Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 13 d. nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; A. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos, teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. V. atmesti, A. V. paskirta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) ir laikinas teisių apribojimas į 2854,62 Lt panaikintas, kita nuosprendžio dalis nepanaikinta ir nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. G., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, jo atstovo, taip pat prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo A. V. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, bylą grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimus, papildomą nukentėjusiojo atstovo paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip A. V. (pagal nuosprendį) pasikėsino suorganizavo A. G. tyčinį nužudymą ir nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nusikaltimo vykdytojas veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Dėl kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (kad veikė subūręs organizuotą grupę ir jai vadovavo) pirmosios instancijos teismas A. V. išteisino, motyvuodamas tuo, kad nėra jokių įrodymų apie organizuotos grupės buvimą; dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – išteisino, motyvuodamas tuo, kad nėra duomenų apie A. V. savanaudiškas paskatas; dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį – išteisino, motyvuodamas tuo, kad dėl šios dalies A. K. savo veiksmais peržengė 2004 m. balandžio 15 d. nutartyje jam leistų imituoti veiksmų ribą, be to, sprendė, kad pastarasis buvo suinteresuotas apkalbėti A. V. dėl ginklo (iš A. V. gavo 1000 JAV dolerių, iš A. G. – tiek pat), yra teistas, pats nepranešė policijai, o jam naudingai bendradarbiavo su A. G., jo parodymai prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Pirmosios instancijos teismo kolegija pripažino, kad kaltinimo pateikta nusikalstamų veikų kvalifikacija (BK 21 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas ir BK 22 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) yra klaidinga iš esmės, nes A. V. ir A. K., veikę pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nuo 2004 m. kovo 13 d., turėjo vieningą tikslą ir to tikslo siekė, aptardami, derindami veiksmus. Dėl šių aplinkybių A. V. veika turi tęstinį pobūdį ir atskiri veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip atskiri nusikalstamai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo A. V. išteisino pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad A. V. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, nes pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis įvertino išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių (išsamiai neištyrė pokalbių įrašų turinio), ir už nuteistojo A. V. veiką, kuri buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu panaudotomis priemonėmis, negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad, siekiant išsiaiškinti A. V. rengiamą nusikaltimą (kito žmogaus nužudymą) ir dėl to atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikyta duotų ikiteisminio tyrimo teisėjų leidimų atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ribų, o ir atlikdamas nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus A. K. provokavo A. V. daryti, tęsti ir užbaigti nusikaltimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikytasi BPK 159 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes A. K. nebuvo leista ne tik pačiam gauti ginklą, prašyti ir net raginti duoti pinigų ginklui, tą pripažino pirmosios instancijos teismas, bet ir pačiam aktyviai siūlytis daryti nusikaltimą, pačiam planuoti nužudymą, siūlyti nusikaltimo padarymo vietas, galimus nužudymo variantus (kai buvo leista savo sutikimu imituoti pasirengimą nužudyti), intensyviai prašyti duoti avanso už nužudymą (kai buvo leista tik gauti piniginį atlygį už jam siūlomų veiksmų atlikimą).

Taip pat kolegija konstatavo, kad buvo pažeisti BPK 159 straipsnio 1 dalies reikalavimai nutartimis leidžiant atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus A. G. ir V. G. Pagal šią normą prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau nei prokuroro prašymuose, nei teismo nutartyse nėra nurodyta jokių motyvų, kodėl būtent nukentėjusysis ir liudytoja V. G. buvo priskirti tokiems asmenims. Kadangi nukentėjusiajam A. G. ir liudytojai V. G. negalėjo būti leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, leidimo išdavimo tvarka buvo pažeista, todėl teismas šių prievartos priemonių pagrindu gautais įrodymais negalėjo remtis.

Kolegija taip pat nustatė, kad buvo peržengtos BPK 159 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtos nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo leidimų ir gautų duomenų panaudojimo nustatant baudžiamąją atsakomybę ribos, nes prokuroro buvo prašoma ir visi teismų nutartyse aprobuoti leidimai buvo gauti tik siekiant išsiaiškinti A. V. nusikalstamos veikos stadiją – rengimąsi padaryti nužudymą (BK 21 straipsnio 1 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis). Leidimo imituoti nusikalstamą veiką (siekti rezultato), numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje (pasikėsinimo), nebuvo prašoma ir nebuvo duota. Nustačiusi, kad nusikalstamos veikos imitavimo būdu gauti duomenys byloje gauti neteisėtais būdais, kolegija konstatavo, jog kitų duomenų, kuriais būtų galima grįsti A. V. kaltę, byloje nepakanka. Pagrindinio kaltinimo liudytojo parodymai pirmosios instancijos teismo tinkamai nebuvo patikrinti, nepašalinti juose esantys prieštaravimai, įvertinti negretinant jų su kitais bylos duomenimis, kurie kelia abejonių dėl šio liudytojo parodymų patikimumo.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nė viename įrašytame pokalbyje nėra užfiksuota, jog A. K. lenktų, kurstytų, ragintų ar įkalbinėtų A. V. padaryti nusikaltimą – nužudyti A. G. Byloje nustatyta – tai pripažįsta ir pats A. V. – kad tai jis susirado A. K. ir norėjo pagąsdinti A. G., be to, teismas pats pripažįsta, kad A. V. neginčijamai turėjo tikslą sužaloti A. G., taigi visiškai įrodyta, kad A. V. ketino susidoroti su A. G., ir niekas kitas, o tik jis pats siekė šio tikslo įgyvendinimo. Kasatorius pažymi, kad pokalbiuose nėra užfiksuota, kad A. V. norėjo A. G. tik pagąsdinti, atvirkščiai – visuose pokalbiuose kalbama tik apie nužudymą ir tik tariamasi dėl nužudymo būdo bei galimo motyvo. Kaip vieną iš pavyzdžių, kasatorius pateikia pokalbio, kuriame A. V. kalba A. K., ištrauką: „tai va, jei nutaikysi, tai ten geriausia, barkštelni į kaktą, blogiausiu atveju, kaip pasakyt, ne į kaktą, kur nors, įmeti į tą vagonuką, vagonuką padegei, sudegs kaip šašlykas“. Tai patvirtina A. K. parodymai, duoti 2004 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. G. kasacinis skundas atmestinas.

Kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 ir 159 straipsnių reikalavimų pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teismui vertinant byloje esančius įrodymus, nepagrįsti.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir5 dalies bei 159 straipsnio reikalavimų laikymosi

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė, nes BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos ne tik leidžia, bet ir įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą, siekiant nustatyti apeliacinio skundo pagrįstumą ar nepagrįstumą, jeigu pirmosios instancijos teismas reikšmingas bylai aplinkybes nevisiškai ištyrė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo apklausti kaip liudytojai I. V., D. Ž., E. G., L. C., nukentėjusysis A. G. ir nuteistasis A. V., be to, perklausyti A. V. ir A. K. bei A. G. ir A. K. pokalbių įrašai, kurie nebuvo išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme.

Atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas privalo gautą informaciją įvertinti, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įtvirtinančiomis šio procesinio veiksmo atlikimo esminius principus, tarp kurių įrodymų leistinumo principai, atspindėti šios normos 1–4 dalyse. Pagal šio įstatymo normas įrodymais gali būti tik įstatymu nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti atliekant BPK numatytus proceso veiksmus. Taigi tik leistinumo reikalavimus atitinkantys duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tik pripažinus bylos duomenis įrodymais teismas gali pasisakyti vertindamas jų visumą. Sprendžiant, ar duomenys gauti teisėtais būdais, teismui svarbu nustatyti ir tai, kaip tie duomenys gauti konkrečiu atveju atliekant BPK numatytus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos imitavimo būdu byloje gautų duomenų nepripažino įrodymais, nustatęs, kad nesilaikyta būtinų įstatyme numatytų sąlygų – t. y. tikslaus įstatyme numatyto leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagrindų ir nutartyje nurodyto leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ribų ir tvarkos, taip pat pažeistas draudimas, atliekant šį veiksmą, provokuoti daryti nusikaltimą. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė ištyrusi ir įvertinusi byloje ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 159 straipsnio nuostatomis, priimtas nutartis, kuriomis duoti leidimai atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, A. V. ir A. K. pokalbių įrašų turinį, bei įvertinusi A. K. elgesio atliekant jam leistus veiksmus, pobūdį, apimtį, kryptingumą. Įvertinusi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo teisėjos 2004 m. balandžio 15 d. nutartį, dėl leidimo A. K. BPK 159 straipsnio tvarka atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kolegija nustatė, kad joje buvo apibrėžtos gana griežtos nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ribos ir sąlygos, nurodyti konkretūs leistini atlikti veiksmai (BPK 159 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ikiteisminio tyrimo teisėja nutarė, kad tam, jog būtų nustatyti asmenys, susiję su nusikalstama veika, numatyta BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, ir kad būtų išaiškintos kitos tos pačios grupuotės nusikalstamos veikos, leisti A. K. atlikti šiuos konkrečius veiksmus: susitikti pasikalbėti su A. V., siekiant savo sutikimu imituoti pasirengimą nužudyti A. G., gauti iš A. V. piniginį atlygį už jam siūlomų veiksmų atlikimą bei įrankius ir priemones jiems atlikti, panaudojant visų rūšių vaizdo ir garso įrašų priemones.

Išsamiai ištyrusi byloje esančių nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolus, jų metu darytų pokalbių įrašų turinį, siekdama nustatyti, kaip A. K. atliko konkrečius veiksmus, kuriuos jam buvo leista atlikti, ir kokiu būdu jis siekė ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyse apibrėžto rezultato, kolegija nustatė, kad A. K. atliko tokius veiksmus, kurių jam nebuvo leista atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje. Todėl kolegija, pripažinusi, kad aktyviai siūlydamas daryti nusikaltimą, jo darymo vietas, galimo nužudymo variantus, intensyviai prašydamas avanso atlyginti už nužudymą, sprendė, kad A. K. peržengė jam leistų atlikti nusikalstamą veiką imituojančių konkrečių veiksmų ribas ir sąlygas, dėl tokio aktyvaus ir intensyvaus pobūdžio šie A. K. veiksmai didesne dalimi lėmė A. V. baudžiamojo įstatymo draudžiamą elgesį – daryti, tęsti ir užbaigti nusikaltimą, taip jį provokuojant. Teisėjų kolegija, remdamasi baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė, kad A. K. parodymuose esančių aplinkybių, jog jei jis atsisakytų nužudyti A. G., tai nužudymą padarytų vasaros pabaigoje atvažiuosiantys asmenys iš Rusijos miesto Smolensko, nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys, nes byloje esančiuose įrašytuose pokalbiuose su A. V. apie tokių asmenų atvykimą nė karto nėra užsiminta, be to, byloje nėra jokių duomenų apie A. V. ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis iš užsienio. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad A. V. neketino kitomis priemonėmis kėsintis į A. G. gyvybę, jei A. K. būtų atsisakęs jo pasiūlymo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu, nes apeliacinio teismo nuosprendyje išdėstytais pokalbių įrašų duomenimis, A. K. šių pokalbių metu išreiškė ne tik sutikimą padaryti nusikaltimą, bet ir aktyviai reiškėsi kaip nužudymo rengimo dalyvis kuriant įvairius nusikaltimo įvykdymo planus, siūlydamas, jo nuomone, geresnius nužudymo variantus vietos, laiko ir kitų aplinkybių aspektu, taip aktyviai skatindamas atlikti nužudymui padaryti reikalingus veiksmus.

Paaiškėjus tokiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BPK 159 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, darydamas išvadą, kad 2 dalyje apibrėžtos nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo ribos, kurių privalu laikytis, buvo peržengtos ir kad šio straipsnio 3 dalyje įsakmiai nustatyta, jog atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamą veiką.

Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisingo bylos išnagrinėjimo principo vienas aspektų yra reikalavimas garantuoti, kad asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Teisingas turi būti visas procesas, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus.

Kasatoriaus argumentas, kad A. K. pagal teismų nutartyse abstrakčiai surašytus leidžiamus atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebūnant pareigūnu buvo sunku suvokti leidžiamų veiksmų ribas, todėl jo atlikti veiksmai nelaikytini provokuojančiais BPK 159 straipsnio 3 dalies prasme, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs liudytojo A. K. ir nukentėjusiojo A. G. pokalbių įrašų (kurių dėl techninių kliūčių netyrė ir neįvertino pirmosios instancijos teismas) turinį, padarė išvadą, kad A. K. nebuvo neutralus A. V. asmuo dėl ankstesnių jų asmeninių santykių ir kad buvo materialiai suinteresuotas asmuo, nes A. G. pažadėjo jam sumokėti 1000 JAV dolerių. Teismas nustatė, kad nuo pirmojo pokalbio su nukentėjusiuoju A. G., liudytojui A. K. nukentėjusysis už atitinkamų veiksmų atlikimą siūlo užmokestį ir kad šis užmokestis buvo skiriamas ne tik už tai, kad A. K. įrašytų į diktofoną laisva valia galbūt įvyksiančius pokalbius su A. V., bet ir už tai, kad dirbtinai sukurtų kaltinančias A. V. aplinkybes, išgautų pinigus, reikalingus nužudymui atlikti, priverstų patį A. V. gauti ir jam perduoti šaunamąjį ginklą. Be to, pagal šių iki nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo pokalbių įrašų turinį, pats A. K. buvo aktyvus nukentėjusiojo sumanymų spaudimo būdu gauti kaltinančius A. V. duomenis dalyvis, pats teikdamas tuo klausimu savo pasiūlymus. A. K. buvo žinomas ir A. G. tokiais A. K. veiksmais siekiamas tikslas, nes pastarasis pareiškė, kad A. V. už tai arba turės sumokėti „šimtą gabalų“, arba bus „pasodytas“. Atsižvelgtina ir į tai, kad liudytojas A. K. BPK 159 straipsnio tvarka leistus atlikti veiksmus realizavo per kelis kartus 2004 m. balandžio 15–birželio 10 d. laikotarpiu, būdamas teisėsaugos institucijų pareigūnų kontroliuojamas, be to, pagal liudytojo bylos tyrėjo E. G. parodymus pirmosios instancijos teisme, prieš kiekvieną veikimą (susitikimą su A. V.) A. K. pasirašė protokolus apie tai, kad neprovokuotų A. V., ir tai patvirtina atitinkamų protokolų duomenys. A. K. pasirašytuose protokoluose jo leidžiami atlikti veiksmai nurodyti tokie patys, kaip ir priimtose teismo nutartyse – taigi buvo konkrečiai ir aiškiai apibrėžti ir A. K. suprantami.

Kasatoriaus argumentai dėl kitų įrodymų visuma patvirtintų A. V. veiksmų, pasireiškusių pasikėsinimu nužudyti A. G., netinkamo įvertinimo nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų tuo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BPK 159 straipsnio nuostatų taikymo, pripažino, kad nukentėjusiajam A. G. bei liudytojai V. G. leidimai atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus negalėjo būti išduoti, nes nėra nustatyta BPK 159 straipsnyje numatytų aplinkybių, kad jiems būtų buvę siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, ir todėl teismas negali remtis šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu gautais duomenimis.

Be to, ir pasikėsinimas suorganizuoti A. G. tyčinį nužudymą, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo A. V. negalėjo būti inkriminuotas, nes 2004 m. balandžio 15 d. ir 2004 m. birželio 4 d. teismo nutartyse A. K. buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, siekiant nustatyti asmenis, padariusius BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytą veiką, taigi tik vieną A. V. nusikalstamos veikos stadiją – rengimąsi padaryti nužudymą, todėl taip pat ir dėl šios teismo išvados kasatoriaus prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrįstas.

Pasisakydamas dėl kitų byloje esančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas juos pripažino nepakankamais A. V. kaltei pagrįsti, atsižvelgdamas ir į tai, kad jau pirmosios instancijos teismas suabejojo pagrindinio kaltinimo liudytojo A. K. parodymų patikimumu, nustatęs šališkumo požymius jo elgesyje. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. K. parodymus išanalizavo ir nustatė juose akivaizdžius prieštaravimus dėl konkrečių įvykio (ypač dėl pirmojo pokalbio su A. V.) aplinkybių ir, nesant galimybių šiems parodymams patikrinti, nes A. K. nepavyko rasti ir apklausti teismo posėdyje, pripažino, kad negalima jais remtis sprendžiant A. V. kaltės klausimą.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nevertina, nuosprendžio pagrįstumo netikrina, jis tik sprendžia, ar žemesnės instancijos teismas nepažeidė, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei priimdamas dėl jų sprendimą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. V., nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytas, atlikus įrodymų tyrimą, aplinkybes ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl byloje esančių visų įrodymų vertinimo, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, būtų pažeidęs BPK 320 straipsnyje išdėstytas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. G. kasacinį skundą atmesti.