Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ atstovui bankroto administratoriui MB „Nemokumo valdymas“,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. K. ir D. K. ieškinį atsakovėms BUAB „Negresko Investicijos“ ir UAB „2A Invest“ dėl preliminariosios statomos parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine, nuosavybės teisės į automobilio parkavimo vietas pripažinimo, sutartinės hipotekos sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai A. K. ir D. K. (toliau – ieškovai, pirkėjai) kreipėsi į teismą (patikslintas ieškinys, III tomas, 3-13 psl.) prašydami: 1) pripažinti ieškovų ir atsakovės BUAB „Negresko Investicijos” (toliau ir pardavėja) 2014 m. liepos 22 d. sudarytą preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi; 2) pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į automobilio parkavimo vietas – 2/43 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, automobilių stovėjimo vietas Nr. 10 ir Nr. 11, sutarties priede Nr. 1 pažymėtas indeksu 10 ir 11, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aprašytas 2.1. punkte; 3) panaikinti automobilio parkavimo vietų – 2/43 dalies negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, automobilių stovėjimo vietų Nr. 10 ir Nr. 11, sutarties priede Nr. 1 pažymėtų indeksu 10 ir 11, teisinę registraciją atsakovės BUAB „Negresko Investicijos” vardu; 4) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartinės hipotekos sandorį, sudarytą tarp atsakovės BUAB „Negresko Investicijos” ir atsakovės UAB „2A Invest”, dalyje dėl parkavimo vietų Nr. 10 ir Nr. 11, t. y. dalyje dėl 2/43 dalies patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius, automobilių stovėjimo vietų Nr. 10 ir Nr.11, sutarties priede Nr. 1 pažymėtų indeksu – 10 ir 11; 5) priteisti ieškovų naudai visų jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Paaiškino, kad ieškovai ir atsakovė BUAB „Negresko Investicijos” 2014 m. liepos 22 d. sudarė preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį (toliau ir preliminarioji sutartis, ginčo sutartis), kurios pagrindu atsakovė BUAB „Negresko Investicijos” įsipareigojo, pasitelkdama kitus asmenis, daugiabučiame gyvenamajame name, kuris yra statomas 1,32 ha pardavėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius), ir kurio projektiniai sprendiniai yra nurodyti UAB „Veduta“ parengtame projekte Nr. (duomenys neskelbtini), parengtame 2012 m., pastatyti automobilio parkavimo vietas, kurios bus cokoliniame namo aukšte (priede prie šios preliminariosios sutarties parkavimo vietos pažymėtos indeksu Nr. 10 ir Nr. 11) (toliau – parkavimo vietos). Nurodė, kad šia preliminariąja sutartimi atsakovė BUAB „Negresko Investicijos” taip pat įsipareigojo: 1) preliminariojoje sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas parduotų, o pirkėjai pirktų sutartyje įvardintas parkavimo vietas; 2) iki 2015 m. kovo 31 d. atlikti parkavimo vietų statybos darbus; 3) Nekilnojamojo turto registre įregistruoti parkingą kaip atskirą turtinį vienetą (dabar parkingo kadastrinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) raštu pranešti ieškovams apie įsipareigojimų įvykdymą. Teigė, jog savo ruožtu ieškovai preliminariosios sutarties pagrindu įsipareigojo atsakovei BUAB „Negresko Investicijos” sumokėti 4 633,92 Eur (16 000 Lt) su PVM per 5 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašymo dienos. Ieškovų teigimu, pastarieji savo įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį įvykdė sąžiningai bei laiku, kadangi 2014 m. liepos 23 d. sumokėjo Z. Z. (atsakovės BUAB „Negresko investicijos” direktoriui) visą parkavimo vietų kainą – 4 633,92 Eur (16 000 Lt). Paaiškino, kad 2016 m. balandžio 14 d. parkavimo vietos buvo perduotos naudotis ieškovams, kuomet Z. Z. ieškovams pagal abipusį žodinį susitarimą į ieškovų pašto dėžutę įmetė pultelius nuo parkingo magnetinių vartų (šiomis parkavimo vietomis ieškovai naudojasi iki šiol). Pažymėjo, kad ieškovai kartu su kitais namo, esančio Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), gyventojais ne kartą žodžiu ir raštu teiravosi Z. Z. apie pagrindinės sutarties pasirašymo terminus ir galimybes, į ką pastarasis asmuo atsakydavo pažadais greitu metu pakviesti ieškovus kartu su kitais namo gyventojais, pasirašiusiais preliminariąsias statomos parkavimo vietos sutartis, pas notarą įforminti pagrindinės sutarties sudarymą, tačiau savo pažadų taip ir neįvykdė. Nurodė, kad ieškovai, vėliau bendraudami su kitais minėto namo gyventojais, sužinojo, kad pagrindinės parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartys yra sudarytos tik su keletu pirkėjų, o daugelis kaimynų taip pat susidūrė su tokia pat situacija, kaip ir ieškovai, ir kad Z. Z. neatsiliepia į skambučius telefonu ir yra dingęs. Pažymėjo, kad ieškovams yra žinoma, kad šiuo metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Z. Z. atžvilgiu, ieškovė yra apklausta liudytoja šiame ikiteisminiame tyrime. Nurodė, kad dar iki preliminariosios sutarties sudarymo ieškovai 2014 m. sausio 2 d. preliminariąja statomo buto pirkimo-pardavimo sutartimi ir 2014 m. kovo 3 d. buto, žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypu sutartimi įgijo 37/13264 dalį žemės sklypo adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), bei butą adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), Vilniuje.Anot ieškovų, pastarieji ir atsakovė BUAB „Negresko Investicijos” ginčo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai raštu susitarė, kad jie sudaro sutartį remdamiesi Civilinio kodekso 6.165 ir 6.401 straipsniais. Atsižvelgiant į tai, ieškovų nuomone, ginčo sutarčiai yra taikomas ne tik Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje numatytas bendras preliminariosios sutarties reglamentavimas, bet ir specialieji preliminariųjų sutarčių teisinio reglamentavimo ypatumai, kurie yra įtvirtinti Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje. Pažymėjo, kad ginčo atveju ieškovai turi teisę reikalauti prievolę įvykdyti natūra, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2012 nurodytas išaiškinimas neturėtų būti taikomas, nes šiuo atveju šalys pačios įgyvendindamos sutarties laisvės principą tiesiogiai susitarė jų sudaromoje preliminariojoje sutartyje vadovautis Civilinio kodekso 6.401 straipsniu. Atkreipė dėmesį, jog jokia teisės norma nedraudė šalims susitarti ir taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnį jų sudaromai ginčo sutarčiai. Paaiškino, kad ginčo atveju ieškovai nuosavybės teisę į parkavimo vietas kildina būtent iš preliminariosios sutarties ir šios sutarties preambulėje raštu įtvirtinto abiejų šalių įsipareigojimo sudarytai sutarčiai taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnį.Ieškovų teigimu, Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-273/2016 yra pateikti reikšmingi ir šiai bylai tinkantys bei taikytini šioje byloje išaiškinimai dėl gyvenamojo namo ir automobilių saugyklos santykio apskritai. Be kita ko, ieškovai nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas hipotekos sandorį pripažinti iš dalies negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Atkreipė dėmesį, jog ieškovai visišką nuosavybės teisę į parkavimo vietas įgijo nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos kainos sumokėjimo, t. y. 2014 m. liepos 23 d. Savo ruožtu sutartinė hipoteka atsakovės UAB „2A Invest“ naudai buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 16 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo to momento, kai ieškovams jau priklausė nuosavybės teisė į parkavimo vietas ir šias parkavimo vietas atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ direktorius jau buvo perdavęs ieškovams. Nurodė, kad šiuo atveju hipotekos sandoris buvo sudarytas negavus ieškovų sutikimo sudaryti tokį hipotekos sandorį bei įkeisti jiems priklausančias parkavimo vietas, o tai, anot ieškovų, prieštarauja Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir rodo pardavėjo nesąžiningumą. Atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ bankroto administratorius MB „Nemokumo valdymas“ atsiliepimu prašė teismo atmesti ieškovų ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad remiantis teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, tarp ginčo šalių buvo sudaryta preliminarioji, o ne pagrindinė parkavimo vietų pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi: 1) preliminariojoje sutartyje šalys aiškiai susitarė sudaryti pagrindinę sutartį ateityje; 2) preliminariojoje sutartyje buvo aiškiai aptartas būsimos pagrindinės sutarties dalykas – parkavimo vietos, bei kitos esminės pagrindinės sutarties sąlygos; 3) preliminariojoje sutartyje buvo susitarta dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino; 4) preliminarioji sutartis buvo įforminta raštu; 5) pasibaigus bet kokiam sutarties vykdymo terminui, ieškovai nesiėmė jokių veiksmų sutartinių santykių išviešinimui. Atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad ieškovai sumokėjo visą preliminariojoje sutartyje numatytą pagrindinės sutarties kainą, nepaneigia fakto, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir nesudaro pagrindo perkvalifikuoti tarp ginčo šalių susidariusių teisinių santykių iš ikisutartinių į sutartinius teisinius santykius. Nurodė, jog ši atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Teigė, kad, įvertinus tai, jog ginčo sutartimi buvo susitarta dėl pagrindinės sutarties, kuria būtų perleista nuosavybės teisė į parkavimo vietas, sudarymo ir šia sutartimi nebuvo ketinama patenkinti interesus į gyvenamąjį būstą, nėra teisinio pagrindo pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine sutartimi Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje numatytais pagrindais. Anot atsakovės BUAB „Negresko investicijos“, pastaroji neturi duomenų apie parkavimo vietų perdavimą ieškovams ir perduoti ieškovams parkavimo vietas nuosavybės teise valios neišreiškė. Pažymėjo, jog pultelio nuo bendrosios automobilių saugyklos perdavimas jokiais būdais nereiškia konkrečių parkavimo vietų nuosavybės teisės perdavimo. Nurodė, jog iki šiol pagrindinė sutartis su pirkėjais nebuvo ir nėra sudaryta, dėl ko vadovaujantis Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalimi, laikytina, jog prievolė sudaryti pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka pasibaigė. Atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju ieškovai prisiėmė riziką finansuoti būsimų parkavimo vietų statybą. Nurodė, kad parkavimo vietos nėra buto priklausinys ir yra atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ nuosavybė. Anot atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir faktinę situaciją, konstatuotina, jog: 1) parkavimo vietos yra nekilnojamasis daiktas, kuriam yra nustatyta privaloma teisinė registracija; 2) parkavimo vietos, kaip nekilnojamasis daiktas, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos nuo 2016 m. birželio 8 d. kaip atsakovės BUAB „Negresko investicijos“ nuosavybė, o ne gyvenamojo namo, esančio Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), gyventojų; 3) atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“, kaip turinti nuosavybės teisę į parkavimo vietas, pagal teisės aktus galėjo laisvai tokiu turtu disponuoti ir jį valdyti, įskaitant ir teisę parkavimo vietų hipoteka užtikrinti savo įsipareigojimų atsakovei UAB „2A Invest“ įvykdymą; 4) gyvenamųjų namų projektinė dokumentacija nesukuria nuosavybės teisės į parkavimo vietas tretiesiems asmenims, šiuo atveju ieškovams; 5) parkavimo vietos nebuvo perduotos ieškovams pagal imperatyviąsias Civilinio kodekso nuostatas, t. y. parkavimo vietos nebuvo perduotos ieškovams priėmimo-perdavimo aktu; 6) preliminariosios sutarties sudarymo faktas nebuvo išviešintas viešajame registre, todėl negali sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, t. y. šiuo atveju atsakovei UAB „2A Invest“; 7) preliminariosios sutarties sudarymo metu parkavimo vietos dar neegzistavo, dėl to nuosavybės teisės į daiktą, kurio tuo metu net nebuvo, įgijimas net nėra galimas. Anot atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“, parkavimo vietos nėra ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto, adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), priklausinys, kadangi butas gali būti naudojamas/valdomas ir be parkavimo vietų; jokie teisės aktai nenumato imperatyvo, kad kiekvienam gyvenamojo namo butui būtų priskiriama ir parkavimo vieta; ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas, esantis Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), ir parkavimo vietos neturi net ir jokio fizinio ryšio geografinės padėties prasme; parkavimo vietos netenkina pagrindinio daikto – buto – poreikių; ieškovai nepateikia jokių įrodymų ir nenurodo konkrečios teisės normos, kuri suponuotų išvadą, kad parkavimo vietos, būdamos negyvenamosios patalpos dalimi, yra buto priklausiniu ir/ar priklauso butui kitu funkciniu-ūkiniu-priklausomybės ryšiu. Atsakovė UAB „2A Invest“ atsiliepimu prašė teismo atmesti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei UAB „2A Invest“ nei sudarant kredito sutartis, nei forminant sutartinę hipoteką nebuvo žinoma apie ieškovų ir atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ 2014 m. liepos 22 d. sudarytą preliminariąją sutartį. Teigė, jog Civiliniame kodekse nustatyta tvarka sudarant įkeitimo sutartį atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“ buvo visų 36 parkavimo vietų, įskaitant ir parkavimo vietų plane pažymėtų Nr. 10 ir Nr. 11, savininke. Pažymėjo, kad neišviešinta preliminarioji sutartis trečiųjų asmenų atžvilgiu nesukuria teisinių pasekmių, todėl neišviešinimo pasekmių rizika tenka ieškovams.Nurodė, kad bendro įvažiavimo pultelio perdavimas (jeigu toks faktas buvo) nereiškia nuosavybės teisės į daiktą perdavimo. Atkreipė dėmesį, jog jokių aktyvių veiksmų dėl preliminariosios sutarties realizavimo ieškovai nedarė. Teigė, kad nekilnojamasis daiktas - automobilių saugykla, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), yra registruotinas daiktas, todėl nuosavybės į jį arba į jo dalį negalima perleisti iš anksto. Teigė, jog ginčo atveju teisinio santykio objektas yra parkavimo vietos, o nuosavybės prasme tai yra 2/43 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, dėl ko Civilinio kodekso 6.401 straipsnis ginčo atveju negali būti taikomas. Anot atsakovės UAB „2A Invest“, ginčo atveju tarp buto ir parkavimo vietų bendroje automobilių saugykloje, kuri yra savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, nėra pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinių sąsajų. Ieškovė A. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad neginčija fakto, kad ginčo sutarties sudarymo metu jos objekto – parkavimo vietų – dar nebuvo. Dėl to jie negalėjo išviešinti preliminarios sutarties sudarymo fakto. Paaiškino, kad nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pagrindinei parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, kadangi ieškovai nebuvo informuoti apie tai, jog visi darbai jau atlikti ir parkavimo vietos yra įregistruotos. Patvirtino, jog duomenų viešuosiuose registruose netikrino. Teigė, kad su Z. Z. bendravo žodžiu, pastarasis žadėjo sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau nuolat atidėliojo. Ieškovų atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai šiuo atveju ginčo šalims nedraudė joje nurodyti, kad sutartis sudaroma vadovaujantis Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatomis. Anot atstovo, ieškovai, sumokėdami parkavimo vietų kainą, tokiu būdu finansavo ginčo objekto statybas. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumatė ieškovams ir pareigos registruoti preliminariąją sutartį. Nurodė, kad šioje byloje aktualūs yra Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-273/2016 pateikti išaiškinimai. Pažymėjo, kad ši ginčo sutartis turi būti aiškinama ieškovų, kaip vartotojų, naudai. Taip pat patvirtino, kad ieškinio negrindžia aplinkybe, kad automobilio parkavimo vieta yra buto priklausinys.Atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog aplinkybė, kad yra sumokėta ginčo objekto kainą nepaneigia tarp šalių buvusių ikisutartinių teisinių santykių. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatos nėra taikytinos, nepriklausomai nuo to, jog šalys šią nuostatą įtvirtino sutartyje. Atkreipė dėmesį, jog terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti jau yra pasibaigęs, dėl ko pareiga ją sudaryti jau yra pasibaigusi. Nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo metu parkavimo vietos negalėjo būti tinkamai identifikuotos, dėl ko negalėjo būti ir perleista nuosavybės teisė į parkavimo vietas.Atsakovė UAB „2A Invest“ iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad ginčo atveju nebuvo susitarimo dėl ginčo objektų finansavimo. Atkreipė dėmesį, kad sutarties kaina buvo sumokėta ne jos sudarymo metu. Nurodė, kad ieškovai neatliko jokių aktyvių veiksmų po preliminarios sutarties, t. y. net po automobilių parkingo įregistravimo kaip atskiro objekto ar hipotekos sutarties sudarymo ir įregistravimo viešame registre, ieškovai nereiškė pretenzijų atsakovas ir šių duomenų neginčijo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje pateiktos 2014 m. sausio 2 d. preliminariosios statomo buto pirkimo-pardavimo sutarties (I tomas, 121-128 psl.) nustatyta, jog šios sutarties pagrindu atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“ įsipareigojo pastatyti gyvenamosios paskirties trijų kambarių butą, kuris bus šeštame namo aukšte, preliminarus plotas 56,60 kv. m., bei kurio planas pridedamas prie šios sutarties kaip priedas Nr. 1., o ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovei BUAB „Negresko Investicijos“ viso 65 164,50 Eur (225 000 Lt) kainą. Remiantis 2014 m. spalio 27 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (I tomas, 11-12 psl.) bei 2014 m. kovo 3 d. buto, žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypu sutartimi (I tomas, 129-157 psl.), ieškovai 2014 m. kovo 3 d. už 65 164,50 Eur (225 000 Lt) kainą iš atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ nupirko 37/13264 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), ir butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Vilniaus m., (duomenys neskelbtini). T. y. 2014 m. kovo 3 d. šalys sudarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį pagal 2014 m. sausio 2 d. preliminariosios statomo buto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas.Nustatyta, jog 2014 m. liepos 22 d. tarp ieškovų ir atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ taip pat buvo sudaryta ir preliminarioji statomos parkavimo vietos sutartis (toliau ir ginčo sutartis, I tomas, 5-9 psl.), kurios pagrindu atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“ įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais pastatyti automobilio parkavimo vietas, kurios bus cokoliniame namo aukšte pridedamame prie šios sutarties kaip priedas Nr. 1 ir pažymėtos indeksu 10 ir 11 (toliau ir ginčo parkavimo vietos), o ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovei BUAB „Negresko Investicijos“ už parkavimo vietas 4 633,92 Eur (16 000 Lt) su PVM kainą. Iš byloje pateikto 2014 m. liepos 23 d. mokėjimo nurodymo (I tomas, 10 psl.). nustatyta, jog ieškovė atsakovei BUAB „Negresko Investicijos“ 2014 m. liepos 23 d. pervedė viso 4 633,92 Eur (16 000 Lt) sumą. Pagrindinė parkavimo vietų pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nesudaryta iki šiol, automobilio parkavimo vietomis 10 ir 11 faktiškai netrukdomai naudojasi ieškovai. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra.Remiantis 2017 m. birželio 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (10.1. bei 10.2. punktai, I tomas, 95-101 psl.) nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos bei 2015 m. gruodžio 23 d. statybos užbaigimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo suformuotas naujas nekilnojamasis daiktas – negyvenamoji patalpa – automobilių saugykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilių saugykla), kuriame yra ir ginčo parkavimo vietos Nr. 10 ir Nr. 11. Šis registro įrašas galioja nuo 2016 m. birželio 8 d. Pagal bylos medžiagą, 2015 m. rugsėjo 16 d. Hipotekos registro pranešimo pagrindu įregistruota minėtos automobilių saugyklos sutartinė hipoteka atsakovės UAB „2A Invest“ naudai (I tomas, 27-94 psl.). Atsižvelgdami į aukščiau nurodytas aplinkybes, ieškovai šioje byloje reiškia reikalavimus dėl ginčo sutarties pripažinimo pagrindine, jiems nuosavybės teisės į parkavimo vietas pripažinimo bei sutartinės hipotekos sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, kuriuos iš esmės grindžia aplinkybe dėl Civilinio kodekso 6.401 straipsnio ginčo atveju taikymo bei atitinkamai šio straipsnio pagrindu teisinių pasekmių atsiradimo galimumo (t. y. teisė reikalauti prievolę įvykdyti natūra), atsiskaitymo už parkavimo vietas ir nuosavybės teisės perdavimo ieškovams faktais, Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-273/2016 pateiktų išaiškinimų aktualumu ginčo atveju. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar preliminarioji sutartis gali būti kvalifikuojama kaip pagrindinė parkavimo vietų pirkimo-pardavimo sutartis bei atitinkamai suponuoti ieškovų nuosavybės teisės parkavimo vietų atžvilgiu buvimą.Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad preliminariojoje sutartyje gali būti numatyta, jog pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (Civilinio kodekso 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Taigi, sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje įtvirtintos nuostatos yra specialiosios nuostatos Civilinio kodekso 6.165 straipsnio kontekste, kadangi iš esmės nustato platesnes pirkėjo ir pardavėjo teises bei pareigas ikisutartiniuose šalių teisiniuose santykiuose, aiškiai įstatyme įtvirtinant ir šios specialiosios normos taikymo pagrindą – jeigu būsimosios pirkimo-pardavimo sutarties objektas – būsimas gyvenamasis namas ar butas, kas liudija apie svarbų Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje įtvirtintos sutarties bruožą, t. y. pirkėjo – fizinio asmens siekį, sudarant tokio pobūdžio sutartį, patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Taigi, akivaizdu, jog Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatų pagrindu atitinkamos šioje normoje įtvirtintos šalių teisės bei pareigos gali atsirasti tik preliminariosios sutarties objektui esant atitinkamo pobūdžio (t. y. būsimas gyvenamasis namas ar butas).Nagrinėjamu atveju ieškovai nurodo, jog sudarant ginčo sutartį šalys joje aiškiai išreiškė valią šalių teisiniams santykiams taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatas, dėl ko, anot ieškovų, pastariesiems sumokėjus visą parkavimo vietų kainą bei atsakovei BUAB „Negresko Investicijos“ leidus ieškovams naudotis parkavimo vietomis, laikytina, jog tokiu atveju ieškovai nuo visos kainos sumokėjimo momento yra tapę parkavimo vietų savininkais. Teismas tokiai ieškovų pozicijai nepritaria. Iš byloje pateiktos preliminariosios sutarties turinio nustatyta, jog ieškovai bei atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“ ginčo sutartyje nurodė, kad ši sutartis yra sudaroma remiantis Civilinio kodekso 6.165 bei 6.401 straipsniais. Taigi, preliminariojoje sutartyje šalys įtvirtino, jog jų teisiniams santykiams taikytinos tiek nuostatos, reglamentuojančios bendrąją preliminariųjų sutarčių sudarymo tvarką, tiek ir nuostatos, reglamentuojančios specifinių preliminariųjų sutarčių sudarymo tvarką, t. y. iš esmės šalys ginčo sutartimi nurodė, jog turi žymiai platesnes šiuo atveju teises bei pareigas negu sudarant įprastas preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant ir pirkėjų teisę reikalauti prievolę įvykdyti natūra. Savo ruožtu, įvertinus preliminariosios sutarties turinį, nustatyta, jog preliminariosios sutarties dalykas buvo ne gyvenamosios paskirties daiktas (t. y. ne gyvenamasis namas ar butas), bet automobilių parkavimo vietos, kurios pagal savo pobūdį yra negyvenamosios patalpos dalimi. Taigi, akivaizdu, jog šalių sudarytos preliminariosios sutarties dalykas pagal savo pobūdį skiriasi nuo Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje įtvirtinto, dėl ko ši ginčo sutartis neturi vieno iš esminio Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje reglamentuojamos preliminariosios sutarties bruožo – ieškovų, kaip pirkėjų, siekio, sudarant tokio pobūdžio sutartį, patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Kita aplinkybė nurodanti šalių valios nebuvimą ginčo sutarčiai taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatas ta, kad kaip nustatyta iš bylos duomenų, ieškovai ir atsakovė BUAB „Negresko investicijos“ skirtingu metu sudarė dvi preliminarias sutartis dėl skirtingų objektų : 2014 m. sausio 2 d. – sutartį dėl buto pastatymo ir 2014 m. liepos 22 d. ginčo sutartį dėl automobilių parkavimo vietų pastatymo. Abiejų į bylą pateiktų sutarčių forma ir turinys iš esmės skiriasi tik sutarties objekto apibūdinimu. Todėl labiau tikėtina, kad šalys ginčo sutarties sudarymui tik panaudojo 2014 m. sausio 2 d. sutarties formą, neturėdami tikslo plėsti šalių teisių turinio. Juolab, kad šalių tikruosius ketinimus sudarant ginčo sutartį ieškovai pradėjo įrodinėti tik trečią kartą patikslindami ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą. Toks ieškovų pozicijos nenuoseklumas leidžia abejoti buvus šalių valiai sutarčiai taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnį jos sudarymo momentu.Be to svarbu pažymėti, bylos duomenimis, dar iki ginčo sutarties sudarymo tarp atsakovių BUAB „Negresko Investicijos“ ir UAB „2A Invest“ buvo sudaryta 2014 m. gegužės 30 d. kredito sutartis dėl statybos darbų, adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), finansavimo (II tomas, 118-144 psl.). Taigi, įvertinus aplinkybę, jog atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“ turėjo iš esmės ginčo sutarties sudarymo metu finansuotoją, laikytina, jog vien tai, kad ginčo sutartyje šalys nurodė parkavimo vietų kainą bei pareigą šią kainą sumokėti per 5 darbo dienas nuo ginčo sutarties sudarymo dienos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokiu būdu ieškovai iš esmės siekė įsipareigoti finansuoti šios sutarties pagrindu parkavimo vietų statybos darbus. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, jog nors ginčo sutarties šalys preambulėje nurodė esant šios sutarties pagrindu tiek Civilinio kodekso 6.165 straipsnio, tiek ir 6.401 straipsnio nuostatas, ginčo sutarties turinys (sutarties dalykas, sutarties sudarymo tikslas, įtvirtintos šalių teisės bei pareigos) leidžia daryti išvadą, jog šalys sudarė įprastą preliminariąją sutartį, kuri neturi jokių Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje nurodytų specialiųjų preliminariųjų sutarčių ypatumų. Pažymėtina, jog šiuo atveju ginčo šalių ketinimas jų teisinius santykius reglamentuoti tiek pagal bendrąsias, tiek pagal specialiąsias preliminariųjų sutarčių nuostatas, įtvirtinant ginčo sutarties preambulėje atitinkamus Civilinio kodekso straipsnius, prieštarauja realiai tarp ginčo šalių sudarytos sutarties esmei. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog vien šalių įtvirtinta preliminariojoje sutartyje nuoroda į atitinkamas tam tikrus teisinius santykius reglamentuojančias normas, ginčo sutarties turiniui liudijant apie šalių valią dalyvauti kitokio pobūdžio teisiniuose santykiuose, tokia šalių įtvirtinta nuoroda, teismo vertinimu, laikytina prieštaraujančia sutarties esmei, sutartyje išreikštai šalių valiai dėl šios sutarties pagrindu atsirandančių teisinių santykių pobūdžio, dėl ko negalinčiai sukelti jokių teisinių padarinių, įskaitant ir teisės reikalauti įvykdyti prievolę natūra atsiradimą (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ginčo teisiniams santykiams Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatų, dėl ko laikytina, jog ieškovai neturi teisės Civilinio kodekso 6.401 straipsnio pagrindu reikalauti įvykdyti prievolę natūra bei atitinkamai įgyti šių nuostatų pagrindu nuosavybės teisę parkavimo vietų atžvilgiu. Savo ruožtu, siekiant įvertinti ar ginčo sutartis iš esmės gali būti kvalifikuojama kaip pagrindinė sutartis, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; kt.). Pažymėtina, kad parkavimo vietos yra automobilių saugyklos dalis. Įvertinus automobilių saugyklos (įskaitant parkavimo vietų) kaip objekto pobūdį (t. y. nekilnojamasis daiktas), Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio, 11 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas, akivaizdu, jog automobilių saugykla (įskaitant ginčo parkavimo vietas), yra viešajame registre registruotinas daiktas. Remiantis byloje pateiktu 2017 m. birželio 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatyta, jog automobilių saugykla (įskaitant ir parkavimo vietas), adresu Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota viešajame registre kaip atskiras turtinis vienetas tik 2016 m. birželio 8 d. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus ginčo sutarties turinį, akivaizdu, jog ginčo sutartyje šalys susitarė dėl būsimo objekto – parkavimo vietų (automobilių saugyklos dalies) pirkimo-pardavimo, kadangi ginčo sutarties sudarymo metu parkavimo vietos kaip objektas dar neegzistavo. Šios aplinkybės neginčija ir ieškovai. Taigi, laikytina, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu parkavimo vietos, kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, negalėjo būti tinkamai identifikuotos dėl automobilių saugyklos (įskaitant ginčo parkavimo vietas) kaip atskiro turtinio vieneto nebuvimo įregistruotam viešajame registre (Civilinio kodekso 6.396 straipsnio 1 dalis), atitinkamai negalėjo būti tuo metu realiai perduotos ir ieškovams naudotis dėl šio objekto faktinio nebuvimo ginčo sutarties sudarymo metu (Civilinio kodekso 6.398 straipsnio 2 dalis). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu parkavimo vietos negalėjo būti nuosavybės teisės perleidimo objektu, t. y. negalėjo būti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties objektu. Bylos duomenimis, ieškovai yra sumokėję visą ginčo sutartyje nurodytą parkavimo vietų kainą ir šiuo metu faktiškai naudojasi parkavimo vietomis, t. y. ginčo objektas yra ieškovų žinioje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai; tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Be to, turi būti įvertinta, ar sudarytame susitarime šalys aiškiai išreiškė savo valią laikyti tokius veiksmus preliminaraus susitarimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-521/2012). Įvertinus ginčo sutarties turinį, nustatyta, jog šioje sutartyje ginčo šalys aiškiai susitarė, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta tik pardavėjui iki 2015 m. kovo 31 d. atlikus parkingo statybos darbus, Nekilnojamojo turto registre įregistravus parkingą, kaip atskirą turtinį vienetą, bei raštu apie šių įsipareigojimų įvykdymą pranešus pirkėjui. Taigi, akivaizdu, jog ginčo sutarties sudarymo metu šalys siekė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį būtent ateityje, tik po atitinkamų atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ kaip pardavėjo veiksmų atlikimo, t. y. tik tuo metu, kai automobilių saugykla bus tinkamai įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas. Teismo vertinimu, šios ginčo sutarties nuostatos liudija, kad sutarties sudarymo metu ieškovai ir patys buvo suinteresuoti įsigyti nuosavybės teise būtent jau esančius faktiškai daiktus, t. y. pastatytas, bet ne statomas parkavimo vietas. Tai patvirtina ir šalių veiksmai, sudarant 2014 m. sausio 2 d. preliminariosios statomo buto pirkimo-pardavimo sutarties, o vėliau, minėtą daiktą faktiškai pastačius, sudarant 2014 m. kovo 3 d. pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl įvertinus aplinkybes, kad ginčo sutartis buvo sudaryta raštu, šalims joje numačius terminą atitinkamiems veiksmams atlikti kaip pagrindui pagrindinei sutarčiai sudaryti, nesant ginčo sutarties sudarymo metu net paties sutarties objekto, darytina išvada, kad ginčo sutartyje įtvirtintos sąlygos atitinka būtent preliminariosioms sutartims taikytinas sąlygas, o savo ruožtu šalių valia ginčo sutarties sudarymo metu buvo susitarti dėl ateityje sudaromos pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginčo sutartį kvalifikuoti būtent kaip preliminariąją sutartį, bet net pripažinti ją esant pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo sutartyje aiškiai nebuvo numatytas pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo tarp šalių nėra. Remiantis Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 3 dalimi, preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Nustatyta, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2014 m. liepos 22 d. Taigi vėliausiai pagrindinė parkavimo vietų pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2015 m. liepos 22 d. Kadangi iki 2015 m. liepos 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, darytina išvada, jog šalių prievolė, kylanti iš preliminariosios sutarties, sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, pasibaigusi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo vertinimu, ieškovai Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu galėtų įgyvendinti teisę į patirtų nuostolių atlyginimą dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, tačiau ne į preliminariosios sutarties pripažinimą pagrindine. Ieškovai tokio reikalavimo nereiškia.Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ir jokio teisinio pagrindo remtis ieškovų pateiktoje Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-273/2016 pateiktais išaiškinimais, kadangi, kaip pripažįsta ir patys ieškovai, bylose skiriasi faktinės bylų aplinkybės (Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-273/2016 buvo sprendžiamas iš esmės klausimas dėl nuosavybės teisių į antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę, esant sudarytoms šalių preliminariosioms sutartims dėl butų pirkimo-pardavimo; savo ruožtu nagrinėjamoje byloje preliminarioji sutartis sudaryta tik dėl cokoliniame namo aukšte esančių parkavimo vietų, esant jau kita sutartimi įsigytam nuosavybės teise butui). Be to, teismas pažymi, jog ieškovai teismo posėdžio metu bei patikslintame ieškinyje aiškiai nurodė, jog iš esmės savo poziciją grindžia Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatomis, tačiau ne faktu, jog ginčo objektas yra ieškovams nuosavybės teise priklausančio buto priklausinys. Atsižvelgdamas į tai, teismas plačiau šiuo aspektu ieškinio reikalavimų nevertina. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog ginčo sutarties sudarymas, parkavimo vietų kainos sumokėjimas bei galimybė faktiškai naudotis parkavimo vietomis, šiuo atveju nesuponavo nuosavybės teisės ieškovams atsiradimo dėl ginčo sutarties šalių valios sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį nebuvimo. Taigi, nagrinėjamoje byloje konstatavus aplinkybę, jog preliminariosios sutarties pagrindu ieškovai neįgijo nuosavybės teisės parkavimo vietų atžvilgiu, laikytina, jog tokiu atveju nepagrįsti yra ir ieškinio argumentai dėl sutartinės hipotekos sandorio neteisėtumo. Teismas daro išvadą, jog preliminarioji sutartis šiuo atveju negali būti pripažinta pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, suteikiančia ieškovams nuosavybės teisę į parkavimo vietas bei atitinkamai suponuojančia ginčo objekto teisinės registracijos atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“ vardu panaikinimą ir sutartinės hipotekos parkavimo vietoms pripažinimą pasibaigusia. Atsižvelgiant į tai, ieškovų ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas nurodė, jog neįrodinėja aplinkybės, kad automobilio parkavimo vieta yra buto priklausinys (Civilinio kodekso 4.19 straipsnis), todėl dėl į bylą pateiktų rašytinių įrodymų dėl Statybos techninio reglamentų keliamų reikalavimų išpildymo bei statybos leidimo atitikimo įstatymų reikalavimas teismas papildomai nepasisako.Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Ieškinį atmetus, ieškovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė UAB „2A Invest“ nepateikė savo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, dėl ko atsakovės UAB „2A Invest“ naudai jos nepriteistinos. Atsakovė BUAB „Negresko Investicijos“ pateikė teismui 1 331 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2018 m. balandžio 23 d. PVM sąskaitą-faktūrą, 2018 m. kovo 23 d. atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą, 2017 m. lapkričio 16 d. atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą, 2018 m. balandžio 23 d. mokėjimo nurodymą, 2018 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymą, 2018 m. gegužės 30 d. atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktą, 2018 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą). Įvertinus tai, jog ieškinys atmestas, iš ieškovų atsakovės naudai priteistinos 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis atsakovės BUAB „Negresko Investicijos“, j. a. k. 302676126, naudai 1 331 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų trisdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 665,50 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 50 ct).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.