Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-435-124/2013

Teisėja A. Petkevičienė Teisminio proceso Nr.2-36-3-00402-2012-5

NUTARTIS

2013 m. spalio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IĮ „V. K. transporto įmonė“ apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-74-674/2013 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui IĮ „V. K. transporto įmonė“, trečiajam asmeniui V. V. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo IĮ „V. K. transporto įmonė“ apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies nuostatos taikymo klausimas tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku vėluoja sumokėti dalį draudimo įmokos ir per tą laiką apdraustąja transporto priemone padaroma žala trečiajam asmeniui.

Dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas

Šalys 2008 m. rugpjūčio 18 d. (1 t.8-9 b.l.) sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (AYAS 01 7035844), kuria privalomuoju draudimu apdrausta atsakovo automobilio DAF FTXF 95.430,v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Sutartyje nurodytas jos galiojimas nuo 2008 m. rugsėjo 17 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo įmokas sumokėti per 4 kartus – 2008 m. rugsėjo 17d; 2008 gruodžio 17 d.; 2009 kovo 17 d.;2009 m. birželio 17 d, mokant po 1350,00 Lt. Šios sutarties pagrindu ieškovas suteikė draudimo apsaugą dėl žalos padarymo tretiesiems asmenims, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant atsakovui priklausančią transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Atsakovas laiku nesumokėjo draudimo įmokų nustatytais terminais, dėl ko ieškovas 2008m.lapkričio 17d. ir 2009m. kovo 05 d. pateikė atsakovui pretenzijas (1t.,18-19 b. l.).2009m. gegužės 7d. Dž. Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas kito asmens vairuojamas automobilis, sugadinta kelio infrastruktūra. Dėl įvykusio eismo įvykio atsiradusius nuostolius atlygino ieškovas, sumokėdamas 2011m. kovo 28 ir2011m. gegužės 23d. viso 46 188,32 Lt (1 t.,111-14 b. l.)

LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau vadinama TPVCAPD įstatymu) 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti. Ar sudaryta sutartis galioja, sprendžiama pagal tai, ar ji nėra niekinė, nuginčyta arba nutraukta. Draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį atsiranda, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisinė kompensuojamojo pobūdžio sankcija, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui.

TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012). Tai reiškia, kad sudarius draudimo sutartį draudimo apsauga galioja ir draudiko prievolės sumokėti draudimo išmoką draudėjui pagal tokią sutartį nepanaikina draudėjo nesumokėjimas draudimo įmokos.

Nors ginčo draudimo sutarties 5.2 punkte įtvirtinta nuostata, kad sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką (arba, jei dėl to susitarta, jos dalį), jei draudimo sutartyje nėra nustatyta kita mokėjimo tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja imperatyviajai teisės normai (TPVCAPD 9 straipsnio 1 dalis), todėl kolegija, nagrinėdama šią bylą, į nurodytą sutarties nuostatą neatsižvelgia (CK 6.157 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Agrogimas“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-442/2011; 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB ,,Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013; 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB ,,Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-124/2013).

Byloje nustatyta, kad atsakovo įmonė yra transporto paslaugas teikianti įmonė, kuri pastoviai sudarinėja transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir kitas transporto priemonių draudimo sutartis(1t., 2t.89 b.l.).Pagal su ieškovu sudarytą draudimo sutartį draudimo įmoką atsakovas turėjo įmokėti draudimo sutarties 1.5.2 p. nustatyta tvarka. Tačiau atsakovas to neatliko, draudimo įmokos laiku nebuvo sumokėtos. Tokiu būdu atsakovas pažeidė sutarties bei LR CK 6.38 str., 6.63 str., 6.200 str., 6.158 str., 6.987 str. reikalavimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, būdamas draudiku, sąžiningai ir tinkamai vykdė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir garantavo dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, bendradarbiavo su atsakovu, pranešdamas apie nesumokėtas įmokas, jų dydį.

2009 m. kovo 27 d. šalys sudarė Susitarimą Nr. 02-Ū-80/2009, kuriuo, atsižvelgiant į apelianto finansinius sunkumus, susitarė pakeisti draudimo sutarčių mokėjimo terminus ( 1 t., 67-69 b. l.) Vėliau šis susitarimas buvo pakeistas dar vienu susitarimu - 2009-04-10 Patvirtinimu Nr. 01-483, kuriuo buvo aptartos papildomos sąlygos dėl 2009-03-27 Susitarimo įsigaliojimo bei dėl tame pačiame susitarime įtvirtintos skolos apmokėjimo tvarkos (1 t., 71-72 b. l.). Susitarimu atsakovas pripažino įsiskolinimą ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“, tarp jų ir pagal 2008-08-18d. draudimo sutartį (Susitarimo 1.3 punktas); buvo suderinti skolos sumų sumokėjimo terminai ir sumos (Susitarimo 2 punktas). Susitarimo 1.3 punktas apėmė 33 privalomojo draudimo sutartis (2t.,89 b. l.). Iš nurodyto Susitarimo 4 punkto taip pat matyti, kad šalys susitarė, jog nustatytais terminais sumokėjus jame nurodytas sumas, ieškovas (draudimo bendrovė) neturės pretenzijų atsakovui dėl skolų už nurodytas draudimo sutartis bei ieškovas atsisakys regresinių ieškinių atsakovui. 2009-04-10 Patvirtinimo Nr. 01-483 2 punktu šalys sutarė, kad Susitarimas įsigalioja nuo 2009 balandžio 10 d., jeigu atsakovas sumoka įsiskolinimą 64.107,00 Lt pagal pradelstas privalomojo draudimo sutartis (1 t. 70-71b.l.).

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl atliktų įmokų užskaitymo, mokėjimo įvykdymo tinkamumo, kas tiesiogiai turi įtakos Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - LR TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d. pasekmių taikymui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Susitarimo vykdymo ir atmeta atsakovo argumentus šioje dalyje. Šie Susitarimas ir Patvirtinimas apėmė ir ginčo sutarties vykdymą, jais šalys pripažino 136 682,35 Lt dydžio draudimo įmokų įsiskolinimą pagal apelianto ir ieškovo sudarytas draudimo sutartis laikotarpiu nuo 2007.08.01 iki 2009.03.26, kurį apeliantas įsipareigojo sumokėti minėtuose susitarimuose nustatytais terminais ir dalimis. 2009-04-10 Patvirtinime šalys nustatė papildomą sąlygą, nuo kurios įvykdymo priklausė, ar Susitarimas bei Patvirtinimas įsigalios. Tam, kad šis patvirtinimas įsigaliotų, apeliantas įsipareigojo sumokėti 64 107,00 Lt dydžio draudimo įsiskolinimo dalį trimis dalimis: 1) 50 000 Lt sumą iki 2009-04-10; 2) 7054,00 Lt sumą iki 2009-04-15; 3) 7053,00 Lt sumą iki 2009-05-15. Tiek ieškovas, tiek ir apeliantas sutinka, kad 50 000 Lt ir 7054,00 Lt draudimo įmokos buvo sumokėtos laikantis Patvirtinimo 2 punkto nuostatų. Ieškovas ir apeliantas nesutaria dėl likusios 7053,00 Lt dalies mokėjimo aplinkybių, kurias ginčo šalys vertina skirtingai. Apelianto teigimu, paskutinę draudimo įmoką jis apmokėjo atlikdamas tris mokėjimo pavedimus 12 096,50 Lt sumai ir tokiu būdu visiškai įvykdė 2009-04-10 Patvirtinimo 2 punkto nuostatas, todėl įsigaliojo ieškovo atsisakymas nuo regreso teisės pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, įskaitant ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. vilkiko DAF valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01 7035844, pagal kurią ieškovas reiškia regresinį 46.188,32 Lt reikalavimą. Sutiktina su ieškovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad apeliantas nepagrįstai visas įmokas sieja tik su 2009-04-10 Patvirtinimo 2 punkte įtvirtintos sąlygos vykdymu, ignoruodamas 2009-03-27 Susitarimu prisiimtas sąlygas, kurios Patvirtinimu nebuvo keičiamos (Patvirtinimo 5 p.). Nepakeitus kitų susitarimo nuostatų, apeliantui išliko pareiga vykdyti tiek pakeistas, tiek nepakeistas kitas 2009-03-27 Susitarimo punktų sąlygas. Atitinkamai atsakovas turėjo sutartais terminais apmokėti draudimo įmokų įsiskolinimus pagal kitus Susitarimo punktus, t.y. 2.2, 2.3, 2.4 punktus. Todėl apelianto pateikti mokėjimo pavedimai jokiu būdu nereiškia vien tik 2009-04-10 Patvirtinimo 2 punkte įtvirtintų įmokų apmokėjimo. Kad taip suvokė ir pats apeliantas, patvirtina ir atskirais mokėjimo nurodymais apelianto sumokėtos sumos, t.y. atitinkamai 2009-05-04 mokėjimo nurodymu Nr. 1695 (1t.,b.l.74) apeliantas sumokėjo 8270,06 Lt(kas atitinka pagal Susitarimą Nr. 02-11-80/2009 2009-04-15-tai dienai mokėtinos skolos dydį 2.2 punkto1 eilutė), 2009-05-04 mokėjimo nurodymu Nr. 1697 (1t.,b. l.75) sumokėta 2374,15 Lt suma atitinka Susitarimo 2.3 punkto 1-os eilutės nustatytos įmokos dydį, kuris turėjo būti sumokėtas 2009-04-15d.;2009-05-04 mokėjimo nurodymu Nr. 1698(1t.,b. l.76) sumokėta 1452,29 Lt suma atitinka Susitarimo 2.4 punkto 1-os eilutės nustatytos įmokos dydį, kuri turėjo būti sumokėta 2009-04-15 d. Taigi iš sumokėtų sumų dydžio, kuris visiškai atitiko šalių grafike nurodytų įmokų sumas , matosi, kad atsakovas vykdė Susitarimo 2.2,2.3,2.4 p. sąlygas.

Apeliantas teigia, jog 2009-05-04 dienos atliktuose mokėjimuose Nr.1695,1697,1698 nurodė mokėjimo paskirtį, nurodydamas mokėjimuose, kad šias įmokas moka pagal Patvirtinimą. Tačiau juose priešingai nei teigia apeliantas, nėra nurodyta, pagal kokį punktą atsakovas mokėjo skolas, tik nurodoma, kad moka pagal Patvirtinimą. Pagal Susitarimą ir Patvirtinimą atsakovas turėjo pareigą įvykdyti eilę vienarūšių piniginių prievolių, todėl svarbu nustatyti, kurią iš jų įvykdė apeliantas. CK 6.55 straipsnis suteikia skolininkui tokią teisę pareikšti, kurią skolą jis grąžina, tačiau ši teisė nėra absoliuti. CK 6.55 straipsnio 1dalis numato, kad skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Šiuo atveju ieškovas pagrįstai užskaitė įmokas sumokėtas įmokas ankstesniam 2009-04-15 įsiskolinimui padengti (Susitarimo 2.2 1 eilutė,2.3 p.1eilutė,2.4 p.1 eilutė), kurio terminas jau buvo suėjęs, o tuo tarpu Patvirtinimo 2.1 punkte numatytos mokėjimo terminas (2009-05-15 ) dar nebuvo suėjęs.

Patvirtinimo 3-iame punkte šalys numatė, kad draudėjui nesilaikant savo įsipareigojimų , draudikas taip pat nevykdys savo įsipareigojimų pagal šiuos šalių pasirašytus dokumentus.

Sutiktina su teismo išvada, kad pilnai nesumokėjus visų įmokų pagal šalių susitarimą, jis neįsigaliojo, todėl ieškovas turi regreso teisę reikalauti grąžinti draudimo įmoką. Pateikti duomenys patvirtina apie atsakovo neapmokėtas skolas pagal ginčo draudimo sutartį iki eismo įvykio (prijungta civ. byla 1 t., 80 -81 b. l.).

Nors apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino liudytojos V. K. parodymus, tačiau jie buvo nekonkretūs, prieštaringi (1 t., 139 b. l.).Liudytoja parodė, kad ji nepamenanti , pagal kokį dokumentą 2009 metais darė pavedimus-pagal susitarimą ar pagal patvirtinimą (1 t., 133 b. l.) .Pati liudytoja nurodė, kad jai nėra svarbus dokumentų pavadinimas. Vėlesni parodymai yra daugiau samprotaujamojo pobūdžio, nes liudytoja tik samprotavo, kad turėjusi vykdyti pagal paskutinį dokumentą. Liudytoja nedetalizavo, kodėl buvo nurodomos konkrečios sumos, jas nurodant net centais. Sutiktina su teismo vertinimu, kad atsižvelgiant į liudytojos tarnybinę priklausomybę, jos asmeninius santykius su atsakovo įmonės vadovu, jos parodymai vertintini kaip subjektyvūs.

Teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, įvertino byloje esančius įrodymus, išdėstė priimto sprendimo motyvus. Nagrinėjamoje byloje išsamiai ištirtos bylos teisiniam rezultatui reikšmingos aplinkybės, kurios nurodytos ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Dėl to apeliantas klaidingai teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis procesinį sprendimą (LR CPK 263 str.).

Dėl ieškovo reikalavimo teisės

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl ieškovo reikalavimo teisės neturėjimo, nes ieškovas neįrodė atsiskaitymo grandinės su lengvojo automobilio savininke C. D.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nustatyto dydžio pinigines sumas dėl 2009-05-07 eismo įvykio metu padarytos žalos, kurią patyrė nukentėjusioji C. D., jos draudikas „Direct Line" ir rangovas „Enterprise Mouchel" atlygino „InterEurope AG", o šiai-išlaidas atlygino ieškovas, išmokėdamas 46188,32 Lt dydžio draudimo išmoką(1 t., 12,14,24-25,234-35 b. l.). Žalos atlyginimo faktą draudimo bendrovei „Direct Line" ir draudėjai C. D. patvirtina mokėjimo pavedimas (1 t. 125 b. 1.) ir sąskaitų knyga (2 t. 4 b. 1.), iš kurios matyti, kad 5951,13 £ buvo išmokėta „Direct Line" ir 100 £ buvo išmokėta C. D.. Išlaidų atlyginimą rangovui „Enterprise Mouchel" patvirtina 2012-06-20 elektroninis laiškas bei jo vertimas (2 t. 5-8 b. L), kuriame ši įmonė patvirtina, kad „Enterprise Mouchel" gavo 3493,45 £ apmokėjimą. Šie įrodymai nurodyti, aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime. Sprendime nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiesiems asmenims bei už žalos administravimą buvo išmokėta 13377,06 Eur( 46 188,32 Lt).

Vadovaujantis LR CK 6.280 str. 1 d., LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. bei LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 64 p., ieškovas turi į draudėją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę 46 188,32 Lt sumai, nes eismo įvykio dieną apeliantui galiojo draudiminė apsauga pagal draudimo sutartį, tačiau nustatyto dydžio draudimo įmoka laiku sumokėta nebuvo.

Dėl atsakomybės už eismo įvykį

CK 6.280 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

Bylos duomenimis dėl žalos, padarytos 2009-05-07 eismo įvykyje, ją patyrė nukentėjusioji C. D., kuriai žalą atlygino jos draudikas „Direct Line“ bei patyrė rangovas „Enterpise Mouchel“, šiems asmenims žalą atlygino ieškovo atstovas Airijos ir Didžiosios Britanijos Jungtinėje karalystėje, išmokėdamas 46 188,32 Lt dydžio draudimo išmoką. Byloje nustatyta, kad dėl autoįvykio buvo apgadintas ne tik automobilis, bet ir kelio infrastruktūra. Ieškovas šią sumą sumokėjo atstovui užsienio valstybėje. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija jo vairuotojo atsakomybę už autoįvykį, remdamasis savo vairuotojo, t.y. trečiojo asmens V. V. paaiškinimu. Pastarasis įrodymas vertintinas kaip naujas įrodymas, pateiktas apeliacinei instancijai, kuris galėjo būti pateiktas anksčiau , bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes tam nebuvo jokių kliūčių, todėl šis paaiškinimas nebegali būti vertinamas. Be to šis paaiškinimas vertintinas kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens paaiškinimas, siekiant išvengti atsakomybės.

Ieškovas tvirtina, kad draudimo išmoka buvo išmokėta, neįsitikinus, jog įvyko draudiminis įvykis. Nors byloje nėra pateikta policijos tyrimo medžiaga, tačiau pats atsakovas visą teisminio nagrinėjimo laiką pripažino, kad dėl įvykio kaltu buvo pripažintas jų vairuotojas (1 t.60,99,101 b. l.).Eismo įvykiui taikoma Didžiosios Britanijos teisė. Byloje esantys įrodymai patvirtina visas būtinas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų neteisėtus atsakovo darbuotojo veiksmus bei kaltę (CK 6.245-6.249 straipsniai).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus (tarp jų ir eismo įvykio aplinkybių aprašymą), turėjo pagrindo teigti, jog dėl atsakovo darbuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nepataisomai apgadintas nukentėjusios automobilis, kelio infrastruktūra ( CK 6.246-6.249 straipsniai).Trečiojo asmens neteisėti veiksmai pasireiškė jo neatsargumu, nes nesiimdamas visų būtinų saugumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų ir jų turto saugumui, kliudė greta važiavusį lengvąjį automobilį „MINI ONE", v/n LA03DSK, kuris po smūgio apsisuko, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį (1t., 37 b. l.). Taigi, apelianto darbuotojo neteisėti veiksmai šiuo atveju siejami su kelių eismo taisyklių pažeidimu, nulėmusiu kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimą. LR CK 6.248 str. 2 d. nurodyta, kad asmens kaltė gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu. Šiuo atveju kaltė pasireiškė neatsargumu. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nebuvo nustatyti apelianto darbuotojo V. V. neteisėti veiksmai ir kaltė ir kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas vien spėliojimais ir prielaidomis. Ieškovui turint byloje nurodytą medžiagą apie eismo įvykį bei žalos dydį nekilo abejonių. Be to šias aplinkybes užsienio valstybėje tyrė ir ieškovo atstovas užsienio valstybėje.

Atsakovas, elgdamasis kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens bei padarytos žalos, o nesutikdamas su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas atliko nurodytus veiksmus ar kad šiuo metu vyksta ginčas dėl Didžiojoje Britanijoje nustatytų aplinkybių. Pažymėtina, kad atsakovo savo kaltės neigimas atsirado, įtraukus į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo vairuotoją V. V.. Atsakovas neginčijo vairuotojo kaltės, žalos dydžio ir gavęs iš ieškovo 2011-04-13 ir 2011-06-21 d. pretenzijas dėl žalos (1 t., 15-16 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos laiku sumokėti draudimo įmokas, vykdyti draudimo sutartį nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ).

Dėl ieškinio senaties termino reiškiant regresinį reikalavimą

Apeliantas kelia ieškinio senaties klausimą ir teigia, kad ieškovas jį praleido, su kuo teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad šį klausimą apeliantas iškėlė tik apeliaciniame skunde.

Transporto valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje pirmiausia dalyvauja draudikas ir draudėjas,, sudantys privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Draudėjas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija – draudiko korespondentas administravo ir atlygino žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią ieškovas sudarė su apeliantu; draudiko korespondentui Jungtinėje Karalystėje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, ieškovas– draudikas ir privalomojo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalis – savo korespondentui Jungtinėje Karalystėje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat sumokėjo administravimo mokestį korespondentui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad „InterEurope AG" yra ieškovo atstovas Jungtinėje Karalystėje pretenzijoms nagrinėti, kuris ir buvo atsakingas už išmokos mokėjimą nukentėjusiesiems asmenims, šias išmokas pastarasis išmokėjo. CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o 4 dalyje – kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovas reikalavimo teisę į apeliantą dėl žalos regreso tvarka atlyginimo įgijo tada, kai pats išmokėjo draudimo išmoką savo korespondentui (atstovui) užsienio valstybėje „InterEurope AG". Ši išmoka „InterEurope AG" ieškovas mokėjo dviem etapais , t.y. 2011-03-28, antroji - 2011-05-23(1 t.,12-14 b.l.).

Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad toks reikalavimas yra kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis)

Ieškinys pareikštas 2012-03-27 (1 t., 52-53 b. l.), tokiu būdu ieškinio senaties ribose, todėl apelianto argumentas dėl ieškinio senaties termino praleidimo nėra nepagrįstas. Tokį ieškinio senaties momento pradžią pripažįsta ir teisminė praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 lapkričio 28 d. nuartis civ. byloje Nr.3K-3-499/2013).

Dėl draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydžio pagrįstumo, civilinės atsakomybės sąlygų taikymo

Draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą, draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, draudimo įmoka mokama ne laiku ar ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijų ar nuostolių atlyginimo, delspinigių ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui (atsakovui) už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t.y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas ir tai reiškia, kad dalies įmokos sumokėjimas, ar jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas. Draudikas, išmokėjęs išmoką, pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi teisę reikalauti ją grąžinti, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. Taigi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisinė kompensuojamojo pobūdžio sankcija, kuri taikoma įstatymo ir sutarties pareigas pažeidusiems asmenims. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko regreso teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš pavėlavusio sumokėti draudimo įmokas draudėjo negali būti netaikoma dėl to, kad draudėjas vėliau priėmė pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne vienoje šio teismo nutartyje konstatavo, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013).Taigi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui, svarbus yra nesumokėtos sumos dydis, praleisto mokėjimo termino trukmė, termino praleidimo priežastys, šalių sutartinių įsipareigojimų tęstinumas, šalių elgesys po sutarčių pasirašymo viena kitos atžvilgiu, bendradarbiavimas ir kiti kriterijai.

Vertinant bylos kontekste atsižvelgtina į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur ieškovui draudimas yra jo įprasta ūkinė-komercinė veikla, kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o atsakovui bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos; krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Atsakovui nesumokėjus pagal ginčo sutartį draudimo įmokų, draudikas UAB DK „PZU Lietuva“ 200 m,.lapkričio 17d. ir 2009 m. kovo 05 d. pranešė atsakovui nesumokėtų įmokų sumas pagal ginčo sutartį (1t.,18-19 b. l.).Vėliau draudikas pranešė apie laiku nesumokėtas likusias draudimo įmokas visoms apdraustoms transporto priemonėms pagal 36 draudimo sutartis, paruošė Susitarimus 136.682,35 Lt įsiskolinimo sumai (1t.,67-82 b. l.). Ieškovo veiksmai, vertintini kaip tinkamas šalių kooperavimosi principo (LR CK 6.38 str.) bei 2004-04-23 LR Draudimo priežiūros komisijos nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių 27 p. numatytos pareigos informuoti draudėją dėl nesumokėtų įmokų terminų vėlavimo ir dėl to atsirasiančių pasekmių, numatytų LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įgyvendinimas. Kolegija pažymi, kad ieškovo (draudiko) veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar nesąžiningi kitos draudimo sutarties šalies atžvilgiu, nes tarp šalių sudarytose draudimo sutartyse buvo nurodyta visa draudimo suma už visą draudimo laikotarpį, o draudimo įmokos gaunamos iš draudėjų, yra pagrindinis draudiko pajamų šaltinis, todėl nerūpestingas draudėjų elgesys gali sukelti neigiamus padarinius. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį, draudėjui netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas – laiku nemokant draudimo įmokų, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

Kolegija atsižvelgia į šalių bendradarbiavimą, į atsakovo pastangas įvykdyti sutartį, kad nežiūrint sunkios įmonės finansinės padėties, susidarius dėl šalies ekonominės krizės, atsakovas bendradarbiavimo pasekoje, stengiantis išvengti pasekmių, iš dalies vykdė savo pareigas, bendradarbiavo su ieškovu. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad abi šalis siejo tęstiniai sutartiniai santykiai, 2009 m. tarp šalių buvo sudarytos trisdešimt trys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys, kurių neapmokėta dalis 2009 m balandžio 10 d. sudarė 64 107,00 Lt, viso pagal transporto priemonių draudimo sutartis 136 682,35 Lt (1t., 67-71 b. l.). Teisėjų kolegija įvertintina tai, kad pagal privalomojo draudimo sutartis iki eismo įvykio per trumpą laiką buvo sumokėta 57 054,00 Lt. Pagal ginčo sutartį eismo įvykio dienai liko nesumokėta tik 708,91 Lt, kuri ieškovo atstovo teigimu buvo sumokėta, sudarius taikos sutartį kitoje civilinėje byloje (1 t., 130 b. l., prijungta civ. byla 1 t.,74, 80 b. l.).

Šios aplinkybės gali būti pagrindu mažinti priteistinos žalos dydį 1/3 dalimi. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, priteistinos žalos dydis mažintinas iki 30792,21 Lt, iš dalies pakeičiant teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai, t.y. ieškinys patenkintas 66,67proc.,atmestas 33,33 proc. Atsižvelgiant į tai, atitinkamai perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2 dalis, 5 dalis). Ieškovas už ieškinį sumokėjo 1386,00 Lt žyminio mokesčio(1t.,6 b..l) bei patyrė 3436,82 Lt atstovavimo išlaidų(1 t., 94-95 b.l.,2t.50-51), taip pat 1149 Lt vertimo išlaidų (1t.,9,17,126 b. l.).Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 5971,82 Lt bylinėjimosi išlaidos, todėl jam priteistina iš atsakovo 3981,41 Lt.

Atsakovas patyrė 1386 Lt išlaidas, sumokėdamas žyminį mokestį, paduodant pirmąjį apeliacinį skundą(2 t,43 b. l.). Atsakovui priklausanti priteisti bylinėjimosi išlaidų dalis sudaro 461.95 Lt.

Atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas įskaičius į ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo ieškovo naudai iš viso priteistina 3519,46 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) sudaro 34,76 Lt pirmosios instancijos teisme , kurios proporcingai priteistinos iš šalių valstybei.

Apeliacinėje instancijoje atsakovas patyrė 2386 bylinėjimosi išlaidas (2t.12,126-127 b. l.),ieškovas 532,40 Lt (2 t.,139-140 b. l.).Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai atsakovui priteistina 795,25 Lt, ieškovui-354,95 Lt. Atlikus įskaitymą, atsakovui priteistina 440,30 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteistą iš atsakovo IĮ „V. K. transporto įmonė“ įmonės kodas 172767840 ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“, įmonės kodas 110057869 naudai žalos atlyginimą sumažinti nuo 46188,32 Lt iki 30 792,21 Lt (trisdešimt tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų litų 21 ct.), nuo šios sumos priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2012-03-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteistas ieškovui bylinėjimosi išlaidas sumažinti nuo 5 971,82 Lt iki 3 519,46 Lt (trijų tūkstančių penkių šimtų devyniolika litų 46 ct).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo IĮ „V. K. transporto įmonė“ 23,17 Lt(dvidešimt tris litus 17 ct.), iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 11,58 Lt (vienuolika litų 58 ct.) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 440,30 Lt atsakovui IĮ „V. K. transporto įmonė“ bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.