Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Pauliaus Gerybos ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. E. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

A. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

A. P. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

A. P. pagal BK 301 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. P. pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-02-03 nuosprendžiu paskirta bausme ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-11-03 nuosprendžiu paskirta ir Šiaulių apygardos teismo 2012-04-24 nuosprendžiu pakeista bausme, ir galutinė subendrinta bausmė A. P. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams ir 35 MGL (4550,00 Lt) dydžio bauda.

Į bausmės laiką A. P. įskaitytos ankstesniais nuosprendžiais iš dalies atliktos bausmės.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas A. P. atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

BUAB “(duomenys neskelbtini)”civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Priteista iš kaltinamojo A. P. 52669,20 Lt (penkiasdešimt du tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt devyni litai ir 20 centų) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui ir 79012,72 Lt (septyniasdešimt devyni tūkstančiai dvylika litų ir 72 centai) Valstybės įmonei Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) “(duomenys neskelbtini)” sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, akivaizdžiai gresiant bankrotui, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas apie įmonės nemokumą, sunkią finansinę padėtį ir apie akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pažeisdamas 1999 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo Nr. VII-1463 3 straipsnio 1 dalies nuostatas numatančias, kad „kai įmonė vienu metu neturi pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti, tai mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: su darbo santykiais susijusios išmokos, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą kiti mokėjimai pinigų gavėjams“, 2008 m. liepos 23 d. iš bendrovės kasos, pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), išsimokėjo sau, kaip įmonės kreditoriui, 450 590 litų paskolos grąžinimą ir 2008 m. spalio 24 d., pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), išsimokėjo sau, kaip įmonės kreditoriui, 230 000 litų paskolos grąžinimą, viso – 680 590 litų, taip sumažindamas UAB “(duomenys neskelbtini)” turtą bei iš dalies patenkindamas tik vieno įmonės kreditoriaus, t. y. savo reikalavimus ir dėl to padarė žalos likusiems kreditoriams, nes 2008 m. liepos 1 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” turėjo įsipareigojimų: darbuotojams – 30023,81 litų, VSDFV Mažeikių skyriui – 7211,23 litų, Telšių AVMI – 96452,32 litų, o 2008 m. spalio 1 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” turėjo įsipareigojimų: darbuotojams - 40130,97 litų, VSDFV Mažeikių skyriui – 13540,83 litų, Telšių AVMI – 92190,64 litų.

Be to, A. P. nuteistas už tai, kad jis, dėl UAB “(duomenys neskelbtini)” sunkios ekonominės padėties ir nemokumo, akivaizdžiai gresiant bankrotui, nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, t. y. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas apie įmonės nemokumą, sunkią finansinę padėtį ir apie akivaizdžiai gresiantį bankrotą, pasinaudodamas jam, kaip UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriui suteiktais įgaliojimais ir vienintelio akcininko teisėmis disponuoti UAB “(duomenys neskelbtini)” turtu, 2006 m. rugsėjo 20 d., už 100 000 litų įsigytą poilsiavietę, esančią (duomenys neskelbtini), kurios rekonstrukcijai UAB “(duomenys neskelbtini)” išleido 263 586,49 litų be PVM, 2008 m. gruodžio 9 d., kaip UAB “(duomenys neskelbtini)” direktorius pardavė E. E. už 100 000 litų, nors poilsiavietės pirkimo vertė ir rekonstrukcijos kaštai pagal UAB “(duomenys neskelbtini)” 2008 m. lapkričio mėn. suvestinio apskaitos registro – Didžiosios knygos sąskaitų duomenis, poilsiavietės faktiška įsigijimo ir rekonstrukcijos vertė be PVM buvo 263 586,49 litų, tokiu būdu nepateisinamai pigiai, t. y. 163 586,49 litų mažesne kaina, pardavė UAB “(duomenys neskelbtini)” turtą, kuris galėjo būti pateiktas įmonės skoloms padengti ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, nes UAB “(duomenys neskelbtini)” skolos kreditoriams 2008 m. lapkričio 30 d. sudarė 2468460 litų, iš jų: darbuotojams – 43344 litų, VSDFV Mažeikių skyriui – 16870 litų, Telšių AVMI – 89147 litų, AB (duomenys neskelbtini) bankui – 180361 litų, AB Bankui (duomenys neskelbtini) – 861708 litų, (duomenys neskelbtini) lizingui – 161814 litų, tiekėjams – 1105394 litų ir kitos skolos – 9822 litų.

A. P. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis suklastojo tikrus dokumentus, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. lapkričio 16 d. (2010 m. sausio 5 d., kratos pas E. E. gyvenamoje vietoje metu, adresu: (duomenys neskelbtini), buvo rasta ir paimta ten laikyta 2008 m. gruodžio 9 d. trišalė reikalavimų įskaitymo sutartis), kompiuterinės technikos ir spausdintuvo pagalba, turėdamas teisę, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), direktorius, surašė ir atspausdino 2008 m. gruodžio 9 d. preliminarią pirkimo - pardavimo sutartį dėl įsipareigojimo parduoti E. E. UAB “(duomenys neskelbtini)” turtą - poilsiavietę, esančią (duomenys neskelbtini), 2008 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl poilsiavietės, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo E. E. ir 2008 m. gruodžio 9 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sudarius 2008 m. gruodžio 9 d. poilsiavietės, esančios (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kartu su E. E. jas pasirašė bei neteisėtai patvirtino 2008 m. gruodžio 9 d. preliminarią pirkimo - pardavimo, 2008 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo, 2008 m. gruodžio 9 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartis žinomai suklastotu UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu.

Be to, A. P. buvo kaltinamas tuo, kad pasinaudojo žinomai suklastotu juridinio asmens antspaudu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. lapkričio 16 d., (2010 m. sausio 5 d., kratos pas E. E. gyvenamoje vietoje metu, adresu: (duomenys neskelbtini), buvo rasta ir paimta ten laikyta 2008 m. gruodžio 9 d. trišalė reikalavimų įskaitymo sutartis), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), antspaudą, būdamas UAB “(duomenys neskelbtini)” direktorius ir žinodamas apie įmonei pagamintus ir jos veikloje naudojamus antspaudus, pasinaudojo žinomai suklastotu UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu neteisėtai juo patvirtindamas 2008 m. gruodžio 9 d. preliminarią pirkimo-pardavimo, 2008 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo, 2008 m. gruodžio 9 d. trišalę reikalavimų įskaitymo sutartis.

Be to, A. P. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą ir žinomai netikrą dokumentą panaudojo, t. y. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. E., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. gegužės 7 d., kompiuterinės technikos ir spausdintuvo pagalba, surašė ir atspausdino netikrą dokumentą – 2009-04-30 Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį tarp BUAB “(duomenys neskelbtini)” administratoriaus S. K. ir E. E., kurioje nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog BUAB “(duomenys neskelbtini)” atstovaujama bankroto administratoriaus S. K. perduoda E. E. poilsio stovyklą, esančią (duomenys neskelbtini), neteisėtai pasirašė bankroto administratoriaus S. K. vardu ir neteisėtai patvirtino žinomai suklastotu UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu, o E. E. neteisėtai savo parašu patvirtino sutartyje nurodytą tikrovės neatitinkančią informaciją, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą dėl ko buvo padaryta didelė žala BUAB „(duomenys neskelbtini)“, nes E. E. tęsdama nusikalstamą veiką žinomai netikrą dokumentą panaudojo 2009 m. gegužės 7 d. pateikdama (duomenys neskelbtini) notaro biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei L. B., 2009 metais gegužės mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ stovyklavietėje „S.“, esančioje, (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorei D. P. ir pateikdama 2009 m. lapkričio 16 d. Šiaulių apygardos teismui prie savo atsiliepimo į civilinį ieškinį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. P. ir išteisintoji E. E. bei jų gynėjai prašė A. P. skundą patenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Dėl A. P. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 301 straipsnio 1 dalį ir BK 301 straipsnio 2 dalį

BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, pagal juos sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000; 2K-775/2007; 2K-263/2010). Taigi dokumentu pripažįstamas bet koks rašytine forma surašytas aktas, nustatantis faktą, kuris gali turėti teisinę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-57/2014).

Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsako ir tas, kas padarė minėto straipsnio 1 dalyje ar 2 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos.

BK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už netikrą fizinio ar juridinio asmens anspaudo, spaudo ar griežtos atskaitomybės blanko suklastojimą arba pasinaudojimą žinomai suklastotu antspaudu, spaudu ar blanku, arba jo realizavimą. BK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dalykas yra valstybinės ar visuomeninės įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat privataus ūkinio subjekto – fizinio ar juridinio asmens – antspaudas, spaudas ar blankas. Antspaudas yra dokumentų patvirtinimo ženklas. Pagal minėto straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus darė versliškai arba dėl šių veiksmų buvo sutrikdyta fizinio ar juridinio asmens veikla, arba padaryta didelės žalos valstybei arba fiziniam ar juridiniams asmeniui, arba suklastojo ar laikė didelį kiekį netikrų ar suklastotų antspaudų, spaudų ar griežtos atskaitomybės blankų.

Kaip matyti iš A. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis patvirtino, kad 2008 m. gruodžio mėnesį su E. E. pasirašė Preliminariąją pirkimo-pardavimo, taip pat Pirkimo-pardavimo ir Trišalę reikalavimų įskaitymo sutartis. Nurodė, kad sandoris buvo teisėtas, sutartys nesuklastotos – jose pasirašė šalys, sutartys buvo patvirtintos tikru antspaudu, byloje nenustatyta, kad antspaudas netikras. Dėl 2009 m. balandžio 30 d. Nevaržytynėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutarties A. P. nurodė šią nutartį vertinantis kaip niekinę, nes E. E. poilsiavietės, esančios (duomenys neskelbtini), savininke tapo 2008 m. gruodžio 9 d., be to, šią sutartį pasirašė E. E. ir S. K., ji yra patvirtinta įmonės antspaudu. Nuteistasis taip pat pažymėjo, kad įmonė turėjo du antspaudus: vieną be skaičiaus, o antrą – su skaičiumi „1“. Antspaudai nuolatinės laikymo vietos neturėjo, antspaudais buvo dalijamasi, vienas jų buvo buhalterijoje. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto 2010 m. vasario 18 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad tyrimui pateiktose 2009-04-30 Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2008-12-09 trišalėje reikalavimų įskaitymo sutartyje esantys atspaudai „UAB „(duomenys neskelbtini)““ yra atspausti ne antspaudu „UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio antspaudai yra dokumentuose, pažymėtuose kaip 12-20-as segtuvo lapai ir ne UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu, kurio eksperimentiniai antspaudų pavyzdžiai pateikti lyginamajam tyrimui, o kitu antspaudu. Nustatyti, ar 2009-04-30 Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2008-12-09 trišalėje reikalavimų įskaitymo sutartyje esantys antspaudai „UAB “(duomenys neskelbtini)” yra atspausti tuo pačiu antspaudu ir ar jie atspausti antspaudu „UAB “(duomenys neskelbtini)”1“, kurio antspaudai yra dokumentuose, pažymėtuose kaip 21-27-as segtuvo lapai, nebuvo galima (1 t., 136–138 b. l.). Specialisto 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad tyrimui pateiktose 2008-12-09 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties kopijoje ir 2008-12-09 pirkimo-pardavimo sutarties kopijoje esančios antspaudų „UAB “(duomenys neskelbtini)” kopijos yra ne antspaudu „UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio antspaudai yra dokumentuose, pažymėtuose kaip 12–20-as segtuvo lapai ir ne UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu, kurio eksperimentiniai antspaudų pavyzdžiai pateikti lyginamajam tyrimui, atspaustų, o kitu antspaudu atspaustų antspaudų kopijos. Nustatyti, ar tyrimui pateiktose 2008-12-09 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties kopijoje ir 2008-12-09 pirkimo-pardavimo sutarties kopijoje esančios antspaudų „UAB “(duomenys neskelbtini)” kopijos yra padarytos antspaudu „UAB “(duomenys neskelbtini)”1“, kurio antspaudai yra dokumentuose, pažymėtuose kaip 21–27-as segtuvo lapai, atspaustų, ar kitu antspaudu atspaustų antspaudų kopijos, nebuvo galima (1 t., 157–159 b. l.). Specialisto 2010 m. balandžio 12 d. išvadoje Nr. 11Š-39(10) konstatuota, kad 2009-04-30 Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutarties skiltyje „PARDAVĖJAS:“ S. K. vardu pasirašė ne S. K., o kitas asmuo. Nustatyti, ar 2009-04-30 Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutarties skiltyje „PARDAVĖJAS:“ S. K. vardu pasirašė E. E., A. P. ar kitas asmuo, nebuvo galima (1 t., 141–142 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti liudytojo S. K. parodymai nepaneigia specialistų išvadų ir nepatvirtina, kad anksčiau nurodytos sutartys yra patvirtintos suklastotu antspaudu, taip pat nepatvirtina, kad 2009 m. balandžio 30 d. sutartyje už S. K. pasirašė būtent A. P.. A. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas, dėl kurių jis yra išteisintas, nepatvirtina ir liudytojų L. J. bei E. G. parodymai, kad įmonė turėjo du antspaudus, taip pat ir prokuroro nurodyta aplinkybė, kad nustatyta, jog sutartys patvirtintos ne bankroto administratoriui perduotu UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu. Dar kartą pažymima, jog specialistai išvadų, kad sutartys patvirtintos suklastotu antspaudu, nepateikė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su prokuroro skundo teiginiu, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog 2009 m. balandžio 30 d. Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašė ne S. K., tačiau kartu pažymi, jog specialisto išvada, kad „S. K. vardu pasirašė ne S. K., o kitas asmuo“, nėra įrodymas, patvirtinantis, kad už S. K. pasirašė A. P.. Kaip jau minėta, specialistas taip pat konstatavo, kad nustatyti, ar S. K. vardu pasirašė A. P., E. E., ar kitas asmuo, nebuvo galimybės.

Dėl E. E. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį

E. E. buvo kaltinama tuo, kad A. P. 2009 m. balandžio 30 d. Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje pasirašius S. K. vardu ir neteisėtai šią sutartį patvirtinus žinomai suklastotu UAB “(duomenys neskelbtini)” antspaudu, ji (E. E.) neteisėtai savo parašu patvirtino sutartyje nurodytą tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. pagamino netikrą dokumentą, dėl to buvo padaryta didelė žala BUAB „(duomenys neskelbtini)“, nes ji žinomai netikrą dokumentą panaudojo pateikdama (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarei, UAB „“(duomenys neskelbtini) stovyklavietėje „S.“ administratorei D. P. ir pateikdama 2009 m. lapkričio 16 d. Šiaulių apygardos teismui prie savo atsiliepimo į civilinį ieškinį civilinėje byloje, t. y. pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Kaip jau minėta anksčiau, specialistų išvadose nekonstatuota, kad 2009 m. balandžio 30 d. Nevaržytinėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinta ne UAB „(duomenys neskelbtini)“1“ antspaudu, taip pat nekonstatuota, kad šioje sutartyje už S. K. būtų pasirašę E. E. ar A. P.. Taigi, teigti, kad E. E. parašu patvirtinta informacija neatitinka tikrovės, nėra pagrindo. E. E. kaltės padarius BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir jokie kiti bylos duomenys, įskaitant ir prokuroro skunde nurodytą aplinkybę, kad E. E. buvo suinteresuota minėtos sutarties sudarymu. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o tokių įrodymų nagrinėjamoje byloje nėra.

Dėl A. P. nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – pasireiškia vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinieji objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Be to, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymo momento (materialioji nusikalstamos veikos sudėtis).

Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2013).

Subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba įmonė nemoki, kai šiai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir tai, jog sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, kad dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalos, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-553/2013).

BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

Byloje esanti darbo sutarties kopija liudija, kad nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2009 m. vasario 26 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriumi buvo A. P. (2 t., 109 b. l.).

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Telšių apskrities skyriaus specialisto 2011 m. vasario 28 d. išvadoje Dėl uždarosios akcinės bendrovės “(duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” tiriamuoju laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 30 d. buvo nemoki ir faktiškai negalėjo įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams, nes kreditorinių įsipareigojimų suma tiriamojo laikotarpio pradžioje viršijo pusę bendrovės balanse įrašyto turto vertės. Ūkinės finansinės veikos tyrimo metu iš pateiktų balansų duomenų apskaičiuoti UAB “(duomenys neskelbtini)” mokumą atskleidžiantys ekonominiai rodikliai rodo blogėjančią bendrovės mokumo būklę, t. y. kreditorių įsipareigojimų suma jau tiriamojo laikotarpio pradžioje viršijo pusę bendrovės turto vertės, trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo trumpalaikio turto vertę, bendrovei trūko apyvartinių lėšų ir ji negalėjo vykdyti visų savo įsipareigojimų, todėl tiriamuoju laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 19 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki ir jos ekonominė padėtis buvo sunki. Pagal tyrimui pateiktus UAB “(duomenys neskelbtini)” pirminius ir suvestinius apskaitos dokumentus nustatyta, kad bendrovė, neturėdama pakankamai pinigų visiems įsipareigojimams įvykdyti, 2008 m. liepos 23 d. iš bendrovės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) grynais išmokėdama 450 590 Lt ir 2008 m. spalio 24 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėdama 230 000 Lt, patenkino tik vieno ketvirtos eilė pinigų gavėjo – bendrovės direktoriaus A. P. reikalavimus, nors turėjo skolų pirmos–trečios eilės pinigų gavėjams (1 t., 180–186 b. l.).

Tai, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų, kad nebuvo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, teisiamajame posėdyje nurodė ir pats nuteistasis (9 t., 93–98 b. l.). Liudytoja E. G. teisme patvirtino, kad 2008 m. gruodžio mėnesį nebebuvo darbų, įmonė jau turėjo skolų „Sodrai“ ir mokesčių inspekcijai, nes nebebuvo mokėjimų. Buvo įsiskolinimų ir darbuotojams – jiems neišmokėti atlyginimai (9 t., 135–138 b. l.). Liudytoja M. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ji pateikė įmonės 2008 m. balansą, visi rodikliai rodė labai didelius įsiskolinimus, pinigų nebuvo, buvo skolos mokesčių inspekcijai, „Sodrai“, darbuotojams. Pagal Didžiosios knygos išklotines, pagal sąskaitas buvo matyti, kad įmonė nemoki, padėtis sudėtinga (9 t., 138–141 b. l.). Liudytojas L. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam pradėjus dirbti, įmonėje prasidėjo bankrotas: nebuvo mokami atlyginimai, nebuvo darbo, nebuvo veiklos. Patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (9 t., 165–167 b. l.). Tai, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Z. R.. Ji paaiškino, kad buvo nustatinėjamas bendras įmonės mokumas pagal įmonės turimą turtą, pagal pateiktas finansines atskaitomybes, nustatyta, kad įmonė nemoki. UAB “(duomenys neskelbtini)” įsipareigojimai nemažai viršijo 2008 m. pradžioje ir bankroto iškėlimo dieną turimą turtą. Trumpalaikis turtas buvo mažesnis negu trumpalaikiai įsipareigojimai, kai būtų galima turtą greitai paversti pinigais ir atsiskaityti su kreditoriaus. Visi šie rodikliai rodė, kad įmonė – nemoki. Tai, kad įmonė nemoki, sprendžiama tada, jei įmonės įsipareigojimai viršija pusę turimo turto vertės. 2008 m. sausio 1 d. įsipareigojimai buvo viršyti 200 000 Lt. Apyvartinių lėšų įmonei trūko, atsiskaityti su kreditoriais ji nelabai galėjo, nes įmonės įsipareigojimai didėjo, nemokumas gilėjo, ji nesugebėjo atsiskaityti su esamais kreditoriais, o jų sparčiai gausėjo. 2008 m. sausio 1 d. įsipareigojimų buvo pusantro milijono litų. A. P. – ketvirtos eilės kreditorius (10 t., 81–85 b. l.). Tai, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” grėsė bankrotas, patvirtina ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartis, kuria UAB “(duomenys neskelbtini)” iškelta bankroto byla (1 t., 69 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl A. P. kaltės esant UAB “(duomenys neskelbtini)” nemokiai, akivaizdžiai gresiant bankrotui, išsimokėjus sau 450 590 Lt ir 230 000 Lt, taip padarant turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Duomenų, patvirtinančių A. P. skundo teiginį, kad jis nesiekė naudos sau ir susigrąžindamas 230 000 Lt kreditorinio užskaitymo „išgelbėjo įmonę nuo atsakomybės dėl netesybų, bankinių prievolių“, byloje nėra, todėl šis teiginys negali būti pripažįstamas teisingu. Kaip jau minėta, bylos duomenys liudija, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” direktoriumi A. P. buvo nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2009 m. vasario 26 d., todėl taip pat nepagrįstas jo teiginys, kad teismas jį nuteisė „už laikotarpį, kuomet jis nebuvo įmonės vadovu“.

Iš byloje esančios 2006 m. rugsėjo 20 d. Nevaržytynėse parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” iš bankrutavusios AB „(duomenys neskelbtini)“ už 100000 Lt įsigijo poilsiavietę (duomenys neskelbtini) (2 t., 117–118, 122 b. l.). Minėtai poilsiavietei rekonstruoti UAB “(duomenys neskelbtini)” patyrė 263 586,49 Lt išlaidų (2 t., 123–125 b. l.). A. P. poilsiavietę (duomenys neskelbtini), pagal 2008 m. gruodžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 100 000 Lt pardavė E. E. (3 t., 45–46, 47 b. l.), to neginčija ir pats apeliantas.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2011 m. kovo 29 d. išvadoje Dėl uždarosios akcinės bendrovės “(duomenys neskelbtini)” ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pagal UAB “(duomenys neskelbtini)” 2008 m. lapkričio mėnesio suvestinio apskaitos registro – Didžiosios knygos sąskaitų duomenis, poilsiavietės, esančios (duomenys neskelbtini), faktiška įsigijimo ir rekonstrukcijos vertė be PVM buvo 263 586,49 Lt, todėl bendrovė, 2008 m. gruodžio 9 d. parduodama poilsiavietę už 100 000 Lt (pradinę įsigijimo kainą), gavo 163 586,49 Lt nuostolių, ir tai sumažino bendrovės galimybę atsiskaityti su kreditoriais (2 t., 94–99 b. l.). Netikėti minėta specialisto išvada nėra pagrindo – šią išvadą davė kompetentinga specialistė, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, be to, byloje nėra duomenų, kad ši specialistė būtų suinteresuota bylos baigtimi.

Nors, kaip teisingai skunde pažymėjo A. P., 2013 m. balandžio 11 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2004–2008 m. UAB “(duomenys neskelbtini)” dirbo pelningai, atkreipiamas dėmesys, jog minėtame ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog ši išvada padaryta pagal Didžiųjų knygų duomenis. Šią išvadą pateikusi ekspertė V. Č. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ekspertizei atlikti įmonės balansai jai nebuvo pateikti, o patikrinti Didžiojoje knygoje nurodytų duomenų ji negali. Išvada, kad įmonė dirbo pelningai, padaryta tik pagal Didžiąsias knygas, pradedant ne nuo pirminių dokumentų. Taip pat nurodė, kad ji negali patikslinti, ar įmonė buvo moki, nes nėra apskaitos (11 t., 119–121 b. l.). O specialistė Z. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad išvadą ji davė pagal Registrų centrui pateiktą balansą, jai buvo pateiktas bankroto dieną buvęs balansas. Patvirtino savo išvadą, kad pagal pateiktus tiriamam laikotarpiui balansus UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki (11 t., 120 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad byloje taip pat neginčijamai įrodyta, jog A. P., žinodamas, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki, jai gresia bankrotas, nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, t. y. padarė BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo A. P. skundo argumentai, kad jis gautų pinigų savo interesais nepanaudojo, be to, kai kurie įmonės dokumentai yra dingę, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nepaneigia jo kaltės padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatytus nusikaltimus.

Apelianto skundo argumentą, kad sudarant sandorį UAB “(duomenys neskelbtini)” turėjo pakankamai turto kitų kreditorių reikalavimams patenkinti, paneigia anksčiau šiame apygardos teismo sprendime išdėstyti įrodymai, įskaitant ir paties A. P. parodymus, kad E. E. poilsiavietė buvo parduota todėl, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. veikė tyčia. Teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrindo.

Kaip jau minėta, nuteistasis A. P. skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik „atsirinktas aplinkybes“, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Atsakydama į minėtą skundo argumentą, kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti jo sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2014).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačius kaltinamuosius, liudytojus, specialistes, įvertino byloje esančias specialistų išvadas, įskaitant ir A. P. skunde nurodytą 2013 m. balandžio 11 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame, beje, taip pat konstatuota, kad 2007 m. gruodžio 31 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki (11 t., 43–77 b. l.). Tai, kad teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino ne taip, kaip pageidavo nuteistais, nėra pagrindas teigti, kad teismas įrodymus įvertino netinkamai.

Nuteistojo A. P. skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 1 straipsnio reikalavimų, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Be to, kaip jau minėta, nuteistasis A. P. nurodė, kad teismas suvaržė jo teisę į gynybą, t. y. suvaržė jo teisę turėti lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant. Pabrėžė, kad teismas kai kurių jo prašymų netenkino.

Pažymima, kad bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija negali sutikti su A. P. skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą. Bylos duomenys liudija, kad A. P. gynė advokatas J. Koreckij, tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas aktyviai dalyvavo procese, teikė prašymus, uždavinėjo klausimus kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Akivaizdu, kad dalį kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų teismas tenkino (pvz., 9 t., 91, 99 b. l.; 10 t., 25–26 b. l.; 11 t., 105, 107 b. l. ir kt.), o dalį motyvuotai atmetė. Teismas, vertindamas bei svarstydamas prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui (pvz., 10 t., 147 b. l.).

Dėl nuteistajam A. P. paskirtos bausmės

Kaip minėta anksčiau, apeliaciniu skundu prokuroras prašė panaikinti nuosprendžio dalį dėl netinkamai A. P. pritaikyto BK 75 straipsnio, o nuteistasis A. P. nurodė, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir jam netinkamai paskyrė bausmę.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas A. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė du nusikaltimus, priskiriamus nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 208 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas (8 t., 3–4, 5–7 b. l.), baustas administracine tvarka (8 t., 20–26 b. l.), dirba. A. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. P. už įvykdytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti paskyrus A. P. už BK 208 straipsnio 1 dalyje ir BK 208 straipsnio 2 dalyje padarytus nusikaltimus minėtų straipsnio dalių sankcijose numatytas švelnesnes bausmes – baudas, artimas BK 47 straipsnyje numatytos šios bausmės rūšies, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, vidurkiui (BK 47straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai A. P. paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Kadangi nusikalstamas veikas, numatytas BK 208 straipsnio 1 dalyje ir BK 208 straipsnio 2 dalyje, A. P. padarė iki Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (11 t., 135–137 b. l.), ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pakeisto Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu (11 t., 138–414, 142–148 b. l.), priėmimo, pastarajam nauju ir minėtais ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, bausmes apimant ir visiškai sudedant (BK 63 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 5 dalies 2 punktas).

Nors, kaip teisingai skunde nurodė prokuroras, teismas skundžiamu nuosprendžiu neteisingai taikė BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad A. P. skiriama ne laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymo atidėjimo klausimas nesvarstomas.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos. BPK 117 straipsnyje numatyta visapusiška valstybės ir atskirų asmenų turtinių interesų apsauga bei prokuroro, palaikančio valstybinį kaltimą, pareiga pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu valstybinių įstaigų, įmonių ar organizacijų, kurioms nusikalstama veika padaryta žala, vadovai nepareiškė civilinio ieškinio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras ikiteisminio tyrimo metu pareiškė byloje civilinį ieškinį prašydamas priteisti iš A. P. 52 669,20 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui ir 79 547,35 Lt Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (8 t., 118–121 b. l.). Byloje esantis Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 16 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija perleido UAB “(duomenys neskelbtini)” mokestinę nepriemoką dėl 495 474,87 Lt sumos VĮ Turto bankui (9 t., 79 b. l.). Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo teismas, patikslinta mokestinės nepriemokos, priteistinos VĮ Turto bankas suma yra 790 12,75 Lt (9 t., 81 b. l.). Kadangi byloje nustatyta, kad A. P. neteisėtais veiksmais buvo padaryta minėtų dydžių žala Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui ir Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino prokuroro ieškinį ir priteisė iš A. P. 52669,20 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui ir 79012,72 Lt Valstybės įmonei Turto bankas. Tenkinti nuteistojo A. P. skundą ir naikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nuosprendį pakeisti.

A. P. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti 45 MGL (5 850 Lt) baudą.

A. P. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti 50 MGL (6 500 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šias bausmes subendrinti visiškai sudedant ir subendrintą bausmę paskirti 95 MGL (12 350 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pakeista bausme, ir galutinę subendrintą bausmę A. P. paskirti laisvės apribojimą 2 metams, įpareigojant A. P. bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 95 MGL (12 350 Lt) baudą.

Į bausmės laiką A. P. įskaityti bausmes, atliktas pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendį ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.