Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-898-459/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-26
Bylos Nr.
2A-898-459/2015
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-02224-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimonda Andrulienė (pirm.), Aušra Maškevičienė, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
J. G.

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-898-459/2015

Teisėja Nijolė Bagdonienė (Proceso Nr. 2-43-3-02224-2014-9)
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.3.6.; 63.1; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. birželio 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės, Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui J. G. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė UAB „Gelvora“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo J. G. 1936,89 Eur (6687,70 Lt) skolos, 1194,43 Eur (4124,14 Lt) palūkanų, 599,41 Eur (2069,64 Lt) delspinigių, 171,90 Eur (593,54 Lt) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos 1936,89 Eur (6687,70 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-04-28 AB SEB bankas ir atsakovas J. G. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 0450618051382-14, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas. Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl AB SEB bankas ją nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei sumokėti palūkanas, delspinigius ir kitas susijusias pinigines sumas. 2009-11-09 AB SEB bankas ir ieškovė UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Ieškovė CK 6.109 str. nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovas jų neįvykdė. Atsakovas buvo raginamas atsiskaityti, tačiau visi ieškovės bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka buvo nesėkmingi.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2015-02-11 sprendimu tenkino dalį ieškinio: priteisė ieškovei iš atsakovo 1936,89 Eur skolos, 398,14 Eur (3139,64 Lt) palūkanų, 299,70 Eur delspinigių, 9,5 proc. metinių palūkanų nuo 1936,89 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-11-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 2634,73 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-11-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 112,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vartojimo kredito sutartyje šalys numatė 0,1 proc. netesybų. Tokių didelių nuostolių ieškovė nepagrindė jokiais įrodymais. Ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra neprotingai dideli. Teismas turi pareigą būti aktyvus ir ex officio pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus įvertinti šalių sutarties, iš kurios kilęs ginčas, sąlygas, taip pat pagal CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. nuostatas kontroliuoti delspinigių dydį, nepriteisdamas aiškiai per didelių delspinigių. Vartojimo kredito sutartyje numatytas delspinigių dydis (0,1 proc. už dieną) yra aiškiai per didelis ir, atsižvelgiant į skolos sumą, leistų ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką net 0,2 proc. delspinigiai yra laikomi aiškiai per didelėmis netesybomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d., 2005 m. birželio 6 d., 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1070/2003; Nr. 3K-3-316/2005; Nr. 3K-3-316/2005 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyti delspinigiai, atsižvelgiant į sutarties šalių santykių pobūdį, kai viena šalis yra juridinis asmuo, kita – fizinis asmuo, pažeidžia minėtus teisės principus, todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkino iš dalies: vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., sumažino delspinigius iki 0,05 proc. nuo negrąžintos sumos, skaičiuojant už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, taigi priteisė 299,70 Eur (1034,82 Lt) delspinigių. Iš palūkanų apskaičiavimo akto matyti, kad reikalavimo perleidimo momentu mokėtinų palūkanų dydis sudarė 975,72 Lt, o nuo reikalavimo perleidimo ieškovė apskaičiavo 3148,42 Lt palūkanų, mokėtinų už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2014-09-25. Atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad byloje pateiktas tik vienintelis ieškovės pranešimas atsakovui dėl įsiskolinimo (b. l. 25, 26) ir daugiau nepateikta jokių duomenų, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama susigrąžinti skolą, bei remdamasis CK 1.5 straipsniu, 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, teismas sumažino sutartimi nustatytas palūkanas ir priteisė dviem trečdaliais mažesnes palūkanas, t.y. iki 398,14 Eur.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-02-11 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 769,29 Eur sutartinių palūkanų ir priteisti šią sumą. Nurodo, jog mokėjimo palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių nustatytas palūkanų dydis gali būti mažinamas ne pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Apeliantės nuomone, Vartojimo kredito sutartyje numatytos 9,5 proc. dydžio sutartinės pelno (palūkanos) neprieštarauja nei protingumo, sąžiningumo principams, nei įstatymams. Be to, metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,40 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl teismas neturėjo pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi teisę skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima išnagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006-04-28 AB SEB bankas ir atsakovas J. G. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 0450618051382-14, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas (b. l. 14-18). Tačiau atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl AB SEB bankas ją nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei sumokėti palūkanas, delspinigius ir kitas susijusias pinigines sumas. 2009-11-09 AB SEB bankas ir ieškovė UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu (b. l. 19-24). Ieškovė CK 6.109 str. nustatyta tvarka 2009-11-19 raštu pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį (b. l. 25, 26), tačiau atsakovas jų neįvykdė. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 1936,89 Eur (6687,70 Lt) skolos, 1194,43 Eur (4124,14 Lt) palūkanų, 599,41 Eur (2069,64 Lt) delspinigių, 171,90 Eur (593,54 Lt) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos 1936,89 Eur (6687,70 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio. Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, sumažino priteistinų sutartinių palūkanų dydį iki 398,14 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452).

Ieškovės reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilo iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma šalių sutarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties Nr. 0450618051382-14 specialiosios dalies 2.4 punkto matyti, kad šalys sutarė dėl 9,5 procento dydžio palūkanų normos.

Kadangi mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai), tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

Vadovaujantis CK 6.228 straipsnio 1 dalimi, sutarties šalis gali atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga suteikė kitai šaliai nepagrįstą pranašumą. Pripažįstama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginusi su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Šalis, suinteresuota pakeisti sutartį, pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014).

Nagrinėjamoje byloje nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygų modifikavimo. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas pelno (mokėjimo) palūkanų, netaikė sutarčių teisės normų, bet ginčą dėl šios dalies išsprendė vadovaudamasis kompensuojamųjų palūkanų mažinimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.37 straipsnis) bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.

Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo mažinti ar iš viso nepriteisti sutartyje numatytų palūkanų. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo, kaip vartojimo, fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Atsižvelgiant į suteikto kredito dydį (8000 Lt), įvertinus tai, jog atsakovas prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį – 9 metus, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, konstatuotina, jog nėra pagrindo nepriteisti sutartinių palūkanų.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Vartojimo kredito sutarties 9 punkte šalys susitarė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja tol, kol kredito gavėjas grąžins visą kreditą, sumokės palūkanas, banko nustatytus mokesčius ir netesybas. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo pareiga mokėti pelno palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo.

Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima remtis tiesiogiai, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos sprendžiant dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami. Minėto įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.5 punkto matyti, kad šalys sutarė dėl 10,40 dydžio bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d., o šalys Vartojimo kredito sutartį sudarė 2006 m. balandžio 28 d. ir tiesiogiai remtis įstatymo nuostatomis negalima, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, nustatant pelno palūkanų dydžio pagrįstumą. Sutartyje nustatytas dydis yra daug mažesnis už nustatytąjį įstatyme, todėl konstatuotina, kad pagrindo mažinti pelno palūkanas šiuo atveju nėra, taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jas sumažino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių palūkanų normos dydį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, konstatuoja, jog 9,5 procento metinės palūkanos pripažintinos pagrįstomis ir protingomis.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iki 1194,43 Eur padidinant ieškovei iš atsakovo priteistinų palūkanų dydį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Tenkinant 92 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 107,65 Eur (371,69 Lt) žyminio mokesčio (b. l. 13). Atsakovė taip pat teigia patyrusi 593,54 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, kurios nurodytos ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo priteisti šių išlaidų, nes jos nepagrįstos jokiais įrodymais, be to, ikiteisminė skolos išieškojimo procedūra nėra būtina sąlyga siekiant kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, todėl išlaidos nepripažintinos būtinomis ir pagrįstomis (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).

Tenkinant apeliacinį skundą ieškovei, iš atsakovo priteistina 24 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 46a) (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti, padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo J. G. priteistų palūkanų dydį nuo 398,14 Eur (1374,70 Lt) iki 1194,43 Eur (4124,14 Lt), taip pat priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo J. G. 107,65 Eur (371,69 Lt) bylinėjimosi išlaidų bei nurodyti, kad 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2011-11-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo reikia skaičiuoti nuo 3431,02 Eur (11846,63 Lt) sumos.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo J. G. priteisti 24 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Kolegijos pirmininkė Raimonda AndrulienėKolegijos teisėjos Aušra MaškevičienėRimvida Zubernienė