Kauno apygardos teismo nutartis

2015-10-21 · Civilinė byla Nr. e2S-1999-324/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-10-21
Bylos Nr.
e2S-1999-324/2015
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-01500-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Gudynienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „TMT investicijos“
Civilinė byla Nr. e2S-1999-324/2015Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01500-2015-3
Procesinių sprendimų kategorijos:(S)3.1.18.1.; 3.3.2.4.KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo ūkininko A. G. atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1836-836/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TMT investicijos“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. G. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį, kuriuo ji prašo priteisti iš atsakovo ūkininko A. G. 33436,91 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. 2015 m. birželio 9 d. nutartimi teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 33436,91 Eur vertės atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises sumai, jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždraudžiant atsakovams disponuoti areštuotu turtu, vykdyti bet kokius atsiskaitymus areštuotomis piniginėmis lėšomis, išskyrus atsiskaitymą su ieškove pagal pareikštą reikalavimą, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybei ir įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui.

2015 m. birželio 18 d. atsakovas pateikė prašymą panaikinti 2015 m. birželio 9 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, o nusprendus pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nenaikinti, įpareigoti ieškovę pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ir per 10 dienų nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos įmokėti į Kėdainių rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą ne mažiau kaip 50 000 Eur arba pateikti šios sumos dydžio banko garantiją, galiojančią iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, pateikti įmokėjimą patvirtinančius dokumentus teismui. Prašymą motyvavo tuo, kad vien tariamai didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas vengs įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovas yra ūkininkas, dirba pelningai, įsipareigojimus vykdo, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, gauna kreditus iš bankų, todėl neaišku, kaip būtų neįmanoma išieškoti ieškovės prašomas sumas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai apsunkintų ūkininko ūkinę–finansinę veiklą, pasunkėtų atsiskaitymai su tiekėjais ar kitais subjektais, todėl gali būti taikytos sutartyje numatytos sankcijos, dėl ko atsakovas patirtų didelę žalą, valstybės biudžetas netektų didelės dalies pajamų (mokesčių). Teismas, pritaikęs atsakovo turto areštą, nukrypo nuo šalių pusiausvyros principo. Preliminariai paskaičiuotus galimus atsakovo nuostolius turėtų sudaryti ne mažiau kaip 50000 Eur. Galimą žalos dydį susiejo su nepagrįstu ieškiniu ir bylinėjimusi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė. Konstatavo, kad privataus asmens, vykdančio individualią žemės ūkio veiklą, galimas interesų pažeidimas nereiškia viešo intereso buvimo byloje. Atsakovas, nesutikdamas su 2015 m. birželio 9 d. nutartimi, galėjo ją skųsti apeliacine tvarka. Prašydamas įpareigoti ieškovę pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, nepagrindė nuostolių pobūdžio, nurodyta 50 000 Eur suma menama, nepagrįsta jokiais realiais, objektyviais įrodymais. Laikinosios apsaugos priemonės riboja atsakovo galimybę disponuoti turtu, bet tai savaime nesudaro pagrindo tikėtis nuostolių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad su nutartimi nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai gynė viešąjį interesą, nes pagal CPK reikalavimus nebuvo aktyvus, nesirūpino sąžiningu, greitu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), netinkamai vykdė išaiškinimo pareigą, nesiėmė procesinių priemonių, kad būtų panaikintos nepagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas 2015 m. birželio 9 d. nutarties neskundė vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu. Teismas be pagrindo netenkino jo prašymo pagal CPK 149 straipsnio l dalį, nes atsakovas buvo pateikęs prašymą pagrindžiančius dokumentus. Teismas netinkamai aiškino viešojo intereso buvimą pagal CPK 149 straipsnio 2 dalį. Viešasis interesas yra bendras visuomenės interesas, privačių interesų sujungimas, visuomenei svarbi vertybė, gėris, kurio užtikrinimu turi rūpintis valdžios įstaigos, ir į kurį neatsižvelgus būtų pažeistos ne tik daugelio žmonių, bet ir vieno asmens teisės ir teisėti interesai. Viešojo intereso gynimas yra privatinės teisės ir civilinio proceso dispozityvumo principo išimtis, kuria siekiama apginti silpnesnės šalies bei kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir vertindamas, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi atsižvelgti į ieškinio sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos. Didelė ieškinio suma dar nesudaro prielaidos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, todėl ši prezumpcija nėra absoliuti, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1422/2010, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2- 1137/2009). Atsakovas yra ūkininkas, jo ekonominė padėtis gera, dirba pelningai, turi daug nekilnojamojo ir kito turto, todėl nėra jokios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Teismas neturėjo visų būtinų dokumentų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes. Prie prašymo atsakovas buvo pateikęs 2015 m. birželio 10 d. ekspertizės akto Nr. 15-05/01 bei 2014 m. gruodžio mėn. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijas. Atsakovo turimo turto vertė 580 959,80 Eur viršija ieškovės pareikšto reikalavimo sumą.

Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas ketintų turtą paslėpti ar perleisti. Ieškovė siekia apsunkinti atsakovo veiklą, nes ne atsakovas, o ieškovė skolinga atsakovui 45 394,65 Eur, dėl ko atsakovas ketina reikšti priešieškinį. CPK 147 straipsnio nuostatomis siekiama, kad šalis, prašanti pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę, nepiktnaudžiautų CPK jai suteiktomis procesinėmis teisėmis ir nepagrįstai nesiektų apriboti kitos šalies galimybes apsiginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-526/2006). Ieškovė akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinių pasekmių ekonomiškumo požiūriu. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo (galimo) teismo sprendimo įvykdymui. Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių pusiausvyrą. Tuo vadovaujantis, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-146/2002).

Turto areštas sąlygoja žalą, nes krenta pasitikėjimas atsakovo vykdoma veikla, apsunkina jos vykdymą, todėl atsakovo ūkis patiria didžiulius nuostolius. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nepagrindė galinčių atsirasti nuotolių pobūdžio. Tai išsamiai ir konkrečiai nurodė prašyme. Teismas nesivadovavo ekonomiškumo principu, neužtikrino ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros. 2015 m. birželio 10 d. ekspertizės aktas Nr. 15-05/01 pagrindžia, jog ieškovė yra skolinga atsakovui ir atsakovas jau patiria ir gali ateityje patirti dar didesnių nuostolių.

Prašo nutartį panaikinti ir ieškovo prašymą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo nutarties nekeisti. Nurodo, kad atsakovas nepagrindė teiginių apie savo stabilią finansinę padėtį, kad prašoma priteisti suma jam nėra didelė. Atsakovas nepateikė išrašų iš VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“, VMI. Nekyla abejonių, kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizika, jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, pateikė į bylą įrodymus, susijusius su skolos išieškojimu už jos atliktus darbus pagal rangos sutartį, kurių pagrįstumo atsakovas atskirajame skunde neginčijo. Nuostolių atlyginimo institutas skirtas užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, bet tai nėra gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepanaikino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o jų nepanaikinęs, neužtikrino nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. CPK 149 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo naikinti laikinųjų apsaugos priemonių savo iniciatyva, byloje nesant viešojo intereso. Galiojantys įstatymai nepateikia viešojo intereso sampratos, tai vertinamojo pobūdžio sąvoka, kurios turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimtas civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp dviejų privačių asmenų dėl skolos, palūkanų priteisimo. Toks ginčas su viešuoju interesu nesusijęs.

Byloje pareikšto ieškinio suma yra 33436,91 Eur. Pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma preziumuoja reikalingumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. A. V., bylos Nr. 2-1028/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Magdelenas“, UAB „Galinta ir partneriai“ v. UAB „Borkas“, UAB „Davgena“, D. B. , D. B. , UAB „Tigro šuolis“, bylos Nr. 2-971/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Informacijos saugumo agentūra“ v. UAB „Ikolta“, bylos Nr. 2-882/2012). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Pagal teismų praktiką apeliantas, remdamasis rungimosi principu, turi teisę pateikti įrodymus, kad ieškinio suma jo atžvilgiu pagal turimo turto vertę, pajamas ar įsipareigojimus nėra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „DNB lizingas“ v. UAB „Transports Padrosa“, „Transports Padrosa SA“, byloje Nr. 2-594/2012 dėl skolos priteisimo). Apeliantas nurodo, kad yra ūkininkas, jo ekonominė padėtis gera, dirba pelningai, turi daug nekilnojamojo ir kito turto, tačiau kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog reikalavimo suma jam nėra didelė, ir tokiu būdu paneigti objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą (CPK 12, 178 straipsniai). Kartu su prašymu apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė 2014 m. gruodžio mėn. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijas, tačiau jos neatspindi apelianto turtinės padėties šiuo metu ir pagal juos negalima vertinti realios jo turtinės padėties. Apeliantui nepateikus turtinės padėties įrodymų, pagrindžiančių, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas ieškinio patenkinimo atveju nekeltų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo naikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių CPK 149 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareikšto reikalavimo suma yra didelė, o tai objektyviai padidina teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tuo atveju, jeigu ieškinio suma apeliantui nedidelė, yra galimybė ginčijamą sumą – 33436,91 Eur – įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą, kas sudarytų pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas teisingai teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės negali suteikti nė vienai šaliai perdėto pranašumo ir suvaržyti vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina teisėtam tikslui pasiekti, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pritaikytos laikinosios apsaugos ekonomiškumu bei atitikimu šalių interesų pusiausvyros principams. Piniginės lėšos turi didžiausią apyvartumą, jų areštas sukelia didžiausius nepatogumus, todėl ieškovės reikalavimams užtikrinti pagrįstai nutarta pirmiausia areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį ieškinio sumos vertės turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – to paties dydžio atsakovo turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir/ ar trečiuosius asmenis (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutas yra šalių interesų pusiausvyros išraiška. CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti ir banko garantija. Minima teisės norma suponuoja išvadą, kad teismas turi teisę, bet neprivalo taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo besąlygiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, jei teismas nenustato jo taikymui būtinų pagrindų. Taip pat pažymėtina, kad asmuo, prašantis užtikrinti nuostolių atlyginimą, turi teismui pateikti duomenis, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali atsirasti nuostolių ir kad šalies patirtų nuostolių atlyginimo realus išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydį teismas turi nustatyti, atsižvelgdamas į galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertindamas laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą ir bet kokias kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad, jeigu atsakovas pateikia teismui ne konkrečius duomenis apie galimų nuostolių patyrimą bei jų dydį, o tik išdėsto bendro pobūdžio teiginius apie patiriamus nuostolius, teismas neturėtų tenkinti jo prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje RUAB „Hobista“ v. Aktsiaselts Baltem, veikiančiam per savo struktūrinį padalinį – AS Baltem Vilniaus filialą, bylos Nr. 2-2269/2011).

Apelianto prašymas įpareigoti ieškovę pateikti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti nuostolių atlyginimo užtikrinimą motyvuojamas tuo, kad, areštavus turtą, krenta pasitikėjimas apelianto vykdoma veikla, apsunkina jos vykdymą, dėl ko apelianto ūkis patiria didžiulius nuostolius.

Nustatyta, kad ieškovė į teismą kreipėsi dėl to, kad atliko arkinio sandėlio statybos darbus (duomenys neskelbtini), už kuriuos apeliantas neatsiskaitė. Iš 2015 m. birželio 10 d. ekspertizės akto Nr. 15-05/01 matyti, kad ekspertinis tyrimas apelianto iniciatyva atliktas siekiant nustatyti, kokia arkinio angaro (duomenys neskelbtini), neatliktų ir netinkamai atliktų statybos darbų vertė. Ekspertizės akto 2.5 punktas nurodo, kad atliktų darbų defektų taisymo išlaidos sudaro 1379,44 Eur, o neatliktų darbų vertė – 119819,94 Eur, tačiau pagal apelianto preliminarius paskaičiavimus galimi nuostoliai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 50 000 Eur. Nurodomų nuostolių negalima susieti su pateiktomis ekspertizės akto išvadomis. Apeliantas neįvardija, ar nuostoliai patiriami kaip turtinė žala, negautas pelnas, nedetalizuoja ir nepateikia jokių nuostolių paskaičiavimus pagrindžiančių įrodymų. Antra vertus, remiantis statybos rangą reglamentuojančiomis civilinės teisės normomis bei CPK 185 straipsniu, ekspertizės akte nurodytų išlaidų, susijusių su defektų taisymu ir neatliktais darbais, vertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Atsakovo priešieškinį byloje atsisakyta priimti 2015 m. liepos 3 d. teismo nutartimi. Minėta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai apie patirtus ir ateityje būsimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nesudaro pagrindo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį.

Teisėja Virginija Gudynienė