Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyriaus) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria teismas netenkino kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymo dėl kreditorinio reikalavimo bankrutavusiai J. V. individualiai įmonei patikslinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartimi J. V. IĮ iškelta bankroto byla, nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. spalio 3 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi įmonei taikytas supaprastintas bankroto procesas, įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, tarp kurių 7 645,18 Eur dydžio VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinis reikalavimas.Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius prašė teismo patvirtinti patikslintą 7 985,61 Eur dydžio finansinį reikalavimą bankrutavusiai J. V. IĮ. Nurodė, kad pareikšto papildomo reikalavimo dydis yra 340,43 Eur, iš kurių 199,88 Eur yra savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., 136,80 Eur – privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d., 2,76 Eur – delspinigiai už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 2 d., ir 0,99 Eur delspinigiai už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 2 d. VSDFV Klaipėdos skyrius neturėjo duomenų apie tai, kad J. V. IĮ veiklos laikinai nevykdo, todėl nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų išimčių.J. V. IĮ bankroto administratorius prašė teismo netvirtinti VSDFV Klaipėdos skyriaus patikslinto reikalavimo. Nurodė, kad reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais, neaišku, ar papildomos įmokos yra apskaičiuotos J. V. IĮ, ar J. V., taip pat neaišku, už ką yra skaičiuojami delspinigiai po bankroto bylos iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi netenkino VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymo patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą. Teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl to, ar bankrutuojanti J. V. IĮ, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, turėjo mokėti įmokas už įmonės savininką J. V.. Byloje nėra ginčo dėl to, kad J. V. IĮ nuo bankroto bylos iškėlimo jokios veiklos nevykdo. Teismas sprendė, kad, nenustačius, jog J. V. IĮ iškėlus bankroto bylą buvo vykdoma ūkinė komercinė veikla, atitinkamai negalėjo būti skaičiuojamos jokios įmokos remiantis VSDĮ nuostatomis. Priešingai, kreditoriui nustačius aukščiau minėtas aplinkybes, įmokų skaičiavimas turėjo būti atšauktas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, bei jų administravimą bankroto proceso metu, taikomos tik tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad, iškėlus bankroto bylą, yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. VSDĮ nuostatos specialiai nereglamentuoja mokesčių mokėjimo ypatumų, kuriuos lemia bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės statusas. Todėl, priešingai nei tvirtina kreditorius, nėra pagrindo spręsti, kad veiklos nevykdanti įmonė turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti VSD įmokas (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose (civilinė byla Nr. 2-2202-157/2016), sprendė, kad ta aplinkybė, jog, įmonei iškėlus bankroto bylą, valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nebuvo gauta duomenų apie tai, kad ši įmonė veiklos nevykdymą yra specialiai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes ĮBĮ nurodyti faktai yra išviešinti šiame įstatyme nustatyta tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti bankrutavusios J. V. IĮ kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus patikslintą 7 985,61 Eur finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nėra duomenų, kad bankrutavusi J. V. IĮ veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nėra duomenų, kad, apskaičiuojant VSD įmokų prievolę, bankrutavusiai J. V. IĮ galėjo būti taikomos 2016 m. galiojusio VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos išimtys, todėl bankrutavusi J. V. IĮ už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kas mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, privalėjo mokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas. Registro duomenų bazėje esančiais Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, J. V. IĮ teisinis statusas – bankrutuojanti nuo 2016 m. spalio 3 d., bankrutavusi nuo 2016 m. gruodžio 28 d. Tačiau bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės statusas nebuvo numatytas tarp VSDĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų išimčių, leidžiančių kas mėnesį nemokėti VSD įmokų nuo MMA. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojanti VSDĮ 10 straipsnio 3 dalis jau numato, kad, individualiai įmonei turint bankrutuojančios arba bankrutavusios statusą, VSD įmokos neskaičiuojamos. Kadangi šios VSDĮ nuostatos įsigaliojo tik nuo 2017 m. sausio 1 d., bankrutavusiai įmonei nuo 2017 m. sausio 1 d. savarankiškai dirbančio asmens įmokos neskaičiuojamos, tačiau, pagal VSDĮ ankstesnę redakciją, bankrutavusiai įmonei pagrįstai ir teisėtai priskaičiuotos VSD įmokos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau –SDĮ) 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės už individualių įmonių savininkus moka 9 procentų dydžio PSD įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų VSD įmokos. Tais atvejais, kai individuali įmonė laikinai nevykdo veiklos ir apie tai yra informavusi VMI jos nustatyta tvarka arba turi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statusą, individualių įmonių savininkai kas mėnesį už save turi mokėti 9 procentų MMA, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio PSD įmokas, jeigu jie nepriklauso asmenims, išvardytiems SDĮ 17 straipsnio 1–8 dalyse ir SDĮ 6 straipsnio 4 dalyje. Registre nėra duomenų, kad J. V., kaip neveikiančios įmonės savininkas, priklausytų asmenims, išvardytiems SDĮ 17 straipsnio 1–8 dalyse ir SDĮ 6 straipsnio 4 dalyje, todėl už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. kas mėnesį privalo mokėti PSD įmokas ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Pagal VSDĮ (redakcija iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 16 straipsnio 1 dalį, VSDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalį, SDĮ 19 straipsnio 1 dalį, bankrutavusiai J. V. IĮ už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 2 d. apskaičiuota 2,76 Eur delspinigių. J. V., kaip neveikiančios įmonės savininkui, už pavėluotą PSD įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 2 d. apskaičiuota 0,99 Eur delspinigių. Bankrutavusios J. V. IĮ administratorius J. Ž. atsiliepimu į kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šias argumentais: ĮBĮ yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Bankroto bylos metu įmokos skaičiuojamos tik kai įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą arba administravimo išlaidų sąmatoje numatytos išlaidos darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese. Nagrinėjamoje byloje nenustačius faktinių aplinkybių, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviosiomis nuostatomis, apeliantas neturėjo teisės ir pareigos skaičiuoti VSD įmokas po bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių sprendžiamam ginčui reikšmingą aplinkybę, kad iškėlus bankroto bylą, kreditoriaus nurodytu laikotarpiu, įmonė būtų vykdžiusi veiklą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje konstatuota, jog įmonė ūkinės komercinės veiklos nevykdo, jokio turto neturi. Įmonės savininkas J. V. yra pripažintas dingusiu be žinios. Be to, nustatyta tvarka J. V. IĮ yra deklaravusi Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pajamų (įplaukų) neturėjo, ir ši aplinkybė VSDFV Klaipėdos skyriui yra žinoma. VSDĮ nuostatos, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, specialiai nereglamentuoja šios rūšies mokesčio mokėjimo ypatumų, kuriuos lemia bankrutuojančios įmonės statusas. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto įtvirtintų imperatyviųjų normų taikymo prioriteto analizuojamų teisės normų konkurencijoje. Todėl nėra pagrindo teigti, kad veiklos nevykdanti bankrutavusi įmonė turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti nurodytas įmokas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra teismo nutarties, kuria atmestas apelianto prašymas patvirtinti jo patikslintą finansinį reikalavimą J. V. IĮ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Apeliacinėje byloje keliamas ginčas dėl VSD ir PSD įmokų mokėjimo įmonei iškėlus bankroto bylą. Apeliantas, nesutikdamas su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria buvo nuspręsta, jog nurodytos įmokos bankrutuojančiai įmonei negalėjo būti skaičiuojamos, remiasi ginčui aktualios redakcijos VSDĮ ir SDĮ nuostatomis, taip pat pažymi, kad VSDĮ 10 straipsnio 3 dalies norma, numatanti, jog individualiai įmonei turint bankrutuojančios arba bankrutavusios statusą VSD įmokos neskaičiuojamos, įsigaliojo tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

Dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro VSD įmokos ir delspinigiai už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų pervedimą

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pagrįstai vadovavosi taisykle, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo ar tikslinimo, teisės normų konkurencijos aspektu ĮBĮ yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviąsias nuostatas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.Pagal ĮBĮ nuostatas, bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu tokios veiklos rezultatai mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Visi atsiskaitymai, susiję su tokia veikla, vykdomi per įmonės komercinę sąskaitą, iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, šie mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka, be to, jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Taigi, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas numato išimtį iš bendrosios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintos taisyklės. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, yra konstatavęs, kad, konkrečioje byloje nenustačius faktinių aplinkybių, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, darytina išvada, jog po bankroto bylos iškėlimo VSD įmokos įmonei negali būti skaičiuojamos. Aplinkybė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nebuvo gauta duomenų apie tai, kad ši įmonė veiklos nevykdymą yra specialiai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant tokio pobūdžio ginčą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2202-157/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1032-330/2017).Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog naujos (ginčui netaikytinos) redakcijos VSDĮ konkrečiai numatyta pareiga neskaičiuoti įmokų bankrutuojančiai įmonei, savaime nesuponuoja išvados, jog ginčui aktualiu metu galiojo priešingas reguliavimas, t. y. leidžiantis skaičiuoti tokias įmokas ūkinės komercinės veiklos nevykdančiai bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1032-330/2017).Byloje neginčijama, kad J. V. IĮ nuo bankroto bylos iškėlimo jokios veiklos nevykdė, t. y. aplinkybių, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, nagrinėjamoje byloje nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto prašomas patvirtinti papildomas kreditorinis reikalavimas VSD įmokų ir delspinigių dalyje negali būti tvirtinamas, kadangi atitinkamos įmokos ir delspinigiai J. V. IĮ negalėjo būti skaičiuojami. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pagrįstai vadovavosi šios nutarties 17-18 punktuose nurodyta teismų praktika. Apeliantas atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių būtinybę teismui nukrypti nuo jau suformuoto precedento šiuo klausimu, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta patvirtinti apeliantės kreditorinį reikalavimą dėl VSD įmokų ir delspinigių, paliekama nepakeista.

Dėl kreditorinio reikalavimo dalies, kurią sudaro PSD įmokos ir delspinigiai už pavėluotą PSD įmokų pervedimą

Pagal PSDĮ (ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos) 17 straipsnio 6 dalį, individualios įmonės už individualių įmonių savininkus, ūkinės bendrijos už ūkinių bendrijų tikruosius narius ir mažosios bendrijos už mažųjų bendrijų narius moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos. Tais atvejais, kai individuali įmonė, ūkinė bendrija ar mažoji bendrija laikinai nevykdo veiklos ir apie tai yra informavusi Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos jos nustatyta tvarka arba turi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statusą, individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai ir mažųjų bendrijų nariai kas mėnesį už save moka 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas, jeigu jie nepriklauso asmenims, išvardytiems šio straipsnio 1?8 dalyse ir šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje. Iš nutarties 21 punkte nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad, individualiai įmonei turint bankrutuojančios įmonės statusą, įmonė neturi pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką, tačiau tokią pareigą turi pats individualios įmonės savininkas. Individuali įmonė kartu yra ir civilinės teisės subjektas (juridinis asmuo), ir atskiras specialaus režimo nekilnojamasis turtas (turtinis kompleksas), kurį taip ir reikia registruoti bei įforminti ir jo paveldėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009). Kaip civilinių teisių objektas individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui – jos savininkui. Skirtingai nei bendrovių atveju, kuriose asmens dalyvavimas juridiniame asmenyje išreiškiamas per turimų akcijų nuosavybės teisę, individualios įmonės savininko dalyvavimas individualioje įmonėje išreiškiamas per pačios įmonės priklausomybę fiziniam asmeniui.Individualios įmonės civilinis teisinis statusas lemia individualios įmonės bankroto ypatumus. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas.Atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju J. V. IĮ bankroto byloje gali būti reiškiami reikalavimai tiek J. V. IĮ, tiek pačiam J. V., kaip fiziniam asmeniui, kuris, kaip bankrutavusios įmonės savininkas, turi dalyvauti bankroto byloje bendraatsakoviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004).Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo aspektu nagrinėjama byla skiriasi nuo nutarties 17-18 punktuose nurodytų bylų, kadangi civilinėje byloje Nr. e2-1032-330/2017 buvo sprendžiama tik dėl VSD, bet ne PSD, įmokų mokėjimo, o civilinėje byloje Nr. 2-2202-157/2016 atsakove buvo mažoji bendrija, o ne individuali įmonė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pagrįstai sprendė, kad pareigos mokėti PSD įmokas ir delspinigius už pavėluotą šių įmokų mokėjimą nagrinėjamu atveju neturi atsakovė J. V. IĮ, kaip juridinis asmuo, tačiau nepasisakė dėl atitinkamos J. V., kaip fizinio asmens pareigos, nors tokią pareigą nustačius būtų pagrindas patvirtinti šią apeliantės kreditorinio reikalavimo dalį. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantės reikalavimas J. V., kaip fiziniam asmeniui, pirmosios instancijos teisme nebuvo iš esmės nagrinėtas, taip pat į tai, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis J. V. į J. V. IĮ bankroto bylą bendraatsakoviu nėra įtrauktas, o šio asmens neįtraukimas į bylą yra procesinė kliūtis teismui spręsti dėl jo teisių ir pareigų, teisėjų kolegija panaikina ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta tvirtinti apeliantės kreditorinį reikalavimą dėl 136,80 Eur PSD įmokų ir 0,99 Eur delspinigių ir šią bylos dalį grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tvirtinti VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinį reikalavimą dėl 136,80 Eur PSD įmokų ir 0,99 Eur delspinigių, panaikinti ir šį klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.