- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-510-332-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00384-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Kaltinamasis
- K. K.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Vlada Buivydienė, Naina Lanzbergienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios A. K. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendžio, kuriuo K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios A. K. civilinį ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. K. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. birželio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sistemingai terorizavo ir grasino nunuodyti savo sutuoktinę A. K., t. y. išardė vonios vandens maišytuvą, paslėpė televizorių įjungimo laidus, nukirpo pamerktą gėlę, sugadino automatinę rūbų skalbyklę, sulčiaspaudę, sandėliuke supjaustė dviračio padangas, sistemingai žemino vadindamas „durne“, „gluše“, grasino, kad jos gyvenimą „pavers pragaru ir turės išprotėti“, grasino nunuodyti, tuo nukentėjusiajai, savo sutuoktinei A. K. sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-06 teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: K. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d. ir nuteisti 1 metams laisvės atėmimo, taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams. Skirti teismo įpareigojimą – atsiprašyti nukentėjusiosios. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir teismo įpareigojimą laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos palikti nepakeistą iki bus pradėtas bausmės vykdymas. A. K. civilinį ieškinį tenkinti.
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas išteisinimą motyvavo tuo, jog baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, o susidarę šeimos santykiai yra priimtinas dažnas reiškinys mūsų visuomenėje, todėl K. K. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d. požymių. Mano, kad tokia teismo pozicija neatitinka faktinių bylos aplinkybių, t. y. kaltinamojo veiksmai yra akivaizdžiai sumenkinami ir nepagrįstai prilyginami mūsų visuomenei priimtiniems reiškiniams.
Teigia, kad teismas nuosprendyje pripažino, kad K. K. atliko eilę kaltinime išdėstytų veiksmų: nukentėjusiosios vadinimą „durne“, „gluše“, grasinimą gyvenimą paversti pragaru ir priversti ją išprotėti ir tokius pasakymus lydėjo buitinės technikos gadinimas, kai tokie veiksmais, sutinkamai su A. K. parodymais, sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad bus įvykdyti. Šie įvykiai buvo ne vienadienis reiškinys, o tęsėsi vos ne tris savaites. K. K. sudaryta psichologinė būsena sutuoktinei turėtų būti prilyginama sistemingam žmogaus bauginimui, naudojant psichinę prievartą, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d. požymius. Be to, kaip nurodo prokuroras, 2013-06-26 teismui skiriant įpareigojimą K. K. laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, K. K. savo kaltės neneigė.
Taip pat apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad visetas teisėtai gautų duomenų, surinktų ikiteisminio tyrimo metu bei įrodymų tyrimo teisme metu, neabejotinai įrodo, kad K. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuotina pagal BK 145 str. 2 d. Kadangi teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl naikintinas ir įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. BK 145 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Kadangi K. K. nusikalto neteistas, turi pastovią gyvenamąją vietą, jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo, todėl taikytinas BK 75 str. Įvertinus visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, t. y. K. K. asmenybę, kaltės formą ir rūšį, bausmės dydis nustatytinas mažesnis už vidurkį bausmės, kurią įstatymas numato už tokio pobūdžio veiką ir baudžiamojo poveikio priemonės neskirtinos. Tačiau siekiant bausmės efektyvumo. Skirtinas teismo įpareigojimas – atsiprašyti nukentėjusiosios.
Nukentėjusioji A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: K. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir priteisti iš K. K. nukentėjusiajai A. K. 122,70 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad teismas nuosprendyje daug dėmesio skyrė analizuodamas vyro ir moters tarpusavio santykius, santuokinį gyvenimą, skyrybų klausimus. Nurodė, kad tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Tokia teismo pozicija neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat nepagrįstas ir teismo teiginys, kad nukentėjusiosios parodymai dėl kaltinamojo išsakyto grasinimo yra gana lakoniški, nenuoseklūs, nedetalūs, prieštarauja kaltinamojo paaiškinimams.
Teigia, kad byloje nustatyta, kad nukentėjusioji patyrė psichinę prievartą, jog jos atžvilgiu buvo išsakytas grasinimas jos gyvenimą paversti pragaru, priversti ją išprotėti ir pan., jog šios nurodytos aplinkybės vertė nukentėjusiąją bijoti, kad dėl tolimesnių grasinančiojo (K. K.) veiksmų ar neveikimo gali atsirasti tam tikros neigiamos pasekmės. Nurodo, jog šiuo atveju, ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, jog K. K. jai pareiškė, kad jos gyvenimą pavers pragaru ir išvarys ją iš proto, ir nuo to laiko sistemingai prieš ją naudoja psichinę prievartą, nuolat ją baugino gadindamas šeimos turtą: sugadino bendro naudojimo vonios kambaryje esantį vandens maišytuvą, paslėpė dviejų televizorių elektros laidus, įtūžęs rūsyje subadė moteriško dviračio padangas, paslapčia paėmė jos mamai priklausančius auksinius papuošalus, po kelių dienų sugadino skalbimo mašiną, grasino sugadinti dulkių siurblį, grasino nunuodyti. Teigia, kad jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, savo parodymus patvirtino ir akistatos metu, taigi teismas netikėti jos parodymais neturėjo pagrindo. Be to, jos nuoseklius parodymus patvirtino apklausta liudytoja V. K., kuri tvirtino, jog apie grasinimą nunuodyti ją (nukentėjusiąją) ji sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, po tų įvykių, kai buvo nuiminėti kranai, ji girdėjo, kaip tėvas grasino mamai paversti jos gyvenimą pragaru, kad išprotėtų. Be to, pats K. K., sprendžiant klausimą dėl įpareigojimo laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, į teisėjo klausimą nurodė, kad savo kaltę dėl psichologinio smurto pavartojimo ir grasinimų prieš žmoną A. K. pripažino visiškai. Vėliau kaltinamasis savo parodymus keitė, kaltės nebepripažino. Tačiau, kaip matyti iš anksčiau aptartų įrodymų, K. K., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, suprato, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę ar ją palaikydamas ir norėjo taip elgtis. K. K. sudaryta psichologinė būsena turėtų būti prilyginama sistemingam žmogaus bauginimui naudojant psichinę prievartą. Pasak nukentėjusiosios, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d., todėl laikoma, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ir naikintinas.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad ji dėl K. K. nusikalstamų veiksmų patyrė psichologinį smurtą, dėl ko jai buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresija ir paskirtas gydymas medikamentais. Už gydytojų paskirtus vaistus A. K. sumokėjo 34,26 Lt. Kadangi K. K. sugadino vonios vandens maišytuvą, tai už maišytuvo pakeitimą ji sumokėjo 88,44 Lt. Iš viso jai buvo padaryta 122,70 Lt turtinė žala. Taip pat nurodo apeliaciniame skunde, kad jai buvo padaryta neturtinė žala, kurią ji įvertina 10000 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis K. K. ir jo gynėja prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti, prokuroras, nukentėjusioji A. K. ir jos atstovė prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios A. K. apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai K. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-06 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios A. K. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už kito žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingą kito žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Taigi, šioje normoje įtvirtintos kelios alternatyvios nusikaltimo sudėtys ir bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo ar sistemingo bauginimo veiką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais, kurie turi būti išsakyti konkrečiam asmeniui ir būti realūs, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-94/2013).
Prokuroras ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose teigia, kad K. K. atliko eilę kaltinime išdėstytų veiksmų: grasino nunuodyti, nukentėjusiąją vadino „durne“, „gluše“, grasino gyvenimą paversti pragaru ir priversti ją išprotėti ir tokius pasakymus lydėjo buitinės technikos gadinimas, kas sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai bus įvykdyti.
Nukentėjusioji A. K. apklausiama teisme nurodė, kad 2013 m. balandžio mėnesį sužinojo, jog jos vyras turi kitą moterį, kad jie susitikinėja, todėl ji paskambino tos moters vyrui, nuo tos dienos, kai vyras apie tai sužinojo, jis pakriko – atsukinėjo kranus, ištraukė televizoriaus laidus, supjaustė jos dviračio padangas, grasino nunuodyti, jos gyvenimą paversti pragaru, vadino „durne“, nupjovė rožę, sugadino skalbimo mašiną, sulčiaspaudę. Taip pat nukentėjusioji nurodė, jog vyras buvo įpykęs, įtūžęs dėl to, kad ji paskambino tos moters vyrui. K. K. duodamas parodymus teisme parodė, jog jis negrasino sutuoktinės nunuodyti, paversti jos gyvenimą pragaru, kad ji išprotėtų, pripažino, kad išardė vonios maišytuvą, televizoriaus laidų neslėpė, jie buvo padėti stalčiuje, skalbimo mašinos, sulčiaspaudės nesugadino, dviračio padangas supjaustė, nes jos buvo suskirdusios, tarp jo ir žmonos santykiai pašlijo, kai jo žmona jam buvo neištikima, o jis susirado kitą moterį. Liudytoja V. K. parodė, kad tarp tėvų buvo konfliktas dėl neištikimybės, jai mama sakė, kad tėvas grasino ją nunuodyti, girdėjo, kaip tėvas grasino mamai paversti jos gyvenimą pragaru, kad išprotėtų, matė sugadintus daiktus. Liudytojas H. J. nurodė, kad nukentėjusiosios paprašytas suremontavo sulčiaspaudę, gedimas negalėjo būti susijęs su kaltinamojo neteistais veiksmais.
Apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertinęs K. K. ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus, neįrodo kaltinamajam inkriminuojamą grasinimo nunuodyti nukentėjusiąją veiksmą, taip pat neįrodo, kad K. K. sugadino automatinę rūbų skalbyklę ir sulčiaspaudę, o kaltinamojo išsakyti grasinimai nukentėjusiosios gyvenimą paversti pragaru ir priversti ją išprotėti bei jos vadinimą „gluše“, „durne“, neduoda pagrindo teigti, jog tai yra psichinės prievartos naudojimas nukentėjusiosios atžvilgiu siekiant sistemingai ją bauginti. Byloje nustatyta, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo pašliję, o sužinojus apie neištikimybę, tarp jų prasidėjo pykčiai, jų santykiai tapo įtempti, todėl galima sutikti su teismo išvada, kad tokioje konfliktinėje situacijoje asmenys gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.
Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau išdėstytus byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. numatytų reikalavimų bei padarė teisingą išvadą, jog kaltinamojo K. K. veiksmuose nėra veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir pagrįstai jį išteisino pagal BK 145 str. 2 d.
Konstatavus, jog K. K. išteisintas pagrįstai, apeliacinės instancijos teismas dėl nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstyto reikalavimo priteisti civilinį ieškinį nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios A. K. apeliacinius skundus.