomis priemonėmis; 26.10 kiti objektyvūs rizikos veiksniai, susiję su vaiko funkcionavimu ir (ar) vaiko atstovais pagal įstatymą, ir (ar) vaiko aplinka ir keliantys realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti (keliantį) reikšmingą žalą vaiko sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kad taikyta laikinosios priežiūros priemonė buvo neveiksminga, buvo nuspręsta paimti vaiką iš jo įstatyminių atstovų.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateikta (duomenys neskelbtini) progimnazijos informacija apie nepilnamečio D. B. ugdymo įstaigos nelankymą be pateisinamos priežasties, laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 6 d. iki 2025 m. balandžio 18 d. praleistas daugiau nei 300 pamokų, žemus akademinius pasiekimus, dėl ko bus sprendžiama, ar palikti mokinį kartoti kurso pirmoje klasėje, prastus socialinius įgūdžius, netinkamą, konfliktišką, agresyvų, užgaulų, smurtinį vaiko elgesį, vartojamus necenzūrinius žodžius, motinos I. B. nebendravimą ir nebendradarbiavimą su ugdymo įstaigos specialistais, neinformavimą apie neatvykimą į ugdymo įstaigą ir jos priežastis, sudaro pagrindą spręsti, jog nėra užtikrinamas nepilnamečio vaiko D. B. ugdymo įstaigos lankymas, taip pat jo emocinės raidos, socialinių santykių, ugdymosi bei socializacijos sąlygos, kas kelia grėsmę ir realų pavojų nepilnamečio vaiko gerovei ir vystymuisi.

40. Nors apeliantė nurodo, kad yra susitarusi su sūnaus buvusia ikimokyklinio ugdymo auklėtoja, jog ji padės berniukui per vasarą savaitgaliais sumažinti ar net likviduoti mokymosi spragas, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nurodytu pagrindu, kadangi, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes apie nepilnamečio D. B. ugdymo įstaigos nelankymą, I. B. nebendradarbiavimą su ugdymo įstaigos specialistais, taip pat aplinkybę, jog ir anksčiau, organizuojant mažamečio mokymąsi namie, I. B. tik laikotarpiu nuo 2025 m. gegužės 5 d. iki 2025 m. gegužės 12 d. sudarė sąlygas sūnų mokyti namuose, o vėliau, pranešusi, jog jie kraustosi iš buto, todėl mokytojos priimti negalės, pažadėjo kitą dieną sūnų pati atvežti į mokyklą, tačiau to nepadarė, nėra pagrindo spręsti apie ilgalaikius teigiamus I. B. elgesio pokyčius ir jos norą spręsti šeimoje kylančias problemas, todėl vaiko grąžinimas į šeimą šiuo metu neatitiktų geriausių jo interesų, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas.

41. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog I. B. ne kartą atsisakė dalyvauti atvejo vadybos procese, nerodė iniciatyvos įsitraukti į pagalbos procesą, vengė specialistų, atsisakė gyventi Krizių centre ir mobilios komandos paslaugų; I. B. bendravimas su specialistais buvo tik epizodinis, nenuoseklus. Nors apeliantė teigia, jog mobilios komandos paslaugas priėmė, tačiau tai padarė tik 2025 m. birželio 16 d. nustačius vaikui apsaugos poreikį bei priėmus sprendimą kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, todėl ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie nuoseklius teigiamus pokyčius I. B. elgesyje ir kad vaikas D. B. iš šeimos buvo paimtas nepagrįstai.

42. Apeliantės tvirtinimu, ji įvykdė pagalbos plane numatytas priemones, tačiau byloje nėra jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Iš byloje pateiktos (duomenys neskelbtini) Socialinių paslaugų centro informacijos nustatyta, kad pagalbos plane, sudarytame 2025 m. balandžio 25 d., numatytos priemonės įgyvendintos tik iš dalies; atvejo vadybos proceso metu I. B. bendradarbiavimas su specialistais buvo epizodinis, trūko nuoseklumo. Nors apeliantė teigia, jog ji lanko psichologo konsultacijas, tačiau byloje taip pat nėra jokių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų.

43. Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi taip pat grindžia tuo, jog ji rūpinasi savalaike nepilnamečio vaiko D. B. sveikatos priežiūra. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro informaciją, neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Nors apeliantė byloje pateikė duomenis apie apsilankymą pas nepilnamečio D. B. šeimos gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrą, medicinos psichologą ir oftalmologą, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie tinkamą, savalaikę mažamečio D. B. sveikatos priežiūrą. Pažymėtina, jog byloje (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro pateikta informacija patvirtina, jog dalis apsilankymų pas specialistus nėra savalaikiai, o pas kitus specialistus pagal išduotus siuntimus visai neatvykta: nors 2021 m. balandžio 20 d. ir 2024 m. rugpjūčio 16 d. buvo išduoti siuntimai pas oftalmologą, tačiau pateikti duomenys, jog pas šį specialistą apsilankyta tik 2025 m. balandžio 18 d.; 2023 m. balandžio 4 d. ir 2024 m. rugpjūčio 16 d. išduoti siuntimai pas vaikų neurologą, taip pat išduotas siuntimas pas otorinolaringologą, tačiau duomenų apie apsilankymą pas šiuos specialistus nėra.

44. Apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad ji vaikui užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas, taip pat, kad aplinkybė apie suplyšusius vaiko drabužius yra neteisinga, taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nurodytais pagrindais, kadangi nepilnametis D. B. iš šeimos iš esmės paimtas dėl ugdymo įstaigos lankymo, emocinės raidos, socialinių santykių sąlygų neužtikrinimo, nebendravimo ir nebendradarbiavimo su ugdymo įstaigos, taip pat Skyriaus specialistais, tinkamos savalaikės vaiko sveikatos priežiūros neužtikrinimo, o ne dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ar vaiko higienos trūkumo, todėl šios apeliantės nurodytos aplinkybės nekeičia situacijos faktinio ir teisinio vertinimo.

45. CPK 582 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad, kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus. Sprendžiant vaiko paėmimo iš tėvų klausimą, ypač atsižvelgtina į geriausius vaiko interesus, kurie gali būti viršesni už tėvų, tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytinas kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Įvertinant, kad tėvų valdžia turi būti įgyvendinama nuolat, teismas turi vertinti nuosekliai pasikartojančius tėvų veiksmus. Tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015).

46. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes apie nepilnamečiui vaikui D. B. neužtikrinamas nuolatines ugdymo galimybes, jo emocinės raidos, socialinių santykių, ugdymosi bei socializacijos sąlygas, taip pat neužtikrinamą tinkamą savalaikę vaiko sveikatos priežiūrą, nuoseklų lankymąsi pas gydytojus, kas kelia grėsmę ir realų pavojų nepilnamečio vaiko gerovei ir vystymuisi, taip pat I. B. nebendravimą ir nebendradarbiavimą su ugdymo įstaigos, Skyriaus specialistais, nededamas pastangas spręsti susidariusias problemas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė nepilnamečio vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumu, todėl pareiškėjo taikyta skubi priemonė (nepilnamečio vaiko paėmimas) šiuo konkrečiu atveju buvo proporcinga ir būtina priemonė vaiko teisėms apsaugoti, todėl atitiko geriausius vaiko interesus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog egzistuoja rizikos veiksniai, be kita ko, susiję su vaiko motina I. B., ir dėl to kyla pavojus jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui, todėl vaikas iš šeimos buvo paimti pagrįstai.

47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko paėmimas iš tėvų nėra bausmė tėvams, siekis paneigti jų valdžią vaikams, nutraukti jų tarpusavio ryšį, priešingai, tai yra pagalba, kuri teikiama siekiant vieno bendro tikslo – atkurti šeimos ryšius, juos sustiprinti, padėti tėvams išsiugdyti tinkamus vaiko auginimo ir auklėjimo, šeimos bendravimo įgūdžius, nes vaiko paėmimas iš tėvų leidžia sustabdyti neigiamą situaciją, užtikrinti vaikui saugią aplinką, o tėvams sudaro galimybę įvertinti tai, kas įvyko, padaryti išvadas, imtis aktyvių veiksmų, parodant realias pastangas ir ryžtą keistis.

48. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad teismo leidimas paimti vaiką iš šeimos yra laikino pobūdžio, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą, kitaip tariant, teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje šiuo atveju yra susidariusios tokios faktinės aplinkybės (t. y. nustatytas vaiko apsaugos poreikis pagal susiklosčiusias byloje faktines aplinkybes), dėl kurių vaikas laikinai paimtas iš tėvų, o paaiškėjus, kad aplinkybės, dėl kurių buvo iškilęs realus pavojus nepilnamečio vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, išnyksta arba išsprendus kitas rizikas, dėl kurių vaikas negalėjo būti grąžintas šeimai, vaikas būtų nedelsiant grąžintas tėvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir EŽTT jurisprudencijoje, kurioje nurodoma, jog sprendimas perduoti vaiką globai turėtų būti laikomas laikina priemone, kurios taikymas turi būti nutrauktas, kai tik leidžia aplinkybės, ir kad bet kokios priemonės, kuriomis įgyvendinama laikinoji globa, turėtų atitikti galutinį tikslą – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (Nr.1), peticijos Nr. 10465/83, 81 punktas).

49. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias vaiko paėmimą iš jo atstovų pagal įstatymą, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančių duomenų visumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens I. B. atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.