- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-240-606/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12110-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-240-606/2018
Teisėja Rasa Stonkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12110-2017-8
2018 m. spalio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. (V. B.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.
Iš V. B. priteista nukentėjusiajam R. M. 472,26 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žaloms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 13 d., apie 8.45 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. priėjo prie važiuojamojoje kelio dalyje sustojusio automobilio „Citroen C4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. M., ir ranka smogė į vairuotojo pusės priekinių durelių stiklą, kuris įskilo, ir tokiais veiksmais V. B. sugadino R. M. priklausantį turtą – 443,89 Eur vertės automobilio durelių stiklą – bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 284 straipsnį išteisinti, neįrodžius jo kaltės.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. tvirtina, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais. Visi kiti byloje surinkti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia to fakto, kad įvykio dieną jo nebuvo Lietuvoje. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo R. M. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jie yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje nukentėjusysis teigė, kad autobusiukas sustojo už jo automobilio galo. Vėliau apklausų metu teigė, kad autobusiukas sustojo antroje eilėje, per du – tris automobilius nuo jo vairuojamo automobilio. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykio vietoje buvo daugiau automobilių, tačiau nebuvo detalizuota, kokie tai automobiliai. Apeliantas daro prielaidą, jog įvykio vietoje buvo dar vienas panašus automobilis. Jam pravažiuojant pro nukentėjusįjį, buvo padiktuoti jo valstybiniai numeriai. Ieškinyje nukentėjusysis teigė, jog po to, kai vyriškis ranka suskaldė automobilio durelių stiklą, jis patyrė didžiulį išgąstį ir stresą, todėl, apelianto nuomone, nukentėjusysis būdamas tokios būsenos, galėjo pasimesti ir tiesiog suklysti, nurodydamas bendrajam pagalbos centrui pravažiuojančio automobilio duomenis. Be to, apeliantui kelia abejonių ir nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje išsakytas teiginys, kad iki įvykio jis jo nėra matęs, teisme jis jį mato tik antrą kartą, o tai reikštų, kad nukentėjusysis įvykio metu jo nematė. Nuteistasis V. B. nurodo, kad atpažinimas buvo darytas iš fotonuotraukų. Toks atpažinimas visada kelia didelių abejonių jo objektyvumu, o vėliau gyvai atliktas atpažinimas apskritai nebetenka prasmės, kadangi atpažįstančiajam atpažįstamas asmuo jau yra žinomas iš fotonuotraukos. Esant tokioms aplinkybėms, atpažinimas negali būti laikomas objektyviu įrodymu, patvirtinančiu jo kaltę.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas minėto autobusiuko (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas A. B. parodė, kad kaltinime nurodytu laiku jis važiavo iš namų, iš (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) rajono prekybos centro aikštėje esančios prekyvietės. Tai parodo, kad autobusiukas važiavo visiškai priešinga, nei nurodė nukentėjusysis, kryptimi. Ikiteisminio tyrimo metu ši versija detaliau tiriama nebuvo. Vykstant iš (duomenys neskelbtini) gatvės pravažiuojama pro prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“. Šio prekybos centro teritorija stebima vaizdo kameromis, todėl minėto autobusiuko judėjimas nurodytu maršrutu galėjo būti užfiksuotas, tačiau šios detalės nebuvo tiriamos.
2.3. Vertindamas liudytojos D. B. parodymus, nuteistasis V. B. atkreipia dėmesį į tai, kad jos parodymai apskritai kelia didelių abejonių. Nurodo, kad jam įtarimas buvo pareikštas už akių, kadangi buvo išvykęs iš Lietuvos. 2017 m. lapkričio 25 d. grįžus į Lietuvą, buvo sulaikytas, jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Kadangi 2017 m. lapkričio 28 d. apeliantui būtinai reikėjo išvykti atgal į Jungtinę Karalystę, nes ten dirbo, buvo likusi jo nėščia žmona A. B., jam iškilo būtinybė per labai trumpą laiką prisiminti, su kuo važiavo į Angliją. Kadangi 2017 m. kovo mėnesį jis kraustėsi gyventi į Angliją, kelis kartus važiavo ir siuntė krovinius, todėl nebeprisiminė, su kokiu vežėju važiavo, o su kokiu siuntė siuntinius. Sąskaitų faktūrų vežėjai dažniausiai neišduoda, todėl jokių kelionės dokumentų jis neturėjo. Nuteistasis kreipėsi į D. B. firmą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja D. B. parodė, kad visus norinčius važiuoti asmenis įrašo sąsiuvinyje. Tiksliai nurodyti, ar jis 2017 m. kovo 11 d. važiavo su jais į Angliją, ji negalėjo. Jos teigimu, ji grįžusi namo pasitikrino vedamą sąsiuvinį ir, 2017 m. gruodžio 7 d. papildomos apklausos metu parodė, kad į Angliją važiavo 2017 m. kovo 10 d., su jais joks asmuo nevažiavo, vežė tik siuntinius. Liudytoja parodė, kad ji veda užrašus, bet jų nesaugo. Nuteistajam kyla klausimas, kaip ji patikrino sąsiuvinį, jei jo nesaugo. Liudytojos parodymai nebuvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis – minimas sąsiuvinis ikiteisminio tyrimo metu nepaimtas, neapžiūrėtas ir jame esantys įrašai neištirti. Teismo išvados, kad jis 2017 m. kovo 11 d. tikrai nevažiavo į Angliją, grindžiamos tik liudytojos subjektyviais paaiškinimais. D. B., išrašydama sąskaitą faktūrą atbuline data, tai padarė kaip ir neteisėtai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams tai buvo puikiai žinoma. Todėl neatmestina, kad pirmą kartą apklausiant D. B., pareigūnai ją tiesiog pagąsdino už tai gręsiančia atsakomybe ir tokiu būdu galbūt padarė jai poveikį, nes apklausiama kitą dieną, ji kategoriškai parodė, kad jis į Angliją nevažiavo, nes nebuvo įrašytas į sąsiuvinį. Esant tokioms aplinkybėms, liudytojos D. B. parodymai kelia rimtų abejonių ir negali būti laikomi objektyviu įrodymu, patvirtinančiu jo kaltę.
2.4. Apelianto tvirtinimu, jis nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jo Lietuvoje nebuvo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių tam, kad būtų nustatyta, ar jis tikrai kaltinime nurodytu laiku nevažiavo į Jungtinę Karalystę. Visi vykstantieji keltu į Angliją yra registruojami, todėl tai buvo galima patikrinti. Nors jis ir nepateikė kelionę patvirtinančių dokumentų, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato įtariamojo pareigos įrodyti savo nekaltumą, įtariamojo kaltę privalo įrodyti valstybinis kaltintojas.
2.5. Be to, nuteistasis V. B. nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti DNR pavyzdžiai, tačiau jokia ekspertizė nebuvo skiriama, todėl nebuvo imtasi visų galimų priemonių tam, kad būtų nustatytas tikrasis nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Bylos duomenimis nei patvirtinta, nei paneigta, kad įvykio dieną jis buvo išvažiavęs į Angliją, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad nusikalstamą veiką padarė būtent jis.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo jį išteisinti, nes, jo teigimu, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
7. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. tvirtino, kad įvykio metu – 2017 m. kovo 13 d. – jo nebuvo Lietuvoje, jis 2017 m. kovo 11 d. išvyko į Angliją, todėl, jo teigimu, nukentėjusysis R. M. negalėjo nurodyti jo, kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką.
7.1. Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. B. parodė, kad jis 2017 m. kovo 13 d. buvo pakeliui į Angliją, 2017 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išvyko mikroautobusu, negalėjo nurodyti, kokios kompanijos mikroautobusu vyko, kelionės dokumento neišsaugojo, vėliau skambino į kompaniją, prašė išrašyti kelionės dokumentą (t. 1, b. l. 196a). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. B. taip pat tvirtino, jog 2017 m. kovo 13 d. jo Lietuvoje nebuvo, 2017 m. kovo 11 d. jis išvyko UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu autobusiuku į Angliją (t. 1, b. l. 127–129, 132–133), prie bylos pridėjo sąskaitą faktūrą kaip įrodymą, patvirtinantį, jog jis nurodytu laiku tikrai buvo išvykęs iš Lietuvos (t. 1, b. l. 151).
7.2. Tačiau tokių nuteistojo V. B. parodymų, kad įvykio metu jo nebuvo Lietuvoje, nepatvirtina ne tik liudytojos D. B. parodymai, bet juos paneigia nuoseklūs ir išsamūs nukentėjusiojo R. M. parodymai.
8. Nors liudytoja D. B. ir išrašė atgaline data sąskaitą faktūrą, kad nuteistasis V. B. 2017 m. kovo 11 d. vyko autobusiuku į Angliją, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje D. B. aiškiai parodė sąskaitos faktūros išrašymo aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Teisiamajame posėdyje, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja D. B. parodė, kad ji moters prašymu, 2017 m. lapkričio mėnesį išrašė sąskaitą faktūrą, jog V. B. 2017 m. kovo 11 d. važiavo jos įmonei priklausančiu autobusiuku į Angliją. Moteriai sąskaitos faktūros reikėjo labai greitai, nes ji neva turėjo vėl išskristi į Angliją, todėl ji nepatikrinusi jokių duomenų, pasitikėdama moterimi, greitai išrašė jai sąskaitą faktūrą. Liudytoja norėjo padėti moteriai, nes žinojo, kad Anglijoje be įrodančių dokumentų, neįmanoma atsidaryti net sąskaitos. Vėliau ji patikrino savo užrašus ir pamatė, kad 2017 m. kovo 11 d. buvo šeštadienis, o tą dieną įmonės autobusiuku keleivių nevežė, nes jau 10 metų keleivius veža tik penktadieniais. Be to, pasitikrinusi užrašus nustatė, kad 2017 m. kovo 10 d. vežė tik krovinius, o ne keleivius, todėl V. B. net ir kovo 10 d. tikrai su jais nevyko. Liudytoja parodė, kad išrašyta sąskaita faktūra jai nesukėlė problemų, nes deklaruoja pajamas kitų metų pradžioje (t. 2, b. l. 10–11).
8.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. kėlė klausimą, kaip liudytoja D. B. neišsaugojusi sąsiuvinio su keleivių duomenimis, galėjo patikrinti sąsiuvinyje, kas vyko į Angliją 2017 m. kovo 11 d. Tačiau pažymėtina, kad liudytoja D. B. nuo pat pirmos apklausos neparodė, jog ji nėra išsaugojusi sąsiuvinio. Priešingai, 2017 m. gruodžio 6 d. apklausos metu liudytoja D. B. parodė, jog ji būtent apklausos metu negali nurodyti, ar turi dar tą sąsiuvinį (t. 1, b. l. 73–74), o 2017 m. gruodžio 7 d. apklausta papildomai liudytoja aiškiai parodė, kad grįžusi namo, ji surado sąsiuvinį ir, patikrinusi jame užfiksuotus duomenis pamatė, jog ne tik kad 2017 m. kovo 11 d. net nevyko į Angliją, bet ir 2017 m. kovo 10 d. vyko į Angliją be keleivių, t. y. vežė tik siuntas (t. 1, b. l. 77).
8.3. Aptarti liudytojos D. B. parodymai visiškai neprieštarauja vieni kitiems, yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. B., pateikdamas sąskaitą faktūrą, kategoriškai tvirtinęs, jog jis vyko į Angliją UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu autobusiuku, teisiamajame posėdyje jau teigė neprisimenąs, su kokios kompanijos autobusiuku vyko į Angliją.
9. Aplinkybę, jog 2017 m. kovo 13 d., apie 8.45 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, (duomenys neskelbtini), būtent V. B. priėjęs prie važiuojamojoje kelio dalyje sustojusio automobilio „Citroen C4“, kurį vairavo R. M., ranka smogė į vairuotojo pusės priekinių durelių stiklą, neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo R. M. nuo pat pradžių duoti nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys parodymai.
9.1. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. M. parodė, kad 2017 m. kovo 13 d., pusiau krovininis sidabrinės spalvos autobusiukas išvažiavęs iš teritorijos – (duomenys neskelbtini) g. – , pasukęs į (duomenys neskelbtini) g., užlindo jam tiesiai palei jo automobilį. Buvo plikledis, todėl jis turėjo agresyviai stabdyti savo automobilį, dėl to patyrė šoką. Dėl sukeltų emocijų jis gal ir parodė mikroautobuso vairuotojui gestu, bet nepadorių gestų tikrai nerodė, aplenkė mikroautobusą ir nuvažiavo toliau. Sustojo prie šviesoforo, (duomenys neskelbtini) sankryžoje. Privažiuodamas prie (duomenys neskelbtini) sankryžos, mikroautobusas sustojo antroje juostoje už jo automobilio, už kokių 2-3 automobilių. Iš mikroautobuso išlipo du asmenys, priėjo prie jo automobilio. Jaunesnysis asmuo bandė daryti jo automobilio dureles, bet durelės automatiškai užsirakino. Tada jaunesnysis asmuo, nieko nesakęs, smogė į stiklą ir stiklas išbyrėjo. Po to jaunesnysis asmuo nuėjo per pievas link prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, o vyresnysis asmuo sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Tuo metu jis paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir nurodė tikslius mikroautobuso numerius (t. 1, b. l. 196a–197).
9.2. Iš 2017 m. kovo 21 d. asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad nukentėjusysis R. M. atpažino A. B. kaip asmenį 2017 m. kovo 13 d., apie 8.45 val., vairavusį automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir buvusį su asmeniu, kuris išdaužė jo vairuojamo automobilio lango stiklą (t. 1, b. l. 57–61). Kadangi po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis V. B. pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška (t. 1, b. l. 109), atpažinti asmenį nukentėjusiajam R. M. buvo pateikta iš asmenų nuotraukų. Iš 2017 m. balandžio 28 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis R. M. atpažino pagal nuotrauką V. B. kaip asmenį 2017 m. kovo 13 d., apie 8.45 val., išdaužusį jo automobilio lango stiklą (t. 1, b. l. 80–82). 2017 m. gruodžio 7 d. asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis R. M. taip pat atpažino V. B. kaip asmenį 2017 m. kovo 13 d., apie 8.45 val., išdaužusį jo automobilio lango stiklą (t. 1, b. l. 83–87). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis R. M. atpažino tiek A. B., tiek ir V. B. būtent pagal veido bruožus, kūno sudėjimą, o V. B. atpažino iš pateiktų nuotraukų pagal veido bruožus, kaip juos ir buvo apibūdinęs apklausos metu. Kartu akcentuotina, kad jeigu nukentėjusysis R. M. iš tikrųjų nebūtų matęs ir įsidėmėjęs nuteistojo V. B., jis iš nuotraukų nebūtų jo atpažinęs iš viso. Be to, jeigu nukentėjusysis R. M. nebūtų matęs V. B. gyvai ir nebūtų jo įsidėmėjęs, logiška, jog praėjus beveik aštuoniems mėnesiams po V. B. atpažinimo iš nuotraukų, jis nuotraukoje nurodyto asmens neprisimintų. Tačiau, kaip jau aptarta, 2017 m. kovo 21 d. apklausos metu nukentėjusysis R. M. iš karto išsamiai apibūdino abu vyriškius, t. y. nurodė jų amžius, ūgius, kūno sudėjimus, atkreipė dėmesį, kad automobilio lango stiklą išdaužė jaunesnio amžiaus vyriškis, sėdėjęs keleivio vietoje, bei parodė, kad šiuos vyriškius galėtų atpažinti (t. 1, b. l. 33). Teisiamajame posėdyje aiškiai parodė, kur po įvykio nuėjo jaunesnysis asmuo, kad būtent vyresnysis asmuo sėdo į automobilį ir nuvažiavo, o jis paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir nurodė tikslius mikroautobuso numerius (t. 1, b. l. 196a–197).
9.3. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis R. M. gerai matė ir įsidėmėjo abu vyriškius. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis R. M. akistatos metu su nuteistuoju V. B. aiškiai parodė, kad jis mikroautobuso valstybinį numerį matė, kai šis pravažiavo pro jį. Tai, jog nukentėjusysis R. M. gerai įsidėmėjo ne tik prie jo priėjusius asmenis, bet ir automobilį, kuriuo jie važiavo, patvirtina jau 2017 m. kovo 13 d. pirminiame pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys, kur pareiškėjas R. M. parodė, jog 2017 m. kovo 13 d., apie 8.45 val., (duomenys neskelbtini) sankryžoje, prie jo vairuojamo automobilio „Citroen C4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priėjo būtent iš sidabrinės spalvos automobilio „Mercedes Printer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipę du vyriškiai – vairuotojas ir keleivis, jie priėję prie jo automobilio bandė daryti automobilio dureles, bet joms neatsidarius, vienas iš jų smūgiavo ranka į vairuotojo durelių lango stiklą, dėl to įtrūko stiklas (t. 1, b. l. 1–3). Todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis R. M. matė pro jį pravažiuojančio būtent A. B. vairuojamo automobilio valstybinį numerį, iš kurio prieš įvykį išlipo nuteistasis V. B. bei vairuotojas A. B., o po įvykio į jį įlipo vairuotojas A. B..
9.4. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, netikėti nukentėjusiojo R. M. duotais parodymais, kurie yra išsamūs ir visiškai tarpusavyje sutampa, nėra jokio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad nėra jokių prieštaravimų ir dėl to, kiek kartų nukentėjusysis matė nuteistąjį V. B.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. M. aiškiai parodė, kad V. B. mato antrą kartą. Ir tai yra akivaizdu, jog teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. M. matė nuteistąjį V. B. būtent antrą kartą, nes po įvykio pirmą kartą jis matė nuteistąjį V. B. jo atpažinimo metu bei tą pačią dieną akistatos metu.
10. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. tvirtino, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenumato įtariamojo pareigos įrodyti savo nekaltumą, įtariamojo kaltę privalo įrodyti valstybinis kaltintojas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tuo, kad kaltintojui visiškai pakako byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad 2017 m. kovo 13 d. V. B. nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir, būtent jis padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Surinkus pakankamai nuteistojo V. B. kaltės įrodymų, yra pagrindo išvadai, kad tam, jog neužsitęstų bylos tyrimas, nebuvo tikslinga papildomai atlikti dar ir DNR ekspertizę. Tačiau kartu akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu, prieš apklausiant kaip įtariamąjį, nuteistajam V. B. buvo išaiškintos jo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, jį gynė advokatas V. Kičiatovas, todėl V. B. ir jo gynėjas turėjo visas galimybes pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus, prašymus, patvirtinančius jo iškeltą versiją dėl nebuvimo Lietuvoje 2017 m. kovo 13 d. ir panašiai. Pažymėtina, kad nuteistasis V. B. jam suteikta teise pasinaudojo, ir pateikė tyrimui sąskaitą faktūrą, nuteistojo teigimu, patvirtinančią, jog jis įvykio dieną buvo išvykęs į Angliją. Akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo V. B. versija dėl jo išvykimo į Angliją buvo patikrinta, dėl to buvo apklausta kaip liudytoja D. B., kuri išrašė sąskaitą faktūrą, patvirtinančią V. B. išvykimą į Angliją 2017 m. kovo 11 d., tačiau nuteistojo versija nepasitvirtino. Nuteistasis V. B. su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti nepageidavo (t. 1, b. l. 173). Nuteistojo gynėjas advokatas V. Kičiatovas, susipažinęs su baudžiamąja byla, ir, matydamas, jog nuteistojo V. B. versija dėl nebuvimo Lietuvoje 2017 m. kovo 13 d., prieštarauja byloje surinktiems duomenims, jokių papildomų dokumentų ir prašymų dėl to nepateikė (t. 1, b. l. 170). Nuteistasis ir jo gynėjas nepateikė prašymo išreikalauti kokius nors papildomus duomenis ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 196, t. 2, b. l. 11).
11. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. B. kaltės, jo nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnį kvalifikavo tinkamai, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
12. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms konstatuotina, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti.