- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-26
- Bylos Nr.
- 2S-1818-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11840-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- G. E. M.
- Suinteresuotas asmuo
- J. G., UAB „Eurocom“
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolės N. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. M. skundą dėl antstolės N. Š. veiksmų, suinteresuotieji asmenys – J. G., UAB „Eurocom“, antstolė N. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė grąžinti iš jo atsiskaitomosios sąskaitos nuskaičiuotą sumą – 1 065,65 Eur. Nurodė, kad 2016 m. vasario 12 d. pareiškėjas sužinojo, kad antstolė nuo pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos nuskaitė 1 065,65 Eur. Į šią sąskaitą pareiškėjui buvo pervedamos profesinės reabilitacijos pašalpos, mokamos Vilniaus teritorinės darbo biržos. Į minėtą sąskaitą nebuvo pervedamos lėšos iš jokių kitų šaltinių. Pagal CPK 793 straipsnio 6 dalį antstolė neturėjo teisės vykdyti išieškojimo iš pareiškėjo gaunamos pašalpos.
Antstolė nesutiko su skundu. Nurodė, kad nuo 2014 metų iki 2016 m. vasario 12 d. pareiškėjas sąskaitoje esančiomis lėšomis nesinaudojo, jas kaupė, todėl darytina išvada, kad jis nebuvo nepasiturintis asmuo ir turėjo lėšų šaltinių, skirtų pragyvenimui. Tokiu būdu į jo sąskaitą pervestos piniginės lėšos (1 065,65 Eur) tapo santaupomis, iš kurių išieškojimas yra galimas. Į nurodytą pareiškėjo sąskaitą pervedama suma nėra pašalpa, tačiau tai yra profesinės reabilitacijos mokėjimas. Šios lėšos nėra įtrauktos į lėšų, išvardintų CPK 739 straipsnio 6 punkte sąrašą, iš kurių išieškoti negalima.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys J. G. ir UAB „Eurocom“ teismo nustatytu terminu atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų tenkino ir įpareigojo antstolę N. Š. per 7 dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos grąžinti pareiškėjui G. E. M. iš sąskaitos nurašytą sumą – 1 065,65 Eur.
Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 12 d. į antstolės depozitinę sąskaitą iš pareiškėjo sąskaitos nurašyta 1 065,65 Eur suma. Duomenų, kad nurodyta iš pareiškėjo sąskaitos nurašyta suma buvo paskirstyta išieškotojams, byloje nėra. Pagal CPK 739 straipsnį negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip: 1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; 2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; 3) valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos; 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą; 5) laidojimo pašalpa; 6) išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai; 7) išeitinės išmokos. Byloje nustatyta, kad į nurodytą pareiškėjo sąskaita buvo mokama profesinės reabilitacijos pašalpa. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad profesinės reabilitacijos paslaugomis siekiama ugdyti arba atkurti asmenų darbingumą ir didinti asmenų įsidarbinimo galimybes. To paties įstatymo 22 straipsnio 1-2 dalyje nustatyta, kad, kai asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos programoje, yra draudžiamas visų rūšių valstybiniu socialiniu draudimu, jam iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokama profesinės reabilitacijos pašalpa. Jos dydis ir mokėjimo tvarka nustatyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme; kai asmuo, dalyvaujantis profesinės reabilitacijos programoje, nedraudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu arba draudžiamas tik valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto lėšų mokama dviejų valstybinių socialinio draudimo bazinių pensijų dydžio profesinės reabilitacijos pašalpa. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21¹ straipsnio 1-2 dalis teisę gauti profesinės reabilitacijos pašalpą turi apdraustieji asmenys, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, jeigu jie: 1) dalyvauja profesinės reabilitacijos programoje ir dėl to negauna darbo pajamų; 2) iki profesinės reabilitacijos programos pradžios turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 413 „Dėl profesinės reabilitacijos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Profesinės reabilitacijos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 2 punktu, profesinės reabilitacijos pašalpa skiriama ir mokama nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, kuriems Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatė profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį ir kurie dalyvauja profesinės reabilitacijos programoje. Profesinės reabilitacijos nuostatų 10-11, 19 punktai įtvirtinta, kad profesinės reabilitacijos pašalpa mokama asmens dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje laikotarpiu, bet ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų; mėnesio profesinės reabilitacijos pašalpos dydis yra profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesį galiojančios dvi valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos. Profesinės reabilitacijos pašalpa mokama už darbo dienas pagal kalendorių (taikoma 5 dienų darbo savaitė); profesinės reabilitacijos pašalpa skiriama ir mokama neatsižvelgiant į kitas asmens gaunamas pajamas. Iš aukščiau nurodytų teisės aktų analizės darytina išvada, kad profesinės reabilitacijos pašalpa laikytina tiksline pašalpa CPK 739 straipsnio 6 punkto prasme, nes ši pašalpa yra skirta konkrečiam socialiniam tikslui - siekiant atkurti pašalpą gaunančio asmens darbingumą ir didinti jo galimybes integruotis į darbo rinką, ji mokama neatsižvelgiant į kitas asmens gaunamas pajamas.
Teismas atmetė antstolės teiginį, kad pareiškėjui nuo 2014 metų iki 2016 m. vasario 12 d. sąskaitoje buvusiomis profesinės reabilitacijos pašalpomis nesinaudojant, jos tapo santaupomis, iš kurių išieškojimas yra galimas. Vykdymo procesas yra griežtai reglamentuotas, todėl antstolis negali skolininko lėšų, gautų kaip socialinio draudimo ar tam tikro dydžio darbo išmokas, pripažinti jas santaupomis ar daryti kitokias prielaidas, kadangi to nenumato įstatymas. CPK 739 straipsnis nenustato jokių atvejų ar išimčių, kuomet lėšos, gautos kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpa, ar kitos pašalpos dėl to, kad jos nebuvo naudojamos tam tikrą laikotarpį, galėtų būti laikomos ne minėto pobūdžio lėšomis, o santaupomis ar kitos kilmės pajamomis. Lėšų gavimo šaltinis vien dėl tos priežasties, kad jos nebuvo naudojamos tam tikrą laikotarpį, nepasikeičia (Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1067-413/2013, 2016 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-952-259/2016). Teismas konstatavo, kad antstolė, atlikdama vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0033/08/00893 ir Nr. 0033/08/00130, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo sąskaitoje esančias piniginės lėšas, gautas kaip profesinės reabilitacijos pašalpą, laikyti santaupomis ir vykdyti iš jų išieškojimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu antstolė N. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį ir pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Nurodo, jog skolininkui 1 065,65 Eur buvo pervestos ne iš savivaldybės ar valstybės biudžeto, bet iš Vilniaus teritorinės darbo biržos. Pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 3 straipsnį profesinės reabilitacijos pašalpa nepatenka į išmokų rūšis, mokamas pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą. Profesinės reabilitacijos paslaugos skirtos asmens darbingumui atkurti ir galimybėms savarankiškai įsidarbinti ar dalyvauti įdarbinimo programose didinti. Taigi areštuotos piniginės lėšos buvo skirtos skolininkui ne taupyti, ne nepasiturinčių asmenų šalpai, o konkrečiam tikslui – reabilitacijai, gauti reabilitacijos paslaugas, tai yra lankyti paskaitas, konsultacijas, persikvalifikuoti, įgyti naujus profesinius gebėjimus ar pan. Faktas, kad skolininkas nuo 2014 m. pervedamų piniginių lėšų nenaudojo, o jas laikė sąskaitoje, įrodo, kad šios lėšos nebuvo reikalingos skolininko profesinei reabilitacijai ir nebuvo naudojamos pagal paskirtį. Todėl šios sukauptos lėšos pagrįstai buvo laikomos santaupomis bei lėšomis, į kurias išieškojimas yra galimas. Pažymėtina, kad skolininkas iki šiol gauna ir kitas pajamas iš VSDFV Vilniaus skyriaus. Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad jei skolininkas kaupia pinigines lėšas sąskaitoje bei jomis nesinaudoja pagal šių lėšų paskirtį, jos laikytinomis skolininko santaupomis, į kurias išieškojimas galimas. Vykdomojoje byloje yra duomenys, jog iš skolininko išieškotos lėšos buvo paskirstytos patvarkymu, 2016 m. vasario 22 d. 726,60 Eur pervedant išieškotojui J. G., o 242,59 Eur – išieškotojui UAB „Eurocom“, 96,46 Eur skirta antstolės vykdymo išlaidoms padengti. Teismas turėjo pareiškėjui nurodyti, kad šis turi kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nurodytos sumos priteisimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas G. E. M. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog antstolė klaidingai aiškina teisės normas. Lėšų gavimo šaltinis vien dėl tos priežasties, kad jos nebuvo naudojamos tam tikrą laikotarpį, nepasikeičia. Antstolė nenurodė nei vienos bylos, kurioje būtų pateikti antstolės teiginius pagrindžiantys išaiškinimai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotasis asmuo J. G. sutinka su skundu, nurodo, kad prisideda prie skundo, palaiko antstolės atskirajame skunde nurodytus argumentus, todėl prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, įpareigojant antstolę grąžinti pareiškėjui iš sąskaitos nurašytą sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimu bei apibrėžiančias pinigų sumas, iš kurių išieškoti negalima, tinkamai aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstolė vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d. vykdomąjį raštą, išduotą civilinėje byloje Nr. 2-9085-534/2008, dėl 37 980,80 Lt skolos, 9 495,20 Lt delspinigių, 1 424,00 Lt žyminio mokesčio, 20,00 Lt išlaidų už registro išrašo pažymą išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojo J. G. naudai ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. vykdomąjį raštą dėl 9 271,03 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 278,13 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojo UAB „Eurocom“ naudai. Antstolė nustatė, jog pareiškėjas turi piniginių lėšų sąskaitą, kurią antstolė areštavo 2008 m. kovo 13 d. patvarkymu. Į šią sąskaitą nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. lėšas pervedė vien tik Vilniaus teritorinė darbo birža, mokėdama pareiškėjui profesinės reabilitacijos pašalpą (v.b. Nr. 0033/08/00893, 1. 125). Antstolės 2016 m. vasario 12 d. į savo depozitinę sąskaitą iš pareiškėjo sąskaitos nurašė 1 065,65 Eur (v.b. Nr. 0033/08/00893, 1. 130).
Pirmos instancijos teismas detaliai analizavo CPK nuostatas ir galiojančius įstatymus, siekdamas nustatyti pareiškėjui skirtos reabilitacijos pašalpos mokėjimo pagrindą bei paskirtį. Pripažintina, kad skundžiamoje nutartyje buvo pagrįstai konstatuota, kad profesinės reabilitacijos pašalpa laikytina tiksline pašalpa pagal CPK 739 straipsnio 6 punktą, nes ši pašalpa yra skirta konkrečiam socialiniam tikslui – atkurti pašalpą gaunančio asmens darbingumą ir didinti jo galimybes integruotis į darbo rinką. Pagal CPK 739 straipsnio 6 punktą negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai. Todėl aplinkybė, jog profesinės reabilitacijos pašalpa nepatenka į išmokų rūšis, mokamas pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, nėra pagrindas nepripažinti jų lėšomis, iš kurių negalima išieškoti. Aukščiau cituota CPK norma apima ne tik išmokas, mokamas pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, bet ir kitas tikslines išmokas asmenų socialinei paramai. Vilniaus teritorinė darbo birža yra biudžetinė įstaiga, kuriai lėšos vykdomoms asmenų įtraukimo į darbo rinką programoms yra skiriamos iš valstybės biudžeto. Todėl aplinkybė, jog reabilitacijos pašalpa pareiškėjui buvo pervesta darbo biržos, o ne tiesiogiai iš savivaldybės ar valstybės biudžeto, nėra pagrindas pripažinti, jog tai nėra tikslinė socialinė išmoka.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą, kad į pareiškėjo sąskaitoje sukauptą profesinės reabilitacijos pašalpą negalima nukreipti išieškojimo, rėmėsi teismų praktika ir nurodė nutartis, kuriose buvo konstatuota, kad lėšų gavimo šaltinis vien dėl tos priežasties, kad jos nebuvo naudojamos tam tikrą laikotarpį, nepasikeičia (Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1067-413/2013, 2016 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-952-259/2016). Šiose bylose buvo nagrinėjami skundai dėl antstolių veiksmų, kuriais buvo nukreiptas išieškojimas į lėšas, kurios pagal CPK 739 straipsnį priskirtinos prie sumų, iš kurių negalima išieškoti. Tuo tarpu antstolė atskirajame skunde minėdama priešingą teismų praktiką, nenurodė nei vienos bylos, kurioje buvo pateiktas išaiškinimas, jog skolininkui kaupiant pinigines lėšas sąskaitoje bei jomis nesinaudojant pagal šių lėšų paskirtį, jos laikytinomis skolininko santaupomis, į kurias išieškojimas galimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali spręsti, ar antstolės minimas išvadas teismai yra padarę bylose, kurių aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios kaip ir nagrinėjamoje byloje.
Pagal CPK 513 straipsnio 1 dalį, patenkinęs skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti. Kadangi pirmos instancijos teismas teisėtai pripažino, kad antstolė į pareiškėjo sąskaitoje esančias lėšas negalėjo nukreipti išieškojimo, todėl teismas kartu privalėjo įpareigoti antstolę grąžinti nurašytas lėšas pareiškėjui. Toks teismo sprendimas atitinka CPK 513 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju tai nėra jokios skolos pareiškėjui pripažinimas, kadangi pagal byloje esančius duomenis lėšos buvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą, kuri yra naudojama, vykdant įstatymais apibrėžtas antstolio funkcijas, ir nėra asmeninė antstolės sąskaita. Pirmos instancijos teismas analizavo vykdomosiose bylose esančius dokumentus ir pagrįstai nustatė, jog duomenų, kad iš pareiškėjo sąskaitos nurašyta suma buvo paskirstyta išieškotojams, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog vykdomojoje byloje Nr. 0033/08/00130 paskutinis įsegtas dokumentas yra 2011 m. balandžio 19 d. pažyma apie vykdymo eigą. Vykdomojoje byloje Nr. 0033/08/00893 yra 2016 m. vasario 18 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas, kuriame nurodyta, jog 2016 m. vasario 12 d. iš 1 065,65 Eur išieškotojams paskirstyta 726,60 Eur ir 242,59 Eur, antstolei – 96,46 Eur vykdymo išlaidų (v.b. Nr. 0033/08/00893, l. 127). Tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad šios lėšos būtų realiai pervestos išieškotojams, nėra, šių duomenų antstolė nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o antstolės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.