Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

7. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

8. Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad teismas turi teisę spręsti, ar nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nesant bent tikėtinai pagrįsto reikalavimo, taip pat nesant pagrindo matyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nėra ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

10. Nagrinėjamoje byloje apeliantė kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėja prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio nurodė, kad pradėjo santuokos nutraukimo procesą ir kreipėsi dėl privalomosios mediacijos, tačiau iš pateikto prašymo turinio nėra aišku, kokie reikalavimai (be santuokos nutraukimo) bus ateityje pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad aiškiai būsimi ieškinio turtiniai reikalavimai nėra nurodyti, tačiau tiek iš santuokos nutraukimo teisinių pasekmių instituto (CK 3.66 – 3.72 straipsniai) bei prašymo turimo matyti, santuokos nutraukimo byloje turi būti išspręsti visi turtiniai sutuoktinių klausimai. Iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad statiniai, žemės sklypas, patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), yra registruoti atsakovo D. S. vardu. Gyvenamasis namas nėra įregistruotas. Pareiškėja nurodo, kad neįregistruotas gyvenamasis namas buvo statytas santuokoje, kad ji namo statymui skyrė savo lėšas. Iš minėtų aplinkybių akivaizdu, kad tarp bylos šalių kyla ginčas dėl prašomo areštuoti turto padalijimo. Visos šios aplinkybės bei faktas, kokia apimtimi apeliantė prisidėjo prie namo statybos gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bylos šalių santuokos nutraukimo bylą, dėl ko pradėtas ir teisminės mediacijos procesas. Tuo tarpu iš apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir apeliacinio skundo dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. nutarties negalima nustatyti, kokia apimtimi apeliantė galimai prisidėjo prie jos nurodyto ir neįregistruoto gyvenamojo namo statybos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Nagrinėjamos bylos atveju, nežinant, kokia apimtimi apeliantė galimai prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, nenustačius, dėl kokių priežasčių jis nėra įregistruotas, nėra galimybės įvertinti šalių interesų proporcingumo principo kontekste.

12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018).

13. Apeliantė teigia, kad vien faktas, jog gyvenamasis namas nėra įregistruotas, rodo atsakovo nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Gyvenamasis namas gali būti neįregistruotas ir dėl objektyvių priežasčių, pvz., neturint visų reikalingų dokumentų, dėl žemės sklypo ribų pažeidimo ir kt. Šioje bylos stadijoje negalima nustatyti, ar atsakovas sąmoningai neregistruoja gyvenamojo namo, nustatyti konkrečias priežastis ir pan. Prielaidomis grįsti nesąžiningumo nėra pagrindo. Duomenų, kad gyvenamojo namo įregistravimui nėra jokių kliūčių, apeliantė į bylą nepateikė. Taigi, vien faktas, kad gyvenamasis namas nėra įregistruotas, pats savaime dar nereiškia atsakovo nesąžiningumo. Apeliantė tai pat nurodo, kad atsakovas yra pasakęs, kad „pasistatys namą ir „išmaudys“ tą senę bei ją paliks“, tačiau šioje bylos stadijoje nėra galimybės patikrinti, ar atsakovas iš tikrųjų tuos žodžius pasakė, kas turėta omenyje ir kiek tokie pasakymai turi reikšmės. Pažymėtina, kad apeliantė ir atsakovas yra susituokę, o pagal CK 3.82 straipsnį, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. CK 3.84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. CK 3.84 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šeimos turtas yra nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams: 1) šeimos gyvenamoji patalpa; 2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa (CK 3.84 straipsnio 3 dalis). CK 3.84 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad apeliantė ir atsakovas sudarė santuoką, šioje bylos stadijoje pagal teismui turimus duomenis paneigia argumentą, jog atsakovas galimai siekia pasinaudoti apeliante turtą įteisindamas vien savo asmeninės nuosavybės teise, kadangi sutuoktiniams galioja anksčiau aptartas turto teisinis rėžimas.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad nors prašomas areštuoti gyvenamasis namas nėra įregistruotas, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad egzistuoja grėsmė ar tikimybė, ar ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus pareiškėjai teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pateiktame prašyme nėra jokių duomenų apie D. S. galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu.

15. Apeliantė taip pat prašė užtikrinti įrodymus: pavesti jos (jos atstovo) pasirinktam antstoliui užfiksuoti faktines aplinkybes - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir jame esantį pareiškėjos nurodomą gyvenamąjį namą, jo priklausinius bei žemės sklype ir gyvenamajame name esantį kilnojamąjį turtą; įpareigoti atsakovą D. S. įleisti ieškovės (jos atstovo) pasirinktą antstolį į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir jame esantį ieškovės, nurodomą gyvenamąjį namą, jo priklausinius ir netrukdyti antstoliui užfiksuoti faktines aplinkybes; nustatyti, kad teismo nutarties nevykdymo atveju atsakovui D. S. yra skiriama 100,00 Eur bauda už kiekvieną teismo nutarties nevykdymo dieną.

16. Atsakovas dėl įrodymų užtikrinimo nurodė, kad turto padalinimo klausimai yra visiškai išspręsti anksčiau, kadangi ieškovė dar 2019 m. liepos mėn. 16 d. kilus asmeniniam konfliktui iš namų, esančių (duomenys neskelbtini) išgabeno visus savo asmeninius daiktus, kuriuos ji buvo įsigijusi už savo pinigus ir laikė labai svarbia savo nuosavybe: lauko šviestuvus 6 vnt. (vieneto kaina 80 Eur), sūpuokles 2 vnt. (vieneto kaina 200 Eur), miegamojo lovą bei čiužinį (bendra kaina 1500 Eur.), keturratį, kurio pavadinimo neprisimena (kaina 1600 Eur), įvairius namų apyvokos daiktus, indus ir kitas smulkmenas. Taip pat nurodo, kad neatsiklaususi, be atsakovo sutikimo, išgabeno jo asmeninius daiktus: dvi liūtų skulptūras - dekoracijas (kurių bendra vertė 1600 Eur) bei jo asmeninį keturratį (duomenys neskelbtini) (kurio vertė 3500 Eur). Teigia, jog dėl šių išgabentų daiktų, buvo su ieškove sutarta, kad ji paliks virtuvinį komplektą, už kurį ji buvo sumokėjusi iš savo asmeninių lėšų. Teismui pareikalavus, gali nurodyti liudytojus, kurie šiuos faktus patvirtintų.

17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl prašymo užtikrinti įrodymus. Tačiau šis pažeidimas savaime neteikia pagrindo panaikinti nutartį, kadangi ginčo klausimas iš esmės yra išspręstas teisingai (CPK 328 straipsnis). Netenkinus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šioje byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti ir prašymo ir įrodymų užtikrinimo.

18. Įrodymų užtikrinimas – tai įstatymo nustatyta tvarka vykdomas įrodymų užfiksavimas ir išsaugojimas. Įrodymų užtikrinimu siekiama sudaryti sąlygas, kad teismas galėtų surinkti duomenis, nustatyti bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir priimti sprendimą byloje. Įrodymų užtikrinimo institutas taikytinas tuomet, kai yra realus pagrindas baimintis ar abejoti, kad pateikti reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku. Įrodinėjant būtinybę užtikrinti įrodymus, turi būti pagrindžiama, jog atsirado aplinkybės, dėl kurių esami įrodymai gali išnykti arba juos pateikti vėliau pasidarys negalima ar sunku (CPK 221 straipsnis). Prašyme užtikrinti įrodymus, be procesiniams dokumentams privalomų elementų, turi būti nurodoma: 1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti; 2) aplinkybės, kurias įrodymai turi patvirtinti; 3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymus (CPK 222 straipsnis). Įrodymų užtikrinimo būtinumas yra siejamas su reikalingumu iki ieškinio padavimo ar jį jau padavus teismui pateikti įrodymus, abejojant, ar vėliau tai bus įmanoma padaryti. Sprendžiant įrodymų užtikrinimo klausimą, svarbu, kad prašomi užtikrinti įrodymai būtų susiję su būsimo ar esamo ieškinio aplinkybių pagrindimu. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į faktinę situaciją bei egzistuojančių aplinkybių visetą, vertina, ar yra būtinybė taikyti įrodymų užtikrinimo priemones ir ar egzistuoja reali grėsmė, kad neužtikrinus įrodymų, susijusių su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, jie gali neišlikti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga rinkti įrodymus yra nustatyta proceso šalims, tuo tarpu teismas gali išreikalauti tik tuos įrodymus, kurių dėl tam tikrų priežasčių teismui negali pateikti byloje dalyvaujantys asmenys.

19. Taigi, pareiga rinkti įrodymus yra nustatyta proceso šalims (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 177 straipsnyje numatytų civiliniame procese naudojamų įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis. Teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo.

20. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė siekia, kad antstolis nustatytų faktines aplinkybes, tačiau byloje neįrodė, kad šis prašymas būtų pateisinamas atsakovo nesąžiningais veiksmais. Nesustačius nesąžiningų atsakovo veiksmų ginčo turtui, apeliantei nepateikus įrodymų pagrindžiančių prašymo pagrįstumą, spręstina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis, šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymo dėl įrodymų užtikrinimo. Nors kaip minėta teismas ir nepasisakė dėl minėtų prašymų, tačiau iš esmės nesant pagrindo jų tenkinti, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir šioje dalyje dėl įrodymų užtikrinimo, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

22. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

23. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta tinkamai įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, reikalingumo taikyti įrodymų užtikrinimo apeliantė neįrodė, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo teismo nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.