- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-1151/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00802-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Audronė Jarackaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- J. G.
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-862-510/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ ieškinį atsakovui J. G. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas atsakovo, sudariusio su ieškovu preliminarią sutartį, bet nesudariusio pagrindinės sutarties, atsakomybės klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 192 000 Lt ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad su atsakovu 2008 m. sausio 22 d. pasirašė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria šalys įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2008 m. liepos 1 d. sudaryti pagrindinę sutartį. Ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui du dviejų kambarių butus su daline apdaila bei jiems tenkančiomis žemės sklypo dalimis ir parkavimo vietomis, esančius (duomenys neskelbtini), už 580 000 Lt: už 270 000 Lt butą Nr. 14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); už 310 000 Lt butą Nr. 42, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal preliminarią sutartį atsakovas sumokėjo ieškovui 420 000 Lt avansą. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės. Butą Nr. 42 ieškovas tretiesiems asmenims pardavė 2009 m. vasario 10 d. už 195 000 Lt. Ieškovui 2009 m. rugsėjo 15 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Butas Nr. 14 tretiesiems asmenims buvo parduotas iš varžytynių 2010 m. gegužės 20 d. už 135 000 Lt. Preliminaria sutartimi šalys susitarė, kad pirkėjui vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, jis sumoka 10 % netesybų nuo viso perkamo turto sumos, tai yra 58 000 Lt baudą (preliminariosios sutarties 6 punktas). 2010 m. birželio 3 d. Kauno apygardos teismas atsakovo 420 000 Lt finansinį reikalavimą ieškovui sumažino 58 000 Lt, tai yra faktiškai taikė baudą - sutartinės atsakomybės pirkėjui sąlygą preliminarios sutarties pagrindu. Baudos sumokėjimas neatleidžia nuo pareigos atlyginti nuostolius. CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį nuostolius patyrusi šalis turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo, kai per protingą terminą buvo sudaryta nutrauktą sutartį pakeičianti sutartis. Dėl buto Nr. 42 ieškovas patyrė 115 000 Lt nuostolių, dėl buto Nr. 14 - 135 000 Lt nuostolių, viso 250 000 Lt. Ieškovo patirtų nuostolių suma mažintina baudos dydžiu, t. y. 58 000 Lt. Jei atsakovas nebūtų pažeidęs preliminarios sutarties, ieškovas būtų pardavęs atsakovui du ginčo butus už sutartą kainą ir butų gavęs 580 000 Lt. Būtent dėl atsakovo sutarties pažeidimo ieškovas gavo mažiau pinigų. Pagal Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė yra preziumuojama, todėl jos nereikia įrodinėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad preliminari sutartis yra suklastota. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 3 d. nutartyje, spręsdamas atsakovo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo (perduotos ieškovui 420 000 Lt sumos) pripažino, kad labiau tikėtina, jog preliminari sutartis buvo sudaryta, nei priešingai - kad tokia sutartis nebuvo sudaryta. Teismas, minėta nutartimi sumažindamas atsakovo kreditorinį reikalavimą 58 000 Lt, pripažino, kad pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta dėl atsakovo J. G. kaltės. Teismo vertinimu, šie faktai yra prejudiciniai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartis, kuria teismas nutarė patvirtinti atsakovo reikalavimą, prilygsta teismo sprendimui dėl skolos priteisimo. Teismas pažymėjo, kad po Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarties priėmimo ikiteisminio tyrimo procese buvo toliau tiriamos aplinkybės dėl galimo preliminarios sutarties suklastojimo, tačiau tokio pobūdžio faktas nebuvo nustatytas. Iš Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarties aprašomosios dalies matyti, kad nagrinėjant atsakovo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, BUAB „Adagrus“ savo atsikirtimus grindė teiginiais dėl patirtų nuostolių atsakovui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi, tuomet nagrinėjant atsakovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, BUAB „Adagrus“ savo atsikirtimus ir atskirojo skundo argumentus grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas nagrinėjamas ieškinys atsakovui. Šios aplinkybės buvo įvertintos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovo prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo nuostolių suma nesumažino, tuo pripažindamas, jog reikalavimas atlyginti nuostolius yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi atmetė apelianto atskirąjį skundą ir paliko galioti 2010 m. birželio 3 d. nutartį. CPK 279 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Nagrinėjamu atveju ieškovas, savarankišku ieškiniu prašydamas priteisti nuostolius, patirtus dėl kainų skirtumo, ginčija įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartimi nustatytus faktus ir teisinius santykius. Teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti, konstatuojant, jog ginčas jau yra išspręstas. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo ir atsakovo argumentai dėl žalos dydžio yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisakė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas (toliau – apeliantas) prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (t. 2, b.l. 20-23). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
CPK 263 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Teismas sprendimą, grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi, kurios byloje nėra ir ji nebuvo tirta teismo posėdyje. Todėl teismas pažeidė minėtą procesinę normą, o sprendimas, priimtas pažeidžiant procesines ar materialines teisės normas, negali būti laikomas teisėtu. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentacija, jog apeliantas ieškiniu ginčija įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartimi nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 279 straipsnio 4 dalis, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustato prejudicinę teismo sprendimu nustatytų faktų galią, tačiau aptariamu atveju nei Kauno apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nėra konstatavę apelianto teisės į nuostolių atlyginimą nebuvimą. Apeliantas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia ne preliminariosios sutarties, o įstatymo nuostatomis (CK 6.165 str. 4 d.). Apeliantas, tvirtinant atsakovo kreditorinį reikalavimą, savo atsikirtimuose iš dalies rėmėsi nagrinėjamo ieškinio faktiniu pagrindu, tačiau teismai nepasisakė dėl apelianto teisės į nuostolių atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti aplinkybių, kurios nėra nurodytos nutartyse, kaip nustatytų ankstesnėje byloje, reikalavimas priteisti nuostolius ankstesnėje byloje nebuvo reiškiamas. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b.l. 26) Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis yra viešai paskelbta, viešai prieinama, ja buvo spręstas tas pats tarp šalių kilęs ginčas. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263, 270 straipsnių nuostatas. Tiek Kauno apygardos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas jau yra pasisakę ginčo klausimu. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo teisės taikyti CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl CPK 263 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi, nes šios nutarties byloje nėra ir ji nebuvo tiriama teismo posėdyje. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, kuriais apeliantas ir grindžia minėtų procesinių normų pažeidimą.
Visų pirma, CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 3 dalis nustato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Taigi, minėtos nutarties nebuvimas nagrinėjamoje byloje nereiškia, kad ja negalėjo būti vadovaujamasi apskritai. Antra, apeliacinės instancijos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartis, kuria buvo tvirtinamas atsakovo kreditorinis reikalavimas (t. 1, b.l. 27-28) ir joje nebuvo konstatuota jokių naujų aplinkybių, faktų ar padarytos kitokios išvados nei Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartyje. Taigi, ja tik konstatuotas 2010 m. birželio 3 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, o pastarąja nutartimi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje faktiškai ir rėmėsi. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys buvo žinomas tiek apeliantui, tiek kitai šaliai. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad dėl paminėtų apelianto argumentų skundžiamas sprendimas turėtų būti vertinamas kai neteisėtas ar nepagrįstas.
Dėl CPK 279 straipsnio 4 dalies taikymo
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi CPK 279 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Teismas nurodė, kad apeliantas ieškiniu ginčija įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartimi nustatytus faktus ir teisinius santykius. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo šios normos taikymo.
CK 6.165 straipsnio 4 dalis nustato, kad preliminariąją sutartį sudariusiai šaliai nepagrįstai vengiant ar atsisakant sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Ieškinys nagrinėjamoje byloje kildinamas iš šios įstatyminės nuostatos. Aukščiau minėtomis teismų nutartimis buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. Tvirtinant atsakovo kreditorinį reikalavimą, toje byloje apeliantas nebuvo pareiškęs ieškinio (priešieškinio) dėl nuostolių atlyginimo. Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 3 d. nutartyje konstatavo preliminarios sutarties egzistavimo faktą, analizavo šalių sudarytos preliminarios sutarties nuostatas ir šios analizės pagrindu padarė išvadą, kad atsakovui taikytinos sankcijos dviem atvejais – jeigu atsakovas raštu atsisako pirkti butus, kainų skirtumas įskaičiuojamas į atsakovo sumokėtą avansą, o jei nesudaro pagrindinės sutarties iki 2008 m. liepos 1 d. privalo sumokėti apeliantui 58 000 Lt baudą. Teismas toje byloje sprendė, kad nenustačius, jog atsakovas raštu atsisakė nuo pagrindinės sutarties sudarymo, taikytina pastaroji preliminarioje sutartyje numatyta sankcija ir sumažino atsakovo kreditorinį reikalavimą 58 000 Lt suma iki 362 000 Lt. Nors apeliantas toje byloje savo atsikirtimais siekė sumažinti kreditorinį reikalavimą jo patirtų nuostolių suma, kurią prašoma priteisti nagrinėjamu ieškiniu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas savo nutartyse dėl nuostolių, viršijančių baudos dydį, nepasisakė – nei dėl jų (ne)egzistavimo fakto, nei dėl jų dydžio, atsiradimo priežasčių ir pan. Taigi, iš esmės nuostolių atlyginimo reikalavimas nebuvo pareikštas ir šis klausimas teismų nutartyse nebuvo išspręstas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu ieškiniu yra ginčijami teismų jau nustatytos aplinkybės bei faktai ir apeliantas dėl to negali reikšti reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo. Pastebėtina, kad apeliantas pagrįstai nurodo, jog tokiu atveju, jei ginčas dėl nuostolių atlyginimo jau būtų buvęs išspręstas tvirtinant atsakovo kreditorinį reikalavimą, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį arba, jį priėmus, bylą nutraukti (CPK 137 str. 2 d. 4 p., 293 str. 3 p.).
Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aukščiau nurodytas aplinkybes, nepasisakė dėl ieškinio esmės. Tačiau ir dėl šios priežasties priimtas sprendimas gali būti naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui tik tada, kai pagal pateiktus įrodymus negalima išnagrinėti bylos apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė naujų faktinių aplinkybių, įrodymų, neprašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra galimybė bylą išnagrinėti iš esmės esamų įrodymų pagrindu.
Dėl ieškinio pagrįstumo
Kaip minėta, šalys buvo sudariusios preliminarią sutartį dėl dviejų butų pardavimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, neturi pagrindo pripažinti, jog preliminari sutartis yra, kaip teigė atsakovas, suklastota. Jos sudarymas konstatuotas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartimi (CPK 182 str. 2 p.), šios nutarties tuo aspektu (dėl preliminarios sutarties sudarymo) atsakovas nėra skundęs, neskundžia ir skundžiamame teismo sprendime šiuo aspektu padarytos išvados, nėra į bylą pateikęs sutarties suklastojimo įrodymų (CPK 178, 184 str.).
Preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys tik įsipareigoja preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 str.). Pažymėtina, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad šios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Todėl tiek vienai, tiek kitai sutarties šaliai yra žinoma, kad preliminari sutartis dar nebūtinai reiškia, kad pagrindinė sutartis bus tikrai sudaryta, o tokiu atveju (vienai šaliai nutarus nesudaryti pagrindinės sutarties) neatmestinas nuostolių atsiradimas. Teismų praktika pripažįsta nukentėjusios sąžiningos šalies teisę tiek į tiesioginių, tiek į netiesioginių nuostolių atlyginimą. Tačiau kartu nurodoma, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Tai lemia, kad sąžiningos preliminariosios sutarties šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami; asmuo, teigiantis patyręs tokius praradimus, turi juos įrodyti, taip pat įrodyti, kad jie atsirado dėl būtent nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį (CPK 178 str.). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog sąžininga preliminariosios sutarties šalis, besiremianti nuostolių atsiradimu kainų skirtumo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu sau blogesnėmis sąlygomis. Tačiau net nustačius, kad ikisutartinių santykių metu viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir yra atsakinga už kitos šalies patirtus nuostolius, minėta, privalu tirti bei vertinti kitos šalies elgesį, vykdant preliminariąją sutartį. Pripažinus, kad ir kita šalis elgėsi nesąžiningai bei savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, pirmosios šalies atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007).
Nagrinėjamu ieškiniu apeliantas teigia, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, reikalauja ne tiesioginių nuostolių, o negautų pajamų. Tačiau jis faktiškai nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, sąlygojusių pagrindinės sutarties nesudarymą ir susijusių su būtent su atsakovo nepagrįstu atsisakymu ar vengimu ją sudaryti, iš esmės ieškinys grindžiamas pačiu nesudarymo faktu. Turint omenyje preliminarios sutarties specifiką, t.y. kad jos sudarymas kiekvieną ją sudariusią šalį neįpareigoja bet kuriuo atveju besąlygiškai sudaryti pagrindinę sutartį, negalima daryti išvados, jog pagrindinės sutarties nesudarymas per se visais atvejais reiškia šalies atsakomybę, nes tokia atsakomybė kyla tik atsisakius ar vengiant sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad atsakovas apskritai teigė, jog preliminari sutartis buvo suklastota. Kita vertus, iš dalies apie atsakovo kaltę galima būtų spręsti iš to, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 3 d. nutartimi sumažino atsakovo kreditorinį reikalavimą 58 000 Lt baudos suma dėl pagrindinės sutarties nesudarymo iki 2008 m. liepos 1 d., atsakovas tokios teismo išvados neskundė. Taikius atsakovui baudą, kuri įskaitoma į nuostolių atlyginimą, apelianto nuostoliai (jų dalis) tokiu būdu yra atlyginti. Kita atsakovo sumokėtos sumos dalis (368 000 Lt) faktiškai yra likusi apeliantui ir, nors šiai sumai yra patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas, jo realus patenkinimas yra abejotinas - iš Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarties dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo turinio matyti, kad apelianto materialus turtas buvo tik 9 122 Lt (t. 1, b.l. 25-26). Vertinant paties apelianto elgesį, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad apeliantas prieš sueinant pagrindinės sutarties sudarymo datai, o ir kada nors po to būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, patvirtinančių jo paties realų suinteresuotumą – reikalavęs, siūlęs atsakovui sudaryti pagrindinę sutartį, pratęsti jos sudarymo terminą ar pan., t.y. pats būtų dėjęs pastangas bendradarbiauti, per visą laiką iki bankroto bylos iškėlimo apeliantas elgėsi visiškai pasyviai. Taip pat į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad kuriuo nors metu po termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo, apeliantas dėjo protingas pastangas kaip galima skubiau realizuoti turtą, už kokią kitokią, palankesnę nei buvo realizuotas turtas, kainą buvo siūloma jį realizuoti ir to padaryti nepavyko, todėl jis buvęs priverstas realizuoti turtą tik tomis kainomis, kuriomis turtas buvo realizuotas (vienas iš butų buvo realizuotas praėjus aštuoniems mėnesiams po termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo, kitas tik po dviejų metų varžytynėse po bankroto bylos iškėlimo). Įvertinant visuotinai žinomą aplinkybę apie tuo laikotarpiu vykusį nekilnojamojo turto rinkos kainų kritimą, iš tikrųjų galima būtų daryti prielaidą, kad tai galėjo įtakoti turto pardavimo kainas, tačiau tokia priežastis (kainų kritimas/augimas) nėra sietina su šalies valia, t.y. už ją atsakovas nėra atsakingas. Todėl teisėjų kolegija, įvertinus paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ir tuo atveju, jei pripažinti, jog yra atsakovo kaltė, atsižvelgus į tai, kad atsakovo kreditorinis reikalavimas jau sumažintas baudos, įskaitytinos į nuostolių atlyginimą, dydžiu, ir apelianto elgesį, reikalavimas priteisti nuostolius kainų skirtumo principu likusioje dalyje netenkintinas.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.