Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK) 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nubausta:

- pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį - vieneriems metams laisvės apribojimo;

- pagal LR BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir R. T. paskirta subendrinta bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams ir 50 MGL (1883 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 6 dalies 1, 2 ir 3 punktais, R. T. įpareigota be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; įpareigota šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti savo namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jai tai nesusiję su darbu, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę - 1600 eurų žalą, tęsti darbą arba būti registruotai darbo biržoje.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos R. T. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Iš R. T. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. U. 1600 (vienas tūkstantis šeši šimtai) eurų turtinei ir 150 (vienas šimtas penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. T. priteista 51,26 eurų (penkiasdešimt vienas euras 26 ct) proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu R. T. nuteista už tai, kad ji, siekdama apgaule įgyti svetimą turtą ir išvengti turtinės prievolės, būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktore ir žinodama, kad bendrovė neturi lėšų ir negalės atsiskaityti, 2015-08-04, (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje, UAB (duomenys neskelbtini) vardu sudarė su A. U. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 2015-08- 04 įsigijo 500 kg medaus, už bendrą 1 600 Eur sumą, ir su A. U. neatsiskaitė, 2015-08-17 UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, dokumentus bei turtą fiktyviai perdavė J. P. - tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą ir išvengė turtinės prievolės atsiskaityti už bendros 1 600 Eur vertės turtą, tuo A. U. padarydama 1 600 Eur turtinę žalą. Be to, būdama UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) direktore ir pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įst. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama LR įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2015-06-16 iki 2015-08-17 organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent: pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, kuriame numatyta, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, reikalavimą, nes Bendrovės pateikti dokumentai nesusisteminti, nesugrupuoti apskaitos registruose, nepateikti Finansinės atskaitomybės dokumentai bei Pelno mokesčio deklaracija už 2015 m.; 6 straipsnio 2 dalies, kuriame numatyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, reikalavimą, nes iš A. U. ir kitų nenurodytų asmenų įsigijusi medų, šio medaus įsigijimo neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, gavusi sąskaitą faktūrą už indelius medui supilti, jos neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, įsigijusi 10 vnt. mobilių telefonų ir 12 vnt. SIM kortelių, jų įsigijimo neapskaitė buhalterinėje apskaitoje; 16 straipsnio 1dalies, kuriame nurodyta, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, reikalavimą, nes Bendrovė nepateikė tiriamojo laikotarpio apskaitos registrų; 17 straipsnio, kuriame nurodyta, kad „finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“, reikalavimą, nes nepateikė Finansinės atskaitomybės dokumentų bei Pelno mokesčio deklaracijos už 2015 metus; Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-575) 15 straipsnio 1 dalies, kuriame nurodyta, kad „metinę finansinę atskaitomybę įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams“, reikalavimą, nes nepateikė Finansinės atskaitomybės dokumentų už 2015 metus; Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 3 punkto, kuriame nustatyta, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį", reikalavimą, nes, gavusi pinigus už turguje parduotą medų, neišrašė kasos pajamų orderio ir jo neapskaitė buhalterinėje apskaitoje; 4 punkto, kuriame nustatyta, kad „pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį“, bei 5 punkto, kuriame nustatyta, kad „jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, tai nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta“, reikalavimus, nes, sumokėjus pinigus už kibirėlius medui pilti bei sumokėjus pinigus už iš nenustatytų asmenų nupirktą medų, nebuvo išrašyti kasos išlaidų orderiai ir jie neapskaityti buhalterinėje apskaitoje; 10 punkto, kuriame nustatyta, kad „atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą, o pinigų priėmimas įforminamas kasos pajamų orderiu“, reikalavimą, nes nepateikti kasos pajamų orderiai, kurie būtų surašyti priimant pinigus, gautus pagal darbuotojų G. M., I. P.-T., A.A., R. O. Pinigų priėmimo kvitus; Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 340, 9 punkto, kuriame nurodyta, kad „ūkio subjektai, naudojantys kvitus kiekinei naudojamų kvitų blankų apskaitai tvarkyti, turi pildyti Pinigų priėmimo ir/arba išmokėjimo kvitų blankų apskaitos knygą. Kvitų blankų apskaitos knygoje turi būti registruojami visi įsigyti (jeigu ūkio subjektas kvitų blankus gauna iš spaustuvės arba dokumentų blankais prekiaujančio ūkio subjekto), atskaitingiems asmenims išduoti, atskaitingų asmenų sunaudoti ir grąžinti kvitų blankai. Kiekviena blankų operacija turi būti įrašoma kvitų blankų apskaitos knygos atskiroje eilutėje“, reikalavimą, nes iš tyrimui pateiktų dokumentų nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams buvo išduoti Pinigų priėmimo kvitai, tačiau tyrimui kvitų blankų apskaitos knyga nepateikta, reikalavimus, - dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini)veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio.Apeliaciniu skundu nuteistosios R. T. gynėjas advokatas A. Šukaitis prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria R. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį, R. T. iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalį, kuria R. T. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pakeisti, jos veiką perkvalifikuojant pagal BK 223 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę.Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertinant bylos duomenis bei aiškinant baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika, todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Nurodo, kad teismas nepašalintas abejones bei duomenų prieštaringumą vertino R. T. nenaudai, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą.Teigia, kad dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teismas surašant nuosprendį, nepaisė BPK 305 straipsnio normų. Nurodo, kad motyvuodamas sukčiavimo R. T. veikoje buvimą, kritiškai įvertino jos parodymus, neva tai prieštaraujančius logikos dėsniams bei faktiniams bylos duomenims. Nuteistosios R. T. gynėjas advokatas A. Šukaitis nurodo, kad nuosprendyje teismo dėstomi samprotavimai nepaneigia R. T. parodymų apie tyčios sukčiauti jos veiksmuose nebuvimą, nes ji nesiekė savo ar kitų asmenų naudai įgyti svetimo A. U. priklausantį turtą ir išvengti turtinės prievolės. Jis aiškina, kad teismas atmesdamas R. T. duotus parodymus, nuosprendyje plačiai išdėstydamas kitų asmenų parodymus, kitus bylos duomenis, nenurodė, konkrečių įrodymų, kurie įrodo R. T. kaltę padarius sukčiavimą ir apgaule įgijus svetimą turtą. Be to, skunde teigiama, kad visiškai nepagrįsti yra ir nuosprendžio teiginiai apie tai, jog R. T. fiktyviai perdavė J. P. UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, dokumentus bei turtą, nes šis sandoris buvo sudarytas raštu, o ant 2015-08-17 perdavimo – priėmimo akto yra R. T. ir J. P. parašai. Šį faktą taip pat patvirtino ir liudytojai J. I. bei R. J.. Nuteistosios R. T. gynėjo advokato A. Šukaičio įsitikinimu, apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis dėl R. T. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis, nes jos veiksmuose nenustatytas būtinasis nusikaltimo – sukčiavimo sudėties elementas – svetimo turto įgijimas savo naudai, panaudojant apgaulę.Skunde teigia, kad dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teismas visiškai nevertino R. T. parodymų apie tai, kad ji neturėjo reikiamų žinių ir jokios patirties tvarkyti įsigytos bendrovės buhalterinę apskaitą. Nurodo, kad pagal sudarytą apskaitos tvarkymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo vesti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir pateikti finansinę bei mokestinę atskaitomybę. Nors, pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau 0 Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau būtina nustatyti konkrečius nusikalstamus veiksmus (neveikimą), esančius priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, šiuo atveju – su negalėjimu bent iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio. Tačiau šiuo atveju konkrečių R. T. veiksmų ar neveikimo teismas nenurodė, tik deklaratyviai nurodė, kad nustatyti Įstatymo pažeidimai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą rodo, jog R. T. organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokia veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistosios R. T. gynėjo advokato A. Šukaičio manymu, R. T. galėtų atsakyti tik už nepakankamą kontrolę tvarkant buhalterinę apskaitą, numatytą BK 223 straipsnio dalyje, o ne už apgaulingos buhalterinės apskaitos organizavimą, nes nenustatyti jokie konkretūs veiksmai, nurodymų davimas, neteisingų duomenų teikimas, dokumentų klastojimas ar pan., kuriuos būtų galima įvardinti kaip organizavimą tų nusikalstamų veiksmų, už kuriuos yra nuteista R. T.. Tai, kad R. T. neturėjo jokių žinių ir patirties tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, jai patarinėjo V. P., o buhalterinę apskaitą bendrovėje tvarkė apskaitos paslaugas teikianti įmonė pagal sudarytą rašytinę sutartį, rodo, jog R. T. dėl nusikalstamo nerūpestingumo aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, o ne apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Esant tokioms aplinkybėms, teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, R. T. veika šioje dalyje perkvalifikuotina iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, atitinkamai sušvelninant bausmę. Nuteistosios R. T. gynėjas advokatas A. Šukaitis nurodo, kad nors ir sutiktina su bausmės rūšies - baudos – skyrimu už finansinio pobūdžio veiką, tačiau atsižvelgiant į tai, kad R. T. turi didelių finansinių įsipareigojimų, viena augina ir išlaiko mažametį sūnų, baudos dydis mažintinas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Anykščiai) prokuroras prašo nuteistosios R. T. gynėjo advokato A. Šukaičio skundą atmesti. Teigia, kad teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad tarp R. T., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorės, ir nukentėjusiojo A. U. sudaryta sutartis buvo fiktyvi ir sudaryta tik tam, kad būtų galima apgaule pasisavinti nukentėjusiojo turtą – medų. Neatsiskaičiusi su nukentėjusiuoju, R. T. įmonės akcijas, dokumentus bei turtą fiktyviai perleido J. P., o iš A. U. įgytą medų perleido tretiesiems nenustatytiems asmenims. R. T. veikoje yra ir subjektyvieji, ir objektyvieji BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Atsiliepime teigiama, kad nuosprendyje taip pat pagrįstai konstatuota, kad nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo daromi turint tikslą išvengti būtinumo grąžinti įsiskolinimus ir nerodyti tikros įmonės veiklos bei finansinės padėties. Būtent dėl R. T. organizuoto apgaulingo apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio, kas atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Paskirta galutinė bausmė yra teisinga, jos mažinti nėra pagrindo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. U. nesutinka su nuteistosios R. T. išteisinimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad byloje surinkta duomenų visuma įrodo R. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusysis tvirtina, kad R. T. žinojo ir suprato daromo nusikaltimo esmę, tai patvirtina jos pačios bei liudytojų parodymai. Nors R. T. teigia, jog nesuprato, kad apgaulės būdu yra pasisavinamas svetimas turtas, tačiau tokie jos parodymai teisingai buvo traktuojami kaip pasirinktas gynybos būdas. R. T. įkurti įmonę pasiūlė ikiteisminio tyrimo metu ir posėdžio metu nenustatytas, jos nurodytas V. P., ji visus veiksmus derino su tariamu V. P., todėl akivaizdu, kad R. T. žinojo, ką ji turi daryti ir kokius dokumentus pasirašyti. Naiviai tikėti, kad ji nesuprato, kokia nusikalstama veika yra daroma, nėra pagrindo, juo labiau, kad fiktyviai perduodama UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, ji negalėjo nurodyti, kam iš apklaustų asmenų atidavė medų, telefonus ir SIM korteles. Liudytojas J. P. kategoriškai tvirtino, kad R. T. jam medaus neperdavė, liudytojai J. I., R. J. taip pat nurodė, kad medaus nematė ir nebuvo net kalbos apie medų. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios R. T. sudaryta sutartis buvo fiktyvi ir sudaryta tik tam, kad būtų galima apgaule pasisavinti nukentėjusiojo A. U. turtą (medų), net neketinant su juo atsiskaityti. Apie įmonės pardavimą R. T. nukentėjusiojo A. U. neinformavo, nors įmonės pardavimo metu R. T. buvo skolinga už medų. Nukentėjusiojo A. U. įsitikinimu, teismas pagrįstai nurodė, kad R. T., turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, sukčiavo, t.y. nenustatyto asmens ir savo naudai įgijo svetimą turtą – 1600 Eur. Ši R. T. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje požymius. Atsiliepime nukentėjusysis A. U. prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas – 120 Eur.Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublik?s baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamosios kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, ar institucijos, sprendžiančios teisinį ginčą, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, prievolės vykdymo arba dėl jo ketinimų. Taigi panaudojęs apgaulę asmuo „priverčia“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba išvengia prievolės vykdymo ir negrąžina kitai sutarties šaliai jai priklausančio turto“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535- 2011, 2K-454/2012, 2K-499/2013). Be to, svarbu, kad apgaulė būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo, turto perdavimo kitam asmeniui ar juridinio fakto nustatymo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-851/2001). Taigi apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-02 nutartis, bylos Nr. 2K-7-255/2012).Kolegijos įsitikinimu, byloje neginčijamai įrodyta, kad svetimą turtą R. T.įgijo panaudodama apgaulę. Apgaulė įgyjant A. U. priklausantį turtą (medų) pasireiškė medaus pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu, neketinant su juo atsiskaityti. Būtent pasinaudodama A. U. pasitikėjimu ir žinodama, kad bendrovė neturi piniginių lėšų ir negalės sumokėti už medų, bei šią aplinkybę sąmoningai nutylėdama, savo ir kitų asmenų naudai įgijo A. U. priklausantį turtą (medų). Byloje įrodyta, kad R. T.neteisėti veiksmai lėmė medaus pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. Byloje yra visiškai įrodyta, jog apgaulė buvo esminė aplinkybė, turėjusi lemiamą įtaką A. U. apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto (medaus) perdavimo.R. T.iš esmės nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Jos veika pasireiškė tuo, jog ji, būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, žinodama, jog bendrovė neturi tam piniginių lėšų ir negalės atsiskaityti, šią aplinkybę sąmoningai nutylėdama 2015 m. rugpjūčio 4 d. UAB (duomenys neskelbtini) vardu sudarė medaus pirkimo – pardavimo sutartį su nukentėjusiuoju A. U., įsigijo 500 kg medaus už 1600 eurų ir su A. U. neatsiskaitė, 2015-08-17 UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, dokumentus bei turtą fiktyviai perdavė kitam asmeniui. Gynėjas, gindamas R. T. nuo kaltinimo, teigia, kad jos veiksmuose nenustatytas būtinasis nusikaltimo – sukčiavimo sudėties elementas – svetimo turto įgijimas savo naudai, panaudojant apgaulę. Tačiau kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su tokia gynėjo pozicija ir konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad R. T. svetimą turtą įgijo panaudodama apgaulę.Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis A. U. parodė, kad sūnus internete rado skelbimą, jog perka medų. 2015 m. rugpjūčio 4 d. su UAB (duomenys neskelbtini)direktore R. T. jis pasirašė medaus pirkimo-pardavimo sutartį ir pardavė 500 kg medaus už 1600 eurų. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. U.. Jis parodė, kad internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) rado skelbimą, jog perka medų. Dėl medaus pardavimo tarėsi su vyru, kuris sakė, kad medaus pirkti atvažiuos direktorė, sakė, kad atsiskaitys pavedimu per penkias dienas, be to, nurodė medų išpilstyti į kibirėlius. Kibirėlius pirko jis UAB (duomenys neskelbtini) vardu. 2015-08-04 pas tėvą automobiliu kartu su vairuotoju atvyko UAB (duomenys neskelbtini) direktorė R. T.. Ji ir jo tėvas pasirašė R. T. jau iš anksto paruoštą pirkimo-pardavimo sutartį. Pardavė 500 kg medaus. R. T. jam sumokėjo pinigus už nupirktus indelius, o jis jai atidavė sąskaitą-faktūrą. Už medų pinigų nesumokėjo ir per nurodytą terminą jų nepervedė, telefonu neatsiliepė. Pati nuteistoji R. T. neneigia, kad neatsiskaitė su A. U., tačiau tvirtino, kad tuo metu neturėjo pinigų ir tikėjosi pardavusi medų brangiau užsienio valstybėse su A. U. atsiskaityti, todėl ji neturėjo tikslo apgauti. Tačiau R. T. suvokimą apie daromos nusikalstamos veikos esmę, patvirtina jos pačios veiksmai ir elgesys. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, R. T. įkurti įmonę pasiūlė pažįstamas “V. P.“, jis tarėsi su L. Č. dėl įmonės įkūrimo R. T. vardu, vėliau prašė paruošti dokumentus reikalingus įmonės pardavimui. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas L. Č.. Liudytojas L. Č. parodė, kad sutvarkęs visus (duomenys neskelbtini) įmonės steigimo dokumentus, įmonės akcijas perdavė R. T.. Pati R. T. su L. Č. vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) sudarė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį. Liudytoja J. G. parodė, kad nuo įmonės įsteigimo dienos iki 2015 m. rugpjūčio mėn. jai buvo pavesta tvarkyti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Liudytoja J. G. patvirtino, kad keletą kartų buvo atvykusi T., skambindavo vyriškis ir pati T. skambindavo jam. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad visus savo veiksmus R. T. derino su pažįstamu “V. P.“ bei vykdė jo nurodymus, kas leidžia pagrįstai manyti, jog ji puikiai suvokė, kad apgaulės būdu pasisavina svetimą turtą. Tai, kad R. T. tyčia siekė savo ar kitų asmenų naudai įgyti svetimą A. U. priklausantį turtą ir išvengti turtinės prievolės, patvirtina ir R. T. jau iš anksto paruoštos pirkimo – pardavimo sutarties turinys. Iš byloje pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties 2.2 punkto matyti, kad Pirkėjas (UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujama direktorės R. T.) sumoka Prekės (medaus) kainą Pardavėjui (A. U.) per 10 (dešimt) darbo dienų nuo Sutarties sudarymo dienos. Kita vertus, sutarties 3.1 punkte nurodyta, jog Pardavėjas perduoda Prekę Pirkėjui tą pačią dieną, kai Pirkėjas sumoka Pardavėjui visą Prekės kainą, nurodytą šios sutarties 2.1 punkte (500 kg = 1600€) (t.1 b.l.6-7) Taigi, R. T., žinodama savo bendrovės blogą finansinę būklę ir pati neneigdama, jog važiavo pirkti medų neturėdama piniginių lėšų pateikė pasiūlymą sudaryti tokį sandorį, kurio nuostatos užtikrino jos finansinio lėšų trūkumo neatskleidimą. Negana to, R. T. iš anksto paruoštos sutarties nuostatos kardinaliai prieštarauja viena kitai, kas leidžia vertinti, jog R. T. pasiimdama prekes ir nustatydama dviprasmišką atsiskaitymo už prekes būdą, turėjo tyčia apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą. Tai, kad R. T. praėjus vos kelioms dienoms po sutartyje numatyto, 10 dienų atsiskaitymo su A. U. už medų, termino perdavė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, dokumentus ir turtą, tik dar labiau sustiprinimą manymą, jog R. T. siekė apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą ir išvengti turtinės prievolės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendžio teiginiai apie tai, kad R. T. fiktyviai perdavė J. P. UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, dokumentus bei turtą yra nepagrįsti, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas J. I. parodė, kad 2015 m. vasarą, norėdamas įsidarbinti paskambino skelbime rastu numeriu. Bendravo su vyriškiu, kuris nurodė, kad jis atstovauja sutuoktinei versle ir pokalbio metu užsiminė, kad norėtų parduoti įmonę ir paklausė gal jis žino kokį asmenį. Pastarasis pasiūlė J. P.. Liudytojas J. P. patvirtino J. I. nurodytas aplinkybes ir parodė, kad norėjo susirasti darbą, todėl R. T. pažadėjus jį įdarbinti ir duoti pinigų, kad jis perimtų įmonę, jis sutiko. Su T. jis susitiko jos nurodytoje vietoje ((duomenys neskelbtini)), nuėjo kur ji liepė, jis pasirašė dokumentus jų neskaitęs, po ko R. T. perdavė dokumentus ir įmonės spaudą, liepė po trijų mėnesių juos sunaikinti. T. jam davė 50 Eur ir žadėjo tris mėnesius duoti po 100 Eur. Jokio medaus, telefonų ar SIM kortelių jam nebuvo perduota. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai R. J., J. I.. Akivaizdu, jog J. P. norėjo būti įdarbintas ir gauti pinigų. Vien tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) perdavimas buvo sudarytas raštu, o ant 2015-08-17 perdavimo – priėmimo akto yra R. T. ir J. P. parašai, nepatvirtina tikrosios J. P. valios įsigyti R. T. bendrovę, kas patvirtina, jog įmonė buvo parduodama tik formaliai, taip siekiant sukurti problematišką pažeistos teisės atkūrimą. Kita vertus, jeigu bendrovė buvo parduodama nesiekiant apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą ir išvengti turtinės prievolės, nėra aišku, kaip J. P., nedirbantis asmuo, atsiskaitė už perimtą UAB (duomenys neskelbtini). Iš 2015 m. rugpjūčio 11 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad R. T. (Pardavėja) ir J. P. (Pirkėjas) sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Minėtoje sutartyje numatyta, kad šia sutartimi Pardavėjas įsipareigoja perduoti 100 paprastųjų vardinių; 10 Eur nominalios vertės Bendrovės akcijų Pirkėjui nuosavybės teise, o Pirkėjas įsipareigoja priimti Akcijas ir sumokėti už jas šioje sutartyje nustatytą kainą. R. T. ir J. P. sudarė dar keturias akcijų pirkimo – pardavimo sutartis (2015-08-12; 2015-08-13; 2015-08-14; 2015-08-17), t.y. iš viso 500 paprastųjų vardinių akcijų už 5000 Eur. (t.1, b.l.52-56) Nors sutartyse nustatyta, jog pasirašydamos sutartį šalys patvirtina, kad Pirkėjas su Pardavėju už akcijas atsiskaitė, tačiau akivaizdu, jog už akcijas J. P. nesumokėjo, tokių piniginių lėšų J. P. neturi ir neturėjo, juolab, kad dar ikiteisminio tyrimo metu J. P. parodė, kad gyvena asocialų gyvenimą (t.1, b.l. 43-44). Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad R. T. už įmonės perėmimą J. P. siūlė pinigų, kas pagrįstai leidžia teigti, jog tokiu būdu R. T. už siūlomus pinigus siekė paveikti J. P., kad šis atliktų jos prašomus veiksmus, t.y. atvyktų į nurodytą vietą, pasirašytų ir prisiimtų dokumentus ir sutiktų su siūlomomis sandorio sąlygomis, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Taigi jokio medaus ir telefonų J. P. realiai iš R. T. negavo. Iš specialisto išvados matyti, jog R. T. dalį medaus pirkto iš A. U. pardavė (duomenys neskelbtini) turguje. Todėl abejoti, kad R. T. fiktyviai perdavė UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, dokumentus bei turtą siekiant išvengti turtinės prievolės, nėra pagrindo. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T. įgijo svetimą turtą savo ir kitų asmenų naudai panaudodama apgaulę, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Apeliaciniame skunde gynėjas nesutinka ir su apylinkės teismo išvada, jog jo ginamoji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Jo nuomone, R. T. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį numatyta tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, įrašai apskaitos registruose turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus. Apgaulinga įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.R. T. inkriminuoti apgaulingos apskaitos tvarkymo veiksmai pasireiškė tuo, kad ji, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, būdama atsakinga už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio bei kitų norminių aktų nuostatas, reikalaujančias apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; nesusistemino, nesugrupavo bendrovės dokumentų apskaitos registruose; nepateikė Finansinės atsakomybės dokumentų ir Pelno mokesčio deklaracijos už 2015 m.; nepateikė apskaitos registrų bei juose neregistravo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų. Be to, R. T. pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4, 5, 10 punktus, reikalaujančius, kad pinigai į kasą ir iš kasos būtų priimami arba išmokami atitinkamai tik pagal pajamų arba išlaidų orderius, kad pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, būtų nurodoma šio fizinio asmens reikalaujami nurodyti duomenys, kad gauti pinigai su jų gavimą patvirtinančiais dokumentais būtų atiduoti į kasą, o pinigų priėmimas įformintas kasos pajamų orderiu. Taip pat R. T. pažeidė Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių 9 punktą, reikalaujantį pildyti pinigų priėmimo ir/arba išmokėjimo kvitų blankus ir juos apskaityti kvitų blankų apskaitos knygoje. Dėl tokių tyčinių R. T. veiksmų tapo negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto ir įsipareigojimų dydžio nuo 2015-06-16 iki 2015-08-17. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ūkio subjekto UAB (duomenys neskelbtini) direktorė R. T. būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis), nurodytais veiksmais sąmoningai pažeidė kaltinime nurodytus Buhalterinės apskaitos įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus ir dėl to tapo negalima iš dalies nustatyti jos vadovaujamos bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla, kai atsiranda BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus ir byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai, jog UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) nepaneigia ir nepanaikina R. T. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta, apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą galima tiek veikimu, tiek ir neveikimu. Šiuo nagrinėjamu atveju, R. T. veiksmai pasireiškė neveikimu, t.y. R. T., būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktore ir būdama atsakinga už šios bendrovės apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas, neregistravo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų, jų nesistemino, nevedė apskaitos, nepildė kasos orderių, nepateikė apskaitos registrų, nepateikė Finansinės atsakomybės dokumentų ir Pelno mokesčio deklaracijos už 2015 m. Visa tai rodo, R. T. neveikimą vykdant UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimą. Nors gynėjas teigia, kad R. T. neturėjo reikiamų žinių ir jokios patirties tvarkyti įsigytos bendrovės buhalterinę apskaitą, tačiau akivaizdu, kad net ir UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai, J. G., tvarkiusiai UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pasakius kokius dokumentus reikia pristatyti, R. T. ne visada pristatydavo nurodytus dokumentus. Taigi, UAB (duomenys neskelbtini) objektyviai galėjo tvarkyti tik tai, kas jai buvo pateikiama ir UAB (duomenys neskelbtini) nėra atsakinga už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą, juolab, už veiksmus, kurių neatliko R. T., kas sąlygojo negalimumą iš dalies nustatyti jos vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) turto ir įsipareigojimų dydžių. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, R. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir nėra pagrindo ją perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės paskirtos už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje

Gynėjas apeliaciniame skunde neginčija bausmės rūšies - baudos, už nusikaltimo numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskyrimo, tačiau nesutinka su jos dydžiu ir teigia, kad atsižvelgus į R. T. turimus didelius finansinius įsipareigojimus bei tai, kad ji viena augina ir išlaiko mažametį sūnų, baudos dydis turėtų būti mažinamas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės R. T. (BK 222 straipsnio 1 dalis) individualizavimo aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas paskyrė teisingą bausmę.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas R. T. bausmę bei nustatydamas jos dydį atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Įvertino ir nuteistosios asmenybę, konstatuodamas, kad R. T.anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba, padarė apysunkį tyčinį, baigtą nusikaltimą (BK 222 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. T. atžvilgiu nenustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai R. T. bus pasiekti paskyrus jai už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, bausmę – baudą, nustatant dydį, artimą sankcijos numatytam vidurkiui – 50 MGL ir jis nėra aiškiai per didelis, jis neprieštarauja ir teisingumo principui. Nors apeliaciniame skunde ginėjas apeliuoja į tai, kad R. T. turi finansinių įsipareigojimų ir viena augina mažametį vaiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė 8 mėnesių baudos sumokėjimo terminą. Teismo vertinimu, R. T.paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Dėl proceso išlaidų ir kitų klausimų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.Nukentėjusysis atsiliepime į skundą prašo priteisti iš nuteistosios jo naudai 120 Eur turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, t.y. už atsiliepimo į nuteistosios skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendžio surašymą. Toks nukentėjusiojo prašymas tenkintinas.Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. T. atžvilgiu. Nuteistoji dėl šio nuosprendžio padavė skundą apygardos teismui. Esant tokiai situacijai, kai skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teisme – pateikti atsiliepimą į skundą. Šiuo nagrinėjamu atveju, apeliacinį procesą iniciavo nuteistoji, todėl nukentėjusiojo atstovas turėjo organizuoti nukentėjusiojo A. U. teisių gynimą nuo nuteistosios skunde nurodytų argumentų, surašant atsiliepimą į skundą.Teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiojo prašomų priteisti proceso išlaidų – apmokėjimo už atstovo paslaugas, išeities pagrindu laiko Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose rekomendacijose (toliau - Rekomendacijos) dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus. Teismas atsižvelgia į sprendžiamo klausimo sudėtingumą, jo pobūdį, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą. Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo. Iš kartu su atsiliepimu į skundą pridėtos sąskaitos už teisines paslaugas matyti, kad už atsiliepimo į skundą surašymą nukentėjusysis advokatei V. L. sumokėjo 120 Eur. Ši suma pagrįsta prie prašymo pridėtomis teisinių paslaugų sutartimi bei pinigų priėmimo kvitu. Nukentėjusiojo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma – 120 Eur už atsiliepimo į skundą surašymą, nagrinėjamu atveju, laikomos pagrįstomis, protingo dydžio ir atitinkančios advokato darbo sąnaudas, jos yra žymiai mažesnės, nei aukščiau minėtose Rekomendacijose nustatyti maksimalūs dydžiai, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir, atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios skundas atmetamas, šios išlaidos išieškotinos iš R. T..Sutiktina, su gynėjo pastebėjimais, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra tam tikrų netikslumų, t.y. po paskirtos laisvės apribojimo bausmės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nurodyti draudimai ir įpareigojimai, tačiau tai padaryta visiškai ne toje vietoje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis netikslumas neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui ir paskirtų įpareigojimų reikalingumui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įpareigojimai, numatyti BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punkte, 6 dalies 1, 2 ir 3 punktuose paskirti teisėtai ir pagrįstai. Esant tik šiam vienam netikslumui ir nesant pateikus apeliaciniame skunde jokių argumentuotų paaiškinimų bei objektyvių duomenų paneigiančių šių įpareigojimų teisėtumą bei pagrįstumą, nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. T. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistosios R. T. nukentėjusiojo A. U. naudai 120 Eur (vienas šimtas dvidešimt Eur) jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už teisinę pagalbą, susijusią su nuteistosios skundo nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.