- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-13
- Bylos Nr.
- 2A-410-340/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Prezidentui
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 27.3.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ dalį – 2 ir 3 straipsnius, kuriais pakeistas 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr.1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo) dienos proga“, išbraukiant ieškovą J. B. iš apdovanotųjų sąrašo (2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 2 straipsnis) bei įpareigojant grąžinti Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus Lietuvos Valstybės ordinų kancleriui (2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 3 straipsnis). Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ dalis – 2 ir 3 straipsniai, kuriais pakeistas 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr.1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, išbraukiant jį iš apdovanotųjų sąrašo (2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 2 straipsnis) bei įpareigojant grąžinti Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus Lietuvos Valstybės ordinų kancleriui (2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 3 straipsnis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam valdžių atskyrimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintam teisės į teisingą procesą principui, bei analogiškai ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr.1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ dalis – 2 ir 3 straipsniai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, konkrečiai Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsnio 4 daliai, 7 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, 28 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, Dariaus ir Girėno medalio statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr.V-1346/3-672 „Dėl Dariaus ir Girėno medalio statuto patvirtinimo“ 11 straipsniui; sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Konstitucinis Teismas priims nutarimą. Nurodė, kad skundžiamos dekreto dalys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei aukštesnės galios teisės aktams, institucija, priėmusi skundžiamas dekreto dalis, viršijo jai suteiktą kompetenciją, nebuvo užtikrintos procesinės ieškovo teisių gynimo garantijos. Nors civilinė byla Nr. 2-3196-614/07 perduota bendrosios kompetencijos teismui pagal 2007-04-16 Specialiosios teisėjų kolegijos dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio tesimo nutartį bei 2007-05-31 Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartį, tačiau, ieškovo manymu, bendrosios kompetencijos teismas neturi teisės spręsti ne tik Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimo, tačiau taip pat ir skundžiamo dekreto atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu nutraukus teiseną byloje Nr. 02/04 pripažinta, kad ieškovo apdovanojimas neprieštaravo Konstitucijai, buvo suteiktas teisėtai, pagrįstai ir už nuopelnus Lietuvos Respublikos aviacijai. Dariaus ir Girėno medalis įsteigtas 1993 m. liepos 1 d. Įstatymu Nr. 1-196 „Dėl Dariaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“. Šio įstatymo 132 straipsnis buvo išdėstytas taip: „Netekti Dariaus ir Girėno medalio galima tik teismo sprendimu“. Ši tvarka turėtų būti taikytina, nepaisant to, jog minėtas įstatymas neteko galios įsigaliojus 2002 m. birželio 18 d. Valstybės apdovanojimų įstatymui, kadangi apdovanojimo metu galiojo būtent ši įstatymo redakcija, numatanti išimtinę teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos, teisę sprendimu nuspręsti, ar apdovanotasis gali netekti medalio. Teisinis reguliavimas, kuris institucijai suteikia teisę keisti savo pačios priimtus sprendimus (šiuo atveju – atimti valstybinę privilegiją), neatitinka teisėtų lūkesčių principo bei pažeidžia Konstitucijos 109 str. 1 d. normą (Teisingumą vykdo tik teismai), o taip pat prieštarauja teisinėje valstybėje priimtiems valdžios šakų padalijimo ir atskyrimo principams, nes ta pati institucija atliko intervenciją į savo pačios anksčiau išleistą teisinį aktą. Atkreipė dėmesį, kad Valstybės apdovanojimų įstatymas, kuriuo, priimdamas skundžiamą aktą rėmėsi atsakovas, pateikia išsamų valstybinių apdovanojimų sąrašą: 4 straipsnis pateikia išsamų Lietuvos Respublikos ordinų ir medalių sąrašą, kuriame Dariaus ir Girėno medalio nėra, o 7 straipsnis pateikia Lietuvos Respublikos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų eilę, kurioje taip pat Dariaus ir Girėno medalio nėra. Sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, todėl Dariaus ir Girėno medalis negali būti laikomas valstybiniu apdovanojimu, kuriam turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos. Šiuo medaliu apdovanoja krašto apsaugos ministras ir susisiekimo ministras. Galiojant tokiai įstatymo redakcijai, kuria rėmėsi institucija, priėmusi skundžiamą dekretą, ji privalėjo vadovautis specialiosiomis normomis, reglamentuojančiomis konkretaus apdovanojimo įteikimo, nešiojimo ir netekimo tvarką. Ieškovo nuomone, įstatymo, kuriuo rėmėsi atsakovas, priimdamas skundžiamą dekretą, redakcija reglamentuoja: „gali išbraukti <...> iš apdovanotųjų sąrašų“, vadinasi, institucijai suteikta ne prievolė, o teisė. Toks teisinis reguliavimas privalo užtikrinti asmeniui procesines garantijas – teisę būti išklausytam, pateikti argumentus, turėti atstovą, nušalinimo teisę ir pan. Atsakovas vadovavosi Valstybės apdovanojimų tarybos patarimu, tačiau ieškovas nebuvo kviestas į tarybos posėdį, jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su vykstančiu procesu. Nors Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatuose nėra numatyta ir teisiškai reglamentuota procedūra, taryba privalėjo vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais. Ieškovo manymu, nurodytos aplinkybės sudarė teisinius pagrindus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Nurodė, kad Valstybės apdovanojimų įstatymas, kuriuo rėmėsi institucija, priimdama skundžiamą aktą, visiškai nenumato Vytauto Didžiojo ordino, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus, Sausio 13-osios medalio atėmimo galimybės, ir, tik minėto įstatymo 30 straipsnis numato Vyčio Kryžiaus ordino atėmimo pagrindus: „1) kai apdovanotasis teismo nuteisiamas už sunkų nusikaltimą; 2) jei asmuo padaro nusižengimą, žeminantį apdovanotojo vardą“. Dariaus ir Girėno medalis iš viso nepriskiriamas prie valstybės apdovanojimų. Net laikant Dariaus ir Girėno medalį valstybiniu apdovanojimu, minėti – Vyčio Kryžiaus ordinas, Vyčio Kryžiaus ordino medalis bei Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – yra kur kas aukštesnio rango pagal svarbumo eilę. Nusikaltimas, už kurį ieškovas nuteistas įsiteisėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutarčiai baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-495/2005, nesunkus. Institucija, priėmusi skundžiamą dekretą, apie ieškovo nuteisimą žinojo jau 2005 m. spalio 18 d. Toks ilgas laiko terminas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintų įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, subsidiarumo principų bei pažeidžia ieškovo teisėtus lūkesčius. Terminas po ieškovo nuteisimo iki atsakovas priėmė skundžiamas dekreto dalis, negali būti laikomas protingu, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsniui (galiojusi red.). Ieškovas atkreipė dėmesį, kad duomenų ar nuorodų apie kokią kitą jo kaip apdovanotojo vardą žeminančią ieškovo veiką nėra. Ieškovas apdovanotas už nuopelnus aviacijai, o veika, dėl kurios jis nuteistas, neturi su tuo jokio ryšio, todėl tokia teisinė sankcija per griežta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pripažintas padaręs tyčinį nusikaltimą ir nuteistas, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į Valstybės apdovanojimų tarybos patarimą, Respublikos Prezidentas išbraukė iš apdovanotųjų sąrašo ieškovą, kuris žemino apdovanotojo vardą, įpareigojo ieškovą Lietuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnis numato išimtinę Respublikos Prezidento teisę skirti valstybinius apdovanojimus, kiekvienu konkrečiu atveju Respublikos Prezidentas vertina apdovanojamojo nuopelnus Lietuvos valstybei ir tikisi, kad apdovanotasis bus vertas pagarbos ir bus pavyzdžiu visą gyvenimą. Apdovanotajam įvykdžius veiką, žeminančią apdovanotojo vardą, Respublikos Prezidentas priėmė sprendimą išbraukti ieškovą iš apdovanotųjų sąrašo. Išbraukti iš sąrašo turi teisę tik tas subjektas, kuris turi išimtinę teisę skirti tokius apdovanojimus. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ieškovo inicijuojamo ginčo dalykas yra ne Respublikos Prezidento dekreto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams patikrinimas, todėl ieškovo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimdamas 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą dėl teisenos nutraukimo byloje Nr.02/04 atsižvelgė į ginčijamą Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą Nr. 1K-838.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-29/2008) ištirti ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ (Žin., 2006, Nr. 141-5413) 2, 3 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškovo J. B. ieškinį atmetė; išieškojo iš J. B. 61 Lt į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas 2001 m. birželio 14 d. išleido dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, kuriuo Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotas – J. B. – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas; nurodyta, jog dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu J. B. nuteistas už tęstinio tyčinio nusikaltimo padarymą pagal Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalį pinigine 10 000 Lt (80 MGL) dydžio bauda. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendis buvo pakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2005 m. spalio 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nuosprendžio dalį, kurioje J. B. dėl dalies kaltinimų pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl 2003 metų kovo mėnesį padarytų veiksmų, išteisintas, ir paliko galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Respublikos Prezidentas 2006 m. gruodžio 22 d. išleido dekretą Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“, kurio 2 straipsniu ir 3 straipsniu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsniu ir atsižvelgdamas į Valstybės apdovanojimų tarybos patarimą, pakeitė Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, išbraukdamas iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotųjų sąrašo J. B., kurio padarytas tyčinis nusikaltimas žemina apdovanotojo vardą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis) ir įpareigodamas J. B. Lietuvos valstybės ordinų kancleriui grąžinti Dariaus ir Girėno medalį bei apdovanojimo dokumentus. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas <...>. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (77 straipsnis). Konstitucijos 84 straipsnis skelbia Respublikos Prezidento įgaliojimus, taip pat nurodo, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus (22 punktas). Įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose įstatymuose. Teismas, analizuodamas šalių materialinių teisinių santykių susiklostymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, nustatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą; 128 straipsnio nebuvo; Dariaus ir Girėno medalis šiame įstatyme nebuvo numatytas, jis nebuvo numatytas ir kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose. Įstatymas buvo keičiamas ir papildomas. Seimas 1993 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Dariaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, kurio I straipsniu buvo įsteigtas Dariaus ir Girėno medalis, o II straipsnio 6 punktu Įstatymas buvo papildytas XX skyriumi „Dariaus ir Girėno medalio statutas“, kurio 128 straipsnis buvo išdėstytas taip: „Dariaus ir Girėno medalis įsteigtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 1933 metais atliktam skrydžiui per Atlantą įamžinti ir skiriamas pagerbti asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvos aviacijai.“ Įstatymas buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo, tačiau jo 128 straipsnis (1993 m. liepos 1 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymą. Jo 45 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja Respublikos Prezidentui patvirtinus valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų etalonus, valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų nešiojimo tvarką, Valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus (1-4 punktai). Respublikos Prezidentas priėmė 2003 m. sausio 16 d. dekretą Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“; dekreto 3 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja nuo pasirašymo dienos, tačiau dekretas „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2003 m. sausio 24 d. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad galioja tik paskelbti įstatymai, laikė, jog šio dekreto nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2003 m. sausio 24 d., kai jis oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“. Taigi ir Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik 2003 m. sausio 24 d. ir jos negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, atsiradusiems iki tos datos. 2003 m. sausio 24 d. įsigaliojus Valstybės apdovanojimų įstatymui, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neteko galios. Teismas pažymėjo, kad 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu (Byla Nr. 02/04) Konstitucinis Teismas teiseną byloje nutraukė, nurodė, kad byla pagal prašymą, kuris grindžiamas ne teisiniais motyvais ir įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, Konstituciniame Teisme nenagrinėtina, nes toks pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo, inter alia jo 69 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Konstitucinis Teismas atsižvelgė taip pat į tai, kad pagal Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ J. B. buvo išbrauktas iš apdovanotųjų Dariaus ir Girėno medaliu sąrašo, taigi neteko minėto apdovanojimo. 2006 m. gruodžio 29 d. sprendime (Byla Nr. 02/04) Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, jog pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą Dariaus ir Girėno medalis nėra valstybės apdovanojimas. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma apdovanojimams Dariaus ir Girėno medaliu, paskirtiems pagal iki Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiginys, jog Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretu Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsniu ieškovui įteiktas Dariaus ir Girėno medalis nėra valstybės apdovanojimas, teisiškai nepagrįstas. Teismas pažymėjo, jog 2008 m. rugsėjo 11 dienos nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-29/2008). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės apdovanojimų įstatymas taikomas ne tik pagal šį įstatymą apdovanotiems asmenims, bet ir asmenims, kurie ordinais ar medaliais buvo apdovanoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, jų pagal Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įgytų teisių aspektais (inter alia šių teisių išsaugojimo, įgyvendinimo, ribojimo ar netekimo aspektais). Konstitucinis Teismas nurodė, kad pareiškėjas neaptarė koks yra minėto Valstybės apdovanojimų įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo santykis su tuo Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekrete nustatytu teisiniu reguliavimu, kurį pareiškėjas ginčija ir, remdamasis atskirais konstitucinės doktrinos fragmentais nutyli nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbias oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia tai, kad <...> – įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo argumentas, kad atsakovas Respublikos Prezidentas turėjo vadovautis netekusiu teisinės galios Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniu, ar kitais šio negaliojančio Įstatymo straipsniais, yra nepagrįstas. Šis įstatymas galiojo Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 priėmimo metu (ieškovo apdovanojimo ir apdovanotojo teisinių santykių atsiradimo metu). Kaip jau minėta, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neteko galios 2003 m. sausio 24 d., įsigaliojus Valstybės apdovanojimų įstatymui. Ieškovo J. B. nusikalstamų veikų padarymo metu, už kurias Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas buvo netekęs galios. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nusikalstamos veikos padarymo bei ieškovo nuteisimo metu, atsirado naujas materialinis teisinis santykis, de jure sudaręs prielaidą spręsti ieškovo valstybinio apdovanojimo netekimo klausimą. Šio teisinio santykio atsiradimo metu galiojo Valstybės apdovanojimų įstatymas. Lietuvos Respublikos Valstybės apdovanojimų įstatymu buvo sukurtas naujas teisinis Lietuvos valstybės apdovanojimų, apdovanojimo ženklų struktūros, ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų skyrimo, nešiojimo, netekimo tvarkos bei apdovanotųjų teisių reglamentavimas, nustatant, jog Dariaus ir Girėno medalis neįeina į valstybės apdovanojimų sąrašą ir nustatant naują apdovanojimo Dariaus ir Girėno medaliu tvarką (43 straipsnis: Dariaus ir Girėno medaliu apdovanoja krašto apsaugos ministras ir susisiekimo ministras), o taip pat pripažįstant netekusiu galios Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Dariaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-1346/3-672 buvo patvirtintas Dariaus ir Girėno medalio statutas. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste teismas pažymėjo, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Poįstatyminis teisės aktas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-1346/3-672 patvirtintas Dariaus ir Girėno medalio statutas negali būti taikomas sprendžiant Lietuvos valstybės apdovanojimo netekimo klausimą, kadangi ieškovui Lietuvos Prezidento dekretu skirto valstybinio apdovanojimo statuso Dariaus ir Girėno medalis neprarado. Todėl ieškovo argumentus, jog institucija, priėmusi skundžiamas dekreto dalis, viršijo jai suteiktą kompetenciją ir nesivadovavo specialiomis teisės normomis, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, ieškovo argumentas, jog jo įvykdyta nusikalstama veika nebuvo susijusi su aviacija, šiuo atveju nėra reikšmingas. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime atskleistą konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto esmę, konstatavo, jog šis konstitucinis imperatyvas bei aptartų Įstatymo teisės normų verbalinis bei sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, jog asmuo ex lege savo nepriekaištingu elgesiu turi būti vertas valstybės apdovanojimo ne tik valstybės apdovanojimo suteikimo dieną, bet ir visą likusį gyvenimą tokiu pavyzdžiu išlikti, būti lojalus Lietuvos Respublikai. Teismui nekilo abejonė, jog ieškovo tęstinio tyčinio nusikaltimo padarymas, panaudojant psichinę prievartą tiesiogiai ir netiesiogiai nukreiptą į Lietuvos valstybės vadovą (Respublikos Prezidentą R. P.) reikalaujant sau palankių veiksmų atlikimo, už kurį ieškovas teismo buvo nuteistas, per se yra neigiamo pobūdžio, menkinantis valstybiniu apdovanojimu parodytą pagarbos asmeniui ženklą, todėl ieškovas valstybės apdovanojimą nepagrįstai vertina kaip valstybės privilegiją. Susidarė tokia faktinė situacija, kai ieškovas nepakluso teisei, nesilaikė įstatymų (dėl to įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu), todėl nepagrįsti ieškovo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo, o taip pat dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (galiojusi redakcija) 4 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų pažeidimo. Taip pat nepagrįsti ieškovo argumentai dėl ilgo laiko tarpo po nuteisimo bei atitikties Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsniui (ginčijamo dekreto priėmimo metu galiojusi redakcija: prašymo nagrinėjimas negali tęstis daugiau kaip trisdešimt dienų). Teismo manymu, analogija šiuo atveju netaikytina. Ieškovo argumentus, jog tai, kad jis nebuvo kviečiamas į Valstybės apdovanojimų tarybos, patarusios Respublikos Prezidentui priimti ginčijamas dekreto dalis, posėdį, pažeidė jo teises į teisingą procesą, nes nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti procese, pateikti savo argumentus, turėti atstovą, pareikšti nušalinimus, jog procedūra nėra numatyta ir reglamentuota, teismas laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, jog Apdovanojimų taryba veikia pagal Respublikos Prezidento patvirtintus nuostatus, kuriuose reglamentuota Apdovanojimų tarybos pirmininko ir tarybos narių išrinkimo tvarka, posėdžių sušaukimo tvarka, balsavimo tvarka ir kita. Nuostatų 7 straipsnyje nustatyta, jog Apdovanojimų tarybos posėdžiai yra uždari. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai nurodo, jog jis turėjo būti kviečiamas į Apdovanojimų tarybos posėdį, kadangi tokio asmenų dalyvavimo, o taip pat ir nušalinimų klausimo teisės aktai nenumato. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas neprašė pripažinti Valstybės apdovanojimų tarybos patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui (išvados) neteisėtu ar negaliojančiu, parengiamajame teismo posėdyje nurodė, jog ieškinio pagrindas ar dalykas nebus keičiami. Teismas 2008 m. rugpjūčio 28 dienos teismo posėdyje atkreipė šalių dėmesį, jog Apdovanojimo tarybos posėdžio protokolas į bylą nėra pateiktas, pasiūlė šalims reikšti susijusius prašymus, tačiau šia procesine teise nebuvo pasinaudota. Teismo vertinimu, Apdovanojimų tarybos patarimas sukelia atitinkamus teisinius padarinius, kadangi išvados pateikiamos Respublikos Prezidentui. Tačiau teisės aktai nenumato, jog nesant Apdovanojimų tarybos patarimo, Lietuvos Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo išbraukti asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo, jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo priimti įrodymus, kuriuos nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, t. y. pripažinti atsakovo dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtinu CPK 314 straipsnio pagrindu, ieškovo prašyme bei šiame apeliaciniame skunde nurodytais motyvais; panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apelianto nuomone, sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas; pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, išaiškino ir pritaikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, be pagrindo nesivadovavo teismų precedentais šios kategorijos bylose, sprendimą grindė tokiais įrodymais, kurie nebuvo tirti teismo posėdyje; padaryti esminiai procesinių teisės normų pažeidimai, kurie nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą; sprendime išdėstyta įrodymų analizė, kurios pagrindu ieškinys atmestas, yra neobjektyvi, nepilna ir klaidinga; be to, teismas nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, nesiekė teisingo bylos sprendimo. Apelianto nuomone, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas atliko faktų analizę ir padarė išvadas, o skundžiamame 2008 m. gruodžio 3 d. sprendime ši faktų bei įrodymų analizė iš esmės skirtinga – tai turėtų būti vertinama kaip išankstinė teisėjo nuomonė, išsakyta neskundžiamoje nutartyje; teismas paneigė savo paties nustatytas faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą. Teismas ignoravo apelianto nurodytą bei šios bylos sprendimui reikšmingą teismų praktiką. Nurodo, jog teismas be pagrindo atmetė motyvuotą prašymą pripažinti atsakovo dalyvavimą būtinu, taip apribojo teisę rinkti įrodymus. Apelianto nuomone, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis atmesti prašymai dėl nušalinimo, trijų teisėjų kolegijos sudarymo, taip pat turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui. Esminiu pažeidimu apeliantas laiko, jog 2008 m. lapkričio 19 d. posėdyje, po to, kai byla buvo grąžinta nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, teismas nepriėmė ieškinio dalyko pakeitimo ir protokoline nutartimi nurodė, jog nepripažįsta, kad tokio tikslinimo būtinumas iškilo vėliau. Taip pat, apelianto nuomone, esminis pažeidimas yra tai, kad teismas ne iš karto išsprendė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Apelianto nuomone, teismo rėmimasis įrodymais, kurie nebuvo tirti teismo posėdyje, taip pat teisės rinkti bei pateikti įrodymus apribojimas, netinkamas prašymų išsprendimas, teismo nenusišalinimas, esant procesiniame dokumente (nutartyje) išsakytai išankstinei nuomonei, sudaro esminius procesinės teisės normų taikymo pažeidimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti bei palikti nepakeistą Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Konstatuoja, jog byla buvo išnagrinėta objektyviai, sprendžiant ne tik pareikštus ieškinius, bet ir kitus apelianto ir jo atstovo prašymus, laikantis procesinių įstatymų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad pirmasis apelianto prašymas dėl atsakovo dalyvavimo pripažinimo būtinu, išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir atmestas. Pažymi, jog antrasis prašymas grindžiamas tais pačiais motyvais, nepateikiant jokių naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie nebūtų buvę nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 29 d. ir 2008 m. spalio 14 d. sprendimuose pasisakė dėl ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto; dėl visų aplinkybių pirmosios instancijos teismas yra pasisakęs skundžiamame sprendime, todėl konstatuotina, kad teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, todėl apelianto skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl netinkamo teisės normų pritaikymo (CPK 330 straipsnis) ir prieštaringų išvadų padarymo 2008 m. rugsėjo 11 d. neskundžiamoje nutartyje ir skundžiamame 2008 m. gruodžio 3 d. sprendime.
Pirmas apeliacinio skundo skirsnis, apelianto atstovo pavadintas „Dėl netinkamo teisės normų pritaikymo ir prieštaringų išvadų padarymo 2008-09-11 neskundžiamoje nutartyje ir skundžiame 2008-12-03 sprendime”, nurodo į esminį procesinį pažeidimą – teisės į nešališką teismą pažeidimą. Apeliantas teigia, kad neskundžiamoje 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, kuria teismas patenkino apelianto prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, teismas atliko tam tikrą teisinį faktų nustatymą ir teisinį vertinimą. Tačiau šis faktų nustatymas ir teisinė analizė neskundžiamojoje nutartyje iš esmės skiriasi nuo faktų nustatymo ir analizės skundžiamame 2008 m. gruodžio 3 d. sprendime; tokia skirtinga įrodymų analizė kelia pagrįstų abejonių sprendimo pagrįstumu, o faktų analizė bei juridinis prašymo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą pagrindimas turėtų būti vertinami kaip išankstinė teisėjos nuomonė, išsakyta neskundžiamame teismo procesiniame dokumente – nutartyje.
Taigi, nagrinėjamoje byloje kolegija visų pirma turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo akcentuojamas bylą nagrinėjančios teisėjos išankstinis nusistatymas (t. y. galimas teisės į nešališką teismą pažeidimas). Bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo priskiriamas prie absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d. 1 p.). Nuo šio apeliacinio skundo argumento išsprendimo priklausys bylos nagrinėjimo ribos – pripažinus bylos proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumą, bus pagrindas patikrinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus visais apeliaciniame skunde iškeltais teisės klausimais, o pripažinus, kad apelianto teisė į nešališką teismą buvo pažeista kolegija neturės galimybės konstatuoti proceso teisėtumo pirmosios instancijos teisme fakto ir atitinkamai remtis pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, t. y. pasisakyti dėl skunde keliamų materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra garantuota žmogaus teisė turėti nešališką ginčo arbitrą. Asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra konstitucinė, ir būtina šalinti bet kokias prielaidas, galinčias sukelti abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, plėtodamas teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo doktriną, 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra nurodęs, kad asmens konstitucinė teisė į jo bylos išnagrinėjimą nešališko teismo reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu, sąlyga. Prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo, turi būti šalinamos.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje 3K-3-675/2007). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas; tokių aplinkybių apeliantas bylos nagrinėjimo metu nenurodė. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad neskundžiamojoje 2008 m. rugsėjo 11 d. teismo nutartyje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teisėja išdėstė savo išankstinę nuomonę dėl faktų nustatymo ir jų teisinio vertinimo, t. y. turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties.
CPK 65 straipsnyje nustatyti konkretūs pagrindai teisėjui nusišalinti, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis; teisėjas taip pat privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 str.). Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas ieškovo nušalinimas bylą nagrinėjančiai teisėjai E.Surgailienei CPK 66 straipsnio pagrindu, motyvuojant, kad teisėja 2007 m. birželio 15 d. ir 2007 m. spalio 10 d. nutartyse du kartus įpareigojo ieškovą pašalinti pareikšto ieškinio trūkumus, bei pasisakė, kad „bendrosios kompetencijos teisme nagrinėtino ieškinio nesuformulavo ir pasiūlė ieškovui apsispręsti dėl jo manymu pažeistų teisių gynimo būdo“, tokiu būdu išreikšdama išankstinę nuomonę (b.l. 145-148, t.1). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas P.Borkovski atmetė ieškovo pareiškimą dėl teisėjos E.Surgailienės nušalinimo CPK 69 straipsnyje numatyta tvarka, pripažinęs, kad teismo nutarčių dėl ieškinio trūkumų šalinimo nurodymas, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas netinkamai suformuluotas ir nenagrinėtinas teisme, negali būti vertinamas kaip teisėjos išankstinė nuomone dėl bylos baigties ir nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu (b.l. 151-152, t.1). Be to, pagal CPK 68 straipsnio 2 dalį nušalinimas turi būti pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės; tačiau atskirais atvejais leidžiama pareikšti nušalinimą teisėjui bylos nagrinėjimo iš esmės metu, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužinojo vėliau (CPK 68 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo metu, kai teisėja 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kurioje, anot apelianto, išdėstė savo išankstinę nuomonę dėl faktų nustatymo ir jų teisinio vertinimo, ieškovas (apeliantas) nebuvo pareiškęs teisėjai nušalinimo. Dėl to kolegija daro išvadą, kad ieškovas nelaikė teismo neskundžiamos 2008 m. rugsėjo 11 d. nutarties motyvų teisėjos galimą šališkumą pagrindžiančiomis aplinkybėmis ir pagrindu abejoti tuo, jog byla bus išnagrinėta nešališko teismo. Teismų praktikoje taip pat formuojama nuostata, kad teismo procesiniai veiksmai nagrinėjamoje byloje, nors ir atliekami tenkinant (arba atmetant) šalių prašymus, įrodymų vertinimas (ar nevertinimas) byloje negali būti pagrindas išvadai, kad teisėjas (teisėjai) buvo šališki, jeigu nėra duomenų dėl teisėjo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1082/2002). Dėl išdėstyto kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl bylą nagrinėjančios teisėjos išankstinio nusistatymo ir galimo apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimo.
Apeliantas taip pat rėmėsi neskundžiamos 2008 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria teismas patenkino apelianto prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, motyvais ir kitu aspektu – apelianto vertinimu, teismo nutartyje atlikti tam tikras teisinis faktų nustatymas ir teisinis vertinimas; apelianto nuomone, teismas buvo saistomas savo paties padarytų išvadų, tačiau vėliau, 2008 m. gruodžio 3 d. sprendime teismas paneigė savo paties nustatytas faktines aplinkybes ir jų teisinį įvertinimą.
Kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis; nutartyje turi būti nurodytas klausimas, kuriuo priimama nutartis ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi (CPK 290 str. 1 d., 291 str.). Nagrinėjamoje byloje teismas, išnagrinėjęs ieškovo (apelianto) prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nutartyje nurodė motyvus, kodėl jis pripažino ieškovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrįstu, tačiau teismo nutarties, priimtos atskiru procesiniu klausimu byloje, motyvai negali būti vertinami kaip teismo išvados dėl bylos esmės. 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas dėl bylos esmės nepasisakė, o teismo nutarties išvada tenkinti ieškovo prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams, priešingai nei teigia apeliantas, nereiškia, kad teismas sutiko su pareikšto ieškinio pagrįstumu. Apeliantas, išskyręs iš teismo nutarties konteksto vieną sakinį („Išdėstyti argumentai sudaro pagrindą manyti, kad šiuo atveju tik teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, turėtų spręsti, ar apdovanotojo vardą pažemino tiek, kad butų pakankamas pagrindas išbraukti asmenį iš apdovanotojų sąrašo ar atimti apdovanotojo teisės“), savo skunde be pagrindo teigia, kad tokiu būdu teismas sutiko su ieškinio argumentu dėl Dariaus ir Girėno medalio statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-1346/3-672, taikymo ieškovo ir atsakovo teisiniams santykiams dėl išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo. Vertinant apelianto cituojamą frazę visų nutarties motyvų kontekste, kolegija sprendžia, kad taip teismas motyvavo savo išvadą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ (Žin., 2006, Nr. 141-5413) 2, 3 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams (objektyvumo, proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principams). Analogiškai kita apelianto cituojama kaip teismo išvada frazė („...pagal teisinio santykio atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, teistumas už tyčinį nusikaltimą nesąlygojo draudimo būti apdovanotam valstybiniu apdovanojimu – Dariaus ir Girėno medaliu, vadinasi, savaime neturėtų sąlygoti tokio valstybės apdovanojimo, kaip Dariaus ir Girėno medalis, praradimo“) be pagrindo apelianto pateikiama, kaip teismo išvada dėl bylos esmės, taip pat priskiriama prie teismo motyvų dėl ieškovo prašymo tenkinimo. Taigi apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl nagrinėjamos bylos esmės neskundžiamojoje nutartyje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetami kaip nepagrįsti; be to pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą dėl bylos esmės, savo nutarčių, kuriais buvo išsprendžiami atskiri procesiniai klausimai nagrinėjamoje byloje, motyvų nėra saistomas.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl netinkamo teisės normų taikymo ieškovo ir atsakovo teisinio santykio reguliavimui nagrinėjamoje byloje. Negalima pritarti apelianto nuomonei, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė ieškovo ir atsakovo santykiui Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo (2002 m. birželio 18 d. red. Nr. IX-957) 18 straipsnio 1 dalį, kuria rėmėsi atsakovas, priimdamas dekretą dėl apdovanotojo išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo, reglamentuojančią, kad jeigu apdovanotojų veika žemina apdovanotojo vardą, Respublikos Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pažymėjimo ženklais apdovanotojų sąrašo. Apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje yra teisiškai reikšminga tai, jog skundžiamo dekreto dalių priėmimo metu Dariaus ir Girėno medalis jau nebebuvo valstybinis apdovanojimas, atmestinas, kaip pagrįstas netinkamu teisės normų aiškinimu.
Respublikos Prezidentas 2001 m. birželio 14 d. išleido dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, kuriame buvo nustatyta: „1 straipsnis Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais apdovanojami šie Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiai: <...>Dariaus ir Girėno medaliu Jurijus BORISOVAS – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas. 2 straipsnis. Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“ Šis dekretas 2001 m. liepos 4 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, t. y. buvo išleistas galiojant Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymui (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais); t. y. pagal suteikimo metu buvusį teisinį reguliavimą apdovanotojo teisės buvo galima netekti tik teismo sprendimu. Tačiau materialinis teisinis santykis, de jure sudaręs prielaidą spręsti ieškovo valstybinio apdovanojimo netekimo klausimą po to, kai ieškovas padarė tyčinį nusikaltimą, buvo nuteistas ir teismo nuosprendis įsiteisėjo, pakito. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo metu įsigaliojo Valstybės apdovanojimų įstatymas (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu), kurio 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „asmenys, apdovanoti Lietuvos valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais iki šio Įstatymo įsigaliojimo, turi tokias pačias teises kaip ir apdovanotieji pagal šį Įstatymą“, t. y. Valstybės apdovanojimų įstatymas taikomas ne tik pagal šį įstatymą apdovanotiems asmenims, bet ir asmenims, kurie ordinais ar medaliais buvo apdovanoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, jų pagal Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įgytų teisių aspektais (inter alia šių teisių išsaugojimo, įgyvendinimo, ribojimo ar netekimo aspektais). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo ir jo atstovo teiginys, jog ieškovui įteiktas Dariaus ir Girėno medalis nėra valstybės apdovanojimas, teisiškai nepagrįstas, o atsakovas, išleisdamas 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą (jo 2, 3 straipsnius), tinkamai vadovavosi Valstybės apdovanojimų įstatymo (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) nuostatomis.
Kolegija taip pat nesutinka su apelianto Valstybės apdovanojimų įstatymo (2002 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) 18 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Apeliantas be pagrindo teigia, jos esant įstatyme numatytai galimybei, o ne imperatyviam privalomumui išbraukti asmenį iš apdovanotojų sąrašo, institucija, priimanti sprendimą išbraukti asmenį, privalo svarstyti visus reikšmingus tokiam išbraukimui kriterijus – ar padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, koks laiko tarpas praėjo nuo padaryto nusikaltimo iki dekreto dėl išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo priėmimo, be to asmeniui turi būti suteikiamos procesinės garantijos – teisė būti išklausytam, pateikti argumentus ir įrodymus, prieštarauti kitos šalies motyvams, turėti atstovą tokiame procese ir pan. Išvardinti apelianto samprotavimai laikytini nepagrįstais. Valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad jeigu apdovanotojų veika žemina apdovanotojo vardą, Respublikos Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pažymėjimo ženklais apdovanotojų sąrašo, t. y. apelianto nurodytos aplinkybės – padaryto nusikaltimo sunkumas, laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki dekreto dėl išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo priėmimo neturi reikšmės vertinant, ar apdovanotojo veika pažemino apdovanotojo vardą; įstatymas net nereikalauja, kad apdovanotasis būtų nuteistas už tokią veiką, t. y. įstatyme įvirtinta Prezidento diskrecija spręsti apie apdovanotojo veikos žeminantį pobūdį. Kolegija taip pat atmeta skundo argumentus dėl teisės į teisingą procesą pažeidimo, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatai visuomeninės patariamosios institucijos apdovanojimų klausimais apdovanotojo dalyvavimo patarimo dėl apdovanojimo išbraukimo iš apdovanotojų procedūroje nenumato.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvais dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001 nuostatų pažeidimo; tai, kad pirmosios instancijos teismas pacitavo paminėtą nutartį neskundžiamojoje 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, bet neaptarė šios nutarties nuostatų teismo sprendime, nepaneigia teismo sprendimo išvadų ir negali būti vertinama kaip teismo sprendimo turinio trūkumas. Apelianto argumentas, kad teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001 nuostatas, apmestinas , kaip nemotyvuotas ir nepagrįstas.
Atmestinas skundo argumentas, kad teismas ignoravo reikšmingą šiai bylai teismų praktiką – Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-12/2008, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies, (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas dėl būtinumo taikyti pirmosios instancijos teismo sukurtus precedentus – sprendimus analogiškose bylose. Apelianto paminėtos bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, dėl to sprendimas Apeliacinio teismo byloje nelaikomas precedentu nagrinėjamoje byloje.
Dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teisės pateikti įrodymus apribojimo, proceso teisių pažeidimo.
Kolegija atmeta apelianto skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad ieškovas padarė nusikalstamas veikas, už kurias Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalį pinigine 10 000 Lt (80 MGL) dydžio bauda, padarė esminį CPK 179 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes rėmėsi tokiais duomenimis, kurių nėra civilinėje byloje; teismas nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų dėl ieškovo nuteisimo. Ieškovo nuteisimas dėl tyčinio nusikaltimo nėra visiems žinoma aplinkybė (CPK 182 str. 1 d. 1 p.). Teismas grindė skundžiamą teismo sprendimą tokiais įrodymais, kurių byloje nėra, tuo pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatas. Argumentas atmetamas, kaip teisiškai nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo metu pats ieškovas savo nuteisimo fakto neginčijo, šis faktas bylos nagrinėjimo metu buvo daug kartų analizuojamas ir aptariamas tiek šalių procesiniuose dokumentuose, tiek šalių paaiškinimuose. Ieškovo nuteisimo faktas aptartas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. spalio 14 d. sprendime (b.l. 4-7, t.2). Darytina išvada, kad ieškovo nuteisimo faktas bylos nagrinėjimo metu buvo šalių pripažintas (CPK 187 str.); esant tokioms aplinkybėms teismas neturėjo procesinės pareigos siūlyti šalims šį faktą įrodinėti CPK 179 straipsnyje numatyta tvarka; tokiu būdu apelianto nurodytas CPK 263 straipsnio 2 dalies pažeidimas yra tariamas.
Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas apie jo teisės teikti įrodymus apribojimą procese. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą pripažinti Lietuvos Respublikos Prezidento dalyvavimą procese būtinu, kaip nepakankamai argumentuotą. Prašymą pripažinti atsakovo – Lietuvos Respublikos Prezidento, dalyvavimą būtinu apeliantas motyvavo tuo, kad tik atsakovas galėjo duoti teismui paaiškinimus, kurie atskleistų atsakovo diskrecijos teisės taikymo aplinkybes, bei esant prieštaringai informacijai dėl šalies procesinės pozicijos byloje (b.l. 211, t.1).
Apeliantas pateikė prašymą dėl atsakovo – Prezidento dalyvavimo pripažinimo būtinu apeliacinės instancijos teismui.
Kolegija pažymi, kad šalies paaiškinimai (nagrinėjamu atveju – atsakovo) yra viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese (CPK 177 str. 2 d., 186 str.); įrodymai yra duomenys susiję su įrodinėjimo dalyku ir gauti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 177 str. 1 d.). Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taigi įrodymai byloje yra ne bet kokia informacija, bet informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (įrodymų sąsajumo su byla taisyklė). Apelianto atstovas neatskleidė, kokias konkrečias teisiškai reikšmingas nagrinėjamoje byloje aplinkybes jis ketino įrodinėti tokia įrodinėjimo priemone, kaip atsakovo paaiškinimai byloje, prašymo motyvas – gali atskleisti atsakovo diskrecijos teisės taikymo aplinkybes yra neapibrėžtas ir nenurodo į konkrečias faktines aplinkybes. Apeliantas pateikė pirmosios instancijos teismui publikaciją DELFI portale (www.DELFI.lt 2007-08-06 22.09), kurioje paskelbta informacija apie tai, kad verslininkas J. B. negrąžina prezidento Valdo Adamkaus dekretu iš jo atimto apdovanojimo. Publikacijos duomenimis, Prezidentas V. Adamkus sakė, kad prieš J. B. nebus imtasi jokių sankcijų (b.l. 211, t.1). Kolegijos vertinimu, publikacijos duomenys nenurodo į Prezidento pozicijos prieštaringumą nagrinėjamoje byloje; publikacijoje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindo manyti, kad dekreto dėl J. B. išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo pagrįstumu yra abejojama, taigi šis apelianto atstovo prašymo motyvas taip pat nepasitvirtino. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto atstovas, teikdamas prašymą dėl atsakovo dalyvavimo byloje pripažinimo būtinu, nepakankamai jį argumentavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atmetė (CPK 245 str.).
Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Ieškovo atstovas, pateikęs analogišką prašymą apeliacinės instancijos teismui, papildomų prašymo motyvų nenurodė; kolegija, pripažinusi, kad apelianto atstovo prašymą buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pirmosios instancijos teisme, atmeta šį prašymą dėl analogiškų motyvų.
Apeliantas nurodė į ieškinio priėmimo aplinkybes – pirmosios instancijos teismas reikalavo tikslinti ieškinį, netgi patikslinus jį atsisakė priimti. Apeliantas įvertinęs teismo veiksmus, kaip nenorą spręsti civilinę bylą pagal pareikštą ieškinį, pareiškė teisėjai nušalinimą, kuris, kaip mano apeliantas, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininko buvo nepagrįstai atmestas. Be to apeliantas mano, kad teismo pirmininkas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl trijų teisėjų kolegijos sudarymo nagrinėjamoje byloje. Apelianto įsitikinimu, visa tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Apeliantas šioje skundo dalyje pakartoja savo argumentus dėl teisėjos išankstinės nuomonės dėl bylos baigties atskleidimo neskundžiamojoje 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje; mano, kad teisėja turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo CPK 66 straipsnio ir 68 straipsnio 1 dalies pagrindais. Apelianto argumentai dėl neteisėtos sudėties teismo yra aptarti; kaip jau buvo paminėta, teismų praktikoje teismo procesiniai veiksmai nagrinėjamoje byloje, nors ir atliekami tenkinant (arba atmetant) šalių prašymus, įrodymų vertinimas (ar nevertinimas) byloje negali būti pagrindas išvadai, kad teisėjas (teisėjai) buvo šališki, jeigu nėra duomenų dėl teisėjo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo; taigi apelianto nušalinimas dėl teismo įpareigojimo pašalinti ieškinio trūkumus, kitų teismo procesinių veiksmų, buvo pagrįstai nepatenkintas; nušalinimo išsprendimo tvarka nebuvo pažeista (CPK 69 str.). Nušalinimo dėl teismo išankstinės nuomonės, pareikštos 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartyje, teismui pareikšta nebuvo, šiuo procesiniu dokumentu byla nebuvo išspręsta iš esmės, todėl teismas nebuvo saistomas šios nutarties, priimtos atskiru procesiniu klausimu, motyvų. Kolegija konstatuoja, kad apelianto teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista. Apeliantas nurodęs, kad jo prašymo sudaryti trijų teisėjų kolegijos netenkinimas laikytinas esminiu procesiniu pažeidimu (CPK 62 str.), nenurodė motyvų, kodėl tokio prašymo netenkinimas laikytinas esminiu procesiniu pažeidimu, paneigiančiu priimto teismo sprendimo teisėtumą.
Apeliantas atkreipė kolegijos dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas net kelis kartus pažeidė procesinius terminus spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tačiau būtent ieškovo atstovas buvo įspėjamas procese dėl proceso vilkinimo, taip pat motyvu, jog gali būti užvilkintas procesas pirmosios instancijos teismas rėmėsi, neleisdamas ieškovui keisti ieškinio dalyko. Apeliantas taip pat esminiu procesinės normos pažeidimu laiko tai, kad 2008 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje teismas nepriėmė ieškovo atstovo ieškinio dalyko pakeitimo ir protokoline nutartimi nurodė, jog nepripažįsta, kad tokio tikslinimo būtinumas iškilo vėliau bei mano, jog tai užvilkins bylos nagrinėjimą.
Apelianto argumentacija dėl šio procesinio pažeidimo kupina prieštaravimų. Įstatymas leidžia pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo; vėlesnis ieškinio pagrindo arba dalyko pakeitimas galimas, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau, arba sutikus priešingai šaliai, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 str.). Paminėto teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pateikė teismui prašymą išreikalauti iš Valstybės apdovanojimų tarybos medžiagą, susijusią su patarimu Lietuvos Respublikos Prezidentui priimti skundžiamo 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotojų asmenų išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo“ 2 ir 3 straipsnius (b.l. 13-15, t.2), taip pat pareiškė, kad ketino tikslinti ieškinio dalyką, pagrindas lieka tas pats, tačiau nurodė, jog byloje kaip tretysis asmuo turi dalyvauti Valstybės apdovanojimo taryba (b.l. 17, t.2), t. y. ieškovo atstovas ketino ne tik pakeisti ieškinio dalyką, bet ir remtis naujomis faktinėmis aplinkybėmis, nes prašė išreikalauti naujus įrodymus, įtraukti į procesą naują proceso dalyvį. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismo išvada, kad ieškovo veiksmai užvilkintų bylos nagrinėjimą, yra pagrįsta. Kita vertus, neįtikinamas ieškovo atstovo argumentas, kad būtinumas tikslinti ieškinio dalyką iškilo tik po Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo. Nagrinėjamoje byloje yra Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nutartis, kurioje kolegija, pasisakydama dėl ieškovo suformuluoto ieškinyje teisės gynimo būdo, padarė išvadą, kad ieškovo inicijuojamo ginčo dalykas yra ne Respublikos Prezidento dekreto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams patikrinimas, o ieškovo išbraukimo iš apdovanotojų sąrašo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (b.l. 129, t.1). Vilniaus apygardos teismo kolegijos nutarties išvados ieškovui buvo žinomos nuo ieškinio priėmimo momento, ir tai paneigia apelianto argumentą, jog tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui atsisakius priimti prašymą spręsti dėl ginčijamos dekreto dalies atitikties Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms, paaiškėjo, kad bylos dalykas turi būti keičiamas pagal bylos esmę, t. y. bylos dalykas turi būti nukreiptas ne į konkretaus ginčijamo teisės akto panaikinimą, o į tokio teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti ieškovo atstovo pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo CPK 141 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį procesinį pažeidimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes kreipėsi ne iš karto, kada jis buvo gautas, bei po to, kai atsakovas savo atsiliepime išsakė savo nuomonę dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kolegijos vertinimu, šis apelianto nurodytas esminis procesinis pažeidimas yra tariamas; CPK 3 straipsnio 3 dalies normos nuostatai nenumato proceso stadijos, kurioje bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 14 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-29/2008) ištirti ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ (Žin., 2006, Nr. 141-5413) 2, 3 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 132 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose suformuluotos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, buvo priimti ir nustatyta tvarka paskelbti anksčiau nei pareiškėjas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą ginčydamas Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekreto 2, 3 straipsnių atitiktį Konstitucijai ir prašyme nurodytų įstatymų straipsniams, pareiškėjui turėjo būti žinomos ir jis privalėjo jomis vadovautis.
Apelianto nuomone, teisiškai reikšminga yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi taip pat ir išvada, kuri neįeina į apylinkės teismo kompetenciją – teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-1346/3672 patvirtinto Dariaus ir Girėno medalio statuto 11 straipsnio nuostatai, negali būti taikomi sprendžiant Lietuvos valstybės apdovanojimo klausimą, nes tuo teismas pasisakė dėl šio poįstatyminio prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui – Valstybės apdovanojimų įstatymui. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Dariaus ir Girėno medalio statuto 11 straipsnio nuostatų netaikymo nagrinėjamoje byloje, apsiribojo šios normos aiškinimu ir taikymu, taigi neišėjo už savo kompetencijos ribų (CPK 3 str.).
Procesinių normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nors apeliantas nurodė, kad visus skunde išvardintus proceso pažeidimus laiko esminiais, tačiau nepateikia motyvų, kaip nuosprendžio neišreikalavimas arba nutarties dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą priėmimas tam tikroje proceso stadijoje galėjo įtakoti priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kolegija atmeta apelianto skundo argumentus dėl netinkamo procesinių normų taikymo nagrinėjamoje byloje ir šiuo aspektu.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 straipsniais teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.