- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- A-8-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01437-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų minsterija
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. V. 2014 m. kovo 7 d. su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–10), prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 1D-1564(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 254,24 Lt (2 100,97 Eur).
Nurodė, kad jam nuo 2009 m. vasario 24 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri 2010‑2013 m. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. 2014 m. vasario 7 d. jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo ginčijamu laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Tačiau Ministerija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame informavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio aktualią redakciją pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Nuo 2010 m. sausio 1 d. kiekvieną mėnesį pareiškėjui buvo neišmokama po 151,13 Lt (43,77 Eur) valstybinės pensijos. Pareiškėjas nesutinka su pensijų mažinimu remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, savo reikalavimus grindžia, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir kitais įstatymais. Mano, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 27) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Pažymėjo, kad Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas. Pareiškėjo pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas) pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, atsakovo manymu, pareiškėjas praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą, skaičiuotiną nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo 2010 m. vasario mėnesį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 50–54) pareiškėjo A. V. skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2013 m. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Ministerijos 2009 m. kovo 24 d. sprendimu nuo 2009 m. vasario 25 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 957,13 Lt (277,20 Eur) per mėnesį. Iš Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. pažymos matyti, kad pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Po sumažinimo buvo išmokama 806 Lt (233,43 Eur) dydžio pensija, t . kiekvieną mėnesį buvo neišmokama 151,13 Lt (43,77 Eur) pensijos dalis. Tarnyboje 2014 m. vasario 12 d. gautas pareiškėjo 2014 m. vasario 7 d. prašymas apskaičiuoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo ginčijamu laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Ministerija 2014 m. vasario 20 d. sprendime Nr. 1D-1564(11) paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą, ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką, bei nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką. Be to, Ministerija pateikė Tarnybos pažymą apie 2010–2013 m. pensijos dydį.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą, o pareiškėjas skunde prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Pažymėtina, kad teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino praleistą 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti. Todėl šis klausimas pakartotinai nespręstinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ginčui dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos – nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis. Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi sumažintos socialinės išmokos, inter alia, valstybinės pensijos, laikinai turėjo būti mokamos dvejus metus – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas sumažintų, inter alia, valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas. 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu dar vieniems metams – iki 2013 m. gruodžio 31 d. – pratęstas sumažintų, inter alia, valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: 1) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; 2) Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose iš esmės konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 iki 2011 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjui valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu (2010–2013 m.) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., kuri neprieštaravo Konstitucijai. Teismas daro išvadą, kad Ministerija teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010‑2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (7 254,24 Lt (2 100,97 Eur)) nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Ministerijos 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 1D-1564(11). Byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu Ministerija atsisakė išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką ir suteikė A. V. prašytą informaciją apie pensijos sumažinimą. Ministerija, apskaičiuodama pareiškėjo pensijos dydį, vadovavosi galiojančiomis ir Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės normomis (Laikinojo įstatymo 4 str.), t. y. veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 57–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., nepažeidė konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų. Šį savo nesutikimą pareiškėjas argumentuoja Konstitucijos 23 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias kiekvieno asmens nuosavybė yra neliečiama; taip pat savo poziciją pareiškėjas grindžia Konstitucijos 29 bei 52 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, 2013 m. balandžio 23 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymos Nr. (12)-SN-03 išvadų 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi.
Pareiškėjo teigimu, jis, kaip pareigūnas ir karys, gaunantis valstybinę pensiją, yra diskriminuojamas kitų, t. y. senatvės pensininkų atžvilgiu, kadangi senatvės pensininkams šis pensijos mažinimas panaikintas 2012 m. sausio 1 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovų manymu, negalima taikyti Konstitucijos, tarptautinių sutarčių nepaisant kitų specialiųjų įstatymų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtu teismo sprendimu sutinka.
Kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, t. y. tuo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pažymėjo, jog ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimas 2012–2013 metams Konstitucijai neprieštaravo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo bei LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Remdamasi minėta praktika, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja ir papildomai pažymi tik tai, kad anksčiau Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią LVAT praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).
Dėl apelianto teiginio, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškino, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, be kita ko, valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (taip pat ir senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1101-525/2016).
Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei A. V., taigi nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.
Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi LVAT šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą.
Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.