Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dalės Burdulienės ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ ieškinį atsakovei L. R. dėl prastovos pripažinimo teisėta ir atsakovės L. R. priešieškinį ieškovei Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutrauktas priešieškinio reikalavimo panaikinti DGK 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį nagrinėjimas. Be to, nors apeliaciniu skundu ieškovė prašo atmesti visus atsakovės priešieškinio reikalavimus, kartu akcentuoja neprašanti peržiūrėti sprendimo dalies, kuria patenkintas priešieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu 2020 m. vasario 14 d. įspėjimą. Dėl nurodytų priežasčių šių skundžiamo sprendimo dalių vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).

16. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė pateikė duomenis apie byloje priimtu papildomu sprendimu iš jos ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos sumokėjimą, o taip pat 2019 m. gruodžio mėn. vykusio elektroninio susirašinėjimo medžiagą, kuria įrodinėja darbo funkcijų vykdymą mokymosi atostogų metu. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi atsakovės pateiktas mokėjimo nurodymas atliktas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija jį prijungia prie bylos. Atsakovei nepagrindus kliūčių elektroninio susirašinėjimo medžiagą pateikti teismui laiku, nurodyti duomenys nepriimami ir nagrinėjant bylą nebus vertinami.

Dėl prastovos (ne)teisėtumo

18. Vadovaujantis DK 47 straipsnio 1 dalimi, jeigu darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad prastova gali būti skelbiama tik esant dviejų aplinkybių visetui: 1) darbdavys dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės tinkamai vykdyti sutartinį įsipareigojimą suteikti darbuotojui darbą, dėl kurio šalys susitarė sudarydamos darbo sutartį; 2) nėra galimybės darbuotojui pavesti vykdyti kitą, darbo sutartyje nenumatytą funkciją (dėl to, kad laisvų darbo funkcijų, kurias galėtų atlikti darbuotojas, nėra arba darbuotojas atsisako jas vykdyti).

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė sąlygų taikyti prastovą egzistavimo, nepateikė įrodymų apie teisininko pareigybės darbo krūvio sumažėjimą arba darbdavio finansinės padėties pablogėjimą, kuris patvirtintų, jog galimybių suteikti atsakovei darbą nebuvo. Išanalizavusi bylos medžiagą apeliacinio skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad su tokia išvada nesutikti nėra pagrindo.

20. Pažymėtina, kad tik pats darbdavys sprendžia, kokios apimties funkcijas jis vykdys ir kiek darbuotojų tokių funkcijų vykdymui samdys. Darbo ginčus nagrinėjantiems subjektams nėra suteikta teisė vertinti tokių sprendimų racionalumo. Kita vertus, kilus ginčui dėl darbo santykių modifikavimo teisėtumo, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad jo priimtus sprendimus nulėmė būtent veiklos pertvarkymas ar jos apimčių pokyčiai. Nagrinėjamu atveju vertinant ieškovės veiksmus akcentuotinos tokios reikšmingos aplinkybės:

7.1. Ieškovės 2020 m. spalio 20 d. pateikti duomenys apie įmonės darbuotojus ir 2020 m. kovo 30 d. su DGK medžiaga pateiktos R. L. bei L. Č. darbo sutartys atskleidžia, kad, be atsakovės, teisininku iki 2019 m. lapkričio 28 d. dirbo R. L., kuriam išėjus iš darbo jau kitą dieną buvo priimtas L. Č. Ši aplinkybė aiškiai parodo darbdavio siekį turėti du teisininkus.

7.4. Darbdavio elgesio subjektyvumą patvirtina ir aplinkybė, kad, kaip užfiksuota atsakovės 2020 m. rugsėjo 30 d. pateiktame DGK posėdžio garso įraše, teikdamas paaiškinimus ieškovės pirmininkas pripažino, jog tarp jo ir atsakovės buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, todėl buvo nuspręsta skelbti prastovą, o vėliau ir nutraukti su atsakove darbo santykius. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad ieškovė prastovą paskelbė atsakovei, o ne kitam, neseniai dirbti pradėjusiam teisininkui L. Č. Ieškovė taip pat nurodė, kad darbo funkcijų apimčių sumažėjimas nebuvo laikino pobūdžio, tačiau prastovos paskelbimo metu nebuvo priėmusi sprendimo dėl vienos teisininko pareigybės panaikinimo ir darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu iniciavimo. Pažymėtina, kad prieš naudodamasi tokia teise ieškovė būtų privalėjusi objektyvių kriterijų pagrindu pasirinkti, su kuriuo iš dviejų teisininkų darbo sutartį nutraukti (DK 57 straipsnio 3 dalis), įteikti jam įspėjimą (DK 57 straipsnio 7 dalis) ir tuomet svarstyti klausimą dėl prastovos įspėjimo laikotarpiu taikymo. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio įspėjimas atsakovei buvo įteiktas tik 2020 m. sausio 31 d., praėjus 18 dienų po prastovos paskelbimo, nenurodant jokių kriterijų, kurių pagrindu prastovą nuspręsta skelbti būtent atsakovei.

7.6. Kad teisininko darbo krūvis nesumažėjo taip, kad ieškovė nuo 2020 m. sausio 14 d. būtų neturėjusi galimybės bent jau iki sprendimo nutraukti darbo santykius priėmimo suteikti atsakovei darbo, patvirtina ir duomenys apie darbuotojų paieškas po prastovos paskelbimo. Su atsiliepimu į ieškinį atsakovė pateikė 2020 m. vasario 7 d. skelbimą portale „cv.lt“ apie ieškovės ieškomą darbuotoją viešųjų ryšių specialistą – teisininką teisinių užduočių vykdymui. Ieškovė su ieškiniu pateikė nurodytos pareigybės darbuotojo pareiginius nuostatus, kurie atskleidžia siekį apjungti iki tol egzistavusias dvi savarankiškas pareigybes. Kita vertus, toks darbdavio sprendimas, įvertinus tiek šiam specialistui keliamus išsilavinimo bei kompetencijos reikalavimus, tiek ir išskirtą teisinio pobūdžio funkcijų poreikį, paneigia ieškovės argumentų, kad ji neturėjo galimybės suteikti atsakovei teisininkės darbo, pagrįstumą. Pažymėtina, kad darbdavio veiksmų ieškant papildomo darbuotojo teisininko funkcijoms vykdyti faktą patvirtina atsakovės su atsiliepimu į ieškinį pateikti 2020 m. kovo 2 d. skelbimai.

23. Konstatavęs, kad prastova atsakovei buvo taikoma neteisėtai, pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei iš ieškovės dėl prastovos taikymo prarastą darbo užmokestį (530,48 Eur (bruto)), pateikdamas detalų nurodytos sumos apskaičiavimą. Jokių argumentų, susijusių su nurodytų skaičiavimų pagrįstumu, apeliaciniame skunde nepateikta. Kitaip tariant, šios skundžiamo sprendimo dalies nepagrįstumą ieškovė siejo išskirtinai su prastovos paskelbimo teisėtumu ir pareigos mokėti atsakovei visą jai priklausantį darbo užmokestį nebuvimu. Šį argumentą atmetus kaip nepagrįstą, priteistos sumos dydžio vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).

Dėl atsakovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (ne)teisėtumo

25. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad 2020 m. vasario 11 d. išsiųstu SMS pranešimu (duomenys apie pranešimą ir jo turinį į bylą pateikti su priešieškiniu) atsakovė buvo kviečiama 2020 m. vasario 12 d. atvykti į darbovietę, tačiau šio darbdavio reikalavimo neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad toks atsakovės elgesys formaliai atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą, tačiau jis negali būti vertinamas kaip šiurkštus, suteikiantis teisę darbdaviui nutraukti darbo sutartį. Vertinant šią išvadą apeliacinio skundo argumentų kontekste reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei nuo 2020 m. sausio 14 d. buvo paskelbta prastova, kuri nebuvo atšaukta iki pat atsakovės atleidimo iš darbo 2020 m. vasario 17 d. Nors prastovos laikotarpiu atsakovė kelis kartus buvo kviečiama atvykti į darbovietę, nei vienu atveju jos nebuvo reikalaujama vykdyti darbo funkcijų, darbdavys nuosekliai laikėsi pozicijos, kad neturi darbo, kurį galėtų skirti atsakovei. Ši aplinkybė yra užfiksuota ir atsakovės 2020 m. rugsėjo 30 d. pateiktame DGK posėdžio garso įraše, kur teikdamas paaiškinimus ieškovės pirmininkas aiškiai nurodė, kad kvietimo atvykti tikslas nebuvo susijęs su darbo funkcijų vykdymu. Pažymėtina, kad DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo pareigų pažeidimas yra sietinas su darbuotojo prisiimtais įsipareigojimais laikytis darbo laiko normos (DK 112 straipsnis) ir režimo (DK 113 straipsnis) reikalavimų. Nedirbdamas darbuotojas ne tik neįgyja teisės į darbo užmokestį (DK 139 straipsnis), bet ir gali sutrikdyti darbdavio vykdomą veiklą, todėl darbdaviui yra suteikti instrumentai įsipareigojimų nevykdymą vertinti kaip darbo pareigų pažeidimą ir taikyti už tai darbuotojui sankcijas.

27. Kita vertus, vadovaujantis DK 47 straipsnio 4 dalimi, kai prastova paskelbta neterminuotai (ilgesniam nei 3 dienos laikotarpiui), darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Ši norma, aiškinant ją sistemiškai su DK 47 straipsnio 2–3 dalių nuostatomis, kad būti darbo vietoje nevykdant darbo funkcijų visą darbo dieną gali būti reikalaujama tik jei prastova trunka vieną dieną, o ne ilgiau kaip vieną valandą – jeigu prastova trunka ne ilgiau nei tris dienas, vertintina kaip reiškianti, jog pranešimas apie pareigą atvykti darbo laiko režimo prasme gali būti siejamas tik su situacija, kai darbdavys prastovą atšaukia ir reikalauja, jog darbuotojas atvyktų vykdyti darbo funkcijų. Jeigu darbdavys reikalavimo atvykti nesieja su poreikiu atnaujinti darbo funkcijų vykdymą, darbuotojo atsisakymo tokį įpareigojimą vykdyti teisėtumas gali būti vertinamas bendros pareigos vykdyti nurodymus aspektu, bet negali būti pripažįstamas darbo laiko režimo, įtvirtinto DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte, pažeidimu.

28. Kartu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl darbdavio veiksmų, sąlygojusių atsakovės atsisakymą atvykti į darbovietę 2020 m. vasario 12 d., tendencingumą ir neadekvatumą. Su priešieškiniu pateikta susirašinėjimo SMS pranešimais medžiaga ir 2020 m. sausio 30 d. įspėjimas patvirtina, kad 2020 m. sausio 29 d. ieškovės pirmininkas įpareigojo atsakovę 2020 m. sausio 30 d. 10 val. atvykti į darbo vietą, nenurodydamas jokių iškvietimo priežasčių, o, atsakovei atvykus, jai buvo įteiktas įspėjimas apie darbdavio ketinimą nutraukti darbo sutartį DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Vykdyti darbo funkcijų iš atsakovės nebuvo prašoma. Su priešieškiniu taip pat buvo pateiktas ir 2020 m. vasario 6–7 d. susirašinėjimas SMS pranešimais, iš kurio matyti, kad ieškovės pirmininkas pareikalavo, jog atsakovė atvyktų į darbo vietą 2020 m. vasario 7 d. 16 val., o atsakovė tikslinosi, kokia yra iškvietimo priežastis, kadangi, jos vertinimu, kvietimas atvykti darbo dienos pabaigoje negali būti siejamas su poreikiu vykdyti darbo funkcijas. Atsakovei atvykus į darbo vietą jai buvo įteiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl 2020 m. sausio 13 d. galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo. Vykdyti darbo funkcijų iš atsakovės nebuvo reikalaujama.

29. Be to, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, tarp šalių 2020 m. sausio 13 d. buvo įvykęs konfliktas, kuris tapo pagrindu skelbti prastovą ir inicijuoti darbo santykių su atsakove nutraukimą, o DGK tuo metu jau buvo nagrinėjamas atsakovės reikalavimas pripažinti neteisėta jai skirtą prastovą. Tačiau ieškovė, tik dar labiau gilindama konfliktą, 2020 m. vasario 11 d. vėl išsiuntė reikalavimą atsakovei atvykti į darbo vietą 2020 m. vasario 12 d. 9 val. (susirašinėjimo SMS pranešimais medžiaga pateikta su priešieškiniu). Atsakydama į šį reikalavimą atsakovė akcentavo, kad 2020 m. vasario 7 d. jai buvo teikiami nepagrįsti kaltinimai, o darbdavys, pakartotinai kviesdamas atvykti, vėl nenurodo jokių poreikio susitikti priežasčių, todėl įpareigojimo ji nevykdysianti. Kaip minėta nutarties 26 punkte, ieškovės pirmininkas DGK posėdžio metu pripažino, kad iškvietimas nebuvo siejamas su poreikiu vykdyti darbo funkcijas. Akcentuotina ir tai, kad po 2020 m. vasario 12 d. išsiųsto dar vieno iškvietimo ieškovė į darbo vietą atvyko 2020 m. vasario 13 d., tačiau jokių duomenų apie tai, jog ji buvo informuota apie priežastis, dėl kurių buvo kviečiama atvykti 2020 m. vasario 12 d., nebuvo pateikta, atsakovės tebuvo paprašyta pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą 2020 m. vasario 12 d. priežasčių. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė kvietusi atsakovę tartis dėl galimybės nutraukti darbo sutartį anksčiau 2020 m. sausio 30 d. įspėjime nustatyto termino. Toks subjektyvus paaiškinimas, kurio realumo patikrinti nėra galimybių, patvirtina darbdavio veiksmų formalumą, kadangi, siekdamas susitarimu su darbuotoju išspręsti kilusį konfliktą, darbdavys, vietoj to, kad klausimą bandytų spręsti telefonu ar, elgdamasis geranoriškai, informuotų darbuotoją apie kvietimo atvykti į darbo vietą priežastis, besikartojančiais nemotyvuotais iškvietimais tik kūrė papildomą įtampą. Kita vertus, toks darbdavio elgesys aiškiai atskleidžia reakcijos į atsakovės atsisakymą atvykti neadekvatumą. Atsakovės neatvykimas nesukūrė jokių pasekmių, tik buvo minimaliai apribotos ieškovės galimybės pateikti atsakovei pasiūlymą dėl darbo santykių nutraukimo. Apie pasiūlymą pranešti ar jį įteikti ieškovė galėjo tiek alternatyviomis priemonėmis (pvz., telefonu ar el. paštu), tiek ir atsakovei jau 2020 m. vasario 13 d. atvykus į darbo vietą, tačiau to nepadarė. Nurodytų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip darbdavio piktnaudžiavimą teise, nesąžiningumą, vengimą bendradarbiauti (DK 24 straipsnio 1 dalis), siekį ir taip konfliktiškoje situacijoje kurti psichologinę įtampą (DK 30 straipsnis), kas atsakovės atsisakymą vykdyti darbdavio įpareigojimą neleidžia vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Dėl atsakovės atleidimo iš darbo už pakartotinį darbo pareigų pažeidimą (ne)teisėtumo

30. Vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu, darbdavys gali nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, kuris per paskutinius dvylika mėnesių pakartotinai padaro tokį patį darbo pareigų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė skyrė atsakovei įspėjimus apie darbo pareigų pažeidimus 2019 m. rugpjūčio 14 d., 2019 m. spalio 28 d., ir 2020 m. vasario 14 d.

31. Kaip minėta nutarties 16 punkte, pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad 2020 m. vasario 14 d. nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip darbo pareigų pažeidimas, kadangi atsakovė, 2020 m. sausio 13 d. kilusio konflikto metu pasisakydama dėl buhalterės V. Š. veiksmų, nepadarė nei nusikalstamos veikos, nei žalos ieškovei ar kokio kito neteisėto veiksmo, todėl jai reiškiami kaltinimai DK 58 straipsnio 3 dalies 5, 6, 7 punktų, veiklos ir darbo tvarkos taisyklių 27.1, 37 punktų, pareiginių nuostatų 4.12 punkto pažeidimais yra nepagrįsti. Ieškovė apeliaciniu skundu tokios išvados neginčija. Šiuo aspektu reikšmingi dvi aspektai. Pirma, nors nurodytos aplinkybės akcentuojamos ne tik 2020 m. vasario 14 d. įspėjime, bet ir tos pačios dienos įsakyme dėl atleidimo iš darbo, tiek įspėjimo pateikimas, tiek ir įsakymo formuluotė, o taip pat su priešieškiniu pateiktas 2020 m. vasario 13 d. reikalavimas pasiaiškinti aiškiai parodo, kad darbdavys nurodytus pažeidimus vertino ne kaip pagrindą atleisti atsakovę iš darbo, bet kaip pagrindą dar kartą įspėti apie, darbdavio vertinimu, daromus pažeidimus, o atleidimas iš darbo atsakovei buvo taikytas išskirtinai už DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną. Antra, atleidimas iš darbo atsakovei taikytas už neatvykimą į darbą 2020 m. vasario 12 d., todėl 2020 m. vasario 14 d. įspėjime konstatuotos aplinkybės, vertinant atsakovės prieš tai atliktus veiksmus, kaip apeliaciniame skunde pripažino pati ieškovė, negalėjo būti pagrindu konstatuoti pakartotinumą.

32. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, susijusius su ieškovės atsakovei teiktu 2019 m. rugpjūčio 14 d. įspėjimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovei 2019 m. rugpjūčio 12 d. duotas nurodymas parengti Seimo pirmininkui skirtą raštą buvo įvykdytas netinkamai, kad atsakovei buvo duota užduotis, susijusi su profesinės sąjungos įstatų atsiėmimu iš VĮ Registrų centro. Vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, atleidimo iš darbo bylose darbo santykių nutraukimo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Su priešieškiniu pateiktame ieškovės atsakovei skirtame 2019 m. rugpjūčio 13 d. reikalavime pasiaiškinti nurodoma, kad atsakovė tinkamai neįvykdė ieškovės pirmininko 2019 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimo parengti Seimo pirmininkui skirtą raštą. Teikdama pasiaiškinimą atsakovė nurodė, kad jai nebuvo įvardintas konkretus rašto parengimo terminas, jog raštas buvo parengtas ir išsiųstas jau kitą dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 13 d. Šiai aplinkybei pagrįsti atsakovė 2020 m. spalio 22 d. į bylą pateikė duomenis apie parengtą raštą ir jo išsiuntimą. Jokių įrodymų, kad iš atsakovės buvo reikalaujama raštą parengti tą pačią dieną ir toks reikalavimas buvo realiai įgyvendinamas, taip pat jog raštą parengė ne atsakovė, o ieškovės pirmininkas, kuris vėliau paprašė atsakovės raštą išsiųsti, į bylą nebuvo pateikta. Kartu pažymėtina, kad su priešieškiniu buvo pateikti trijų buvusių ieškovės darbuotojų (buhalterės V. Š., teisininko R. L. ir viešųjų ryšių specialistės – administratorės L. P.) paaiškinimai, kad nurodytu laikotarpiu ieškovės pirmininkas konfliktavo su darbuotojais, dėl ko reikalavimai pasiaiškinti ir įspėjimai apie pažeidimus atsakovei buvo teikiami nesant jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad nurodytuose paaiškinimuose akcentuojama, jog iš VĮ Registrų centro įstatus turėjo paimti ir įgaliojimą su tuo susijusius klausimus spręsti turėjo teisininkas R. L. Atsakovei ginčijant tokio nurodymo pateikimo faktą, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių nurodymo davimą ir nepagrįstą atsisakymą jį vykdyti patvirtinančių įrodymų.

33. Nutarties 32 punkte nurodytų aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad darbo pareigų pažeidimas 2019 m. rugpjūčio 14 d. buvo konstatuotas nesant tam teisinio pagrindo. Papildomai akcentuotinas ir paties 2019 m. rugpjūčio 14 d. įspėjimo turinio ydingumas. DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įspėjimo tikslas yra ne tik išaiškinti darbuotojui, kad jo veiksmus darbdavys vertina kaip pažeidimą, bet ir įvardinti, kokius pažeidimus ateityje darbdavys vertins kaip tapačius, kurie sukurs pakartotinumo efektą bei atitiks DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą inicijuoti darbo sutarties nutraukimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė be pagrindo įspėjime nurodė pakartotiniu pripažinsianti bet kokį pareiginiuose nuostatuose įtvirtintų pareigų pažeidimą, taip iš esmės paneigdama imperatyvų teisinį reglamentavimą.

34. Kita vertus, kaip minėta nutarties 26–29 punktuose, neatvykimas į darbą 2020 m. vasario 12 d. nebuvo siejamas su darbo funkcijų vykdymu, nurodytą dieną ieškovė neketino siūlyti atsakovei dirbti teisininko darbą, todėl spręsti, kad atsakovės atsisakymas atvykti į darbo vietą DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme yra tokio paties pobūdžio kaip ir netinkamas tiesioginių darbo funkcijų vykdymas, nėra pagrindo.

35. Įvertinęs į bylą surinktus duomenis apie atsakovei skirtą 2019 m. spalio 28 d. įspėjimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2019 m. spalio 16 d. ieškovė reikalavo atsakovės pasiaiškinti dėl to, jog 2019 m. spalio 15 d. ieškovės vadovas nurodė atsakovei ateiti prie kompiuterio, patikrinti ir teisine prasme pakoreguoti tekstą apie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, tačiau atsakovė viešai ignoravo ir atsisakė vykdyti nurodymą, t. y. nepagrįstai atsisakė vykdyti darbo funkcijas. Šios išvados pagrįstumo atsakovė neginčijo (apeliacinio skundo neteikė, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių nekvestionavo). Kita vertus, kaip ir nutarties 33 punkte aptarto 2019 m. rugpjūčio 14 d. įspėjimo atveju, teikdama 2019 m. spalio 28 d. įspėjimą ieškovė be pagrindo nurodė kaip pakartotinumą vertinsianti iš esmės bet kokį darbo pareigų pažeidimą (pirmininko nurodymų, pareiginių nuostatų ar darbo tvarkos taisyklių reikalavimų nevykdymą). Vertinant nurodytu įspėjimu konstatuotą pažeidimą pažymėtina, kad ieškovė iš esmės galėjo būti įspėta apie tai, kad, pakartotinai atsisakiusi vykdyti jai pateiktą darbinę užduotį, ji gali būti atleista iš darbo. Kaip minėta nutarties 34 punkte, atleidimas iš darbo atsakovei skirtas ne už atsisakymą vykdyti darbo sutartyje nustatytas funkcijas, todėl aptariamų pažeidimų negalima vertinti kaip tapačių DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

36. Kartu pakartotinai akcentuotina, kad atleidimas iš darbo atsakovei buvo taikytas už nepagrįsto, ignoruojant bendradarbiavimo pareigą, piktnaudžiaujant teise teikto reikalavimo, kuriuo buvo gilinamas konfliktas, didinama tarpusavio įtampa, nevykdymą, kuris nesukūrė jokių realių neigiamų padarinių, todėl, net ir darant prielaidą, kad pakartotinis reikalavimo nevykdymas galėtų būti pripažįstamas tapačiu pažeidimu (kaip minėta, tokia prielaida nagrinėjamu atveju buvo paneigta), išvada, jog toks atsakovės elgesys galėjo tapti pagrindu nutraukti su ja darbo santykius, neatitiktų teisinio reglamentavimo principų ir tikslų.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pasekmių

37. Pripažinęs atsakovės atleidimą neteisėtu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, nusprendė atsakovės į darbą negrąžinti, darbo sutartį pripažinti nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Tokios išvados pagrįstumas apeliacine tvarka nekvestionuojamas.

38. Kartu pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 3 497,52 Eur (bruto) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Nesutikdama su šia sprendimo dalimi ieškovė akcentuoja, kad nurodytas dydis turi būti sumažintas iki 4 mėn. atsakovės darbo užmokesčio sumos – 3 240 Eur. Šį argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, kompensacija skaičiuojama taikant ne darbo užmokesčio dydį, kaip jis apibrėžtas DK 139 straipsnyje, bet DK 145 straipsnyje aptartą vidutinio darbo užmokesčio dydį. Skunde nepateikta jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo taikyto atsakovės vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ydingumu. Kita vertus, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, maksimali priteistina suma sudaro 12 mėn. vidutinį darbo užmokestį, t. y. nurodydamas, kad priteisia 4 mėn. dydžio vidutinio darbo užmokesčio sumą, teismas, atsižvelgdamas į ieškovės statusą ir veiklos pobūdį, šią sumą ir taip ženkliai sumažino. Jokių motyvų ar argumentų, kurie leistų spręsti, kad suma turėtų būti papildomai mažinama, ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė, todėl ir šią skundžiamo sprendimo dalį keisti nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Apeliacinio skundo argumentus atmetusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

40. Kartu pažymėtina, kad byloje priimtą Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 22 d. papildomą sprendimą ieškovė ginčijo tik tuo aspektu, kad apeliacinio skundo patenkinimo atveju pasikeistų ieškovės ir atsakovės pareikštų reikalavimų tenkinimo proporcija ir ieškovė įgytų teisę į didesnės dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Sprendimą, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, palikus nepakeistu, nėra pagrindo modifikuoti ir byloje priimtą papildomą sprendimą.

41. Skundą atmetus netenkinamas ir ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir 2020 m. gruodžio 22 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.