- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-28
- Bylos Nr.
- 2-576-294/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Ieškovas
- G. T.
- Atsakovas
- UAB Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybei
dalyvaujant ieškovui G. T., atsakovo atstovei Julijai Džiaugei, trečiojo asmens atstovui Žilvinui Danilevičiui
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. T. ieškinį atsakovui UAB Vilniaus vandenys, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei, daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), bendrijai, UAB Šnipiškių ūkis, dėl įpareigojimo pašalinti daikto valdymo pažeidimą
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad 2018-08-17 kreipėsi į UAB „Vilniaus vandenys“ dėl nuotekų šulinio Nr. (duomenys neskelbtini) ir inžinerinių tinklų, esančių žemės sklype, (duomenys neskelbtini), atnaujinimo. Informavo UAB „Vilniaus vandenys“ atstovus apie tai, kad šulinys, nuotekų tinklai, vandens tinklai yra avarinės būklės, šulinio dangtis užneštas gruntu, nėra nutekėjimo lietaus vandeniui, šulinio vietoje gali susidaryti įgriuva, galimai teršiama gamta. Dėl minėtų priežasčių negali suremontuoti savo nuotekų įvado į šulinį ir atstatyti vandens tiekimo į jam priklausantį pastatą. Jis kreipėsi į atsakovą su prašymu, tačiau gavo atsakymą, kad tinklai yra ne UAB „Vilniaus vandenys“ priežiūros ribose, minima infrastruktūra galimai priklauso privatiems savininkams ir dėl to jis privalo parengti techninį projektą ir kloti naujus tinklus. Skundu 2018-01-10 Vilniaus miesto savivaldybės prašė nustatyti minėtų nuotekų tinklų ir vandens infrastruktūros savininką. Vilniaus miesto savivaldybės Šilumos ir ūkio skyrius persiuntė 2018-01-10 jo skundą UAB „Vilniaus vandenys“, nurodydamas įvertinti nuotekų ir šulinio būklę, spręsti klausimą dėl minėtų tinklų sutvarkymo. Tačiau UAB „Vilniaus vandenys“ informavo, kad minėta infrastruktūra priklauso galimai savininkui, tačiau nenurodė, kas tas savininkas. Papildomai kreipėsi į UAB „Grinda", prašė išaiškinti savininką, informavo, kad minėtas šulinys turi būti prižiūrimas, atsakė, jog vykdo priežiūrą lietaus nuotekynės. Deja jam taip ir nepavyko nustatyti minėtos infrastruktūros savininko. Prašo pripažinti nurodytą vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūrą bešeimininkiais, įpareigoti atsakovą perimti bešeimininkį turtą, taip pat įpareigoti per 20 dienų sutvarkyti ir pajungti nuotekų šulinį ir atstatyti nuotekų išvadą iki jam priklausančio pastato ribos, taip pat įpareigoti atsakovą per 20 dienų atstatyti geriamojo vandens tiekimą iki jam priklausančio pastato pamato ribos, įpareigoti atsakovą sudaryti (atnaujint) su juo sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo. Taip pat prašo išreikalauti iš atsakovo atsakymus, pasirašytus originaliais parašais.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ teismui pateiktame atsiliepime su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodo, jog ieškovui pateikti bendrovės atsakymai pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu, todėl toks reikalavimas nepagrįstas. Nurodo, kad ieškovo reikalavimas pripažinti turtą bešeimininkiu ir perduoti jį atsakovui negali būti tenkinamas, nes bešeimininkį turtą gali perimti tik valstybė arba savivaldybė, taip pat tokį prašymą gali pateikti tik valstybės ar savivaldybės įgaliota institucija, todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas. Pažymi, kad atsakovas nėra infrastruktūros objekto savininkas, todėl jam nekyla pareiga ją prižiūrėti ir remontuoti. Tikėtina, kad vandentiekio ir nuotekų tinklai prijungti prie gyvenamojo namo, todėl jie laikytini namo vidaus inžinerinių tinklų dalis. Nurodo, kad 2016-12-07 ieškovui išduotos prisijungimo sąlygos, kuriose numatyta, kad vandentiekio ir nuotekų tinklai turi būti prijungti prie atsakovo eksploatuojamų vandentiekio ir nuotekų tinklų, esančių (duomenys neskelbtini). pravažiavime.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad vandentiekio tinklai ir infrastruktūra priklauso namo, (duomenys neskelbtini), gyventojams, todėl infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atlikti objekto savininko (savininkų bendrijos) lėšomis, todėl su analogiškais prašymais ieškovas turėtų kreiptis būtent į savininkų bendriją, o ne atsakovą ar trečiąjį asmenį. Pažymi, kad taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymo dėl turto pripažinimo bešeimininkiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė reikalavimus iš esmės pagrįsdamas ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas su pareikštu ieškiniu nesutiko.
Tretiesiems asmenims daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), bendrijai ir UAB Šnipiškių ūkis teismo procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnį. Pastarieji atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovo prašymas dėl įpareigojimo pasirašyti originaliu parašu atsakovo teikiamus dokumentus netenkintinas.
2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 910/2014 25 straipsnis ir 46 straipsnis reglamentuoja elektroninio parašo bei elektroninio dokumento teisinę galią ir jų tinkamumą naudoti teikiant dokumentus. Elektroniniu parašu užkoduojama unikali skaičių ir veiksmų kombinacija, kuri kiekvienu atveju yra unikali. Pavyzdžiui, pasirašius dokumentą el. parašu, teisinio ginčo metu paprasta įrodyti, kad dokumentas yra originalas. Minėtas reglamentas išskiria kelias rūšis elektroninių parašų, atsižvelgiant į jų saugumo ir pasirašiusio asmens identifikavimo galimybės aspektus. Šios rūšys yra: 1) (paprastas) elektroninis parašas, 2) saugus (pažangus) elektroninis parašas, 3) kvalifikuotas elektroninis parašas. Teismų praktikoje nurodyta, kad kvalifikuotas elektroninis parašas teisine galia prilygsta rašytiniuose dokumentuose esančiam parašui. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovo ieškovui siųsti dokumentai pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu, todėl jie prilyginami raštiniame dokumente esančiam darbuotojo parašui ir įpareigoti atsakovo darbuotoją pakartotinai pasirašyti tik dėl ieškovo pageidavimo, nėra jokio reikalo, todėl toks ieškovo reikalavimas netenkintinas, jam pakartotinai išaiškinant, kad visi pateikti dokumentai, kurie pasirašyti kvalifikuotais elektroniniais parašais yra laikomi originaliais rašytiniais pasirašytais dokumentais.
Ieškovo reikalavimai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, įpareigojimo turtą perduoti atsakovui bei įpareigojimai sutvarkyti infrastruktūrą netenkintini.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 534 straipsnį pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali paduoti valstybės arba savivaldybės institucija daikto buvimo vietos apylinkės teismui. CK 4.58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Turto perdavimo valstybei tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634 patvirtintos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau – Taisyklės) (su visais vėlesniais pakeitimais). Taisyklių 3.2 punkte numatyta, jog daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo (toliau – asmuo), kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesas inicijuojamas, kai asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužino apie tokio daikto buvimą, šių Taisyklių 4 punkte nustatyta tvarka raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais praneša mokesčių inspekcijai ar kitai CK 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kurios pareiškimu, teismui paduodamu suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią bešeimininkis daiktas įtrauktas į jos apskaitą (jeigu įstatymai nenustato ko kita), teismas gali priimti sprendimą perduoti bešeimininkį daiktą valstybei ar savivaldybei, informuodamas apie bešeimininkio daikto buvimą. Iki perduodamas valstybei ar savivaldybei, bešeimininkis daiktas mokesčių inspekcijoje ar kitoje CK 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytoje institucijoje turi būti užregistruotas nebalansinėje apskaitoje. Pagal Taisyklių 4.1 punktą asmuo, turintis valstybei perduotiną turtą (išskyrus radinį), privalo per 10 darbo dienų nuo sužinojimo apie tą turtą momento raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais pranešti apie jį mokesčių inspekcijai ar kitai CK 4.58 straipsnio 1 dalyje numatytai institucijai, kai valstybei perduotinas turtas yra bešeimininkis daiktas.
Šiuo atveju kaip teisingai pažymėjo atsakovas ir trečiasis asmuo, tokio reikalavimo reikšti ieškovas neturi teisės: visų pirma toks prašymas gali būti pateikiamas mokesčių inspekcijai. Kita vertus, teismui kelia abejonių pats faktas dėl nuotekų tinklų infrastruktūros savininko neturėjimas (kaip teigia ieškovas).
Vien ta aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išraše minėti tinklai kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai neįregistruoti gyvenamojo namo pastatų savininkų vardu nereiškia, kad toks turtas pastato savininkams nepriklauso. Teismų praktikoje yra pasisakyta dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taigi daikto neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į jį. Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, vien tik aplinkybė, jog kanalizacijos bei lietaus nuotekų tinklai pastato savininkų nuosavybės teise neįregistruoti, nėra pagrindas padaryti išvadą, jog minėti daiktai nepriklauso jiems, o turi priklausyti atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 straipsnio 1 dalis).
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių (2019-05-14 redakcija) 38.1 punktas numato, kad abonentai ir (ar) vartotojai turi pareigą remontuoti nuosavybės teise priklausančius ar kitaip teisėtai valdomus ir (arba) naudojamus geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius, paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius.
Tų pačių Taisyklių 11 punktas įtvirtina, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis.
Kadangi pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą atsakovui priklauso tinklai, tik pasibaigus abonento ir vartotojo nuosavybės teise naudojamo turto ribai (vandentiekio šulinys, sklypo riba ir pan.), todėl darytina išvada, kad pastato savininkams priklauso nurodytas šulinys, nuotekų tinklai ir vandens tinklai (esantys ieškovo ir kitų savininkų žemės sklype).
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Teismo posėdžio metu ieškovas tvirtino, kad tinklus turi perimti UAB „Vilniaus vandenys“, tačiau šiuos parodymus teismas vertina kritiškai. Teismo nuomone, šiai infrastruktūrai esant avarinės būklės, ieškovas remonto išlaidas tiesiog nori perkelti atsakovui, nes pats kaip savininkas (vienas iš pastato savininkų), tokių išlaidų patirti nenori.
CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.).
Teismas laiko neįrodytu faktų, kad ieškinyje prašomas turtas priskirtinas atsakovui, todėl ieškovo reikalavimai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, perdavimo atsakovui ir atsakovo įpareigojimai savo lėšomis tvarkyti šią infrastruktūrą, laikytini nepagrįstais ir atmestinais.
Ieškovas taip pat prašo įpareigoti atsakovą sudaryti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį.
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 30 punktą geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savarankiška įstatyme nustatyta savivaldos institucijų funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje. Įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešomis paslaugomis, tarp jų nepertraukiamu vandens tiekimu, galėtų naudotis visi asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Abonentas – fizinis arba juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsteigtas užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, perkantys geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas verslo reikmėms ar ūkinei veiklai vykdyti ir su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkytoju sudarę geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungę nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar išleidžiantys paviršines nuotekas į šių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas.
Ieškovui buvo išduotos prisijungimo sąlygos, šias sąlygas įgyvendinus atsakovas ieškovui įsipareigos teikti geriamąjį vandenį bei šalinti nuotekas.
Pažymėtina ir tai, kad šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Šalies paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).
Iš byloje surinktų įrodymų bei šalių, jų atstovų paaiškinimų (tiek raštu, tiek teismo posėdžio metu) matyti, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti sudaryti sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, kol neįgyvendintos visos būtinosios sąlygos tokiam pajungimui (ieškovo siekis tai padaryti atsakovo sąskaita negali būti tenkinamas).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė ieškinio būtinųjų sąlygų, neįrodė, kad yra pagrindas tenkinti nors vieną jo reiškimą reikalavimą, todėl jo ieškinys atmestinas.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1-2 dalys).
Byloje nustatyta, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu iš viso patyrė žyminio mokesčio išlaidas. Kadangi ieškovo ieškinys visiškai atmestas, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 93 straipsniai).
Atsakovas ir trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų apie patirtas teisinės pagalbos (ar kitas) išlaidas, todėl pastarosios ieškovo ieškinį atmetus atsakovo naudai nėra priteisiamos (CPK 88, 98 straipsnis).
Valstybė patyrė 12,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (2020-01-23 redakcija.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą iš ieškovo priteistina 12,34 Eur suma, susijusi su procesinių dokumentų įteikimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 269-270, 279 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškovo G. T. ieškinį atmesti visiškai.
Priteisti iš ieškovo G. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 12,34 Eur (dvylika eurų 34 euro centus) pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, esanti AB banke „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, kvitą ar mokėjimo nurodymą reikia pateikti sprendimą priėmusiam teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.