Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

administracijos direktoriaus įsakymu Aprašo 5.1 papunktyje nurodytiems subjektams, ta apimtimi,

kiek tai susiję su turto perdavimu patikėjimo teise savivaldybės įstaigoms, atitinka Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – Biudžetinių įstaigų įstatymas) 4 straipsnio 7 dalies (2010 m. sausio 21 d. įstatymo Nr. XI-666 redakcija) nuostatą, numatančią, kad „Savivaldybės biudžetinei įstaigai patikėjimo teise perduotas turtas savivaldybių funkcijoms gyvendinti gali būti savivaldybės tarybos sprendimu perduotas kitai biudžetinei įstaigai pagal įstatymus valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise“; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) įtvirtintą objektyvumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;

3) nustačius, kad Aprašo 6.2. punkto nuostata, nustatanti, kad Visagino savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Aprašo 5.1 papunktyje nurodytiems subjektams, neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto, 48 straipsnio 2 dalies, Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 7 dalies, CK 6.957 straipsnio, pripažinti ją prieštaraujančią nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų atitinkamoms nuostatoms;

4) pripažinus Aprašo 6.2. punkto nuostatą prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, pripažinti neatitinkančiais aukščiau nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų bei joms prieštaraujančiais Aprašo 13 punktą, 14.2 punktą ir 15 punktą ta apimtimi, kuria numatytas Visagino savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) direktoriaus įsakymo projekto rengimas dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, bei Aprašo 17 punktą ta apimtimi, kuria numatytas turto perdavimo ir priėmimo akto pasirašymas per 15 darbo dienų nuo Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo išleidimo dienos.

Vyriausybės atstovas išdėstė Aprašo 6.2 punkto nuostatą, kad Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Aprašo 5.1 papunktyje nurodytiems subjektams, į kurių sąrašą patenka Savivaldybės institucijos, įstaigos, savivaldybės įmonės ir organizacijos, ir nurodė, kad kilo abejonių dėl Aprašo 6.2. punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Pagrįsdamas šį tvirtinimą, pareiškėjas išdėstė Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2019 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. XIII-2398 redakcija), Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.106 straipsnio 1 dalies, 6.957 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr.VIII-1864 redakcija) nuostatas ir jas apibendrinęs teigė, kad patikėjimo teisė, kaip išvestinė daiktinė teisė, yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, suteikiant daiktines teises paskirtam turto valdytojui. Vyriausybės atstovas teigė, kad Įstatymas ir Vietos savivaldos įstatymas nenumato, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto patikėjimo teisės steigėju galėtų būti ne vietos savivaldybės taryba, kuri, vadovaudamasi Įstatymu 12 straipsnio 1 dalimi ir Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, įgyvendina savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas; šių įstatymų nuostatos nenustato ir kito asmens, turinčio teisę būti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto patikėjimo teisės steigėju (patikėtoju). Remdamasis nurodytu aiškinimu, pareiškėjas darė išvadą, kad sprendimus dėl turto patikėjimo priima (patikėtoju gali būti) tik turto savininkas. Taigi, pavedant Savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti turto savininkui įstatymuose nustatytą funkciją, buvo pažeistas aukštesnės galios teisės aktais nustatytas teisinis reglamentavimas, Apraše buvo nustatytos įstatymų reglamentavimo neatitinkančios nuostatos dėl to, koks subjektas priima sprendimus dėl Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo patikėjimo teise Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytiems subjektams. Vyriausybės atstovas tvirtino, kad Taryba negali žemesnės galios poįstatyminiame akte nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numatyta Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje, CK 6.957 straipsnyje.

Be to, Vyriausybės atstovas, išdėstęs Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies, 3 straipsnio 9 dalies, atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-1899-854/2020, 14 punkte pateiktą teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise, nuostatų vertinimą aiškinimą, darė išvadą, kad vietos savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Pareiškėjas teigė, kad Aprašo 6.2 punkte įtvirtintos nuostatos pagrindu, Savivaldybės administracijos direktoriui pavedama įgyvendinti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko ir patikėtojo funkcijas, nesant Įstatymo bei Vietos savivaldos įstatyme jam nustatytos tokios teisės ir siekiant kitų, negu įstatyme nustatytų tikslų. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato Tarybai pareigą nustatyti Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo tvarką, tačiau nenumato tokios teisės ar pareigos pavesti kitai savivaldybės institucijai įgyvendinti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas (ar jų dalį). Taryba, suteikusi Savivaldybės administracijos direktoriui tokius įgaliojimus, kurių suteikti aukščiau nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos galimybės nenumato, pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą.

Darydamas aukščiau nurodytas išvadas, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. liepos 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I552-22/2013, 2016 m. liepos 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt., pagal kuriuos, viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Vyriausybės atstovas, išdėstęs Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1311-525/2020 pateiktą išaiškinimą, kad turto patikėjimo teisės turinį sudaro tai, kad valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, tvirtino, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto patikėjimo teisė atsiranda nuo turto perdavimo patikėtiniui, kuriuo, pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, gali būti savivaldybių institucijos, įstaigos ir organizacijos, savivaldybių įmonės, pasirašant turto perdavimo – priėmimo aktą, turtą patikėjimo teise perduoda patikėjimo teisės steigėja (patikėtoja) savivaldybės taryba, įgyvendinanti turto savininko funkcijas.

ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 bei 9 punktuose, Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad ginčijama Aprašo 6.2 punkto nuostata nulėmė ir aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Aprašo 13 punkte, 14.2 punkte ir 15 punkte, kuriuose numatyta, jog Savivaldybės administracijos direktorius rengia įsakymo projektą dėl Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, bei Aprašo 17 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą ta apimtimi, kuria numatytas turto perdavimo ir priėmimo akto pasirašymas per 15 darbo dienų nuo Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo išleidimo dienos. Kadangi išvardintos teisės normos neatsiejamai susijusios su Aprašo 6.2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimus ir yra jo nulemtas, todėl pripažinus ginčijamą Aprašo 6.2. punkto nuostatą prieštaraujančia aukštesnės galios Lietuvos Respublikos teisės aktams, šie Aprašo punktai nurodyta apimtimi irgi pripažintini prieštaraujančiais aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatoms.

Vyriausybės atstovas paaiškino, kad 2021 m. lapkričio 26 d. teikimu Nr. TR3-49(5.3E) „Dėl 2020-04-16 Visagino savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-59 „Dėl Visagino savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Visagino savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo“ (toliau – ir Teikimas) pasiūlė Tarybai Teikime nurodytų Aprašo nuostatų, įskaitant ir 6.2. punkto nuostatos, pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Tarybos 2021 m. gruodžio 23 d. posėdyje Teikimo dalis dėl Aprašo 6.2 punkto ir su juo susijusių 13, 14.2, 15 bei 17 punktų pakeitimo ar panaikinimo nebuvo įgyvendinta. Pareiškėjo nuomone, taip buvo pasielgta, atsižvelgus į Lietuvos savivaldybių asociacijos 2021 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. (11)-SD-805 „Dėl patikėjimo teisės perdavimo teisinio reglamentavimo“, paskelbtą Savivaldybės interneto svetainėje kartu su Visagino savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl Visagino savivaldybės tarybos 2020 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. TS-59 „Dėl Visagino savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ projektu. Vyriausybės atstovo vertinimu, nurodytame Lietuvos savivaldybių asociacijos rašte nėra pateiktų jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą, jog Įstatymo pakeitimas suteikė teisę Savivaldybės administracijos direktoriui nuo 2019 m. sausio 1 d. būti patikėjimo teisės steigėju (patikėtoju) ar vykdyti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas. Pareiškėjo aiškinimu, Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, jog vietos savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, nereiškia, kad savivaldybės taryba, nustatydama šią tvarką, gali suteikti administracijos direktoriui ir (ar) turto valdytojui tokius įgaliojimus ar teises, kuriuos pagal Įstatymą, Vietos savivaldos įstatymą, CK turi tik turto savininko funkcijas įgyvendinanti vietos savivaldybės taryba. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina du subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės turto valdytojas Vyriausybės nustatyta tvarka gali perduoti patikėjimo teise nereikalingą arba netinkamą (negalimą) naudoti valstybės turtą, tačiau savivaldybės turto valdytojui (savivaldybės administracijos direktoriui, biudžetinei įstaigai, savivaldybės įmonei) Įstatymo nuostatos tokios galimybės nesuteikia. Pareiškėjo aiškinimu, Taryba, įgyvendindama Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą ir nustatydama Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo tvarką, turi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų ir nekeisti imperatyvaus reguliavimo taikant analogiją Įstatyme įtvirtintam valstybės turto valdymui. Vyriausybės atstovas, remdamasis oficialia konstitucine doktrina ir administracine jurisprudencija, teigė, kad teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose.

Atsakovė tvirtino, kad ginčijamos Aprašo nuostatos atitinka galiojantį teisinį reguliavimą, aiškiai apibrėžia pagrindines savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas, savivaldybės institucijų įgaliojimus priimant sprendimus dėl turto valdymo. Taryba, pagrįsdama tokią poziciją, išdėstė Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 6 punkte, 12 straipsnio 1 dalyje, 16 straipsnio 1 dalyje bei 2 dalyje ir jos 26 punkte, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 12 punktuose, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ ir“ b“ papunkčiuose, 2 dalies 1 punkte ir 6 straipsnyje, Įstatymo 12 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtintas nuostatas bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime byloje Nr. A822-555-2013, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1998 m. vasario 18 d. nutarime, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime pateiktais vietos savivaldos laisvės ir savarankiškumo, nepriklausomumo nuo valstybės valdžios institucijų aiškinimais.

Taryba nesutiko su Vyriausybės atstovo pareiškime išdėstytais argumentais, kuriais grindžiamas ginčijamų Aprašo nuostatų neatitikimas aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovė teigė, jog Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, reiškia, jog savivaldybės taryba ir tik ji remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas. Taryba, pacitavusi Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 ir dalis, teigė, jog įvertinus sistemiškai visame Įstatymo 12 straipsnyje, o ne atskirose jo dalyse, įtvirtintas nuostatas, darytina išvada, kad sąvoka „kiti asmenys“ suprantami kaip asmenys, kurie nėra savivaldybių institucijos, įstaigos ir organizacijos ar savivaldybių įmonės. Pagrįsdama tokį aiškinimą, Taryba rėmėsi Įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad joje aiškiai nustatyta, kokiems kitiems asmenims („kai šie juridiniai asmenys pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas“), kokiu būdu („patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį“) ir kas priima sprendimus („priima savivaldybės taryba“) dėl savivaldybių turto perdavimo kitiems asmenims. Atsakovės aiškinimu, Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos reiškia, kad savivaldybės taryba turi teisę nustatyti, kokia tvarka savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise perduodamas valdyti, naudoti ir disponuoti juo ir nustatyti savivaldybių institucijų, įstaigų ir organizacijų, savivaldybių įmonių savivaldybių turto patikėjimo teise valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką. Taryba pažymėjo, kad tokią jos poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 5, 6, 10, 12, 14, 15, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo ir su juo susijusių įstatymų pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas (toliau – Aiškinamasis raštas). Teigė, kad iš Aiškinamojo rašto 4-ojo lapo antroje pastraipos galima daryti išvadą, jog kiekvienas tarybos sprendimas dėl turto perdavimo patikėjimo teise gali nustatyti atskirą perduodamo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką Įstatymo 12 straipsnyje išvardintiems patikėjimo teisės subjektams, t. y. savivaldybės įstaigoms, įmonėms, nėra nustatyta jokių apribojimų valdant patikėjimo teise perduotą turtą, Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje išvardinti turto disponavimo apribojimai taikytini tik juridiniams asmenims, kurie vykdo savivaldybės funkcijas ir perduotą turtą valdo patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį. Taryba pacitavo ir Aiškinamojo rašto 8-ojo lapo pirmoje pastraipą, kurioje, jos vertinimu, pabrėžta, kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.

Taryba tvirtino, kad vietos savivaldybės taryba turi teisę nustatyti efektyviausią, racionalią, visuomenės naudą ir viešosios teisės principus atitinkančią turto patikėjimo teisės perdavimo tvarką ir suteikti savivaldybės vykdomajai institucijai, turinčiai viešojo administravimo įgaliojimus, pavaldžiai ir atskaitingai savivaldybės tarybai, bei savivaldybės valdomoms biudžetinėms įstaigoms atitinkamus įgaliojimus dėl sprendimų priėmimo. Atsakovė pabrėžė, kad 2020 m. balandžio 16 d. priimtu sprendimu Nr. TS-59 „Dėl Visagino savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinusi Aprašą, nustatė patikėjimo teisės steigėju (patikėtoju) jai pavaldų ir atskaitingą Savivaldybės administracijos direktorių, t. y. savivaldybės vykdomąją instituciją, turinčią įstatymo suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, kurį prižiūri ir kontroliuoja tiesiogiai ir kurio priimtus sprendimus gali panaikinti arba pakeisti, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgusi į tai, jog Aprašo 6.2. punkte nustatyta, kad Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Aprašo 5.1 papunktyje nurodytiems subjektams, t. y. savivaldybės institucijos, įstaigos, savivaldybės įmonės ir organizacijos, Taryba tvirtino, kad ginčijamos Aprašo nuostatos atitinka galiojantį teisinį reguliavimą ir aiškiai apibrėžia savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas ir būdus.

Taryba, pacitavusi CK 6.957 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr.VIII-1864 redakcija), Viešojo administravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčio, 2 dalies 1 punkto nuostatas, nurodžiusi, kad įstatymų leidėjas nuo 2019 m. spalio 1 d. papildė Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį sakiniu „Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“ bei pacitavusi šio straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, teigė, kad šiomis išvardintomis nuostatomis įstatymų leidėjas kaip tik suteikė teisę ir galimybę vietos savivaldybės tarybai nustatyti savo teisės aktu bendrą turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir šioje tvarkoje nustatyti savivaldybės instituciją, kuri įvardinta Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir kuri valdo, naudoja ir disponuoja savivaldybės turtu jos nustatyta tvarka.

Taryba pabrėžė, kad Vyriausybės atstovas, pagrįsdamas savo argumentus, rėmėsi ne visa Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, pacitavo šios dalies 26 punktą, nustatantį, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose. Atsakovė tvirtino, kad Aprašas, kuriame nustatytos Savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklės, ir buvo patvirtintas, vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu. Taryba tvirtino, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje ir 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nuostatos nėra pažeistos, kadangi Taryba savo išimtinės teisės neatsisakė ir jos niekam neperdavė, o tik nustatė bendrą savivaldybės institucijų priimamų sprendimų savivaldybės turto klausimais tvarką, o vienai iš savivaldybės institucijų sprendimų priėmimo nustatymas Tarybos patvirtintoje tvarkoje atitinka Įstatymo12 straipsnio nuostatas ir neeliminuoja Tarybos teisės pačiai priimti sprendimus pagal savo nustatytą tvarką.

Taryba tvirtino ir tai, kad Aprašo 6.2 punktas priimtas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bei kaip nepagrįstą vertino Vyriausybės atstovo teiginį, kad yra pažeisti Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Atsakovė nurodė, kad Savivaldybės administracijos direktorius, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, yra savivaldybės vykdomoji institucija, turinti viešojo administravimo teises ir pareigas ir priimanti sprendimus, atitinkančius Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintus principus. Tarybos aiškinimu, tai reiškia, kad Savivaldybės administracijos direktorius gali priimti sprendimus tik dėl Aprašo 5.1 papunktyje nurodytų subjektų – savivaldybės įstaigų ir organizacijų ir savivaldybės įmonių, kurios vykdo savivaldybės funkcijas. Atsakovė, pacitavusi Biudžetinių įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, tvirtino, kad Taryba, priimdama sprendimą, taikė Įstatymo 12 straipsnio 1 ir dalis, bet ne Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 7 dalį.