Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-09-03 · Administracinė byla Nr. P-602-39-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-04-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-03-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-602-39-14Nutartis · 2014-09-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-03
Bylos Nr.
P-602-39-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00230-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „TOIFOR“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P602-39/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00230-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 80.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. D., G. R., V. P. ir A. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575-658/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOIFOR“ (dabar – uždaroji akcinė bendrovė „TOIRENTA“) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „TOIFOR“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Mažeikių bioenergija“; toliau – ir UAB „TOIFOR“, pareiškėjas) pagal uždarosios akcinės bendrovės „EPDT“ (toliau – ir UAB „EPDT“) 2003 m. kovo 27 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. LGA 1294547 įformino ikiprojektinės dokumentacijos įsigijimą už 53 288,8 Lt (pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) suma – 8 128,8 Lt), o pagal 2004 m. birželio 8 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. PD 1000402 – remonto darbų įsigijimą už 13 2112,8 Lt (PVM suma – 20 152,8 Lt) (MGK bylos I t., b. l. 39, 66, 68).

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir KA VMI), atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., surašė 2009 m. balandžio 24 d. patikrinimo aktą Nr. 18-AU16-29 (toliau – ir patikrinimo aktas), kuriuo apskaičiavo pareiškėjui 28 282 Lt PVM, 14 835,5 Lt PVM delspinigių, 64,87 Lt įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir įmokos į GF), 3,04 Lt įmokų į GF delspinigių, 23 558 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM) ir 2 095,44 Lt PM delspinigių (MGK bylos I t., b. l. 32–50).

Pareiškėjas 2009 m. gegužės 25 d. pateikė KA VMI pastabas dėl patikrinimo akto (MGK bylos I t., b. l. 29).

KA VMI 2009 m. birželio 22 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04)-K3-175 (toliau – ir sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“) patikrinimo aktą patvirtino ir paskyrė pareiškėjui 2 828 Lt PVM baudą, 7 Lt įmokų į GF baudą ir 2 356 Lt PM baudą (MGK bylos I t., b. l. 18–28).

Pareiškėjas 2009 m. liepos 20 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) skundą, prašydamas panaikinti sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir sustabdyti tyrimą dėl jo buhalterinės apskaitos tvarkymo laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kol bus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas (MGK bylos I t., b. l. 12–14).

VMI prie FM 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 69-274 (toliau – ir VMI prie FM sprendimas) patvirtino sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (MGK bylos I t., b. l. 7–10).

Pareiškėjas 2009 m. spalio 21 d. pateikė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) skundą, prašydamas panaikinti VMI prie FM sprendimą ir sustabdyti tyrimą dėl jo buhalterinės apskaitos tvarkymo laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., kol bus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas (MGK bylos I t., b. l. 1–3).

Komisija 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. S-403(7-365/2009) (toliau – ir Komisijos sprendimas) patvirtino VMI prie FM sprendimą (MGK bylos II t., b. l. 199–206).

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 3–6), prašydamas panaikinti sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI prie FM sprendimą ir Komisijos sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose yra remiamasi UAB „EPDT“ atlikto mokestinio patikrinimo medžiaga ir patikrinimo aktu, kuriame konstatuotos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog žala valstybės biudžetui buvo padaryta galimai nusikalstamomis veikomis, tačiau ginčijamais sprendimais visa atsakomybė už šiomis veikomis padarytą žalą nepagrįstai buvo perkelta pareiškėjui. Dėl šių veikų padarymo procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje dar nėra priimtas, nors su šioje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis yra susijęs ir pareiškėjo mokestinio ginčo išsprendimo teisingumas. Teigė, kad nesutinka su Komisijos sprendimo teiginiu, jog pareiškėjas privalėjo nurodyti asmenis, kurių neteisėta veika turėjo įtakos jo padarytiems mokesčių įstatymų pažeidimams, nes pareiškėjas tokiais duomenimis nedisponuoja. Nurodė, kad ginčijamus sprendimus priėmusios institucijos nepagrįstai konstatavo, jog UAB „EPDT“ (jos atsakingi darbuotojai), o taip pat ir buvę pareiškėjo darbuotojai, įvykdė nusikalstamą veiklą, nes toks faktas gali būti konstatuotas tik procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje. Teigė, kad Komisijos sprendime neteisingai nurodyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl to, kaip trečiųjų asmenų neteisėta veika yra susijusi su jo mokestinio patikrinimo metu nustatytais pažeidimais, nes vėlgi atitinkamos aplinkybės turi būti nurodytos galutiniame procesiniame sprendime baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad nesutinka su ginčijamų sprendimų argumentais, jog pareiškėjas teisės į PVM atskaitą ir leidžiamus atskaitymus neįgyja nepriklausomai nuo jokių sąlygų, nes jis yra pateikęs visus būtinus ir pakankamus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme numatytus dokumentus. Teigė, kad UAB „EPDT“ savo prisiimtiems įsipareigojimams pareiškėjui įvykdyti darbuotojus galėjo samdyti nelegaliai. Pareiškėjas neturėjo pareigos tikrinti paslaugas teikiančių asmenų santykių su UAB „EPDT“ teisėtumo. Be to, įrengimų gamintojai rekomendavo UAB „EPDT“ kaip patikimą bendrovę, todėl nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad ji atlieka neteisėtus veiksmus ir siekia išvengti mokesčių mokėjimo. Ūkinių operacijų realumą patvirtina ir VMI prie FM sprendime konstatuota aplinkybė – buvęs uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“ (toliau – ir UAB „Mažeikių šilumos tinklai“) generalinis direktorius J. J. paaiškino, jog nuomojamiems įrenginiams buvo atliekamas remontas: katilo kapitalinį remontą pareiškėjas atliko savo lėšomis, o einamąjį remontą – UAB „Mažeikių šilumos tinklai“.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 64–67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI prie FM paaiškino, kad ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo kilo dėl įvykdytų ūkinių operacijų pagal UAB „EPDT“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras realumo. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ), Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius aplinkybę, kad PVM sąskaitoje faktūroje pavaizduota ūkinė operacija neįvyko, ji įvyko, tačiau buvo kitokio turinio, ir/ar tikrasis prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas nenustatytas, šis apskaitos dokumentas laikytinas neturinčiu juridinės galios. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius nustatė šias svarbias aplinkybes: pareiškėjas pagal 2002 m. vasario 11 d. lizingo sutartį Nr. 2002/02-T8 įsigijo katilinės technologinę įrangą medienos atliekų, pjuvenų ir durpių kūrenimui už 2 360 000 Lt su PVM (taip pat ir katilą DE-25 už 270 040 Lt) iš Lietuvos žemės ūkio banko lizingo; pareiškėjas, be kita ko, pagal lizingo sutartį įsigytą turtą nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. išnuomojo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“; buvęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius J. J. paaiškino, kad nuomojamiems įrenginiams buvo atliekamas remontas, katilo kapitalinį remontą pareiškėjas atliko savo lėšomis, o einamuosius remonto darbus – UAB „Mažeikių šilumos tinklai“; nuo 2001 m. spalio iki 2003 m. gegužės pareiškėjo direktoriumi dirbęs G. R. paaiškino, kad nenaudotą ir specifinės paskirties katilą DE-25-14 pirko iš akcinės bendrovės „Oruva“, katilo įsigijimui ir montavimui buvo sudaromos sutartys su kitomis įmonėmis, apie sutarties su UAB „EPDT“ sąlygas bei kas pristatė katilą į UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, paaiškinti negalėjo, nes visus klausimus su UAB „EPDT“ derino pareiškėjo akcininkai; nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2005 m. lapkričio 4 d. pareiškėjo direktoriumi dirbęs V. P. paaiškino, kad savo veiksmus derino su pareiškėjo akcininkais, dėl remonto darbų buvo deramasi telefonu su UAB „EPDT“ direktoriumi, tačiau kas ir kaip pateikė techninę dokumentaciją, paaiškinti negalėjo; pareiškėjo akcininkas M. D. paaiškino, kad su UAB „EPDT“ direktoriumi T. N. niekada nebendravo; ikiprojektinėje dokumentacijoje „Nuorodos UAB „Mažeikių bioenergija“ 12 MW garo katilo DE-25-14, pritaikyto kūrenti biokurą, projektavimui“ yra siūloma atlikti rekonstrukciją, t. y. esamoje katilinėje vietoje demontuoto, mazutu dirbusio garo katilo DKVR-20-13 pastatyti garo katilą DE-25-14 su pakura, pritaikyta deginti biokurą (medienos atliekas), tačiau pareiškėjas katilą DE-25, kuris jau buvo pritaikytas kūrenimui smulkinta mediena, su visa jam reikalinga įranga sumontavo ir pradėjo jo eksploataciją 2002 m. birželio 27 d., o nuo 2002 m. liepos 1 d. jį išnuomojo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“. Vietos mokesčių administratoriaus nuomone, ikiprojektinę dokumentaciją turėjo užsakyti UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, tačiau ji nepateikė jokių dokumentų, kad būtų kreipusis į pareiškėją su prašymu pateikti šią dokumentaciją, be to, pareiškėjas nuomos sutartimi neįsipareigojo atlikti jokių rekonstrukcijos darbų, o garo katilas DKVR-20-13 visiškai nesusijęs su pareiškėjo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ išnuomotais pastatais ir katilinės technologine įranga, o taip pat tokio garo katilo pareiškėjas nebuvo įsigijęs ir išnuomojęs. Nurodė, kad pareiškėjo buvę direktoriai nepaaiškino, kur ir kokiais tikslais buvo panaudota iš UAB „EPDT“ įsigyta ikiprojektinė dokumentacija. Teigė, kad atlikus UAB „EPDT“ mokestinį patikrinimą buvo nustatyta, jog ši bendrovė ikiprojektinės dokumentacijos 2003 m. įsigijimą įformino iš JAV įmonės SEMLER DEVELOPMENTS LLC, kuriai nebuvo suteiktas JAV mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, JAV pajamų mokesčio deklaracijų ji neteikė, šios įmonės pelno mokesčio duomenų bazėje nėra, kaip ir jokių jos faktinių egzistavimo ar vykdytos ekonominės veiklos JAV požymių. Nurodė, kad atlikus UAB „EPDT“ kompleksinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., buvo nustatyta, jog tikrinamuoju laikotarpiu bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas – direktorius T. N., kuris jokios ikiprojektinės dokumentacijos nepateikė, paaiškino, jog susirašinėjimas su užsakovais vyko, kaip ir ikiprojektinė dokumentacija buvo siunčiama, elektroniniu paštu, tačiau jokio susirašinėjimo ar elektroninio pašto adreso nepateikė, UAB „EPDT“ neužfiksuotas nė vienas kreipimosi į vertimų biurą atvejis, UAB „EPDT“ pati jokių darbų niekam neatliko, kas galėjo šiuos darbus atlikti, nenustatyta, UAB „EPDT“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksuota jokių paslaugų pirkimų iš kitų ūkio subjektų, išskyrus 2004 m. birželio 2 d. inžinerinių paslaugų įsigijimą iš uždarosios akcinės bendrovės „2N technologijos“ (toliau – ir UAB „2N technologijos“), kuri neigia sandorius su UAB „EPDT“. Atlikus UAB „2N technologijos“ mokestinį patikrinimą, buvo padaryta išvada, kad ši bendrovė veikė kaip subjektas, siekiantis ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų, sudarė sąlygas kitoms bendrovėms neteisėtai suformuoti sąnaudas ir PVM atskaitą. Ši bendrovė neturėjo jokio turto, transporto ar darbo priemonių, būtinos įrangos ar specialistų inžinerinėms paslaugoms teikti; bendrovėje dirbo vienas žmogus, nenustatyta, kad būtų sudarytos sutartys su kitomis įmonėmis. Nurodė, kad įvertinus prieš tai išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog KA VMI pagrįstai konstatavo, kad UAB „EPDT“ vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir nesuteikia pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, o taip pat ir į sąnaudų mažinimą. Teigė, kad pagrindo sustabdyti šį mokestinį ginčą nėra, nes patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų teisingumą, o pats pareiškėjas nepateikė jokių motyvų, kaip trečiųjų asmenų neteisėta veikla yra susijusi su pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytais pažeidimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo KA VMI atsiliepimu į skundą (b. l. 69) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

KA VMI nurodė, kad pareiškėjas savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo ikiprojektinės dokumentacijos pirkimą iš UAB „EPDT“, tačiau atlikus šios bendrovės mokestinį patikrinimą, buvo konstatuota, jog UAB „EPDT“ realiai jokios veiklos nevykdė ir jokių paslaugų niekam neteikė. UAB „EPDT“ ikiprojektinės dokumentacijos įsigijimą įformino iš JAV įmonės SEMLER DEVELOPMENTS LLC, su kuria jokie sandoriai taip pat buvo neįmanomi, nes ji jokios veiklos nevykdė. Vienintelis UAB „EPDT“ darbuotojas – direktorius T. N. – taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių realų bendradarbiavimą su minėta JAV įmone. Pareiškėjo akcininkai taip pat nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų ūkinių operacijų tarp pareiškėjo ir UAB „EPDT“ realumą. Šios aplinkybės leido KA VMI teigti, jog UAB „EPDT“ negalėjo parduoti pareiškėjui PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ikiprojektinės dokumentacijos ir remonto darbų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio analizė leidžia teigti, jog PVM mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą įtraukti pirkimo PVM už prekes (paslaugas), kurių jis nenaudojo PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma – ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių įtvirtinimas apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas. Teisėjų kolegija, ištyrusi bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą ir konstatavo, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino KA VMI, VMI prie FM ir Komisija, nėra jokio teisinio pagrindo. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „EPDT“ vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir nesuteikia pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, nes jais įformintos ūkinės operacijos neįvyko apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus. Pareiškėjui neįrodžius ūkinių operacijų realumo, jis prarado teisę atskaityti pirkimo PVM, išskirtą minėtose PVM sąskaitose faktūrose, o taip pat pripažinti šias išlaidas sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjas turėjo realią galimybę pasidomėti sandorio partnerių veiklos teisėtumu, tačiau nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų konstatuoti ūkinės operacijos realumą ir jo sąžiningumą, t. y. kad jis domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos, ją gavo ar negavo. Tokį pareiškėjo neveikimą teismas įvertino kaip nesąžiningumą, kuris paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo PVM ir PM, įmokas į GF, delspinigius ir skyrė baudas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 86–89) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo skundo argumentų, susijusių su būtinybe sustabdyti jo buhalterinės apskaitos tvarkymo laikotarpiu 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. tyrimą, nes išsprendus baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl UAB „EPDT“ veikų, bus nustatytos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę jo atsakomybės pagal mokesčių įstatymus klausimui išspręsti (mokestinio pažeidimo fakto konstatavimui). Nenustačius nusikalstamų veikų padarymo fakto baudžiamojo proceso tvarka, nebūtų pagrindo konstatuoti ir mokestinių įstatymų pažeidimo fakto šioje byloje. Nurodė, kad jis neturėjo pareigos tikrinti paslaugas teikiančių asmenų santykių su UAB „EPDT“ teisėtumo, nes remiantis fiskalinio neutralumo principu, teisei į PVM atskaitą neturi reikšmės ūkinės operacijos pirkimo – pardavimo objekto, t. y. prekės, įsigijimo teisėtumas. Be to, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kuo remiantis buvo konstatuotas jo nesąžiningumas.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94–97) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo KA VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą pagal UAB „EPDT“ jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriomis yra įformintas pareiškėjo ikiprojektinės dokumentacijos ir remonto darbų įsigijimas.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Todėl teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog UAB „EPDT“ faktiškai jokios ikiprojektinės dokumentacijos ir remonto paslaugų neįsigijo, todėl negalėjo parduoti ir nepardavė šios dokumentacijos ir paslaugų pareiškėjui, taigi tarp UAB „EPDT“ ir pareiškėjo neįvyko joks realus prekių (paslaugų) pirkimas – pardavimas, tiek UAB „2N technologijos“ ir JAV įmonės SEMLER DEVELOPMENTS LLC išrašytos PVM sąskaitos faktūros UAB „EPDT“, tiek ir UAB „EPDT“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros pareiškėjui buvo fiktyvios. Dėl šių, o taip pat dėl kitų pareiškėjo skunduose Komisijai ir pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių jau pasisakė tiek Komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su šių institucijų sprendimų argumentacija bei juose nurodytomis aplinkybėmis, jų išsamiai nebekartojo.

Teismas konstatavo, kad UAB „EPDT“ faktiškai jokios veiklos nevykdė, veiklos vykdymui jokių išteklių neturėjo, bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas – direktorius T. N. (MGK bylos I t., b. l. 171). Šios bendrovės sandoriai su JAV įmone SEMLER DEVELOPMENTS LLC ir UAB „2N technologijos“ realiai neįvyko, ji ikiprojektinės dokumentacijos ir remonto darbų iš šių įmonių neįsigijo (MGK bylos II t., b. l. 19–20, 21–22).

Šią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į bylos medžiaga vienareikšmiškai nustatytas aplinkybes.

UAB „EPDT“ ikiprojektinės dokumentacijos įsigijimą 2003 m. įformino iš JAV įmonės SEMLER DEVELOPMENTS LLC, kurios faktinių egzistavimo ar vykdytos ekonominės veiklos JAV požymių nenustatyta, UAB „EPDT“ pateikti susirašinėjimo su šia JAV įmone, kontaktų ar gautos ikiprojektinės dokumentacijos negalėjo, aplinkybių, jog UAB „EPDT“ kreipėsi į vertimų biurą dėl iš JAV įmonės gautos ikiprojektinės dokumentacijos išvertimo į lietuvių kalbą, kad ją būtų galima pateikti galutiniam pirkėjui – pareiškėjui, nenustatyta (MGK bylos I t., b. l. 443, II t. b. l. 25–26, 40, 44, 106, 109–110). Ikiprojektinėje dokumentacijoje „Nuorodos UAB „Mažeikių bioenergija“ 12 MW garo katilo DE-25-14, pritaikyto kūrenti biokurą, projektavimui“, įsigytoje 2003 m. kovo 27 d., yra siūloma atlikti rekonstrukciją, t. y. esamoje katilinėje vietoje demontuoto, mazutu dirbusio garo katilo DKVR-20-13 pastatyti garo katilą DE-25-14 su pakura, pritaikyta deginti biokurą (medienos atliekas) (MGK bylos I t., b. l. 69–75), tačiau pareiškėjas katilą DE-25, kuris jau buvo pritaikytas kūrenimui smulkinta mediena, su visa jam reikalinga įranga sumontavo ir pradėjo jo eksploataciją 2002 m. birželio 27 d., o nuo 2002 m. liepos 1 d. jį išnuomojo ir perdavė naudotis UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ (MGK bylos I t., b. l. 41, 83, 137–145). Pagal pareiškėjo su UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ sudarytą nuomos sutartį pareiškėjas neįsipareigojo užsakyti jokios ikiprojektinės dokumentacijos bei atlikti katilo rekonstrukcijos darbus (MGK bylos I t., b. l. 137–145). Konstatuotina, kad garo katilas DKVR-20-13 visiškai nesusijęs su pareiškėjo UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ išnuomotais pastatais ir katilinės technologine įranga, tokio garo katilo pareiškėjas nebuvo įsigijęs (MGK bylos I t., b. l. 42). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad net ir tuometiniai pareiškėjo direktoriai paaiškinti, kur ir kokiais tikslais buvo panaudota ikiprojektinė dokumentacija, taip pat ar pagal ją buvo atlikta rekonstrukcija, negalėjo (MGK bylos I t., b. l. 42).

Kaip jau buvo minėta prieš tai, UAB „EPDT“ pati jokių remonto darbų niekam neatliko ir negalėjo atlikti (taip pat ir pareiškėjui), o kas galėjo šiuos darbus jos vardu atlikti – nenustatyta. UAB „EPDT“ 2004 m. buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas inžinerinių paslaugų įsigijimas iš UAB „2N technologijos“ realiai neįvyko, ši bendrovė neturėjo jokio turto, transporto ar darbo priemonių, būtinos įrangos ar specialistų inžinerinėms paslaugoms teikti, bendrovėje dirbo vienas žmogus – direktorius R. M., aplinkybių, kad būtų sudarytos sutartys su kitomis bendrovėmis, nenustatyta (MGK bylos I t., b. l. 43). R. M. neigė kada nors bendravęs su UAB „EPDT“ direktoriumi, nurodė, jog visus sandorius su užsakovais ir paslaugų teikėjais sudarydavo G., kurio pavardės jis nežino (pažymėtina, kad tokiu vardu asmuo šioje bendrovėje niekuomet nedirbo), o jis tik pasirašydavo G. pateiktus dokumentus (sutartis, PVM sąskaitas faktūras, aktus), išgrynindavo į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą pervestus pinigus ir atiduodavo juos G., kokius asmenis G. samdydavo atlikti darbus, jis nežino, jokių dokumentų, patvirtinančių savo nurodytas aplinkybes, nepateikė (MGK bylos II t., b. l. 46–47, 141–142, 150–154). Nustatyta, kad UAB „2N technologijos“ buvo įsteigta kaip subjektas, siekiantis ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų, sudarantis sąlygas kitoms bendrovėms neteisėtai suformuoti sąnaudas ir PVM atskaitą (MGK bylos II t., b. l. 133). UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ direktorius J. J. savo paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas 2005 m. atliko katilo kapitalinį remontą (tuo tarpu PVM sąskaita faktūra už UAB „EPDT“ atliktus darbus išrašyta 2004 m.), o visus einamuosius darbus atliko UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ (MGK bylos I t., b. l. 150–151).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tuometiniai direktoriai G. R. ir V. P., taip pat akcininkai A. C. ir M. D. taip pat nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo santykių su UAB „EPDT“ realumą (MGK bylos I t., b. l. 41, 111, 116, 153–155, 156–158, 161–164, 168–169; II t., b. l. 6–7, 9–10).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad konstatavus, jog pareiškėjas iš UAB „EPDT“ realiai jokios ikiprojektinės dokumentacijos ir remonto darbų neįsigijo, pareiškėjo nesąžiningumo įrodinėti nereikia.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pradėta baudžiamąja byla, teismas pasisakė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A403-238/2007). Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, pavyzdžiui, 2007 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-689/2007, 2007 m. spalio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A39-812/2007, 2008 m. lapkričio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1832/2008. Taigi mokestinė atsakomybė kyla nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas jau yra baigtas, todėl negali būti sustabdytas, jo metu nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų teisingumą, o pats pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kaip trečiųjų asmenų neteisėta veikla yra susijusi su pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytais pažeidimais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliktas nepakeistas.

IV.

M. D., G. R., V. P. ir A. C. 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi su prašymu dėl proceso atnaujinimo (b. l. 121-123) administracinėje byloje Nr. A575-658/2011.

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad procesas turi būti atnaujintas, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu dėl to, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Į procesą pagal pareiškėjo UAB „TOIFOR“ skundą nebuvo įtraukti asmenys, kurie laikotarpiu, dėl kurio kilo ginčas, buvo susiję su įmone, t. y. akcininkai ir direktoriai. Jie būtų galėję pateikti teismui paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su byla. Prašyme dėstomos civilinės bylos, kurioje iš prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusių asmenų buvo priteistas žalos atlyginimas, aplinkybės. Teigiama, kad civilinėje byloje prejudiciniu faktu laikyti administracinėje byloje konstatuoti pareiškėjo neteisėti veiksmai. Prašymu dėl proceso atnaujinimo siekiama, kad būtų sudaryta galimybė įrodyti prašymą padavusių asmenų sąžiningumą, o tai galima padaryti tik iš naujo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi pareiškėjas UAB „TOIFOR“ jam priskaičiuotą mokestinę nepriemoką, baudas ir delspinigius bando išsireikalauti iš M. D., G. R., V. P. ir A. C., jie yra ir bylos nagrinėjimo metu būtų buvę suinteresuoti tuo, kad pateiktas UAB „TOIFOR“ skundas būtų patenkintas. Kaip asmenys, susiję su įmone, jie turėjo duomenų, kurie galbūt būtų pakeitę Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtą sprendimą.

Šalies argumentai

Prašyme taip pat prašoma atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1– 12 punkte.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje M. D., G. R., V. P. ir A. C. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-658/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, numatančiu, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog minėtų naikinamųjų vienerių ir (ar) penkerių metų terminų prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleidimas paprastai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti šį prašymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-65/2009; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-85/2012; 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-161/2012; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-231/2012; 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-96/2013, 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-818/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 15 d. nutartyje pažymėjo, kad naikinamieji terminai, kaip teisinės tvarkos elementas, yra priemonė susiklosčiusių teisinių santykių stabilumui, teisinių procedūrų operatyvumui, teisiniam apibrėžtumui ir tikrumui užtikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad M. D., G. R., V. P. ir A. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui išsiuntė 2014 m. sausio 20 d. (pagal pašto spaudą ant voko), tačiau nėra aišku, kada tiksliai prašymą dėl proceso atnaujinimo padavę asmenys sužinojo, kad jie nebuvo įtraukti į administracinės bylos pagal pareiškėjo UAB „TOIFOR“ skundą atsakovui VMI prie FM dėl sprendimų panaikinimo nagrinėjimą. Pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nenurodoma, kada tiksliai prašymą padavę asmenys tai sužinojo. Tačiau iš prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad tarp prašymą padavusių asmenų ir pareiškėjo UAB „TOIFOR“ vyko civilinis ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo. Civilinės bylos nagrinėjimas užbaigtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, o Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas byloje priimtas 2012 m. gruodžio 10 d. (civilinė byla Nr. 2-4545-192/2012). Nagrinėtoje civilinėje byloje, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą, buvo remiamasi aplinkybėmis, nustatytomis administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Kadangi civilinėje byloje prašymą dėl proceso atnaujinimo padavę asmenys M. D., G. R., V. P. ir A. C. buvo įtraukti atsakovais, jie gavo visus procesinius dokumentus. Taigi vėliausiai apie administracinės bylos aplinkybes ir bylos šalis prašymą dėl proceso atnaujinimo padavę asmenys sužinojo gavę 2012 m. gruodžio 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4545-192/2012. Pažymėtina, kad dar iki to laiko prašymą padavę asmenys galėjo žinoti apie prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, nes ieškovo UAB „Toirenta“ ieškinys, kuriame remiamasi administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, Kauno miesto apylinkės teisme gautas 2012 m. vasario 8 d. ir išsiųstas prašymą padavusiems asmenims, kaip atsakovams civilinėje byloje. Taigi konstatuotina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas (2014 m. sausio 20 d.) aiškiai praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ir prašymą padavę asmenys siekia, kad šis terminas būtų atnaujintas.

Nors prašyme dėl proceso atnaujinimo prašoma atnaujinti terminą prašymui paduoti, tačiau šis prašymas teismui išsiųstas tik 2014 m. sausio 20 d. (pagal pašto spaudą ant voko), t. y. praėjus daugiau nei metams po sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą). Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, kad naikinamųjų vienerių ir (ar) penkerių metų terminų prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleidimas paprastai yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti šį prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas yra atmestinas.

Pagal ABTĮ 159 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Pripažinusi, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas praleistas ir jis negali būti atnaujintas, teisėjų kolegija iš esmės nepasisako dėl M. D., G. R., V. P. ir A. C. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-658/2011, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, aptartą teismų praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

M. D., G. R., V. P. ir A. C. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A575-658/2011 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOIFOR“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanSkirgailė Žalimienė