Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Dainai Jakimauskienei,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovams A. M. ir G. C. dėl žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas tarp ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ir atsakovų A. M. ir G. C. dėl žalos, padarytos VSDFV biudžetui, atlyginimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

22. Atsakovas A. M. į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdį jis informuotas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka, t. y. atsakovas informuotas CPK 123 straipsnio 3 dalyje išsiuntus dokumentus jo deklaruotu gyvenamuoju adresu. Teismui nėra žinomos atsakovo A. M. neatvykimo į teismo posėdį priežastys.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Nagrinėjamu atveju ieškovas Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateiktu pradiniu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. M. ir G. C. 17 799,81 Eur žalos atlyginio. Ieškovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimu patikslino prašomos priteisti žalos dydį ir nurodė, kad žala laiko atsakovei išmokėtų sumų dydį, atskaičius mokesčius iš priskaičiuotų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų, todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo mažina 3852,69 Eur suma, t. y. pajamų mokesčio suma. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl dalies ieškinio atsisakymo 3852,69 Eur sumoje buvo priimtas ir šioje dalyje byla nutraukta. Tokiu būdu, ieškinio suma sudarė 13 947,12 Eur

24. Ieškinys grindžiamas tuo, kad nurodyta žala (13 947,12 Eur) ieškovui padaryta bendrais atsakovų veiksmais, t. y. atsakovei G. C. dirbant UAB „B.“, kurios vadovu buvo atsakovas A. M., pastarajai nepagrįstai išmokėjo:

1) paskirtą 1777,86 Lt motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2008-01-04 iki 2008-05-08. Fondo biudžetui padaryta 1777,86 Lt (514,90 Eur) žala (iš jų 1608,51 Lt (465,86 Eur) pervesta į G. C. asmeninę sąskaitą ir 169,35 Lt (49,05 Eur) sumokėta gyventojų pajamų mokesčio);

4. Ieškovo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo pateiktas 2009 m. liepos 22 d. ir prokuroras ieškovą pripažino civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje.

5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020-09-30 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-263-288/2020 (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00123-2008-4) G. C. atžvilgiu buvo nutrauktas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 str. 2 d., 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-198-1129/2023 baudžiamasis procesas atsakovo A. M. atžvilgiu dėl pareikštų kaltinimų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

7. Taigi, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020-09-30 ir 2023-05-23 nutartimis baudžiamasis procesas atsakovų atžvilgiu buvo nutrauktas suėjus apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimo senaties terminui.

8. Nurodytoje byloje A. M. buvo pareikštas kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia ir siekdamas vieningo nusikalstamo sumanymo pagaminti netikrus dokumentus, apgaule, sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjime, savo ir bendrininkų naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą – Fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, neteisėtai įgijo ir laikė svetimas elektronines mokėjimo priemones, svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ir jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai atliko finansines operacijas svetimomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, apgaule savo ir bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. A. M. parengus nusikalstamos veikos planą, kurio esmė už piniginį atlygį į UAB „E. k.“ ir UAB „B.“ fiktyviai įdarbinus nėščias moteris, VSDFV Vilniaus skyriui pateikus žinomai neteisingus pranešimus apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, apie apdraustuosius už ataskaitinius laikotarpius ir apie apdraustųjų gautas draudžiamąsias pajamas, apgaule įgyti Fondo biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, apie šį nusikalstamos veikos planą papasakojus G. C. ir kitiems asmenims, ir pasiūlius šį planą vykdyti, G. C. ir kiti asmenys sutiko su šiais pasiūlymais.

9. G. C. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007-09-19 iki 2009-03-17, Vilniaus miesto ir Šalčininkų rajono savivaldybėse, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdama bendrininkų grupe su A. M., veikdama išankstine tiesiogine tyčia ir siekdama vieningo nusikalstamo sumanymo – pagaminti netikrus dokumentus, apgaule, sukčiaujant valstybinio socialinio draudimo pašalpų mokėjimo srityje, savo ir A. M. naudai įgyti svetimą turtą – VSDF biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo bei apgaule savo ir A. M. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 48 156,62 Lt Lietuvos Respublikos VSDF biudžetui priklausančių lėšų – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų. G. C. žinodama, kad yra nėščia, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą – Lietuvos Respublikos VSDF biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje susitarė su A. M., kad šis už nenustatyto dydžio atlygį fiktyviai ją įdarbins į realiai jokios veiklos neatliekančią UAB „B.“, tačiau ji – G. C. realiai UAB „B.“ darbo funkcijų neatliks bei darbo užmokesčio negaus, ir pateikė A. M. savo asmens duomenis, nurodydama juos įrašyti į pranešimą apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą ir pranešimus apie UAB „B.“ ataskaitinių laikotarpių apdraustuosius bei tokiu būdu melagingai nurodyti, kad ji priimta į darbą UAB „B.“, kur ji atliko darbo funkcijas bei gavo darbo užmokestį.

10. A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad G. C. darbo funkcijų UAB „B.“ neatliko bei darbo užmokesčio negavo, į 2007-09-20 pranešimą apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad G. C. (duomenys neskelbtini) priimta į darbą UAB „B.“, ant šio pranešimo įspaudė UAB „B.“ direktoriaus D. Š. parašo spaudą ir 2007-09-24 pateikė šį pranešimą VSDF valdybos Vilniaus skyriui, į 2007-10-11 pranešimą Nr. 4 apie UAB „B.“ 2007 m. 3 ketvirčio apdraustuosius įrašė žinomai neteisingus duomenis, neva G. C. 2007 m. 3 ketvirtį gavo 280.00 Lt draudžiamųjų pajamų, ant šio pranešimo įspaudė UAB „B.“ direktoriaus D. Š. parašo spaudą ir 2007-10-12 pateikė šį pranešimą VSDF valdybos Vilniaus skyriui, į 2008-01-15 pranešimą Nr. 5 apie UAB „B.“ apdraustuosius už 2007 m. 4 ketvirtį įrašė žinomai neteisingus duomenis, neva G. C. 2007 m. 4 ketvirtį gavo 18 600.00 Lt draudžiamųjų pajamų, ant šio pranešimo įspaudė UAB „B.“ direktoriaus D. Š. parašo spaudą ir 2008-01-16 pateikė šį pranešimą VSDF valdybos Vilniaus skyriui. A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad G. C. UAB „B.“ darbo funkcijų neatliko, darbo užmokesčio negavo ir neturi teisės gauti motinystės pašalpos, 2008-01-08 VSDF valdybos Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą ir 2008-01-04 nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą serija C Nr. 0127802, kuriuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kad G. C. dirba UAB „B.“. Šių dokumentų pagrindu VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2008-01-15 sprendimu Nr. 6-24-844 apskaičiavo 1 777.86 Lt motinystės pašalpos bei, iš šios sumos išskaičiavus 169.35 Lt pajamų mokestį, įsipareigojo G. C. išmokėti 1 608.51 Lt motinystės pašalpos. VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2008-01-15 sprendimo Nr. 6-24-844 pagrindu 2008-01-21 mokėjimo pavedimu Nr. 562238 į G. C. vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“, pervedė 1 608,51 Lt motinystės pašalpos, po to A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis G. C. vardu išduota debetine kortele, išgrynino minėtą pinigų sumą ir, kaip atlygį už netikrų dokumentų surašymą bei pateikimą pasilikęs ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą minėtų pinigų dalį, likusius išgrynintus pinigus atidavė G. C.. A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad G. C. UAB „B.“ darbo funkcijų neatliko, darbo užmokesčio negavo ir neturi teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, 2008-05-14 VSDF valdybos Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad G. C. dirba UAB „B.“, ir 2008-05-13 UAB „B.“ direktoriaus D. Š. įsakymą Nr. 4 suteikti G. C. vaiko priežiūros atostogas nuo 2008-05-09 iki 2010-03-08. Šių dokumentų pagrindu VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2008-05-22 sprendimu Nr. 6-24-16018 G. C. apskaičiavo 123 749,90 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos bei, iš šios sumos išskaičiavus 27 772,39 Lt pajamų mokestį, įsipareigojo G. C. išmokėti 95 977,51 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos. VSDF valdybos Vilniaus skyrius 2008-05-22 sprendimo Nr. 6-24-16018 pagrindu laikotarpiu nuo 2008-06-12 iki 2010-03-17 į G. C. vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“, pervedė 46 548,11 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos, po to A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, naudodamasis G. C. vardu išduota debetine kortele, išgrynino minėtą pinigų sumą ir, kaip atlygį už netikrų dokumentų surašymą bei pateikimą pasilikęs ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą minėtų pinigų dalį, likusius išgrynintus pinigus atidavė G. C..

11. Atsakovai G. C. ir A. M. su ieškiniu nesutiko. Atsakovų teigimu, nėra priimta apkaltinamųjų nuosprendžių atsakovų atžvilgiu, t. y. jų nusikalstama veika yra neįrodyta, be to, prašė taikyti ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.

12. Tokiu būdu byloje kilo ginčas dėl ieškovui atsakovų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kurie pasireiškė neteisingos informacijos ieškovui pateikimu, kas, ieškovo nurodymu, sąlygojo nepagrįstą motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokų išmokėjimą, bei dėl ieškinio senaties taikymo.

13. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad šis principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-112/2008).

14. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

15. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016-12-31) ir nuo 2017-01-01 d. – 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – Fondas) administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

16. Prašoma priteisti žala (nuostoliai) atsirado ieškovui išmokėjus atsakovei G. C. motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2010 m. kovo 8 d. Taigi, šiuo atveju žala atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais, žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos atsiradimo asmuo, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai).

17. Pažymėtina jog civilinei atsakomybei atsirasti būtinos CK numatytos sąlygos – skolininko (atsakovo) neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, kaltė ir žala (CK 6.245-6.249 straipsniai).

18. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje reglamentuota neteisėtų veiksmų samprata – civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismas turi įvertinti, kad nuostoliai pagal civilinės atsakomybės prigimtį būtų skolininko neteisėtų veiksmų rezultatas. Vertinant priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, civilinei atsakomybei įtakos turi tik toks priežastinis ryšys, kuris nėra pernelyg nutolęs nuo neteisėtų veiksmų ir yra pakankama sąlyga atsirasti atsakovo nurodytiems nuostoliams. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (CK 6.249 straipsnis). Taigi, nesant vienai iš įstatyme įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

19. Teismas, išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus ir procesiniuose dokumentuose nurodytas šalių aplinkybes dėl ieškinio dalyko ir pagrindo, konstatuoja, kad byloje nebuvo ginčo dėl – (i) fakto, kad ieškovui duomenys apie asmens (darbuotojo) draudžiamąsias pajamas buvo pateikti iš UAB „B.“ atsakovo A. M. iniciatyva; (ii) ieškovui pateikti duomenys apie darbuotojo draudžiamąsias pajamas buvo tokie, kokius nurodė ieškovas; (iii) ieškovui pateikti duomenys buvo neteisingi (fiktyvūs) (atsakovė nedirbo nurodytoje bendrovėje); (iv) ieškovui pateiktų neteisingų duomenų pagrindu buvo paskaičiuotos ir išmokėtos G. C. motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokos už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2010 m. kovo 8 d.; (v) bendra išmokų suma atsakovei nurodytu laikotarpiu sudaro 17 799,81 Eur sumą (iš jų 13 947,12 Eur pervesta į G. C. asmeninę sąskaitą ir 3852,69 Eur sumokėta gyventojų pajamų mokesčio).

20. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojančią bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, numatytą CPK 12, 178 straipsniuose, nustatančiuose, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, konstatuotina, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl žalos (nuostolių) atlyginimo pateikė įrodymus, kuriais grindžiamas žalos faktas, taip pat žalos dydis bei nurodė atsakovų veiksmus, esančius priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala, t. y. atsakovė, žinodama, kad yra nėščia, sutiko, kad būtų formaliai įdarbinta atsakovo A. M. nurodytoje bendrovėje, tačiau joje niekada nedirbo, o jai išmokėtas pašalpas nurodytais laikotarpiais dalijosi su atsakovu. Nurodytas aplinkybes ieškovas įrodinėja į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais iš baudžiamosios bylos – kaltinamuoju aktu, taip pat teismo nutartyse, kuriomis buvo nutrauktas baudžiamasis procesas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nurodytomis aplinkybėmis dėl atsakovų atliktų veiksmų. Teismas konstatuoja, kad į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais ir nurodytais paaiškinimais ieškovas įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams. Vadinasi, atsakovams nesutinkant su ieškiniu, jiems tenka pareiga paneigti ieškovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus – dėl žalos fakto, žalos dydžio ir priežastinio ryšio dėl atsakovų veiksmais padarytos žalos (CPK 12, 178, 179 straipsniai).

21. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, atsakovai nuo ieškovo pareikšto ieškinio gynėsi tuo, kad jų atžvilgiu teismo apkaltinamieji nuosprendžiai nebuvo priimti, bylos nutrauktos suėjus apklatinamųjų nuosprendžių senaties terminui, t.y. jų kaltė neįrodyta ir civilinė atsakomybė negalima. Tačiau teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovų pozicija dėl žemiau nurodytų argumentų.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-06-27 d. nutarimo dėl „Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies. 327 str. 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai” Nr. KT19-N10/2016 byloje Nr. 3/2015-13/2015-15/2015 III skyriaus 2 p. išaiškinta, kad EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencija savaime nedraudžia tokio baudžiamojo proceso, kuriame apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma ir byla nutraukiama teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus bylą iš esmės ir užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažinus, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą. Tokiu teismo sprendimu gali būti tenkinamas ir civilinis ieškinys (žr. 2012 m. birželio 19 d. sprendimą byloje C. F. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05).

23. Šio Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo IV skyriaus 6.1. p. taip pat nurodyta, kad BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, kuriems suėjus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, šių terminų skaičiavimo taisyklės (inter alia senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo sąlygos), išvardyti nusikaltimai, kuriems nėra senaties. Pabrėžtina, kad pagal BK 95 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Vadinasi, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. O šio nutarimo IV skyriaus 9 p. numatyta, kad tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis.

24. Minėtu Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 4 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) tiek, kiek pagal ją nagrinėjimo teisme metu, kai nustatoma Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, byla nutraukiama teismo nutartimi, teismui neišsprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

25. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs minėtą konstitucinės justicijos bylą, 2016 m. birželio 27 d. nutarime, aiškindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, padarė išvadą, kad BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinama taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek jos atitinkamai įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesą pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylą nagrinėti, bet teismui neišsprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukiant bylą, apeliacinės instancijos teismui neišsprendus, ar išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio teismo išaiškinimą bei į tai, kad BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies nuostatos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, buvo priimti baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimai. BPK 254 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, baudžiamoji byla nutraukiama teismo nutartimi tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso (2017-11-28 įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) redakcija). Byloje buvo nustatyta, kad atsakovai to nepageidavo.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartyje, atsižvelgdamas į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra nurodęs, jog visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016, 6–10 punktai).

27. Taigi nutraukiant baudžiamąją bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties yra konstatuojamas nusikalstamos veikos padarymas, kas duoda neginčytiną pagrindą pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, tačiau BPK 307 straipsnis neleidžia vartoti šio termino kituose procesiniuose dokumentuose, išskyrus apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi kaltininkas pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką, tačiau nepripažįstamas kaltu dėl jos padarymo. Tai suponuoja teismo išvadą, kad atsakovai baudžiamojoje byloje pagrįstai buvo kaltinami jiems pareikštų kaltinimų padarymu, tačiau jų atžvilgiu apkaltinamieji nuosprendžiai nebuvo priimti dėl apkaltinamųjų nuosprendžių senaties taikymo ir jiems neprašant tęsti proceso. Tokiu būdu atsakovų neteisėti veiksmai šiame civiliniame procese įrodyti.

28. Byloje nustatyta, kad UAB „B.“ jokios veiklos nevykdė, jos direktorius atsakovas A. M. fiktyviai įdarbinęs nėščias moteris, VSDF valdybos Vilniaus skyriui pateikęs žinomai neteisingus pranešimus apie apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu priėmimą į darbą, apie apdraustuosius už ataskaitinius laikotarpius ir apie apdraustųjų gautas draudžiamąsias pajamas, siekė apgaule įgyti VSDF biudžetui priklausančias lėšas – motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Apie šį nusikalstamos veikos planą papasakojus G. C., ir pasiūlius šį planą vykdyti, G. C. sutiko su šiuo pasiūlymu ir gavo jai nepriklausančias sumas.

29. Atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių šių teismo nustatytų aplinkybių (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), ir jų veiksmuose yra visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys dėl veiksmų ir žalos).

30. Taigi remiantis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, jog byloje pateikti įrodymai ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina visas būtinas sąlygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovo patikslintas reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų 13 947,12 Eur žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu ir yra tenkinamas (CPK 12, 177, 178, 185 straipsniai, CK 6.245-6.249 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties

31. A. G. C. prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu ieškinį jos atžvilgiu atmesti. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Tačiau teismas nesutinka su tokiu atsakovės teiginiu, kadangi šiuo atveju ieškovo ir atsakovų nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, todėl ieškovo reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

34. CK 1.124 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti LAT 2007-10-29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-449/2009).

35. Byloje nustatyta, kad pirma motinystės ir motinystės (tėvystės) išmoka atsakovei buvo paskaičiuota 2008 m. sausio 15 d. ieškovo sprendimu, o ieškovo pranešimas ( t. y. raštas Nr. (8.31)3-90101 „Dėl UAB „B.“ veiklos tyrimo“) ikiteisminio tyrimo institucijai apie galimai neteisėtus atsakovų veiksmus ir atitinkamai žalos fakto buvo pateiktas 2008 m. gruodžio 15 d. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminio tyrimas dėl galimai nusikalstamų veikų padarymo. Kaip minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadinasi, 2008 m. gruodžio 15 d. yra data, kada ieškovas į(si)vertino ir suprato apie galimai jam atsakovų veiksmais padarytą žalą, todėl teismas sutinka su ieškovo paaiškinimais, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2008 m. gruodžio 15 d., kuri laikytina teisės į ieškinį atsiradimo diena, kada ieškovo pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu ieškovas buvo pripažintas civiliniu ieškovu.

36. Bylos duomenimis, 2009-07-22 (t. y. praėjus maždaug 7 mėnesiams nuo 2008-12-15 kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą), baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00123-08, iškeltoje pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2008-12-15 prašymą, ieškovas pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos, susidariusios iš Fondo biudžeto lėšų išmokėjus G. C. ir kitoms UAB „B.“ apdraustosioms motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, atlyginimo ir šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas civiliniu ieškovu.

37. CK 1.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Vadinasi, ieškovui ikiteisminio tyrimo metu pareiškus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, ieškinio senaties terminas nutrūko. A. G. C. atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, o atsakovo atžvilgiu – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 23 d. nutartimi. CK 1.130 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Įvertinus aplinkybę, kad baudžiamąjį procesą nutraukus ir teismui nepasisakius dėl ieškovo pareikšto civilinio ieškinio, laikytina, kad ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovo ieškinys šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje teismui pateiktas 2022 m. gegužės 3 d., darytina išvada, kad atsakovų nurodytu pagrindu ieškinys negali būti atmestas, nes ieškinys pareikštas nepraleidus trejų metų ieškinio senaties termino (pirmą išmoką ieškovas paskaičiavo 2008 m. sausio 15 d., apie galimai savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo 2008 m. gruodžio 15 d., civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2009 m. liepos 22 d., baudžiamieji procesai atsakovų atžvilgiu nutraukti atitinkamai 2020 m. rugsėjo 30 d. ir 2023 m. gegužės 23 d., o ieškinys šioje byloje pareikštas 2022 m. gegužės 3 d.).

38. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Bylos duomenys sąlygoja išvadą, kad motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos atsakovei G. C. buvo išmokėtos dėl abiejų atsakovų bendrų neteisėtų veiksmų, todėl pripažintina, kad ieškovas turi solidarią reikalavimo teisę atsakovų atžvilgiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

39. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu, ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis.). Teismui tenkinus reikalavimą dėl 13 947,12 Eur žalos priteisimo, mokėtino žyminio mokesčio suma sudaro 314 Eur, kuri priteisiama iš atsakovų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis, t. y. po 157 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnis).

40. Byloje taip pat iš viso patirta 43,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 21,65 Eur iš kiekvieno atsakovo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ CPK 92, 93, 96 straipsnis).

41. Susumavus iš atsakovų į valstybės biudžetą priteistinas sumas, iš atsakovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistina po 178,65 Eur ((314 Eur + 43,30 Eur)/2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, juridinio asmens kodas 191683350, solidariai iš atsakovų A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13 947,12 Eur (trylika tūkstančių devynis šimtus keturiasdešimt septynis eurų ir 12 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti iš atsakovų A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą lygiomis dalimis 357,30 Eur (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 178,65 Eur, kurios turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.