Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus prašymas S. J. bankroto byloje (Nr. eB2-735-826/2017) patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymas S. J. bankroto byloje patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ, kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi S. J. įmonei iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Sesnita“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Šia nutartimi patvirtintas ir VSDFV Klaipėdos skyriaus 6 671,92 Eur finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė prašymą S. J. įmonės bankroto byloje patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą – bankroto byloje patvirtintą 6 671,92 Eur finansinį reikalavimą padidinti 199,88 Eur suma. Pareiškėjas, grįsdamas tokį prašymą, nurodė, kad, nesant duomenų apie tai, jog S. J. įmonė veiklos laikinai nevykdo, bei nesant pagrindo taikyti VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų išimčių, nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dėl įmonės savininko buvo priskaičiuota 199,88 Eur įmokų už savarankiškai dirbantį asmenį. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs kreditoriaus prašymą, nurodė nenustatęs, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonė būtų vykdžiusi veiklą. Akcentavo, kad nagrinėjimu atveju taikytina specialaus įstatymo nuostata (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), draudžianti iškėlus bankroto bylą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pastebėtina, kad pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi taisykle, jog bankroto procese sprendžiant klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo ar tikslinimo, teisės normų konkurencijos aspektu ĮBĮ yra specialusis įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu tokios veiklos rezultatai mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Visi atsiskaitymai, susiję su tokia veikla, vykdomi per įmonės komercinę sąskaitą, iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, šie mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka, be to, jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas). Pateiktas teisinis reguliavimas lemia išvadą, jog, byloje nenustačius faktinių aplinkybių, nurodytų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte, o taip pat atsižvelgiant į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviąsias nuostatas, nurodančias, kad iškėlus bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, o taip pat tai, kad nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, apeliantas neturėjo teisės ir pareigos skaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas po bankroto bylos . Byloje nėra duomenų, patvirtinančių sprendžiamam ginčui reikšmingą aplinkybę, kad, iškėlus bankroto bylą, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu įmonė būtų vykdžiusi veiklą, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte. VSDĮ nuostatos, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, specialiai nereglamentuoja šios rūšies mokesčio mokėjimo ypatumų, kuriuos lemia bankrutuojančios įmonės statusas. Todėl atitinkami atskirojo skundo argumentai nepaneigia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintų imperatyviųjų normų taikymo prioriteto analizuojamų teisės normų konkurencijoje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad veiklos nevykdanti bankrutuojanti įmonė (atsakovė) turėjo prievolę skaičiuoti bei mokėti pirmiau nurodytas socialinio draudimo įmokas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2202-157/2016, suformuluotu precedentu, kad aplinkybė, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą, valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nebuvo gauta duomenų apie tai, kad ši įmonė veiklos nevykdymą yra specialiai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą, nes ĮBĮ nurodyti faktai yra išviešinti šiame įstatyme nustatyta tvarka. Atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, jog nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiama ne dėl individualios įmonės, o dėl mažosios bendrijos prievolės mokėti įmokas, nepaneigia precedento reikšmės. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog bankroto bylos iškėlimo faktas (reiškiantis ir imperatyvų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų taikymą) buvo tinkamai išviešintas. Juolab kad apeliantas yra bankroto bylos iškėlimą inicijavęs asmuo (pareiškėjas). Atskirajame skunde akcentuojama, kad VSDĮ 10 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojančioje nuo 2017 m. sausio 1 d., nurodyta, jog tuo atveju, jeigu individuali įmonė turi bankrutuojančios arba bankrutavusios įmonės statusą, valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pasikeitė įmokų skaičiavimo teisinis reguliavimas, analizuojamu atveju nereikšminga. Tai, jog naujos (ginčui netaikytinos) redakcijos įstatyme konkrečiai numatyta pareiga neskaičiuoti įmokų bankrutuojančiai įmonei, savaime nesuponuoja išvados, jog ginčui aktualiu metu galiojo priešingas reguliavimas, t. y. leidžiantis skaičiuoti tokias įmokas ūkinės komercinės veiklos nevykdančiai bankrutuojančiai įmonei. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.