Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjams A. A. ir N. M. (N. M.), atsakovės atstovui Tomui Čaplinskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. ir N. M. (N. M.) skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo D. K., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas N. M. skundą palaikė ir prašė jį patenkinti.

Teismo posėdyje pareiškėjas A. A. skundą palaikė ir prašė jį patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjas A. A. 2013-10-28 Komisijai pateikė Prašymą ištirti galimą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą (toliau ir – A. A. 2013-10-28 prašymas). Šiame prašyme A. A. prašė Komisijos ištirti dviejų valstybės tarnyboje dirbančių asmenų, t. y. Arvydo Vyšniausko, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus ir Socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus pirmininko, ir D. K., Elektrėnų savivaldybės kontrolierės ir Socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus pirmininko pavaduotojos, kurie, jo nuomone, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, veiklą (II t., b. l. 99).

Pareiškėjas N. M. 2013-10-30 Komisijai pateikė Prašymą ištirti galimą Įstatymo reikalavimų pažeidimą (toliau ir – N. M. 2013-10-30 prašymas). Šiame prašyme N. M. prašė Komisijos ištirti dviejų valstybės tarnyboje dirbančių asmenų, t. y. Arvydo Vyšniausko, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus ir Socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus pirmininko, ir D. K., Elektrėnų savivaldybės kontrolierės ir Socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus pirmininko pavaduotojos, kurie, jo nuomone, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų, 4 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 7 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalių reikalavimus, veiklą (I t., b. l. 4-6).

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, įvertinusi A. A. 2013-10-28 prašymą, N. M. 2013-10-30 prašymą ir tyrimo metu surinktą medžiagą, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 2014-01-28 priėmė sprendimą „Dėl D. K.“ Nr. KS-7, kuriuo nusprendė rekomenduoti Elektrėnų savivaldybės kontrolierei ir politinės partijos Elektrėnų skyriaus pirmininko, šios savivaldybės administracijos direktoriaus, pavaduotojai D. K. atsisakyti vienų iš minėtų pareigų, nes kyla nuolatinė interesų konflikto grėsmė (I t., b. l. 9-13). Minėtame sprendime Komisija, atsižvelgusi į Įstatymo 2 straipsnio 2, 4 dalių, 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, konstatavo, kad narystė politinėje partijoje besąlygiškai nelaikytina privačiu interesu, todėl Įstatymo prasme valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens buvimas politinės partijos nariu ir dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su atitinkama politine partija ar jos nariais, pats savaime, nesant jokių kitų duomenų apie asmens privačius interesus, nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos socialdemokratų partijoje A. Vyšniauską ir D. K. sieja pavaldumo ryšiai, t. y. ji pavaldi A. Vyšniauskui, o eidama Elektrėnų savivaldybės kontrolierės pareigas D. K. tiesiogiai kontroliuoja Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus, t. y. A. Vyšniausko, veiklą. Atsižvelgdama į tai, kad tarp A. Vyšniausko ir D. K. yra susiklostę abipusiai valdžios ir pavaldumo santykiai, Komisija padarė išvadą, kad D. K. buvo ir yra suinteresuota bei negali išlikti objektyvi priimdama sprendimus, susijusius su A. Vyšniausko, kaip Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus, tarnybine veikla ir toks asmeninis suinteresuotumas gali daryti įtaką D. K. sprendimams valstybinėje tarnyboje bei sukelti pagrįstų visuomenės abejonių dėl sprendimų, priimamų viešųjų pirkimų srityje, nešališkumo ir objektyvumo. Komisijos vertinimu, tokie teisiniai santykiai neužtikrina objektyvumo bei nešališkumo principų šiems asmenims atliekant pareigas valstybinėje tarnyboje ir kelia abejones, ar asmenys, spręsdami klausimus dėl asmenų, kurie jų atžvilgiu turi valdingus įgalinimus, gali užtikrinti, jog priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams ir užtikrinti priimamų sprendimų nešališkumą, kaip to reikalauja Įstatymo nuostatos. Komisija pažymėjo, kad tyrimo metu nustatyta, jog D. K. nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių interesų konfliktui išvengti. Vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir atsižvelgdama į D. K. ir A. Vyšniausko abipusius valdžios bei pavaldumo santykius, taip pat įvertinusi nusišalinimo instituto neveiksmingumą konkrečioje situacijoje, t. y. tai, kad D. K. nusišalinus nuo Elektrėnų savivaldybės administracijos ūkinės ir finansinės veiklos kontrolės vykdymo vis tiek nebus užtikrintas tinkamas Elektrėnų savivaldybės kontrolieriaus pareigų vykdymas šiuo metu D. K. kontroliuojant Elektrėnų savivaldybės administraciją, Komisija padarė išvadą, kad kylantį nuolatinį interesų konfliktą būtina spręsti pašalinant interesų konflikto kilimo priežastis.

Šioje byloje ginčas kilo dėl atsakovės Sprendimo, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjų A. A. ir N. M. 2013-10-28, 2013-10-30 prašymus dėl galimo Įstatymo reikalavimų pažeidimo, D. K. rekomenduota kylant nuolatinei interesų konflikto grėsmei atsisakyti vienų iš jos užimamų pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai A. A. ir N. M. iš esmės nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad jį priimant jų prašymai nebuvo išnagrinėti iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė, kuo ginčijamas Sprendimas pats savaime tiesiogiai pažeidė jų teises ar teisėtus interesus ir kaip jų teisės bei įstatymo saugomi interesai būtų apginti ginčijamą aktą panaikinus, šioje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjai laikytini suinteresuotais asmenimis, turinčiais teisę kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnis 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004 pažymėta, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).

Vadovaujantis 1997 m. liepos 2 d. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 (nauja įstatymo redakcija nuo 2000-02-29) 1 straipsnio nuostatomis, šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja VTEK.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą reglamentuoja 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas Nr. X-1666 (toliau – ir VTEKĮ) , kurio 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta ir jam atskaitinga kolegiali asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje (…) priežiūros institucija. Minėto įstatymo 17 straipsnyje (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2012-11-15 iki 2014-03-19) apibrėžiami Komisijos įgaliojimai, numatant, kad minėta institucija, be kita ko, prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas, kiti VTEK kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai, teikia rekomendacijas dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo bei įgyvendinimo ir priima sprendimus bei rezoliucijas šiais klausimais; tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų (VTEKĮ 17 straipsnio 1, 2 dalys), t. y. pripažinti, kad asmuo pažeidė (nepažeidė) Įstatymo (…) nuostatas, sustabdyti (nutraukti) tyrimą, pateikti rekomendaciją ir kt.

Sisteminė aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad Komisija yra asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, priežiūros institucija, kontroliuojanti, kaip minėti asmenys laikosi Įstatymo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju Komisija pagal pareiškėjų A. A. ir N. M. 2013-10-28 ir 2013-10-30 prašymus atliko tyrimą ir priėmė Sprendimą trečiojo asmens – D. K. - atžvilgiu, todėl būtent šiam asmeniui šis Sprendimas ir sukelia konkrečias teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjų A. A. ir N. M. nurodytas, jų manymu esantis D. K. viešųjų ir privačių interesų konfliktas valstybinėje tarnyboje tiesiogiai pažeidžia jų teises ar įstatymo saugomus interesus, nėra.

Aukščiau paminėtų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad ginčijamas VTEK sprendimas pareiškėjams tiesiogiai nesukuria jokių teisių ar pareigų, kas ABTĮ nuostatų taikymo požiūriu reiškia, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjai A. A. ir N. M. neturi reikalavimo teisės. Tuo pačiu tai reiškia, kad ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies taikymo prasme šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjų nurodyto teisės pažeidimo ir apginti pareiškėjų teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS15-580/2006 konstatavo, kad asmuo, pateikęs Komisijai skundą dėl galimo Įstatymo nuostatų pažeidimo, nelaikytinas suinteresuotu asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę į Komisijos sprendimo panaikinimą. Teisė apskųsti valstybės institucijų sprendimus yra laiduojama tik suinteresuotiems asmenims, o pranešėjui Komisijos sprendimai tiesiogiai jokių teisių ar pareigų nesukuria.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad pareiškėjai A. A. ir N. M. šiuo atveju neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi, todėl jų skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjų A. A. ir N. M. (N. M.) skundus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.