Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1052-95/2010

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-04-19
Bylos Nr.: I-1052-95/2010
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00230-2010-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Liuda Arlauskienė, Raimondas Blauzdžius, Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas: UAB „Toifor“
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga
9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-1052-95/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00230-2010-1)Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 9.2.1.3; 9.3.5; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovams A. M. ir R. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Toifor“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja UAB „Toifor“ (toliau – pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2009-12-21 sprendimą Nr. S-403-(7-365/2009) (toliau – Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2009-09-25 sprendimą Nr. 69-274 (toliau – VMI prie LR FM sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI, Inspekcija) 2009-06-22 sprendimą Nr. (04)-K3-175 (toliau – Kauno AVMI sprendimas).

Skunde nurodė, kad su skundžiamais sprendimais nesutinka, laiko juos neteisėtais ir nepagrįstais, todėl naikintinais. Teigė, kad UAB „EPDT“ patikrinimo akte konstatuotos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčijamu atveju žala valstybės biudžetui dėl mokestinės nepriemokos padaryta galimai nusikalstamais, sprendimuose konkrečiai neįvardintų trečiųjų asmenų veiksmais. Sprendimais atsakomybė už trečiųjų asmenų galimai nusikalstamais veiksmais padarytą žalą visiškai nepagrįstai buvo perkelta pareiškėjai. Pažymėjo, kad nusikalstami veiksmai, kuriais padaryta žalos valstybei dar neįrodyti, t. y. atitinkamas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje nėra priimtas. Taigi, dėl to, kad netinkamai įvertinti surinkti įrodymai, todėl priimti nepagrįsti ir neteisėti sprendimai. Institucijos, nagrinėdamos bendrovės skundą, turėjo išsiaiškinti, ar dėl UAB „EPDT“ ir su ja susijusių asmenų veiklos yra iškelta baudžiamoji byla, ir jeigu tokia baudžiamoji byla iškelta, ar joje nustatyti įtariamieji, kokia šios bylos eiga, kokios aplinkybės nustatytos atliekant ikiteisminį tyrimą. Nesutiko su Komisijos nuostata, kad pareiškėja privalėjo nurodyti asmenis, kurių neteisėta veika turėjo įtakos mokesčių administratoriaus nustatytiems įmonės mokesčių įstatymų pažeidimams. Pabrėžė, kad pareiškėja nedisponuoja tokiais duomenimis, jie turėjo būti išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo institucijų. Sprendimus priėmusios institucijos nepagrįstai, vienašališkai, konstatavo faktą, kad UAB „EPDT“ (jos atsakingi darbuotojai), o atitinkamai ir buvę pareiškėjos atsakingi darbuotojai, vykdė nusikalstamą veiklą. Laiko, kad toks faktas gali būti konstatuotas tik procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje. Toks sprendimas būtų prejudicinis faktas nustatant bendrovės mokestinę atsakomybę. Be kita ko, Komisija sprendime neteisingai nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių motyvų dėl to, kaip trečiųjų asmenų neteisėta veika yra susijusi su pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatytais pažeidimais. Inspekcijos patikrinimo akte nurodyti tariamai pareiškėjos padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai yra tiesiogiai susiję su trečiųjų asmenų nusikalstama veika. Iš šiame patikrinimo akte konstatuotų aplinkybių matyti, kad mokesčių įstatymų pažeidimai buvo padaryti būtent nusikalstamais veiksmais. Tokiu būdu, nenustačius nusikalstamų veikų padarymo fakto baudžiamojo proceso tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir mokestinių įstatymų pažeidimo fakto. Ginčo atveju, tik išsprendus baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl UAB „EPDT“ veiklos, bus nustatytos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę pareiškėjos atsakomybės pagal mokesčių įstatymus klausimui spręsti. Nepagrįsta sprendimus priėmusių institucijų pozicija laikė ir tai, kad pareiškėja neįgijo teisės į PVM ataskaitą ir leidžiamus atskaitymus nepriklausomai nuo jokių kitų sąlygų. Sprendimuose prieita nepagrįstos išvados, kad UAB „EPDT“ vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir nesuteikia pareiškėjai teisės į PVM ataskaitą, taip pat nepagrįstai nustatyta, kad jais įformintos ūkinės operacijos, neįvykusios nurodytomis apskaitos dokumentuose sąlygomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pateikė visus būtinus ir pakankamus dokumentus, leidžiančius daryti išvadą apie ūkinės operacijos atlikimą. UAB „EPDT“ savo prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti darbuotojus galėjo samdyti nelegaliai, neįdarbindama jų oficialiai, nesudarydama su jais sutarčių. Bendrovė neturėjo pareigos tikrinti paslaugas suteikiančių asmenų santykių su UAB „EPDT“ teisėtumo. Tvirtino, kad ūkinių operacijų realumą patvirtina ir atsakovės sprendime konstatuotos aplinkybės, kad buvęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkonis 2009-02-23 paaiškinime nurodė, jog nuomojamiems įrenginiams buvo atliekamas remontas, katilo kapitalinį remontą pareiškėja darė savo lėšomis, o einamuosius remontus atliko UAB „Mažeikių šilumos tinklai“. Komisija, atsakovė ir tretysis suinteresuotas asmuo sprendimuose nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis galima konstatuoti pareiškėjos neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių. Įmonė atliko viską, kas nuo jos priklauso, kad įsitikintų apskaitos dokumentų teisingumu: UAB „EPDT“ įrengimų gamintojų buvo rekomenduojama kaip patikima įmonė, todėl nebuvo jokio pagrindo ir galimybės įtarti, kad bendrovės kontrahentas atlieka neteisėtus veiksmus ir siekia išvengti mokesčių sumokėjimo į biudžetą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Toifor“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 64-67) nurodė, kad skundžiami sprendimai yra visiškai pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Pabrėžė, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, LVAT suformuluota praktika, nustačius aplinkybę, kad PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota ūkinė operacija neįvyko, įvyko kitokio turinio ir/ar tikrasis prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas nenustatytas, apskaitos dokumentas laikytinas neturinčiu juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas praranda teisę. Atsakovė, įvertinusi visą bylos medžiagą, padarė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad UAB „EPDT“ vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir nesuteikia pareiškėjai teisės į PVM atskaitą, nes nustatyta, kad jais įformintos ūkinės operacijos neįvykusios nurodytomis apskaitos dokumentuose sąlygomis. Inspekcija pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo 28 282 Lt PVM, 14 835,50 Lt PVM delspinigių bei skyrė 2 828 Lt PVM baudą. Pažymėjo ir tai, kad remiantis byloje surinktais įrodymais, įstatymų nuostatomis ir LVAT suformuluota praktika, nustačius aplinkybę, kad PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota ūkinė operacija neįvyko arba įvyko kitokio turinio, apskaitos dokumentas laikytas neturintis juridinės galios ir jo pagrindu mokesčių mokėtojas praranda teisę mažinti sąnaudas. Taigi, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad UAB „EPDT“ išrašyti apskaitos dokumentai pareiškėjai laikytini neturinčiais juridinės galios ir jų pagrindu negali būti grindžiamos pareiškėjos sąnaudos, todėl Inspekcija pagrįstai perskaičiavo pareiškėja pelno mokesčio bazę ir papildomai apskaičiavo 23 558 Lt PM 2 095 Lt PM delspinigių ir skyrė 2 356 Lt PM baudos. Be kita ko, laiko, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo ir 65 Lt įmokų į Garantinį fondą, 3 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių bei skyrė 7 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą. Akcentavo, kad Tiek Komisija, tiek atsakovė, išnagrinėjusios visą bylos medžiagą bei pareiškėjos prašymą sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas UAB „EPDT“ atžvilgiu, konstatavo, kad nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjos prašymą sustabdyti mokestinį ginčą, nes patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia pareiškėjai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų pagrįstumą, o pati pareiškėja nepateikė jokių motyvų, dėl to, kaip trečiųjų asmenų neteisėta veikla yra susijusi su pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatytais pažeidimais. Atkreipė dėmesį, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokesčio mokėtojo apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, o tai sąlygoja skirtingą šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą, tai gali sąlygoti skirtingą ir šių procesų rezultatą. Tokiu būdu, nustačius, kad pareiškėjos pateikti apskaitos dokumentai, neatitinka PVMĮ bei PMĮ nuostatų reikalavimų, pareiškėja neįgyja teisės į PVM atskaitą bei leidžiamus atskaitymus, nepriklausomai nuo jokių kitų sąlygų, taip pat ir nuo to, kas bus pripažintas kaltu, ir neturi įtakos mokėtojo atsakomybei už mokesčių įstatymų pažeidimus. Komisija išsamiai išnagrinėjo bylą, įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Į teismo posėdį atsakovės atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 73).

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Toifor“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 69) nurodė, kad šioje mokestinėje byloje svarbu, jog 2004-10-27 LVAT plenarinės sesijos nutartyje buvo konstatuota, kad tai, ar sąnaudos yra patvirtinamos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Tik realus ūkinės operacijos atlikimas ir šios operacijos turinį leidžiantys nustatyti buhalterinės apskaitos dokumentai yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pirkėjas turi teisę į PVM atskaitą bei patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną. Pareiškėja buhalterinėje apskaitoje užfiksavo garo katilo projektavimo pirkimą pagal UAB „EPDT“ vardu 2003-03-27 išrašytą sąskaitą faktūrą. Kauno AVMI atliko UAB „EPDT“ mokestinį patikrinimą, kuriame konstatavo, kad ši bendrovė realiai veiklos nevykdė ir jokių paslaugų niekam neteikė, tačiau buvo naudojama neteisėtiems tikslams pasiekti. UAB „EPDT“ projektinės dokumentacijos įsigijimą įformino iš JAV įmonės SEMLER DEVELOPMENTS LLC. Ši bendrovė buvo teisiškai registruota JAV, tačiau jai nesuteiktas JAV mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, JAV pajamų mokesčio deklaracijų ji neteikia. JAV ši įmonė neturėdama identifikacinio numerio negali atsidaryti sąskaitos banke, todėl sandoriai JAV yra neįmanomi. Be to, vienintelis UAB „EPDT“ dirbęs darbuotojas direktorius T. N., nepateikė ir jokių dokumentų, patvirtinančių realų bendradarbiavimą su JAV įmone SEMLER DEVELOPMENTS LLC. Šios nustatytos aplinkybės leido Kauno AVMI teigti, kad UAB „EPDT“ negalėjo pareiškėjai parduoti nurodytų sąskaitose faktūrose projektavimo ir remonto paslaugų. Atlikdamas bendrovės patikrinimą mokesčių administratorius apklausė ir jos direktorius bei akcininkus, tačiau šie irgi nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų ūkinių operacijų tarp pareiškėjos ir UAB „EPDT“ realumą.

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 74).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos, VMI prie LR FM ir Kauno AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai buvo priskaičiuota sumokėti į biudžetą 28 282 Lt PVM, 14 836 Lt PVM delspinigių, 23 558 Lt PM, 2 095 Lt PM delspinigių, 65 Lt įmokų į GF, 3 Lt įmokų į GF delspinigių ir paskirta 2 828 Lt PVM, 2 356 Lt PM bei 7 Lt įmokų į GF baudos (b. l. 26-36, 37-43, 45-52).

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra minėtų sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – mokesčio mokėtojo teisės į PVM atskaitą įgyvendinimas ir sąnaudų pripažinimo leidžiamais atsiskaitymais sąlygos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Iš Komisijos byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Kauno AVMI II Patikrinimų skyriaus vyresnioji specialistė, vykdydama pavedimą tikrinti Nr. AU2-85, atliko UAB „Toifor“ kompleksinį PVM, atsiskaitymų nuo pajamų pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio, įmokų į GF, gyventojų pajamų mokesčio su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, mokesčio už aplinkos teršimą, PM ir VSDF įmokų nuo 2003-01-01 iki 2004-12-31 patikrinimą bei 2009-04-24 surašė Patikrinimo aktą Nr. AU16-29 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjai papildomai priskaičiavo 28 282 Lt PVM, 14 835,50 Lt PVM delspinigių, 23 558 Lt PM, 2 095,44 Lt PM delspinigių, 64,87 Lt įmokų į GF ir 3,04 Lt įmokų į GF delspinigių (Komisijos byla, I t., b. l. 32-50).

Kauno AVMI viršininko pavaduotojas, išnagrinėjęs Patikrinimą aktą, 2009-06-22 sprendimu Nr. (04)-K3-175 patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas mokėtinas sumas jas suapvalinant ir pareiškėjai paskyrė 2 828 Lt PVM, 2 356 Lt PM bei 7 Lt įmokų į GF baudas, iš viso 73 030,00 Lt (Komisijos byla, I t., b. l. 18-28).

VMI prie LR FM, išnagrinėjusi UAB „Toifor“ skundą dėl Kauno AVMI sprendimo, 2009-09-25 sprendimu Nr. 69-274 patvirtino Inspekcijos sprendimą (Komisijos byla, I t., b. l. 7-10, 12-14).

Komisija, išnagrinėjusi įmonės skundą dėl VMI prie LR FM sprendimo, 2009-12-21 sprendimu Nr. S-403 (7-365/2009) patvirtino atsakovės sprendimą (Komisijos byla, I t., b. l. 1-3; II t., b. l. 199-206).

Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo 2003-03-27 ir 2004-06-08 projektinės dokumentacijos ir įrangos remonto paslaugų įsigijimą pagal UAB „EPDT“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Bendrovė iš kitos veiklos pajamų neturėjo, o jos paslaugų pirkėju buvo vienintelė įmonė, t. y. UAB „Mažeikių šilumos tinklai“. Tretysis suinteresuotas asmuo, įvertinęs tai, kad pareiškėjos vykdyta veikla, t. y. pastatų ir įrenginių nuoma UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, o pateiktose „Nuorodos UAB „Mažeikių bioenergija“ 12 MW katilo DE-25-14 pritaikyto kūrenti biokurą projektavimui“ užfiksuota informacija susijusi su UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ turimais įrenginiais, padarė išvadą, kad ir pačių nuorodų atlikimą turėjo užsakyti UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, tačiau ši bendrovė nepateikė jokios sutarties ar užsakymo, kad kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti nuorodas garo katilo projektavimui. Pagal 2002-07-01 nuomos sutartį Nr.1, pareiškėja nebuvo įsipareigojusi atlikti rekonstrukcijos darbų, ji įsipareigojo atlikti tik išnuomoto turto garantinį ir kapitalinį remontą. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta ir tai, kad garo katilas DKVR-20-13 visiškai nėra susijęs su pareiškėjos išnuomotais UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ pastatais ir katilinės technologine įranga, o taip tat tokio garo katilo mokėtojas nebuvo įsigijęs ir išnuomojęs. Pareiškėjo buvę direktoriai negalėjo paaiškinti, kur ir kokiems tikslams buvo panaudotos UAB „EPDT“ įformintos nuorodos, ar pagal jas buvo atlikta rekonstrukcija.

UAB „EPDT“ iki projektinės dokumentacijos įsigijimą 2003 m. įformino tik iš JAV įmonės SEMLER DEVELOPMENTS LLC, o kitų panašaus pobūdžio paslaugų tiekėjų bendrovėje nebuvo. Mokesčių administratorius kreipėsi į JAV mokesčių administratorių dėl UAB „EPDT“ turėtų sandorių su JAV įmone SEMLER DEVELOPMENTS LLC. JAV Vidaus pajamų tarnyba atsakydama į kreipimąsi, informavo, kad nors SEMLER DEVELOPMENTS LLC buvo teisiškai įregistruota JAV, tačiau jai nesuteiktas JAV mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, JAV pajamų mokesčio deklaracijų ji neteikia. Tyrimo metu JAV kompetentingi asmenys nerado SEMLER DEVELOPMENTS LLC pelno mokesčio duomenų bazėje ir neaptiko jokių minėtos įmonės faktinių egzistavimo ar vykdytos ekonominės veiklos JAV požymių. JAV Vidaus pajamų tarnyba nurodė, kad JAV įmonė, norėdama atsidaryti banko sąskaitą, privalo turėti mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį. Kadangi SEMLER DEVELOPMENTS LLC minėto numerio neturi, ji neturi galimybės turėti ir banko sąskaitos JAV, todėl sandoriai JAV nėra įmanomi. Atlikdami mokestinį tyrimą JAV Vidaus pajamų tarnybos darbuotojai atlieka įmonių paiešką ir Interneto „Google“ paieškos sistemoje. Dauguma sąžiningų JAV įmonių turi savo tinklapius. Į minėtą Interneto paieškos sistemą įvedę SEMLER DEVELOPMENTS LLC pavadinimą ir adresą, JAV mokesčių administratoriai jokios informacijos apie įmonę tokiu pavadinimu nerado. UAB „EPDT“ iš PVM mokėtojų registro išregistruota 2007-07-25 mokesčių administratoriaus sprendimu, nes nevykdė ekonominės veiklos, 2007 m. teiktose PVM deklaracijose nedeklaravo prekių tiekimų, paslaugų teikimo ar prekių įsigijimų iš ES valstybių bei nepateikė PVM deklaracijų.

Atlikus UAB „EPDT“ kompleksinį patikrinimą (2003-01-01 – 2006-12-31) buvo nustatyta, kad šiuo laikotarpiu bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas direktorius T. N. Iki projektinės dokumentacijos mokėtojas nepateikė, nurodydamas, kad ja pasinaudojus, hidraulinių stočių montavimui, dokumentacija iškarto buvo sunaikinta arba perduota užsakovams. Susirašinėjimas su užsakovais vyko elektroniniu paštu. UAB „EPDT“ direktorius susirašinėjimo tarp įmonių nepateikė, direktorius taip pat nepateikė ir nė vieno projekto ar iki projektinės dokumentacijos pavyzdžio ar kopijos, nenurodė nė vieno elektroninio adreso, kuriuo susirašinėjo su SEMLER DEVELOPMENTS LLC bei pačio susirašinėjimo su minėta įmone. UAB „EPDT“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo užfiksuotas nė vienas atvejis, kad bendrovė kreipėsi į vertimų biurą. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „EPDT“ jokių darbų niekam neatliko, bendrovėje dirbo tik vienas direktorius ir pareiškėjai įformintuose dokumentuose nurodytiems darbam atlikti neturėjo kvalifikuotų specialistų. Mokesčių administratorius nenustatė, kas galėjo atlikti remonto darbus 2004 m. birželio mėn., nes UAB „EPDT“ buhalterinėje apskaitoje minėtu laikotarpiu neužfiksuota jokių paslaugų pirkimų iš kitų ūkio subjektų, išskyrus 2004-06-02 inžinerinių paslaugų įsigijimas iš UAB „2N technologijos“, kuri neigė sandorius su UAB „EPDT“.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Vilniaus AVMI atliko UAB „2N technologijos“ patikrinimą ir priėjo prie išvados, kad minėta bendrovė veikė kaip įmonė, siekianti ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų, sudarė sąlygas kitoms įmonėms neteisėtai suformuoti sąnaudas ir PVM atskaitą. UAB „2N technologijos“ bendrovė neturėjo jokio nekilnojamojo ar kitokio turto, transporto priemonių, darbo priemonių, būtinos įrangos bei specialistų inžinerinėms paslaugoms teikti. Kai buvo surašomos PVM sąskaitos faktūros bendrovėje dirbo vienas žmogus, nenustatyta, kad būtų sudarytos sutartys su kitomis įmonėmis. Taigi, ūkinės operacijos tarp anksčiau išvardintų bendrovių neįvyko ir negalėjo įvykti, nes UAB „2N technologijos“ neturėjo darbo priemonių, būtinos įrangos bei specialistų anksčiau nurodyti paslaugoms teikti. Todėl Inspekcija padarė išvadą, kad bendrovė kaip tarpininkė įformino hidraulinės įrangos, iki projektinės dokumentacijos remonto, montavimo darbų ir paslaugų sandorius, turėdama tikslą kitiems Lietuvos Respublikos apmokestinamiems vienetams sukurti kuo didesnę prekių (paslaugų) judėjimo grandinę formaliai PVM atskaitai pavaizduoti ir sudarė sąlygas kitiems ūkio subjektams neteisėtai suformuoti PVM atskaitą bei sąnaudas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, PVMĮ ir PMĮ bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Vadovaujantis MAĮ 2 str. 18 d., mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pagal minimo įstatymo 2 str. 21 d, mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Šio įstatymo 72 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis PVMĮ 58 str. 1 d. 1 p., PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui.

Šios teisės normos turinio analizė leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai teigti, kad PVM mokėtojas neturi teisės į PVM atskaitą įtraukti pirkimo PVM už prekes (paslaugas), kurių jis nenaudoja PVM apmokestinamai veiklai.

Pagal minimo įstatymo 64 str. 1 d., pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio Įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1–16 punktuose nurodyti rekvizitai), o jeigu šio dokumento forma rašytinė, – šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti šiam blankui keliamus teisės aktų reikalavimus. Jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma. PVM įstatymo 64 str. 9 d. 1-2 p. įtvirtinta, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos: 1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad suformuotoje administracinių teismų praktikoje aiškinant PVM įstatymo nuostatas, susijusias su PVM atskaita, o taip pat PVM sąvoką, pripažįstama, kad teisė į PVM atskaitą yra vienas iš esminių PVM sistemos elementų, kuri paprastai negali būti ribojama, tačiau teisės į PVM atskaitą ribojimą reikia skirti nuo mokesčių administratoriaus ir kitų mokestinių ginčų nagrinėjimo procese dalyvaujančių institucijų atliekamo tikrinimo, siejamo su atitinkamo ūkio subjekto teisės į PVM atskaitą sąlygų buvimu. Šios sąlygos arba yra tiesiogiai įtvirtintos PVM įstatyme, arba tiesiogiai išplaukia iš PVM sistemos esmės. Taip pat akcentuojama, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-953/2003). Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. PVM mokėtojams priklausančių sumokėti sumų atskaitymas galimas tik tuo atveju, kai šios sumos išskirtos juridinę galią turinčiuose dokumentuose, t. y. PVM sąskaitose faktūrose arba Vyriausybės nustatytais atvejais kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose. Apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko, ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. PVM sąskaita faktūra turi realiai atspindėti, kokia ūkinė operacija, tarp kokių ūkio subjektų ir kokiomis sąlygomis įvyko (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-1882/2005). Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, tačiau aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007). Kolegijos nuomone, PVM sąskaitų faktūrų rekvizitų tikrumas ir pakankamumas yra aplinkybės, kurios turi būti vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamo rekvizito trūkumas, jo nenurodymas, yra esminis pažeidimas, susijęs su pardavėjo identifikavimu, ūkinės operacijos tikrumu ir pan., ar tai tik akivaizdus apsirikimas, kurį galima ištaisyti nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d., visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Aptariamo įstatymo 13 str. 1 d. 1-6 p. įtvirtinti buhalterinės apskaitos dokumentams privalomieji rekvizitai, t. y. privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos (šiame punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai neprivalomi PVM sąskaitai faktūrai – tokia nuostata įsigaliojo nuo 2004-05-01). Pagal minimo įstatymo 14 str. 2 d., už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtinta privalomųjų buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko, ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teiktina atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Nustačius, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. Aplinkybę, kad lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtina ir MAĮ 10 str., kuris reglamentuoja turinio viršenybės prieš formą principą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007).

Kolegija pastebi ir tai, kad remiantis fiskalinio neutralumo principu, teisei į PVM atskaitą neturi reikšmės ūkinėje operacijoje pirkimo-pardavimo objekto, t. y. prekės, įsigijimo teisėtumas. Ši taisyklė netaikoma, kai prekės pasižymi atitinkamais požymiais dėl kurių jų civilinė apyvarta valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama ir šios prekės jokia forma ir niekada negalės teisėtai dalyvauti civilinėje apyvartoje, tačiau negalima teigti, kad aplinkybės, susijusios su neteisėta pardavėjo veikla jokiais atvejais nedaro įtakos pirkėjo teisei į PVM atskaitą, bet čia turi reikšmės būtent pardavėjo veiklos teisėtumas ar neteisėtumas mokesčių mokėjimo prasme. Nemokant mokesčių, pažeidžiamas viešas interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Taip pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principai (MAĮ 7, 8 str.), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje ekonominėje padėtyje nei juos mokantys. Pažeidžiant šiuos principus, subjekto veikla negali būti laikoma teisėta. Taigi, jeigu mokesčio mokėtojas žino apie tai, jog atlikdamas ūkinę operaciją ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nesumokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepasydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, konstatuotina, kad jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Šios prievolės dydis kaip tik ir priklauso nuo ūkinės operacijos partnerio veiklos teisėtumo. Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas, ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio. Be abejo, iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (leidimo užsiimti konkrečia veikla turėjimu, PVM mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, apskaitos dokumento priklausomybe būtent šiam ūkio subjektui), gali atlikti. MAĮ 36 str. garantuoja mokesčio mokėtojo teisę gauti iš mokesčio administratoriaus informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007). Taigi, vertinant mokesčio mokėtojo sąžiningumą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti jo veiksmus, susijusius ūkinės operacijos partnerio veiklos sąžiningumu.

Apibendrinusi tai, kas pasakyta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina judrinių faktų visuma – ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose) ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas.

Suformuotoje teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia vertinti visumą bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą iš jo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Protingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. ABTĮ 4 str. 5 d. įpareigoja teismą, esant teisės spragai, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiais kriterijais turi būti remiamasi vertinant visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie mokesčių mokėtojo sąžiningumą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t. y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Ir priešingai, jei prekių ar paslaugų pirkėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad pardavėjas nesumokės pardavimo PVM, jo kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą išlieka. Jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t. y. žino ar atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Tokiu atveju nesuteikus pirkėjui teisės į PVM atskaitą nėra paneigiamas ir dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nes pardavėjas už ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę PVM į biudžetą nesumokėjo. Taigi, siekiant paneigti ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą dėl šio subjekto nesąžiningumo, mokesčių administratorius, tikrindamas mokesčių mokėtojo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą bei spręsdamas dėl mokesčių mokėtojo teisės atskaityti konkretaus dydžio PVM, pirmiausia privalo ištirti, ar šį PVM sumokėjo pardavėjas. Tuo pačiu mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi pats į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas (ABTĮ 57 str. 4 d.). Šie įrodymai vertinami visų bylos aplinkybių kontekste (ABTĮ 57 str. 6 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, anksčiau išdėstyta pozicija turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant klausimą dėl sąnaudų pripažinimo, leidžiamais atsikaitymais.

PMĮ sąnaudos apibrėžiamos kaip visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas. Pagal PMĮ 11 str. 4 d., išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumento rekvizitus. PMĮ 17 str. 1 d. nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. PMĮ 31 str. 1 d. 13 p. reglamentuojama, kad iš pajamų negali būti atskaitoma kitos nesusijusios su pajamų uždirbimu ir neįprastinės vieneto vykdomai veiklai sąnaudos bei sąnaudos, nelaikomos leidžiamais atskaitymais pagal šį įstatymą.

Taigi, pagal paminėtas PMĮ nuostatas, sąnaudos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais tik tada, kai jos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, yra įprastos ir būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti bei kai jos tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.).

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išsamiai ir objektyviai ištyrusi bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasi aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir praktika, daro išvadą ir konstatuoja, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino tretysis suinteresuotas asmuo, atsakovė ir Komisija, nėra jokio teisinio pagrindo. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „EPDT“ vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir nesuteikia pareiškėjai teisės į PVM atskaitą, nes jais įformintos ūkinės operacijos neįvykusios nurodytomis apskaitos dokumentuose sąlygomis. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus. Bendrovei neįrodžius ūkinių operacijų realumo, ji prarado teisę atskaityti pirkimo PVM, išskirto minėtose PVM sąskaitose faktūrose, o taip pat ir išlaidas, pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pareiškėja turėjo realią galimybę pasidomėti sandorio partnerių veiklos teisėtumu. Pareiškėja nepateikė nei teismui, nei mokesčių administratoriui jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų konstatuoti ūkinės operacijos realumą ir jos sąžiningumą, t. y., kad domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos, ją gavo ar negavo. Toks mokesčio mokėtojo neveikimas teisėjų kolegijos vertintinas kaip nesąžiningumas, kuris paneigia pareiškėjos teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ, 96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d. ir 139 str., PVMĮ 123 str. 1-2 d. bei PMĮ 56 str., teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo PVM ir PM mokėtinas sumas, taip pat įmokas į GF, delspinigius ir skyrė šių mokesčių baudas.

Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teisėjų kolegija nenustatė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad Komisija, VMI prie LR FM ir Kauno AVMI teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Komisijos, VMI prie LR FM ir Kauno AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, naikinti šių sprendimų nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Toifor“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Liuda ArlauskienėRaimondas BlauzdžiusMefodija Povilaitienė