Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. kovo 2 d. laikas.

Iš A. Š. priteista nukentėjusiajam Martynui M.I. S. 8433,09 Lt neturtinei ir 126,81 Lt proceso išlaidų valstybei bei civilinei ieškovei L. S. 700 advokato išlaidoms atlyginti.

Civilinės ieškovės L. S. civilinis ieškinys A. Š. dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, o civilinio ieškinio procesas pagal civilinės ieškovės L. S. civilinį ieškinį A. Š. dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, tikslus laikas nenustatytas, iki 2007 m. vasario 28 d., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, panaudodamas kitokią psichinę prievartą bei fizinį smurtą, vertė nukentėjusįjį M.I. S. perduoti turtą, o būtent:

2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, dienos metu, tikslus laikas nenustatytas, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), paprašęs M.I. S. parodyti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia“, jo negrąžino ir pavartodamas kitokią psichinę prievartą – pasinaudodamas nukentėjusiojo bailumu, demonstruodamas savo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją, reikalavo sumokėti už telefono sugrąžinimą 40 Lt.

Po to, nukentėjusysis M.I. S. , norėdamas atgauti savo mobiliojo ryšio telefono aparatą „Nokia“, tos pačios dienos vakare, apie 22 val., nuėjo prie A. Š. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pranešęs A. Š., kad jo tėvai dėl paimto telefono nori kreiptis į policiją, paprašė telefoną grąžinti bei bijodamas, kad nesumokėjus reikalaujamų pinigų šis telefono negrąžins ir jį sumuš, perdavė A. Š. 12 Lt.

A. Š., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pavartodamas kitokią psichinę prievartą – pasinaudodamas nukentėjusiojo bailumu, demonstruodamas savo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją, neteisėtai pareikalavo iš nukentėjusiojo perduoti jam dar 28 Lt.

Po to, jis 2006 m. rugsėjo mėn. pradžioje, dienos metu, tikslus laikas nenustatytas, nukentėjusiajam M.I. S. einant (duomenys neskelbtini) gatve, o A. Š., stovėdamas prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio paminėtoje gatvėje, kampo, pakvietė nukentėjusįjį M.I. S. ateiti prie jo ir, šiam priėjus, A. Š., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. spirdamas koja nukentėjusiajam į galvą, reikalavo perduoti ne mažiau kaip 80 Lt už tai, kad šis neperdavė neteisėtai reikalaujamų 28 Lt. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pavartodamas kitokią psichinę prievartą – pasinaudodamas nukentėjusiojo bailumu, demonstruodamas savo fizinį pranašumą bei neigiamą reputaciją, leido M.I. S. eiti, tik šiam prižadėjus atnešti pinigus. Po 3–4 dienų nukentėjusysis dėl psichinės prievartos, bijodamas A. Š., po pamokų nuėjo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur perdavė A. Š. dalį neteisėtai reikalaujamo turto – ne mažiau kaip 40 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. Š. nuteisė už svetimo turto prievartavimą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, tyčios turinio ir veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

A. Š. gynėjo apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas dviem vienas kitam prieštaraujančiais aspektais. Vienoje skundo dalyje teigiama, kad A. Š. iš viso nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir dėl to prašoma jį išteisinti. Kitoje dalyje nurodoma, kad A.Š. savavaldžiavo, reikalaudamas perduoti nukentėjusiojo turtą už padarytą moralinę žalą.

Iš esmės abu skunde nurodyti alternatyvūs nuteistojo kaltės ir atsakomybės klausimo išsprendimo būdai šioje byloje nėra teisingi. Tačiau atskiri apeliacinio skundo argumentai, liečiantys nuosprendžio aprašomosios dalies formuluotes, yra pagrįsti. Apie juos kolegija pasisakys vėliau.

BK 181 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą, panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, sunaikinant ar sugadinant nukentėjusiojo turtą arba kitokiu būdu padarant jam didelės žalos.

Pagal pareikštą kaltinimą, kuris atkartotas nuosprendyje išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, A. Š. inkriminuoti šie turto prievartavimo objektyviosios pusės požymiai: 1) reikalavimas perduoti turtą (pinigus); 2) kitokios psichinės prievartos panaudojimas; 3) fizinio smurto panaudojimas.

Nuteistasis iš esmės neneigia, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje reikalavo perduoti nukentėjusiojo turtą (pinigus) ir šį turtą užvaldė. A. Š. taip pat neginčija, kad užvaldė būtent tokias pinigų sumas, kurios yra nurodytos skundžiamame nuosprendyje (t. 1, b. l. 215-218). Tačiau jis tvirtina, kad mobilaus ryšio telefoną paėmė ir pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo už patirtą moralinę skriaudą (įžeidimą). Be to, A. Š. teigia, kad jokios psichinės prievartos ar fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, o pinigus pastarasis perdavė gera valia.

Kolegija daro išvadą, kad reikalavimas perduoti turtą, šiuo atveju, buvo neteisėtas, t. y. nesusijęs su nuteistojo pretenzijomis į moralinės žalos atlyginimą už nukentėjusiojo tariamai paskleistus melagingus prasimanymus apie A. Š. netradicinę seksualinę orientaciją.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje atmetė nuteistojo ir liudytojo M. K. parodymus.

Pažymėtina, kad net pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog T. M. jį ir M.I. S. supažindino tik 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje (t. 1, b. l. 89-91).

Tačiau dalis skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų, kuriais teismas pagrindė sprendimą atmesti nuteistojo ir liudytojo M. K. parodymus, nėra teisingi.

Nuosprendyje nurodyta, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu tariamo įžeidimo visiškai neminėjo. Ši apygardos teismo nurodyta aplinkybė neatitinka tikrovės. Byloje esančiame A. Š. nuoširdžiame prisipažinime yra nurodyta, kad nukentėjusysis „už moralinį įžeidimą“ jam buvo skolingas 200 Lt (t. 1, b. l. 8). Kolegijos nuomone, šis netikslus nuteistojo paaiškinimų ir parodymų vertinimas neįtakoja galutinio ir iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti A.Š. parodymus nepatikimais. Apygardos teismas, vertindamas nuteistojo parodymų nuoseklumą, nurodė, kad įtariamojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 89-91) apie įžeidimą net neužsiminė. Akivaizdu, kad tokios svarbios bylai aplinkybės, galėjusios paaiškinti reikalavimo perduoti pinigus, motyvus nuteistasis pamiršti negalėjo. Todėl keisti nuosprendį ar jį naikinti, vadovaujantis BPK 329 str. 4 p. nuostatomis, nėra teisinio pagrindo.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nukentėjusysis niekada nedavė parodymų, jog apkalbėjo A. Š.. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jis ir nepatvirtino A. Š. parodymų apie tai, kad jis (A. Š.) veikė manydamas turįs teisę reikalauti atlyginti moralinę žalą, kurią savo kalbomis padarė nukentėjusysis. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 29-32) ir pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nuteistojo neapkalbėjo ir negalėjo apkalbėti dėl nuosprendyje ir šioje nutartyje jau nurodytos priežasties. Tai reiškia, kad A.Š. tariamą jo apkalbėjimą panaudojo kaip pretekstą turto prievartavimui.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, konstatuodamas fizinio smurto panaudojimo faktą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų. Nukentėjusiojo melavimas savo močiutei, nurodant kitokį pinigų prašymo tikslą, yra suprantamas ir šioje situacijoje logiškai paaiškinamas. Paminėta aplinkybė dar neleidžia teigti, kad M.I. S. parodymai yra nenuoseklūs, o tuo pačiu, ir nepatikimi.

Pažymėtina ir tai, kad tame pačiame nuteistojo nuoširdžiame prisipažinime yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog jis sudavė nukentėjusiajam į pilvo sritį už tai, kad pastarasis ketino pasiskųsti policijai.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad šis prisipažinimas, BPK 20 str. prasme, įrodomosios vertės neturi, tačiau, vertinant jį kartu su nukentėjusiojo parodymais, yra pakankamai svarbus teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi, o tuo pačiu, ir išvadai, kad nukentėjusiojo parodymai dėl panaudoto prieš jį fizinio smurto yra patikimi.

Su šiais teiginiais galima sutikti tik iš dalies.

Kolegija jau aptarė, kokiais įrodymais pagrįsta išvada, kad reikalavimas perduoti pinigus buvo neteisėtas ir nesusijęs su nuteistojo tariama ar tikra teise į moralinės žalos atlyginimą.

Todėl apelianto teiginiai apie turto prievartavimo objektyviosios pusės požymio (reikalavimo perduoti turtą) nenustatymą ir jo vertinimą kaip pasyvų veiksmą, neatitinka tikrovės.

Nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis pats ir per kitus asmenis persekiojo nukentėjusįjį, reikalaudamas pinigų. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusysis, bijodamas A. Š., į namus iš mokyklos grįždavo aplinkiniais keliais. Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų matyti, kad į policiją dėl turto prievartavimo kreipėsi M.I. S. (t. 1, b. l. 3). Todėl nuteistojo parodymai ir apelianto teiginiai, esą pats nukentėjusysis gera valia siūlė pinigus, už tariamą įžeidimą ar gynimą nuo kitų asmenų, yra neįtikinami, prieštarauja jau paminėtoms faktinėms bylos aplinkybėms ir todėl atmetami.

Apeliantas, remdamasis skunde nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“, teisingai apibūdina „kitokios psichinės prievartos“ sąvoką, tačiau nepagrįstai teigia, kad tokios prievartos A. Š. nenaudojo, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl to nuosprendyje nepasisakė.

Kitokios psichinės prievartos sąvoka išaiškinta jau paminėtame Senato nutarime ir dar labiau išplėtota konkrečiose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse bylose (Nr. 2K-167/2006, 2K-447/2008).

Kitokia psichinė prievarta – tai tyčiniais kaltininko veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jų turtui.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad turto prievartavimo pradžioje A. Š. reikalavo pinigų už telefono grąžinimą. Šią aplinkybę pripažino ir pats nuteistasis (t. 1, b. l. 115). Nukentėjusysis paaiškino, kad vykdė nuteistojo reikalavimą perduoti pinigus, suvokdamas, kad priešingu atveju A.Š. telefono negrąžins.

Ši, tyčiniais nuteistojo veiksmais sukurta situacija ir yra vienas iš turto prievartavimo objektyviosios pusės požymių – kitokios psichinės prievartos panaudojimas.

Po telefono grąžinimo, sumokėjus dalį išpirkos, A. Š. tęsė savo nusikalstamą veiką, reikalaudamas perduoti vis didesnę pinigų sumą. Šie reikalavimai buvo pareiškiami taip pat panaudojant kitokią psichinę prievartą arba fizinį smurtą (2006 m. rugsėjo mėn. pradžioje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)).

Skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 6-as lapas) pakankamai motyvuotai pasisakyta kuo pasireiškė psichinės prievartos panaudojimas. Kolegija su šiais argumentais sutinka ir todėl plačiau šios aplinkybės neaptarinėja. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas apeliaciniame skunde paminėto Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatų, o tuo pačiu, ir BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų nepažeidė.

Apelianto nuoroda į kasacinę bylą Nr. 2K-290/2001 nėra visai tinkama. Šia nutartimi, kaip precedentu, galima vadovautis tik tiek, kiek joje pasisakoma apie kaltę, kaip vieną iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių. A. Š. baudžiamojoje byloje abejonių dėl nuteistojo kaltės, jos formos ar tyčios rūšies nėra.

Tačiau apeliantas yra teisus, nurodydamas, kad apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pavartojo netinkamus žodžių junginius (demonstravo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją), kurie šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių kontekste neturėjo būti vartojami. Akivaizdu, kad šie netaisyklingi pasakymai turi būti vertinami kaip leksikos ir logikos klaidos, kurios nekeičia nuosprendžio esmės ir nedaro jo nesuprantamu. Pažymėtina, kad to paties nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje yra išdėstyti aiškūs ir logiški motyvai, kuriais remdamasis apygardos teismas konstatavo kitokios psichinės prievartos buvimą. Šią prievartą pirmosios instancijos teismas susiejo su pasinaudojimu nukentėjusiojo bailumu, nuteistojo fiziniu pranašumu ir neigiama reputacija. Kad M.I. S. pasižymi jau paminėta asmenine savybe (bailumu), A. Š., be jokios abejonės, per pakankamai ilgą turto prievartavimo laikotarpį suvokė. Nuteistojo fizinis pranašumas, įvertinus jo ir nukentėjusiojo amžių (skirtumas daugiau nei du metai), yra akivaizdus. A. Š. teistumas ir polinkis gyventi antivisuomeniniškai provincijos mieste, buvo žinomas. Apie šią nuteistojo neigiamą reputaciją žinojo ir M.I. S..

Kad pakeistas kaltinimas iš esmės yra aiškus ir suprantamas, patvirtino pats nuteistasis (t. 2, b. l. 74). Tai seka ir iš apeliacinio skundo turinio. Todėl, ir šiuo atveju, naikinti nuosprendį, vadovaujantis BPK 329 str. 4 p. nuostatomis, pagrindo nėra.

Iš tiesų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti liudytojo G. Š. parodymai. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad šiais liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nepagrindė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, G. Š. buvo išaiškinta BPK 82 str. 2 d. numatyta teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo brolį arba atsisakyti atsakinėti į kai kuriuos pateiktus klausimus (t. 1, b. l. 64). Šia teise G. Š. nepasinaudojo.

Pirmosios instancijos teisme G. Š. atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 214). Todėl apygardos teismas turėjo teisę jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjai, perskaityti (BPK 276 str. 2 d. 2 p.) ir atsižvelgti į juos, vertinant byloje surinktus įrodymus. Būtent tokią įrodymų leistinumo ir vertinimo praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturi teisės vertinti prokuroro sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš G. Š. teisėtumo (t. 1, b. l. 62-63). Kolegija pažymi tik tai, kad A. Š. kaltė įrodyta ne vien nukentėjusiojo parodymais.

Be to, A. Š. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už turto prievartavimą panaudojant šaunamąjį ginklą ar jo imitaciją.

BPK 159 str. reglamentuoja nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą, t. y. asmens, kuriam siūloma atlikti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, veiksmų, formaliai atitinkančių objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, atlikimą su teisėsaugos pareigūnų žinia. Asmuo, atlikęs šiuos veiksmus, laikomas vykdžiusiu teisėsaugos institucijų užduotį, o tai, pagal BK 32 str., laikoma atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Byloje nustatyta, kad A. Š. nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki 2007 m. vasario 28 d. prievartavo nukentėjusiojo turtą (pinigus), t. y. atliko nevienkartinius vienarūšius veiksmus, iš kurių kiekvienas, vertinant atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi buvo apjungti vieno sumanymo (vieningos tyčios).

Paskutinis A. Š. inkriminuotos tęstinės nusikalstamos veikos veiksmas yra 200 Lt prievartavimas, apie kurį jau žinojo policija. Policijos pareigūnai surašė perduodamų banknotų numerius bei kontroliavo jų perdavimą nuteistajam, siekdami kaltininką sulaikyti nusikaltimo darymo vietoje.

Prievartaujamo turto perdavimas kaltininkui nėra veiksmai, kurie atitinka kokio nors nusikaltimo požymius. Todėl imituoti nusikalstamą veiką, o tuo pačiu sankcionuoti tokios atlikimą nebuvo reikalo.

Byloje nustatyta, kad pats nuteistasis reikalavo perduoti jam 200 Lt. Todėl nukentėjusiojo skambinimas A. Š. ir jo metu pareikštas sutikimas patenkinti šį reikalavimą, negali būti laikomas provokavimu padaryti nusikalstamą veiką, nes nuteistojo pasirinkimo laisvė, šiuo atveju, nebuvo apribota. Jis, be jokios abejonės, galėjo atsisakyti imti pinigus. Tačiau A. Š. pasirinko nusikalstamo elgesio variantą, kurį jis būtų realizavęs ir be teisėsaugos pareigūnų įsikišimo. Taigi, provokacijos, kurios sąvoka apibrėžta Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose Teixeira de Castro prieš Portugaliją (Teixeira de Castro v. Portugal, No. 25829/94, judgement 9 June 1998), Sequeira prieš Portugaliją (Sequeira v. Portugal, No. 73557/01, decision of 6 May 2003), Edvards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę (Edwards and Lewis v. the United Kingdom, No. 39647/98, 40461/98, judgement of 22 July 2003), Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, No. 74420/01, judgement of 5 February 2008) ir kt., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (kasacinės bylos 2A-P-6/2008, 2K-P-41/2007, 2K-305/2007), buvimą konstatuoti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. Š. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 91 str. reikalavimų nepažeidė. Paskirtoji bausmė yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį. Kolegijos nuomone, ji labiausiai atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, kurios neigiamas įvertinimas nekelia abejonių.

Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 25 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. nuosprendžiais A. Š. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., padarymą. Skundžiamu nuosprendžiu jis yra nuteistas už veiką, numatytą BK 181 str. 2 d. Tai reiškia, kad A. Š. daromų nusikalstamų veikų pavojingumas didėja. Todėl yra nepagrįstas apelianto teiginys, kad į šią aplinkybę apygardos teismas neturėjo atsižvelgti.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad dar vienos A. Š. baudžiamosios bylos, nagrinėjamos teisme, paminėjimas nėra visiškai korektiškas nekaltumo prezumpcijos požiūriu. Tačiau dėl to keisti ar naikinti nuosprendį nėra pagrindo, juo labiau, kad ši aplinkybė faktiškai neturėjo jokios įtakos bausmės dydžiui ar kardomosios priemonės parinkimui.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis pilnai atlygino nusikaltimu padarytą turtinę ir dalį neturtinės žalos. Šią aplinkybę teismas pripažino A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tuo pačiu pagrindu dar labiau švelninti bausmę nėra galimybės.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad A. Š. mokesčių valstybei nemokėjo (t. 2, b. l. 95). Iš to seka, kad jo duomenų įrašymas į tėvui išduoto patento pažymėjimą yra formalus. Kad A. Š. faktiškai niekur nedirbo yra konstatuojama ir jo apklausos protokole (t. 1, b. l. 89).

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala tai ne tik nukentėjusiojo sveikatos pablogėjimas, bet ir fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai ir sukrėtimai, pažeminimas ir kt. Visa tai patyrė nukentėjusysis. Todėl pareikštas 10000 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, kurio dalį nuteistasis atlygino, nėra aiškiai per didelis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis neturtinės žalos nustatymo kriterijais, nurodytais CK 6.250 str. 2 d., ir atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus, šios žalos dydį nustatė tinkamai.

Iš gydytojos-psichiatrės pažymos (t. 1, b. l. 79) matyti, kad vidutinio sunkumo depresijos epizodas M.I. S. diagnozuotas iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Iš nukentėjusiojo, liudytojo J. S. parodymų ir nukentėjusiojo atstovės L. S. paaiškinimų seka, kad nukentėjusiojo psichinė sveikata pablogėjo dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kolegija neturi pagrindo netikėti šių asmenų parodymais. Todėl dar papildomai aiškintis ar tarp nuteistojo veiksmų ir diagnozuoto nukentėjusiajam susirgimo yra priežastinis ryšys, nėra reikalo.

Be deklaratyvių apelianto teiginių, byloje nėra jokių duomenų, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip kaip norėjo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

Nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundą pagrindo nėra.

Tačiau kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje yra padarytas aiškus rašymo apsirikimas. Šio procesinio dokumento 6-ame lape aptariant atskirą tęstinės nusikalstamos veikos veiksmą, nurodyta, kad jis buvo padarytas ne 2007 m. vasario 28 d., o 2008 m. vasario 28 d. Tai yra akivaizdi techninė klaida. Todėl ši klaida taisytina nekeičiant nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodant, kad A. Š. pagrįstai inkriminuota ne 2008 m. vasario 28 d. veika, bet 2007 m. vasario 28 d. veika.