Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Stefos Dalios Ramanauskienės apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo N. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant šį nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. išteisinta dėl kaltinimo, kad 2017 m. birželio 4 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., prie (duomenys neskelbtini) namo, tyčia badmintono rakete sudavė vieną kartą mažamečiam E. A. į nugarą, po to suėmusi mažamečiam E. A. už pečių prirėmė jį prie sienos ir laikė, iki jį patraukė jo mama M. G. N. R. buvo kaltinama tokias savo veiksmais sukėlusi nukentėjusiajam E. A. fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad N. R. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, neteista, bausta administracine tvarka, augina mažamečius vaikus, nedirba, jos atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus ir tikslus, nusikaltimo stadiją, N. R. asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, apeliaciniame skunde nurodoma, jog N. R. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis. Taip pat daroma išvada, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis). Prokurorės apeliaciniame skunde yra ginčijamas išteisintosios N. R. nekaltumas, t. y. teigiama, kad ji nepagrįstai buvo išteisinta, nes įvertinus visas faktines aplinkybes jos veiksmuose turėjo būti konstatuota nusikalstamos veikos sudėtis. Apygardos teismas, įvertinęs visus apeliacinio skundo argumentus, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, jog išteisintoji N. R. neatsargaus smūgio sudavimo teoriją iškėlė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Su tokiu vertinimu apygardos teismas negali sutikti. Pažymėtina, kad išteisintoji N. R., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog besikeikdamas E. A. trenkė jai vieną kartą rakete į ranką, ji savo rakete sudavė E. A. atgal smūgį į nugarą. Taigi iš šių parodymų matyti, kad N. R. nurodė, jog pirmiausia smūgį sudavė nukentėjusysis E. A., o po to ji jam, tačiau tai nereiškia, kad jos suduotas smūgis buvo tyčinis. Išteisintoji šio momento, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nedetalizavo. Taigi galima vertinti, jog išteisintosios parodymai jos apklausos protokole buvo užfiksuoti teisingai, tik, tikėtina, ne visiškai išsamiai ir detaliai, todėl N. R. apklausos protokole ir pasirašė. Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme išteisintoji įvykio aplinkybes patikslino, pažymėjo, kad suduoti smūgio neketino, o toks veiksmas buvęs neatsargus, tačiau tai nereiškia, kad parodymai, duoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prieštarauja anksčiau duotiems parodymams, jie tiesiog yra išsamesni, labiau atskleisti išteisintosios motyvai ir tikslai, t. y. aiškiau nurodytos aplinkybės, kuriomis remdamasis teismas sprendžia apie kaltės formą. Taigi akivaizdu, jog išteisintoji N. R. parodymų pirmosios instancijos teisme nekeitė, tik papildė ir detalizavo savo jau anksčiau duotus parodymus, kadangi jie buvo užfiksuoti teisingai, bet neišsamiai ir nevisiškai tiksliai. Papildomai apygardos teismas pažymi, jog baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtintas reikalavimas, kad teismas nuosprendį grįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, remiantis įstatyme numatytu reguliavimu, pirmenybė ir esminė reikšmė priimant nuosprendį teikiama tiems duomenims, kurie buvo išnagrinėti ir aptarti teisiamojo posėdžio metu. Taigi, kadangi išteisintoji N. R. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo šiais parodymais nesivadovauti, o remtis tik tais parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tuo labiau kad, kaip jau buvo konstatuota anksčiau, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neprieštarauja parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu, o pastarieji yra tik tikslesni ir išsamesni. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje lieka nepaneigta išteisintosios N. R. versija, kad jį nukentėjusiajam E. A. sudavė ne tyčinį, o neatsargų (instinktyvų) smūgį.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs formuodamas teisminę praktiką, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Pažymėtina, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui. Tuo labiau kad visi kiti byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys nepatvirtina išteisintosios N. R. kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Prokurorė apeliaciniame skunde daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nukentėjusiojo mažamečio E. A. parodymų ir juos patvirtinančių liudytojos M. D. (nukentėjusiojo motinos) parodymų patikimumą bei įrodomąją vertę, nepagrįstai nukentėjusiojo mažamečio E. A. ir liudytojos M. D. (nukentėjusiojo motinos) parodymus pripažino prieštaringais ir nepaneigiančiais N. R. parodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog šioje byloje N. R. kaltumas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui buvo grindžiamas tik nukentėjusiojo E. A. ir liudytojos M. D. (nukentėjusiojo mamos) parodymais, kurie yra prieštaringi dėl išteisintosios veiksmų eigos iki įvykio pabaigos. Be to, smūgio E. A. į nugarą sudavimo, jo laikymo už pečių ir prispaudimo prie sienos faktų nepatvirtino ne tik teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos, bet ir teismo medicinos specialistas. Pirmiausia apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog nors prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su nukentėjusiojo E. A. ir jo mamos M. D. parodymų vertinimu, t. y. nesutinka, kad jie yra prieštaringi ir nepaneigia N. R. parodymų, tačiau nenurodė jokių argumentų, kodėl minėtų asmenų parodymai turėtų būti vertinami kaip neprieštaringi ir įrodantys išteisintosios N. R. kaltę. Antra, pažymėtina, jog įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nukentėjusysis E. A., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad įvykio dieną prie savo namo ant žolyno žaidė su drauge A. badmintoną. Kaimynas D. D. su dilgėle nudilgino jam ranką, dėl to jis užsimojęs badmintono rakete pagąsdino, bet ja nesudavė. D. D. pasiskundė savo mamai N. R., kad jis jį sumušė. Ši ant E. A. šaukė ir jį iškeikė įvairiais keiksmažodžiais, pavadino snargliumi. Pradėjus bėgti, N. R. jį vijosi, badmintono rakete sudavė vieną kartą į nugarą ir pagavusi prirėmė prie daugiabučio namo sienos. Jis ištrūkęs iš N. R. rankų suklupo ant kelių ir nubėgo pas savo mamą. Neigė badmintono rakete sudavęs N. R. (t. 1, b. l. 27; kompaktinis diskas – t. 1, b. l. 28). Nukentėjusiojo mama, jo atstovė pagal įstatymą M. D. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir E. A., tik papildomai nurodė, jog N. R. pradėjus šaukti: „ką daro tavo vaikas“, keiktis, su ja sukonfliktavo, šaukė abi bandydamos perrėkti viena kitą. Nematė, ką padarė, ir negirdėjo, ką pasakė E. A., bet matė, kaip N. R., kuri su savo sūnumi žaidė badmintoną, pradėjo jį vytis, badmintono rakete trenkė jos sūnui, pagavusi nutvėrė už pečių ir keletą sekundžių laikė. E. A. jai pasakojo, kad N. R. buvo prispaudusi jį prie sienos. Nematė, kad sūnus būtų suklupęs, nes tą vietą užstoja krūmai (t. 1, b. l. 178). Taigi įvertinęs tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sutinka, jog aptarti parodymai yra prieštaringi. Iš atstovės pagal įstatymą parodymų apskritai nėra aišku, kuriuo momentu išteisintoji N. R. sudavė smūgį rakete nukentėjusiajam E. A.: ar po to, kai jį vijosi, ar prieš moterų ginčą, ar pirma pasivijo nukentėjusįjį, o po to jam sudavė smūgį rakete, ar kt. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog jokie kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad įvykio metu nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą M. D. ir išteisintoji N. R. būtų rėkusios viena ant kitos arba kitaip tiesiogiai konfliktavusios. Kita vertus, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą M. D. prieštarauja pati sau, tvirtina, kad su išteisintąja sukonfliktavo, pastarajai pradėjus šaukti: „ką daro tavo vaikas“, ir keiktis, jos garsiai rėkė viena ant kitos, tačiau tuo pat metu tvirtina, jog negirdėjo, ką pasakė E. A. išteisintajai. Apeliacinės instancijos teismui kyla pagrįstų abejonių, kaip nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą M. D., kaip pati nurodė, tiesiogiai dalyvavusi konflikte, stovėjusi visiškai šalia konfliktuojančių pusių (savo sūnaus ir N. R.), galėjo neišgirsti, ką jos viena kitai pasakė. Reikia įvertinti ir faktą, kad M. D. yra nukentėjusiojo mama, todėl yra asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, taigi remiantis vien jos parodymais negali būti grindžiama N. R. kaltė. Apygardos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą M. D. parodymai turi būti vertinami kritiškai. Galiausiai pažymėtina tai, kad nukentėjusiojo E. A. ir jo atstovės pagal įstatymą M. D. parodymų visa apimtimi nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog vien ta aplinkybė, kad M. D. yra konfliktiško būdo, nesuponuoja jos parodymų kritiško vertinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė M. D. prodymus, duotus bylą nagrinėjant teisme. Akivaizdu, jog teismas, vertindamas šiuos parodymus, neturėjo jokio išankstinio nusistatymo, t. y. vertino juos tiek atskirai, tiek kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, ir padarė išvadą, kad šie parodymai yra prieštaringi. Nors konfliktiškas nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą M. D. būdas savaime nesudaro pagrindo jos parodymus vertinti kritiškai ir laikyti prieštaringais, tačiau M. D. yra nukentėjusiojo mama, todėl galima manyti, kad asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi, jos konfliktinės būdo savybės yra reikšmingos, kadangi turi įtakos parodymų patikimumui ir apskritai jų vertinimui. Nors nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą yra pažymėjusi, kad tiek ji pati, tiek išteisintoji N. R. pripažino, jog tarp jų nėra susiklostę konfliktiniai santykiai, pažymėtina, kad savo baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme prokurorė pabrėžė, kad, jos nuomone, vyksta konfrontacija namo kieme tarp mamų, auginančių vaikus (t. 2, b. l. 28). Taigi akivaizdu, jog esant konfliktų, asmenų duodami parodymai turi būti vertinami itin atsargiai. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą M. D. parodymų netikslumus, neatitiktį kitiems byloje esantiems duomenims, taip pat atsižvelgęs į M. D. konfliktišką būdą ir galimą jos suinteresuotumą bylos baigtimi, tik tuomet konstatavo šios liudytojos parodymų prieštaringumą ir, atsižvelgiant į visa tai, kas aptarta anksčiau, pagrįstai nurodė, kad jie turi būti vertinami kritiškai. Papildomai apeliaciniame skunde yra pažymėta, kad išteisintosios N. R. parodymus paneigia, o nukentėjusiojo E. A. ir jo atstovės pagal įstatymą parodymus patvirtina (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuoti duomenys apie paraudimą ant E. A. kūno. Visų pirma, pažymėtina, kad išteisintoji N. R. neneigia galėjusi suduoti instinktyvų (neatsargų) smūgį nukentėjusiajam E. A., tačiau teismas šiuo klausimu jau išsamiai pasisakė – tai nesudaro pagrindo traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taigi atitinkamas paraudimas nuo instinktyvaus smūgio sudavimo ant nukentėjusiojo kūno likti galėjo, tačiau tokių duomenų neužtenka norint konstatuoti išteisintosios N. R. kaltę dėl nusikaltimo padarymo. Kita vertus, iš 2017 m. birželio 26 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1068/2017(03) matyti, kad tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, jog E. A., jį apžiūrint 2017 m. birželio 4 d., būtų buvę nustatyta kokių išorinių mechaninių kūno sužalojimų, todėl nėra pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą. Veika gali būti kvalifikuojama kaip fizinio skausmo sukėlimas, jei bylos medžiagoje yra duomenų, patvirtinančių buvus sumušimo (sudavimo) faktą (t. 1, b. l. 39). Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, remiantis vien (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotais duomenimis apie paraudimą ant E. A. kūno, negalima traukti N. R. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi bylos medžiagoje nesama tikslių neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų, kad paraudimas ant E. A. kūno susiformavo būtent nuo N. R. suduoto smūgio. Būtina atkreipti dėmesį, jog įvykio metu E. A. buvo mažametis, todėl teismas negali nevertinti objektyvių aplinkybių, kad vaikai yra judrūs, nenustygstantys vietoje, fiziškai aktyvūs, taigi toks paraudimas, kai negalima nustatyti sveikatos sutrikdymo masto, galėjo susidaryti užsiimant bet kuria kita aktyvia veikla, pavyzdžiui, sportuojant, o ne nuo smūgio sudavimo.

Apeliaciniame skunde keliamas liudytojų J. M. ir J. B. parodymų vertinimo klausimas. Apibendrindamas apygardos teismas pažymi, jog liudytoja J. M., apklausta teisiamajame posėdyje, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 50), kad įvykio dieną ji, būdama (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., kieme prie (duomenys neskelbtini)-to namo, su M. G. (M. D.), matė, kaip N. R. su sūnumi M. D. žaidė badmintoną ir kaip N. R. konfliktavo su M. G. (M. D.) bei vijosi E. A. Tačiau nematė, kad N. R. badmintono rakete būtų sudavusi E. A. į nugarą, šis bėgdamas būtų nugriuvęs ar N. R. būtų prirėmusi E. A. prie sienos, nes vaizdą užstojo krūmai. Po to atėjęs E. A. savo mamai skundėsi nugaros skausmu (t. 1, b. l. 178–179). Liudytoja J. B., apklausta teisiamajame posėdyje, parodė, kad 2017 m. birželio 4 d., po pietų, apie 16 val. ar 16.30 val., ji su mama R. S. ir savo vaikais buvo kieme. Matė, kaip N. R. sūnus D. D. su dilgėle nudilgino E. A. ranką, dėl to M. D. pirmoji pradėjo konfliktą su N. R. Jos pradėjo šaukti viena ant kitos, keikėsi necenzūriniais žodžiais, nekreipdamos dėmesio į kieme esančius kaimynus. N. R. žaidžiant badmintoną su savo sūnumi M. D., atėjo E. A. su A. žaisti badmintono. Tačiau akivaizdžiai buvo matyti, kad atėjęs E. A. ne žaidžia, o provokuoja naują konfliktą, nes N. R. išsakė necenzūrinius žodžius, o ši jam liepdama nesikišti į suaugusiųjų ginčą pavadino jį snargliumi. E. A. atsakydamas, kad kur norės, ten ir kišis, N. R. badmintono rakete sudavė per kairiąją ranką ties alkūne ir pasileido bėgti, o ši ėmė jį vytis. Viskas taip staigiai įvyko, kad liudytoja nepastebėjo, ar N. R. badmintono rakete sudavė E. A., kuris bėgdamas pargriuvo užkliuvęs už betono, o po to atsistojo ir vėl bėgdamas griuvo. N. R. E. A. vijosi rankoje neturėdama badmintono raketės, ją numetė. N. R., E. A. nugriuvus, jo nebesivijo ir nebuvo suėmusi E. A. už pečių bei prispaudusi prie sienos. Liudytoja tvirtino, kad jų kieme tokie konfliktai vyksta nuolat (t. 1, b. l. 179–180). Taigi akivaizdu, kad minėtų liudytojų teisiamajame posėdyje duoti parodymai nepatvirtina fakto, kad išteisintoji N. R. būtų sudavusi nukentėjusiajam E. A. smūgį rakete, nes to momento liudytojos nematė. Be to, liudytojų parodymai patvirtino aplinkybę, kurią apygardos teismas jau konstatavo anksčiau, jog pats nukentėjusysis E. A. elgėsi provokuojamai, stengėsi sukelti konfliktą, inicijavo ginčą. Tokie parodymai jokiu būdu negali patvirtinti išteisintosios N. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Greičiau atvirkščiai, aptarti liudytojų parodymai kaip tik patvirtina, jog byloje esama abejonių, kurios, ištyrus visus byloje esančius duomenis, nebuvo pašalintos, todėl turi būti aiškinamos kaltinamosios, šiuo metu jau išteisintosios, N. R. naudai.

Apeliaciniame skunde keliamas liudytojų R. S. ir N. K. parodymų vertinimo klausimas. Liudytoja R. S., apklausta teisiamajame posėdyje, parodė, kad įvykio dieną, po pietų, ji, būdama kieme, sėdėdama ant suolelio su anūkais, matė, kaip N. R. sūnus D. D. su dilgėle nudilgino E. A., dėl to M. D. supykusi pradėjo šaukti N. R., kad ši prižiūrėtų savo vaiką. N. R. sudrausminusi savo sūnų atėmė iš jo dilgėlę. Po to N. R. su savo vyresniuoju sūnumi nuėjo žaisti badmintono. M. D. pradėjo necenzūriniais žodžiais keikti N. R., kad ši neauklėja savo vaiko. E. A. priėjęs prie N. R. jai kažką pasakė, o ši jam atsakė: „Snargly, nesikišk į suaugusiųjų reikalus“. E. A. užsimojęs trenkė badmintono rakete N. R. į krūtinę, bet ši prisidengė ranka, į kurią ir kliuvo, E. A. ėmė bėgti, N. R. jį vijosi. Bėgdamas E. A. pargriuvo, pakilęs vėl bėgo ir griuvo, nusibrozdino dešinę ranką ir dešinįjį šoną. Paskui jis ėmė rėkti, kad iš jo atėmė badmintono raketę, bet ji jam pasakė, kad raketė guli po lapais ir niekas iš jo nepaėmė. Visą įvykį matė gerai, todėl tvirtina, kad N. R. nesudavė E. A. badmintono rakete nė karto, jo už pečių nelaikė, nebuvo prispaudusi prie sienos, iš viso nieko jam nedarė, jo net nepalietė. Kitą dieną po konflikto girdėjo, kaip E. A. J. M. dukrai G. dėl šio įvykio sakė: „Melavau ir meluosiu“. E. A. apibūdina kaip labai negražiai, šiurkščiai bendraujantį su vyresniais žmonėmis vaiką (t. 2, b. l. 2–3). Liudytoja N. K., apklausta teisiamajame posėdyje, parodė, kad įvykio dieną ji, kieme sėdėdama ant suolelio, matė, kaip N. R. su savo sūnumi žaidė badmintoną. Kieme kilo triukšmas, nes N. R. jaunesnysis sūnus D. D. nudilgino ranką E. A., kuris klykė ant viso kiemo. Prasidėjus ginčui, kilus pykčiui tarp vaikų, įsikišo N. R., kurią E. A. išvadino necenzūriniais žodžiais. N. R. perspėjo M. D., kad jos vaikas keikiasi, elgiasi netinkamai, tačiau pastaroji, kaip visada, gynė savo sūnų, nereagavo į pastabas. Po to matė, kaip E. A. badmintono rakete trenkė N. R. per ranką, o ši jį vijosi. Bėgdamas E. A. nuo N. R. už kažko užkliuvęs pargriuvo. Tvirtina, kad N. R. prieš E. A. fizinio smurto nevartojo. Teigė, kad E. A. pats erzina vaikus ir suaugusiuosius, o paskui skundžiasi savo mamai, kad nuo jų neva nukenčia, o ši, aklai tikėdama savo vaiku, kviečia policiją (t. 2, b. l. 17–18). Šių liudytojų parodymai, kaip ir anksčiau aptarti liudytojų J. M. ir J. B. parodymai, neišsklaido byloje esančių abejonių dėl išteisintosios N. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Aptarti parodymai kaip tik atskleidžia, jog išteisintoji nukentėjusiajam jokio smūgio nesudavė, o būtent pats nukentėjusysis E. A. elgėsi provokuojamai, pradėjo konfliktą ir jį tęsė, tik jis pats ir sudavė smūgį rakete išteisintajai N. R.

Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne spėjimais, prielaidomis, nuosprendyje negali būti jokių abejonių dėl asmens kaltumo, prielaidos vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes, BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka ištyrė ir įvertino pateiktus byloje įrodymus, skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nė vienos rūšies įrodymams nebuvo teikiama pirmenybė, jie visi buvo įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kartu su kitais, nustatyti esamų duomenų tarpusavio prieštaravimai bei atitikimai. Taigi apygardos teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo E. A. charakteristiką, taip pat nenustačius patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad N. R. padarė nusikaltimą, kuriuo ji kaltinama, ir nesant prokurorės prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ji pagrįstai išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant šį nusikaltimą.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nutaria palikti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. kovo 13 d. išteisinamąjį nuosprendį nepakeistą, nėra pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su bausme, siūloma skirti N. R. Taigi, atsižvelgdama į visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Stefos Dalios Ramanauskienės apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Stefos Dalios Ramanauskienės apeliacinį skundą.